Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Maistas Page 1 of 26

Tai vis dėlto koks?

Pažvelkite į paveikslėlį ir pasakykite, tai ar tyras, ar rafinuotas?

Čia tas pats personažas lentynoj – geriau įskaitoma

Aišku rafinuotas, atidžiai pažiūrėję sakysit. Bet prie ko čia tada TYRAS? Ogi prie pavadinimo. Taip išdėstant žodžius kabutės nebūtinos, taigi kaip ir viskas gerai: rafinuotas rapsų aliejus su prekiniu ženklu “tyras” įsitaisė visu dydžiu ant troleibuso užpakalio, toje vietoje, kur vasarą labai mėgstama lipdyti ne mažesnio didumo erkes.

Pagal raidę gal viskas ir gerai, teisinių plonybių aš neišmanau. Bet apie aliejus išmanau ir todėl sakau, kad toli gražu nėra gerai. Žodis “tyras” čia netinka, nes nurodo į visai kitas savybes ir kitus aliejus. Pradėkime nuo paties žodžio reikšmės. “Tyras” – gali reikšti grynas, skaidrus, švarus, nekaltas. Dėl pirmųjų reikšmių negali ginčytis, gal gamintojas nori pasigirti, kad aliejuje nėra jokių priemaišų. Tačiau paskutinioji reikšmė siejasi su “virgin” – pačiu svarbiausiu terminu, skirtu aliejaus technologijai nusakyti. Būtent technologijai, ne savybėms. Kalbant apie “virgin”, turimas omenyje šalto spaudimo aliejus, t.y., ne rafinuotas. Kadangi aliejus, apie kurį konkrečiai kalbu, yra rafinuotas, jo etiketė atrodo maždaug kaip katė, vardu šuo, arba juodasis šokoladas, pavadinimu baltasis.

Todėl pažvelgus į etiketę ir kyla klausimas “tai visdėlto, koks? Rafinuotas, ar nerafinuotas?” Skaitau etiketėje kitą informaciją – rašo, kad pirmo spaudimo ir kad spausta šaltai. Šalto spaudimo aliejais vadinami būtent nerafinuotieji, kurie spaudžiami mechaninėmis priemonėmis ir jokiais metodais nerafinuojami. Perskaičiau inormaciją, kur įmonė giriasi, kad rafinuoja žemesnėje nei įprasta temperatūroje, tai matyt iš to čia tas “šaltai”. Apie antro spaudimo rapsų aliejus apskritai neteko girdėti, išspaudų aliejus būna tiktai alyvuogių (pomace oil).

Tačiau jei nenagrinėsi atidžiai, o tik užmesi akį į reklamą ant troleibuso užpakalio (kam ji ir skirta), tai pamatysi tik TYRAS, “rafinuotas” prapuls plakato mirgėjime. Jei reklama pasiseks, matyt greitai pamatysime obuolių, pavadintų mangais ir kopūstų, pavadintų ananasais. Nes labiau supainioti aliejų apibūdinančių žodžiu vargu ar galima. Anksčiau maniau, kad pirkėjų maustymo viršūnė yra užrašas “100% alyvuogių aliejus” ant rafinuoto alyvuogių aliejaus butelio. Bet ten buvo tik gėlytės.

Nors tokių žodžių ekvilibristikų reikėjo tikėtis nuo to momento, kai Lietuvių kalbos komisija nurodė “virgin” alyvuogių aliejų vadinti “tyru”, o “extra virgin” atitinkamai “ypač tyru”. Ta prasme paprastuoju būdu išversti terminą. Nesvarbu, kad žodis “tyras” lietuvių kalba reiškia įvairius ir visai nebūtinai “virgin” sąvoką atitinkančius dalykus, nepaisant to, kad Lietuvoje alyvuogės neauginamos ir “extra virgin” alyvuogių aliejus nespaudžiamas. Ir ypač nepaisant to, kad Lietuvoje vyraujantis supratimas apie aliejus yra žemiausios kainos lygio.

Apie motyvus

Apie motyvus kalbėti neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba, aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.

Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.

Labai objektyvus ir pamatuotinas šešėlis. Bet objektas lieka už kadro

Trumpai į ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis, bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas, postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.

Ekonominių klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti, kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip „daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas, o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti (ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės (valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako. Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą, susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos plano ieškojimas.

Esu tikra, kad yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai). Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?

Balio virtuvė moka priimti svečius

Šį pavasarį buvom dvi savaites Balyje. Dabar populiari kryptis, žmonės važiuoja ten dėl įvairiausių dalykų. Mes labiausiai norėjom šilumos ir pažiūrėti tikrų tropikų. To gero (ypač šilumos) buvo apstu, bet nemažiau įdomumo sukėlė Balio virtuvė.

Jei kas ieškotų vietos kulinariniam „workshop‘ui“, kur nedideliu atstumu gali patirti įvairiausius maisto skonius bei koloritus, sakyčiau – Ubudo miestas Balyje. Sutinku, kad įvairaus bei spalvingo maisto galima gauti įvairiose pasaulio vietose ir ypač tokiuose multikultūriniuose plotuose kaip Londonas, New Yorkas ar Briuselis. Bet, pirma, tai didžiulės teritorijos ir tikrai būdamas svečias nelakstysi po milijoninį miestą ieškodamas maisto įvairovės, ten paprastai būna aktualu tiesiog pavalgyti. Antra, eksportinis, kad ir turtingos virtuvės variantas paprastai būna gerokai standartizuotas ir praradęs esminių žavingų detalių. Geriausias to pavyzdys – kinų ir indų virtuvės Europoje, kur interjeras užima per daug, o maisto autentika, įvairovė ir santykis į klientą – per mažai. Standartizuotas biznis yra standartizuotas biznis.

Aišku, jei važiuodamas į Italiją ar Indiją turi gastronominių tikslų, kitų šalių virtuvių ieškoti didelio poreikio nera, nes ir vietinės pakanka su kaupu. Tačiau šiuokart man kaip tik įdomu virtuvių įvairovė kartu su autentika.

Ubudas populiarus tarp turistų, nors tai nėra nei kurortas, nei sostinė, nei architektūra išsiskiriantis miestas. Jo smagumas būtent ta autentiška įvairovė, kuri atsispindi ir maiste. Kodėl rašau, kad autentiška? Nes ten kitos virtuvės nėra paleistos iš vietinio konteksto, jos labai vykusiai integruotos.

Iš ko gali rinktis? Iš grynai balietiško maisto, balietiško-indonezietiško, balietiško-indiško (net jei vadinasi tiesiog indiškas), balietiško – thai, balietiško-kiniško ir visokių atmainų europinio su balietišku koloritu, kaip antai prancūziško ar itališko ir netgi amerikietiškų štrichų.

Šis ne Ubude, šiaurinėje Balio dalyje ant jūros kranto. Kai atvykom, mūsų atsiprašė, kad valgyti reikės pavėsinėje, nes “restoraną užpila bangos”. Stiliaus būdingas – su skulptūrom, tik kitur skulptūrų – muzikantų nematėm
Starbucks Ubudo centre. Fotografuota per lietų iš itališkos kavinės Uno kitoj pusėj gatvės. Kava itališka nebuvo…

Yra ir instagramų žvaigždžių, be konkrečių geografinių prisirišimų, kaip antai “Lazy cats”. Ten būnant jausmas kelialypis – viena vertus, sėdi it žurnalo viršelyje (stilinga, madinga, skoninga), antra vertus – jautiesi tarsi džiunglėse (garsai, kvapai, spalvos, natūralus naudojamo daikto apšepimas, kurio žiūrint į bendrą vaizdą nesimato), trečia – ir svarbiausia – būni jaukiai ir patogiai, valgai skaniai ir įdomiai.

Ant sienos kabo skelbimas maždaug tokio turinio “mums labai malonu, kad pas mus fotografuojatės ir filmuojatės, bet kavinėje yra ir kitų klientų”. Akivaizdu, kad dalis klientų to skelbimo neskaito

Kita jauki ir stilinga kavinė vadinosi The Spell Creperie. Per du aukštus, kurie labiau primena atvirą terasą, nei pastatą. Išsirinkus patiekalus antrame aukšte padavėją kvieti varpeliu.

Meniu “vinis” – krepės be glitimo. Iš grikių.

Kas būdinga tipiniam meniu? Ryžiai, čili, vištiena, kiaušiniai ir bananai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek reikia vištų, pamaitinti tiek vietinių ir tiek atvažiavėlių, ir kur visas tas vištas laikyti? Jų aplinkui tikrai daug. Ryte, kur bebūtum, žadina gaidžiai, prie kelio sukrautos uždaros pintinės su vištomis. Smulkios jos tokios, Lietuvoj tokių mažų ir liesų mačius nesu. Sako, jos išvestos sukryžminus vietinę laukinę vištą su įvairiomis atvežtinėmis. Koks tų vištienos patiekalų skonis nežinau, bet spėju, kad ne mažiau aštrus nei vegetariškų.

Vegetariško maisto pasirinkimas nėra didelis, bet vienas kitas karis arba tofu su daržovėmis yra kiekviename meniu. Tie kario padažai aštrūs, kaip skysta ugnis. Vakaruose kai valgau thai arba indišką maistą visada pasakau, kad man padarytų „real hot“, ne „european hot“. Ten nebandžiau ta kryptimi net prasižioti, nes „hot“ jau buvo ir man ant ribos.

Tofu karis aštrusis noname kavinėje ne centre už kampo

Balio vietiniai ryžiai nėra kažkuo ypatingi (ne basmati), nors dailiose terasose auginami. O daržovės tokios įprastos, kad net nustembi: morkos, bulvės, kopūstai. Nuobodžiai lietuviška ir dar dvelkia žiemos sezono racionu – net ne cukinijos, paprikos ar žirneliai. Bet sudėjus viską į vieną balietišką indą, pridėjus prieskonių ir gerai pabūrus, gaunasi labai gerai. (Buria jie nuolat – aukoja gėles, maistą ir smilkalus savo dievybėms, kurių statulėlės visur – namuose, kiemuose, ant upės, medyje ir t.t).

Antras populiariausias maisto ingredientas po vištų – kiaušinis. Nenuostabu, jei višta, tai ir kiaušinis. Taip pat ryžiai ir čilis. Tofu variantų daug ir įvairių. Aš deja, negalėjau daug ko pabandyti, nes ne mažiau populiarus ingredientas yra česnakas.

Čia mūsų pirmieji pietūs Ubude thai-balietiškame restorane

Grynai indonezietiškose kavinėse kelis kartus visai neradom ką valgyt, nes viskas su česnaku (visai kaip Lietuvoj) ir vyrauja mėsa. Maistui svarbi religinė detalė – Balis yra vienintelė induistų sala Indonezijoje. Musulmonų ten praktiškai nėra. Tai balietiškame maiste iš mėsos vyrauja vištiena, žuvis ir kiauliena, o indonezietiškoje virtuvėje – jautiena.

Tačiau, kaip ir Italijoje, gelbsti maisto kultūra – pasakai, kad nori be česnako, ir gauni. Nori be svogūno – gauni. Nori be mėsos, o su tofu – gauni. Nes ne viskas yra sumaišyta iš anksto ir virėjas gali pagaminti ne vieninteliu būdu – mat moka ir nori, kad klientas būtų patenkintas. Beje, ir be jokio susiraukimo (kas apskritai sunkiai įsivaizduojama). Todėl norisi eiti, būti ir ragauti.

Pieno produktų Balyje mažai – jie patys pienui karvių neaugina. Pienas, sviestas ir sūris atkeliauja iš gretimos Javos salos arba Australijos. Parduotuvėje apstu, bet vietos kavinėse patiekalų su pieno produktais neteko matyti. Juos keičia tofu.

Ypač daug tofu prisiragavom įspūdingoj maitinimo įstaigoj, kuri vadinasi veganiško maisto bufetas. Susimoki maždaug 3 usd ir valgai, kiek nori. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, netgi desrtai ir vaisiai. Pasirinkimo gausu, skonis kaip tokiam žanrui, geras, ir valgytojų apstu.

Žinoma, neprilygstama Balio kulinarijos dalis yra vaisių kokteiliai ir desertai iš bananų. Vaisių kokteilius gamina iš tų vaisių, kurių tuo metu turi. Daugiausia gėrėm arbūzų, ananasų, papajų arba maišytas sultis. Vaisių turgelyje atrodo, kad vaisių yra visų įmanomų rūšių ir nėra tokio dalyko, kaip nesezonas. Bet jis yra – mangų nusipirkti gali ir jie skanūs, bet mango kokteilių kavinės nesiūlo – ne sezonas.

To smirdinčio vaisiaus (duriano – dygliuotas neananasas kairėje) nevalgėm. Užteko kitų.

Žalių daržovių salotų kuklu. Yra arba keistos – su vaisiais (iš jų įspūdingos buvo žalių papajų su čiliu ir dar kažkokia neatpažinta žole), arba aiškiai vakariečiams pagamintos – keliose vietose mačiau „graikiškas“. Buvau patyrusi Indijoje, kad agurkai pas juos neskanūs – dideli ir sausi. Balyje priešingai – pomidorai ne visai pomidoriški, bet agurkai – kuo puikiausi. Kavinėse žalių daržovių prie patiekalo deda nedaug, bet parduotuvėje gali nusipirkti kokių tik nori salotų ar kitų daržovių.

Išimtis – prancūziška kavinė. Daržovių salotos su gėlėmis.

Miesto ir kaimo turgeliuose – tik vaisiai, daržovių nėra. Manau, kad vietiniai jų nevalgo. Mūsų vilos pusryčių ruošėjas labai įtariai žiūrėjo į mano norą pridėti pomidorų prie pusryčių. Kas čia per maistas? Pusryčiams turi būti vaisių salotos, kiaušinienė arba omletas, arba blyneliai, pvz. su bananais. 

Sultys arbūzų
Pirmą kartą supratau, koks skanus vaisius yra šviežias laimas. Gaudavau trigubą porciją, nes kiti manė, jog ir be jo gerai

O taip, bananai. Trumpi arba labai trumpi, geltoni arba žali. Tie žali trumpi skaniausi buvo – paragavom viloje pusryčiams, bet po to pirkti gatvėj neradom. Matyt vietas reikia žinoti. Desertai iš bananų puikuojasi kiekviename meniu. Nesu nei bananų, nei desertų iš bananų mėgėja, bet turiu pripažinti, kad jie buvo geri. Apkepti tešloje, apkepti be tešlos, bet su visokiais priedais, bananai su saldžiais ryžiais, bananai blyneliuose ir t.t. Saldoka, bet tas saldumas organiškas, neišsišoka iš bendro patiekalo skonio. Balyje jie daug kur naudoja vietinį nerafinuotą palmių cukrų bei kokosų nektarą.

Kokosų vanduo – kitas tų platumų atributas, kuris toks naudingas prarastiems skysčiams atstatyti. O prarandi jų daug, nes visą laiką esi šlapias. Juk tropikai. Beje, kas nemėgsta fasuoto kokosų vandens (aš irgi nemėgstu), tai tas iš šviežio kokoso skanesnis – be šleikštumo prieskonio, kurį kai kurie kokoso vandenyje jaučia.A

Ryžiais ir kava baliečiai apsirūpina savo saloje. Balietiška kava, nors gali būti ir arabika ir robusta, kitokio skonio, nei mums įprasta. Šaltiniai rašo, kad čia dėl apdirbimo būdo – esą Balyje kavos pupelės perdirbamos drėgnuoju, ne sausuoju būdu, kaip kitur. Todėl ir skonis kitoks. Perdirbimo proceso stebėti neteko, bet kad skonis kitoks, tai tikrai. Ir nesvarbu, ar paprasta, ar garsioji Luwak kava – palminio musango apvirškinta. Palminis musangas – toks mažas labai judrus žvėriukas, panašus į šunelį, tik su ilga uodega.

Musangas nuolat juda, kad net nufotografuoti sudėtinga. Uodegos kaip tik ir nesimato

Sakoma, kad laukinis palminis musangas ėda tik gerai sunokusias kavamedžio uogas. Čia būtų tikras įgyvendinimas populiariojo reklaminio kavos pardavėjų šūkio – „kruopščiai atrinktos pupelės“. Bet, kaip su visais laukiniais padarais, daug vargo – gainiotis juos po mišką ir rankioti iškakotas kavos pupeles. Todėl dažniausia luwak kava yra naminių musangų. Ar jie taip gerai skiria prinokusias kavos pupeles, klausimas. Man aktualiausia buvo kitkas – kad kava Balyje yra labiau amerikano tipo. Normalaus espreso reikia specialiai ieškoti.

Nieko, nedidelė bėda. Kai toks maisto natūralumas, pasiūla, įvairovė, nedidelės kainos bei didžiulis ir orus žmonių paslaugumas – kažko ieškoti yra tikras malonumas. Nes ir taip atsiranda rizika imti galvoti, kad čia yra visko, ko tik skrandis geidžia, ir visai netoli – tik už kito kampo.

Pats skaniausias valgytas dalykas buvo keli gabalėliai vietoje gaminto šokolado atokioje vietoje, jau pačiose džiunglėse. Kavinė tikrai egzotiška, daugiausia aptarnauja nacionalinio parko lankytojus, kurie pro šalį eina prie krioklio. Patiekia kavą, desertus, vaisių kokteilius. Ir iš šalia augančių kakavos pupelių bei palmių cukraus gamina šokoladą. Neįtikėtinai skanus. Nuo to šviežumo ir namudinio apdirbimo net ne visiškai šokoladas, bet tuo tik dar skanesnis.  

Džiunglių šokoladas

Nevalgyti Balyje būtų labai sunku. Ir neįdomu. Tą bendrą jausmą gerai iliustruoja šis plakatas apie dietą, kuris kabėjo išskridimo salėje Denpasaro oro uoste. Šia mintim ir atsisveikinom su Baliu.


Kaip šiemet atrodo sveiko maisto tendencijos

Apie 8 sveiko maisto tendencijas rašiau 2017 sausį. Nutariau pasižiūrėti, ar mano įvardinti reiškiniai tikrai buvo tendencijos – ar išsilaikė tuos du metus, ar šiandien tebeaktualūs ir kokios naujos kryptys išryškėjo per tą laiką.

Senasis straipsnis yra čia, jo argumentų ir pasvarstymų nekartosiu, norintys išsamiau – gali peržvelgti.

1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai

Tebėra aktualu, ir dėl tų pačių priežasčių – žmonės vengia cukraus, kiti ir baltų miltų, dar kiti – visų kvietinių miltų, radikalieji – visų javų miltų. O greitai ir skaniai pavalgyti norisi. Vaikai, kaip visada, mėgsta makaronus. Ir jei nėra itin priekabūs, nelabai gilinasi, kad makaronai kitokie. Jei tik skanu.

Read More

Kūčių valgių niuansai

Kad ir kaip būna smagu laukti Kūčių vakarienės, ruošti tradicinius šeimos patiekalus ir ieškoti naujų receptų, visgi aktualiausias klausimas lieka praktinis – kaip nepersivalgyti?

Aš pati nelabai dėl to pergyvenu. Ne dėl to, kad būčiau ypatingai disciplinuota ar turėčiau itin gerą virškinimą. Labiausia dėl to, kad per daug metų stebėjimų ir patyrimų, susidėliojau esminius dalykus. Pasidalinsiu keliais praktiniais patarimais, gal kam praversSvarbiausias. Neužgerinėti maisto kisieliumi. Net mažiausiais kiekiais. Kisielių geriausia išgerti atskirai nuo maisto, galima su kūčiukais.

1. Nevalgyti prie kiekvieno patiekalo duonos. Jei nebūtina, tai ir neimti.

2. Prisiminti, kad tarp Kūčių patiekalų dauguma yra sunkiai virškinami. Nes šalti, koncentruoti ir neįprastais deriniais sumaišyti. Tai, kad nėra mėsos, nereiškia, kad patiekalas lengvai virškinamas. Grybai, ankštiniai, grūdai (kūčia), kisielius, riešutai, sėklos – visi reikalauja nemenko organizmo darbo. Taigi saikas svarbu.

Read More

Page 1 of 26

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén