Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Tag: Naujasis Židinys-Aidai Page 1 of 2

Gyvenimas, koks yra

Neseniai klausydama radijo nugirdau, kad žmogaus psichinė sveikata sutrinka dėl vienos pamatinės priežasties – kai jis nepriima gyvenimo tokio, koks jis yra. Mintis tikrai visai nenauja, bet pirmą kartą ją išgirdau sudėtą taip koncentruotai ir iš mokslininkės psichologės lūpų. Ne tarp išmintingų ar meniškų pasvarstymų, ne iš Rytų filosofijos ar poezijos.

Nuo jos atsispyrę, galėtume apie daug ką kalbėti. Visų pirma apie žmonių psichinę sveikatą, kurios silpnumas Lietuvoje akis bado.

Dažnai visuomenininkų viešumoje klausiama, kokia didžiausia Lietuvos problema?

Imigrantai – toli ir arti

Kažin su kokiu jausmu Lietuvoje išklausome žinias apie eilinį nuskendusį pabėgėlių laivą prie pietinių Europos krantų. Apie mūšius Ukrainoje klausomės dabar jau su mažiau nerimo, bet tikrai su užuojauta. Nes įsivaizduojam, o gal net ir kūnu jaučiam, kas tai yra.

Iki imigrantų iš Azijos ir Afrikos problemos mums – toloka. Toli nuo mūsų šiltosios jūros ir žmonės su tamsesnės spalvos oda: senųjų civilizacijų palikuonys, nepažintų religijų ir kultūrų atstovai.

Informacija apie pabėgėlius gali kelti kuo įvairiausių minčių: apie pasaulio nuopuolį ir dėl to suirusią taiką bei tvarką; apie protu nesuvokiamą agresorių elgesį; apie tų žmonių neviltį ir kančias; apie Euro­pos šalių nusiteikimą ir galimybes tuos žmones priimti; apie jų priėmimo trumpalaikę kainą ir ilgalaikes jų gyvenimo Europoje perspektyvas; apie Lietuvos priklausymą ar nepriklausymą šiam procesui. To paties reiškinio sluoksniai persipynę ir prieštaringi. Pamėginkime juos bent kiek atskirti ir pažiūrėti, ką tai reiškia mums.

Apie laimėtus mūšius ir pralaimėtus karus

Ką veikia įstatymų leidėjai? Dažniausiai draudžia ir riboja. Labai retai pasitaiko koks teisės aktas, leidžiantis tai, kas anksčiau buvo uždrausta. Arba bent dalelę to. Manoma, kad taip kuriamas geresnis gyvenimas.

Ir mano taip daug žmonių: pakanka paklausyti skambinančiųjų nuomonių populiariuose radijo kanaluose ar paskaityti interneto komentarus: drausti, riboti, bausti, neleisti, sugriežtinti atsakomybę ir pan. Įvairiausių sričių sprendimuose: kokio amžiaus leisti vaikus į mokyklą, kokių ir kada skiepų jie turi būti gavę, kada daryti kokius sveikatos tyrimus vyresniems, kokia forma disponuoti savais pinigais, kiek turėti laisvų dienų ir po kelias dienas imti atostogų, kokį atlyginimą galima gauti, kaip rašyti savo pavardes ir kirčiuoti savo vardus, kur ir kaip statyti savo namus ir šiltinti jų sienas ir t.t. Kitaip elgtis kartais visai negalima, kartais leidžiama už tai sumokėjus.

Nuotrauka iš http://goo.gl/ttkVYz

Nuotrauka iš http://goo.gl/ttkVYz

Apie paprastąją tvarką

Net ir tie, kurie specialiai nesidomi politika, rinkimų rezultatus, politikų reitingus ar partijų likimus kartkartėmis aptaria. Jei rinkimų kampanija su intriga, aptaria ir dažniau. Tačiau sutikime, įvairių balsavimų rezultatai yra iškalbinga medžiaga, bandant suprasti, kas žmonėms patinka ir rūpi. Esama paprastos versijos: manyti, jog žmonės balsuoja už partiją X, nes pritaria jos vertybėms, arba už politiką Y, nes juo pasitiki kaip asmeniu. Tačiau esti ir kitų versijų, kurios nebūtinai išryškėja iš karto.

Čia noriu aptarti du rinkiminius fenomenus. Vieną jau seną: Rolando Pakso ir jo lozungo apie tvarką bei teisingumą sėkmę prieš daugiau nei dešimtmetį. Ir vieną visai šviežią – pademonstruotą pasitikėjimą verslininkais šių metų merų rinkimuose. Senesnioji istorija buvo, ir drįsčiau teigti, tebėra mįslė daugeliui. Yra pateiktas pluoštas labai racionalių ir logiškų paaiškinimų, kodėl Paksas ir jo sekėjai buvo įgiję tokį populiarumą. Galima sakyti, kad buvo tuščia vieta politinio spektro nacionalistinėje ilgumoje ir kietos rankos platumoje, kurioje, pasirodo, sėdėjo nemažai rinkėjų. Galima sakyti, kad dėl savo garsaus rėmėjo jis turėjo neproporcingai didelius resursus ir jais vykusiai pasinaudojo. Taip pat galima sakyti, kad tai buvo tiesiog naujas veidas politikos arenoje, labai aiškiai apsibrėžęs savo tapatybę, todėl žemaičiai, rokeriai ir skraidymo mėgėjai balsavo už jį. Arba kad tai buvo personažas, labiausiai atitinkantis lietuviškąjį liūdnojo riterio idealą, todėl patraukė rinkėjų širdis, ne protus. Veikiausiai visos tos priežastys turėjo įtakos, tačiau žmonės vis vien gūžčiodami pečiais klausinėjo „Kas balsavo už Paksą?“ Aš nebalsavau, mano aplinkoje nebalsavo, tai kas? Tiesa, maždaug tada atsirado kalbos apie kitą Lietuvą, runkelius ir panašūs sociologiniai konstruktai, kurie paskutinio taško ant „i“ taip pat nesudėjo. Klausimas apie tvarkos ir teisingumo troškimą liko.

Stabilumas – misija neįmanoma

Poetai ir išminčiai kalba apie gyvenimą kaip upę, kuri teka savo vaga ir niekada nestovi vietoje. Jie taip pat primena, jog iš anksto nežinome, kas bus už posūkio ar kalno. O net jei ir žinotume, vargiai būtų naudos: jei upė sustoja, ji supūva. Pasakos nuo mažens vaikus moko, kad galų gale laimi trečiasis brolis kvailys, kuris upės netvenkė, jos krantų nelygino, o tik smagiai pliuškenosi, kur galėjo, padėdamas jo pagalbos prašantiems ir kovodamas su niekdariais.

Bet mums pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Moderni visuomenė, panašu, neskaito ne tik pasakų, poezijos ir filosofijos. Nors mokosi daug, laisvai tekančios upės nemato, tik technologinį vandenį vamzdynuose, šliuzus, užt­vankas ir hidroelektrines.

Koks yra pagrindinis vadinamųjų išsivysčiusių valstybių tikslas, kurį jos deklaruoja savo piliečiams? Gyventi stabiliai arba laipniškai gerėjančiai. Gali atrodyti, kad svarbiausias noras yra gyventi (materialia prasme) kuo geriau: tokį įspūdį sukuria nuolat siekiamas ekonominis augimas. Tačiau didelio augimo taip pat bijoma – jis provokuoja vadinamus „ekonomikos perkaitimus“.

Page 1 of 2

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén