Category: Maistas Page 2 of 26

Kaip prisijaukinta matchą

On 2018-11-26

Žiema visgi atėjo. O jau atrodė, kad skinsim pomidorus iki Kalėdų.

Žiema yra arbatų metas. Visų pirma dėl to, kad arbata padeda sušilti. Tačiau ne tik. „Prie arbatos“ gali sutilpti daug bendravimo, kuriam orams atšalus ir sumažėjus šviesos, progų ir poreikio padaugėja. Bendravimas prie arbatos yra geroji tamsiojo periodo pusė.

Kai kurios arbatos yra ypač sezoninės – tai visų pirma prieskoninės, chai tipo, su imbieru, cinamonu, obuoliais, šaltalankiais. Kitos arbatos geriamos visus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų ir kasdienės rutinos. Kaip kad kavos fanai žiemą-vasarą geria kavą, taip žaliosios arbatos mylėtojai žiemą vasarą geria žalią arbatą arba matchą. Būtent apie ją noriu pakalbėti. Nes, pirma, daugeliui ji tebėra egzotika. Antra, susidaręs įspūdis, kad ją sunku paruošti, kas yra nebūtinai tiesa. Ir trečia, matcha puikiai tinka su sezoniniais pagardinimais – tuo pačiu cinamonu, imbieru ar kardamonu.

Matcha yra gėrimas iš suplaktų žaliosios arbatos lapelių, kurie yra ne tik susmulkinti į miltelius. Iš tikros matchos lapelių yra pašalintos jų gyslelės, susmulkinta tik minkštoji žalioji dalis. Lapeliai malami lėtai, kad nežūtų vertingosios medžiagos. Pavyzdžiui, japonų gamintojo KEIKO „Matcha Premium“ malama akmeniniais malūnėliais, kurie sumala tik 30 g miltelių per valandą. Kuo lėčiau malama matcha, tuo geresnės kokybės produktas gaunamas. Kuo šviežesnę ją suvartojame, tuo daugiau gauname naudos. Su matcha reikia elgtis, kaip su šviežiu produktu. Pradarytą pakelį labai gerai užsandarinti ir laikyti šaldymo kameroje.

Kas nesveiko „kokakoloj“?

By Guoda

On 2018-10-23

In Maistas

Neseniai viešėjau laidoje „Greiti pietūs“ pas Algį Greitai „Žinių radijuje“ (mūsų pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia>).

Algis sakė, kad kalbėsime apie gaiviuosius gėrimus. Tai puoliau apie juos mąstyti. Nors žinojau, kad ne tas žanras ir ilgai galvoti per greitus pietus nesveika – ten reikia galvoti greitai. Tačiau kadangi turiu įprotį per pietus valgyti lėtai, o temas ilgiau apmąstyti, tai surašiau čia tai, ką sugalvojau.

Iš esmės turiu du pastebėjimus.

Pirmas – apie kontekstą. Sveiko maisto diskusijoje apie gaiviuosius gėrimus kalbama retai. Bent jau man niekada neteko. Nieks neklausė, o pati, matyt, laikiau šią temą pakankamai aiškia. Kai tiek daug neaiškių temų, aiškiosios gali likti paraštėse.

Geriau tegu maistas jungia, ne skiria

By Guoda

On 2018-10-10

In Maistas

Jeigu galima susipykti dėl niekų, tai taip reikia ir padaryti – toks šiandien galėtų būti mūsų šūkis. Lietuvoje taip, kaip kitur – nežinau, bet spėju, kad su kai kuriomis išimtimis panašiai. Laikas nuo laiko viešoje erdvėje tenka matyti žmones aistringai piktinantis dėl kokių nors jiems nežinomų ar neįprastų patiekalų versijų.

Kadangi mūsų viešajame gyvenime tikrai yra rimtesnių dalykų, kadangi stiprios emocijos kenkia virškinimui ir kadangi tradiciškai maistas yra žmones jungianti ir kultūrą kurianti grandis, noriu atkreipti dėmesį, kad šis pasipiktinimas racionalaus pagrindo neturi. Pakalbėkime apie vegetariškus cepelinus, veganiškus burgerius, dešreles ir sūrį. Iš karto turiu pareikšti, kad rašau ne iš asmeninės perspektyvos, nes nesu veganė, veganiškų mėsos imitacijų negaminu ir nemėgstu. Tačiau kulinarine prasme nematau tame jokių nesąmonių arba keistumų.

Pradėkime nuo bendresnių dalykų – daugelio žmonių įsitikinimo, kad visi populiarieji tradiciniai patiekalai buvo sukurti ir vartojami būtent su mėsa. Nieko panašaus – mėsa yra labai brangus pagaminti produktas, jos vartojimas išplito santykinai neseniai. Mėsa buvo valgoma per šventes, šventadienius, darbymečius ir pan., o kasdienis maistas toli gražu nebuvo mėsa plius garnyras, kaip šiandien daugelis įpratę. Ir to ne mėsiško maisto įvairovė yra didžiulė. Pupelės, daržovės ir kukurūzai Meksikoje (burita su pomidorais, moliūgais, avokadais ir čili bei grybais, o ne su jautiena), daržovių ir ankštinių (dalas) patiekalai, o ne vištienos kariai Indijoje, pica Margarita ir Marinara, o ne su dešra, vištiena ir ananasais Italijoje, falafeliai su humusu, o ne kebabas pas arabus. Kepiniai (bobos) su grybais, cepelinai su varške, grybais arba be nieko Lietuvoje, jūros daržovės ir ryžiai Japonijoje, ryžiai ir tofu Kinijoje. Mėsos dėti į karius, ramenus, buritas ir cepelinus masiškai pradėta santykinai neseniai – tada, kai didžioji dalis populiacijos pradėjo ją įpirkti. Taigi daugelis vegetariškų ir veganiškų patiekalų yra gerokai tradiciškesni nei jų mėsiškos versijos.

Apie nulį maiste

By Guoda

On 2018-07-18

In Ekologija, Maistas

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias maistas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waste, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Ką pilti ant salotų?

By Guoda

On 2018-06-11

In Gyvenimo žaidimai, Maistas

Dabar pats salotų metas ir toks dar bus iki pat rudens. Salotų mėgėjų fiesta. Pradžioje viskas skanu, nes šviežia ir pasiilgta. Po kurio laiko jau norisi ir paįvairinti, ir skonių paieškoti.

Kai kam gali kilti klausimas, ar užpilai apskritai reikalingi. Gal geriau salotas valgyti vienas, tikriausia ypač sveika? Nieko panašaus. Dalis mums būtinai reikalingų vitaminų tirpsta tik riebaluose, taigi norint juos pasisavinti, reikia, kad būtų riebalų: aliejaus, grietinės, riebesnio jogurto ar majonezo. Kalbėsiu apie užpilą ant kasdienių salotų – aliejų su rūgštele. Cukraus ir medaus tikrai nereikia, nebent gamintumėt kažkokį specialų patiekalą.

Kam ta rūgštelė? Geriau virškins. Žalios salotos nėra lengviausiai pasaulyje virškinamas maistas, ypač jei tai žolės ir jų daug. Kiek ir kokios rūgštelės, priklauso nuo skrandžio rūgšties stiprumo ir nuo skonio. Šioje srityje esama ir mitų. Kadangi tiek daug kalbama apie padidėjusį rūgštingumą ir skrandyje „kylančią ugnį“, nenuostabu, kad reikia nereikia žmonės ima vengti rūgščių produktų, bijodami per daug pasikelti rūgštingumą. (Žinia, rūgštingumas labiausiai kyla ne nuo rūgštaus, o nuo prasto maisto). Tačiau nemažai žmonių kenčia nuo priešingos problemos – per mažo skrandžio rūgščių kiekio. Salotų kupinas dubuo yra geras testas. Jei jas jums virškina, greičiausiai rūgšties netrūksta, tada pakanka pilti aliejaus (jei kitokio skonio nesinori). Tačiau jei žalias salotas virškina sunkiai, pabandykite užsipilti citrinų sulčių arba obuolių acto ir pažiūrėti, ar nebus geriau. Tai gerai matyti agurkų atveju – agurkai patys rūgšties neturi (ypač jei lyginsim su pomidorais), todėl ne visi žmonės gali juos žalius valgyti. Gali tik raugintus, marinuotus ar su grietine. Bet galima susitaisyti ir su kokybišku aliejumi, tiesiog reikia į užpilą įkomponuoti ir rūgštaus skonio.