Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 1 of 31

Apie motyvus

Apie motyvus kalbėti neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba, aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.

Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.

Labai objektyvus ir pamatuotinas šešėlis. Bet objektas lieka už kadro

Trumpai į ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis, bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas, postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.

Ekonominių klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti, kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip „daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas, o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti (ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės (valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako. Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą, susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos plano ieškojimas.

Esu tikra, kad yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai). Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?

Balio virtuvė moka priimti svečius

Šį pavasarį buvom dvi savaites Balyje. Dabar populiari kryptis, žmonės važiuoja ten dėl įvairiausių dalykų. Mes labiausiai norėjom šilumos ir pažiūrėti tikrų tropikų. To gero (ypač šilumos) buvo apstu, bet nemažiau įdomumo sukėlė Balio virtuvė.

Jei kas ieškotų vietos kulinariniam „workshop‘ui“, kur nedideliu atstumu gali patirti įvairiausius maisto skonius bei koloritus, sakyčiau – Ubudo miestas Balyje. Sutinku, kad įvairaus bei spalvingo maisto galima gauti įvairiose pasaulio vietose ir ypač tokiuose multikultūriniuose plotuose kaip Londonas, New Yorkas ar Briuselis. Bet, pirma, tai didžiulės teritorijos ir tikrai būdamas svečias nelakstysi po milijoninį miestą ieškodamas maisto įvairovės, ten paprastai būna aktualu tiesiog pavalgyti. Antra, eksportinis, kad ir turtingos virtuvės variantas paprastai būna gerokai standartizuotas ir praradęs esminių žavingų detalių. Geriausias to pavyzdys – kinų ir indų virtuvės Europoje, kur interjeras užima per daug, o maisto autentika, įvairovė ir santykis į klientą – per mažai. Standartizuotas biznis yra standartizuotas biznis.

Aišku, jei važiuodamas į Italiją ar Indiją turi gastronominių tikslų, kitų šalių virtuvių ieškoti didelio poreikio nera, nes ir vietinės pakanka su kaupu. Tačiau šiuokart man kaip tik įdomu virtuvių įvairovė kartu su autentika.

Ubudas populiarus tarp turistų, nors tai nėra nei kurortas, nei sostinė, nei architektūra išsiskiriantis miestas. Jo smagumas būtent ta autentiška įvairovė, kuri atsispindi ir maiste. Kodėl rašau, kad autentiška? Nes ten kitos virtuvės nėra paleistos iš vietinio konteksto, jos labai vykusiai integruotos.

Iš ko gali rinktis? Iš grynai balietiško maisto, balietiško-indonezietiško, balietiško-indiško (net jei vadinasi tiesiog indiškas), balietiško – thai, balietiško-kiniško ir visokių atmainų europinio su balietišku koloritu, kaip antai prancūziško ar itališko ir netgi amerikietiškų štrichų.

Šis ne Ubude, šiaurinėje Balio dalyje ant jūros kranto. Kai atvykom, mūsų atsiprašė, kad valgyti reikės pavėsinėje, nes “restoraną užpila bangos”. Stiliaus būdingas – su skulptūrom, tik kitur skulptūrų – muzikantų nematėm
Starbucks Ubudo centre. Fotografuota per lietų iš itališkos kavinės Uno kitoj pusėj gatvės. Kava itališka nebuvo…

Yra ir instagramų žvaigždžių, be konkrečių geografinių prisirišimų, kaip antai “Lazy cats”. Ten būnant jausmas kelialypis – viena vertus, sėdi it žurnalo viršelyje (stilinga, madinga, skoninga), antra vertus – jautiesi tarsi džiunglėse (garsai, kvapai, spalvos, natūralus naudojamo daikto apšepimas, kurio žiūrint į bendrą vaizdą nesimato), trečia – ir svarbiausia – būni jaukiai ir patogiai, valgai skaniai ir įdomiai.

Ant sienos kabo skelbimas maždaug tokio turinio “mums labai malonu, kad pas mus fotografuojatės ir filmuojatės, bet kavinėje yra ir kitų klientų”. Akivaizdu, kad dalis klientų to skelbimo neskaito

Kita jauki ir stilinga kavinė vadinosi The Spell Creperie. Per du aukštus, kurie labiau primena atvirą terasą, nei pastatą. Išsirinkus patiekalus antrame aukšte padavėją kvieti varpeliu.

Meniu “vinis” – krepės be glitimo. Iš grikių.

Kas būdinga tipiniam meniu? Ryžiai, čili, vištiena, kiaušiniai ir bananai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek reikia vištų, pamaitinti tiek vietinių ir tiek atvažiavėlių, ir kur visas tas vištas laikyti? Jų aplinkui tikrai daug. Ryte, kur bebūtum, žadina gaidžiai, prie kelio sukrautos uždaros pintinės su vištomis. Smulkios jos tokios, Lietuvoj tokių mažų ir liesų mačius nesu. Sako, jos išvestos sukryžminus vietinę laukinę vištą su įvairiomis atvežtinėmis. Koks tų vištienos patiekalų skonis nežinau, bet spėju, kad ne mažiau aštrus nei vegetariškų.

Vegetariško maisto pasirinkimas nėra didelis, bet vienas kitas karis arba tofu su daržovėmis yra kiekviename meniu. Tie kario padažai aštrūs, kaip skysta ugnis. Vakaruose kai valgau thai arba indišką maistą visada pasakau, kad man padarytų „real hot“, ne „european hot“. Ten nebandžiau ta kryptimi net prasižioti, nes „hot“ jau buvo ir man ant ribos.

Tofu karis aštrusis noname kavinėje ne centre už kampo

Balio vietiniai ryžiai nėra kažkuo ypatingi (ne basmati), nors dailiose terasose auginami. O daržovės tokios įprastos, kad net nustembi: morkos, bulvės, kopūstai. Nuobodžiai lietuviška ir dar dvelkia žiemos sezono racionu – net ne cukinijos, paprikos ar žirneliai. Bet sudėjus viską į vieną balietišką indą, pridėjus prieskonių ir gerai pabūrus, gaunasi labai gerai. (Buria jie nuolat – aukoja gėles, maistą ir smilkalus savo dievybėms, kurių statulėlės visur – namuose, kiemuose, ant upės, medyje ir t.t).

Antras populiariausias maisto ingredientas po vištų – kiaušinis. Nenuostabu, jei višta, tai ir kiaušinis. Taip pat ryžiai ir čilis. Tofu variantų daug ir įvairių. Aš deja, negalėjau daug ko pabandyti, nes ne mažiau populiarus ingredientas yra česnakas.

Čia mūsų pirmieji pietūs Ubude thai-balietiškame restorane

Grynai indonezietiškose kavinėse kelis kartus visai neradom ką valgyt, nes viskas su česnaku (visai kaip Lietuvoj) ir vyrauja mėsa. Maistui svarbi religinė detalė – Balis yra vienintelė induistų sala Indonezijoje. Musulmonų ten praktiškai nėra. Tai balietiškame maiste iš mėsos vyrauja vištiena, žuvis ir kiauliena, o indonezietiškoje virtuvėje – jautiena.

Tačiau, kaip ir Italijoje, gelbsti maisto kultūra – pasakai, kad nori be česnako, ir gauni. Nori be svogūno – gauni. Nori be mėsos, o su tofu – gauni. Nes ne viskas yra sumaišyta iš anksto ir virėjas gali pagaminti ne vieninteliu būdu – mat moka ir nori, kad klientas būtų patenkintas. Beje, ir be jokio susiraukimo (kas apskritai sunkiai įsivaizduojama). Todėl norisi eiti, būti ir ragauti.

Pieno produktų Balyje mažai – jie patys pienui karvių neaugina. Pienas, sviestas ir sūris atkeliauja iš gretimos Javos salos arba Australijos. Parduotuvėje apstu, bet vietos kavinėse patiekalų su pieno produktais neteko matyti. Juos keičia tofu.

Ypač daug tofu prisiragavom įspūdingoj maitinimo įstaigoj, kuri vadinasi veganiško maisto bufetas. Susimoki maždaug 3 usd ir valgai, kiek nori. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, netgi desrtai ir vaisiai. Pasirinkimo gausu, skonis kaip tokiam žanrui, geras, ir valgytojų apstu.

Žinoma, neprilygstama Balio kulinarijos dalis yra vaisių kokteiliai ir desertai iš bananų. Vaisių kokteilius gamina iš tų vaisių, kurių tuo metu turi. Daugiausia gėrėm arbūzų, ananasų, papajų arba maišytas sultis. Vaisių turgelyje atrodo, kad vaisių yra visų įmanomų rūšių ir nėra tokio dalyko, kaip nesezonas. Bet jis yra – mangų nusipirkti gali ir jie skanūs, bet mango kokteilių kavinės nesiūlo – ne sezonas.

To smirdinčio vaisiaus (duriano – dygliuotas neananasas kairėje) nevalgėm. Užteko kitų.

Žalių daržovių salotų kuklu. Yra arba keistos – su vaisiais (iš jų įspūdingos buvo žalių papajų su čiliu ir dar kažkokia neatpažinta žole), arba aiškiai vakariečiams pagamintos – keliose vietose mačiau „graikiškas“. Buvau patyrusi Indijoje, kad agurkai pas juos neskanūs – dideli ir sausi. Balyje priešingai – pomidorai ne visai pomidoriški, bet agurkai – kuo puikiausi. Kavinėse žalių daržovių prie patiekalo deda nedaug, bet parduotuvėje gali nusipirkti kokių tik nori salotų ar kitų daržovių.

Išimtis – prancūziška kavinė. Daržovių salotos su gėlėmis.

Miesto ir kaimo turgeliuose – tik vaisiai, daržovių nėra. Manau, kad vietiniai jų nevalgo. Mūsų vilos pusryčių ruošėjas labai įtariai žiūrėjo į mano norą pridėti pomidorų prie pusryčių. Kas čia per maistas? Pusryčiams turi būti vaisių salotos, kiaušinienė arba omletas, arba blyneliai, pvz. su bananais. 

Sultys arbūzų
Pirmą kartą supratau, koks skanus vaisius yra šviežias laimas. Gaudavau trigubą porciją, nes kiti manė, jog ir be jo gerai

O taip, bananai. Trumpi arba labai trumpi, geltoni arba žali. Tie žali trumpi skaniausi buvo – paragavom viloje pusryčiams, bet po to pirkti gatvėj neradom. Matyt vietas reikia žinoti. Desertai iš bananų puikuojasi kiekviename meniu. Nesu nei bananų, nei desertų iš bananų mėgėja, bet turiu pripažinti, kad jie buvo geri. Apkepti tešloje, apkepti be tešlos, bet su visokiais priedais, bananai su saldžiais ryžiais, bananai blyneliuose ir t.t. Saldoka, bet tas saldumas organiškas, neišsišoka iš bendro patiekalo skonio. Balyje jie daug kur naudoja vietinį nerafinuotą palmių cukrų bei kokosų nektarą.

Kokosų vanduo – kitas tų platumų atributas, kuris toks naudingas prarastiems skysčiams atstatyti. O prarandi jų daug, nes visą laiką esi šlapias. Juk tropikai. Beje, kas nemėgsta fasuoto kokosų vandens (aš irgi nemėgstu), tai tas iš šviežio kokoso skanesnis – be šleikštumo prieskonio, kurį kai kurie kokoso vandenyje jaučia.A

Ryžiais ir kava baliečiai apsirūpina savo saloje. Balietiška kava, nors gali būti ir arabika ir robusta, kitokio skonio, nei mums įprasta. Šaltiniai rašo, kad čia dėl apdirbimo būdo – esą Balyje kavos pupelės perdirbamos drėgnuoju, ne sausuoju būdu, kaip kitur. Todėl ir skonis kitoks. Perdirbimo proceso stebėti neteko, bet kad skonis kitoks, tai tikrai. Ir nesvarbu, ar paprasta, ar garsioji Luwak kava – palminio musango apvirškinta. Palminis musangas – toks mažas labai judrus žvėriukas, panašus į šunelį, tik su ilga uodega.

Musangas nuolat juda, kad net nufotografuoti sudėtinga. Uodegos kaip tik ir nesimato

Sakoma, kad laukinis palminis musangas ėda tik gerai sunokusias kavamedžio uogas. Čia būtų tikras įgyvendinimas populiariojo reklaminio kavos pardavėjų šūkio – „kruopščiai atrinktos pupelės“. Bet, kaip su visais laukiniais padarais, daug vargo – gainiotis juos po mišką ir rankioti iškakotas kavos pupeles. Todėl dažniausia luwak kava yra naminių musangų. Ar jie taip gerai skiria prinokusias kavos pupeles, klausimas. Man aktualiausia buvo kitkas – kad kava Balyje yra labiau amerikano tipo. Normalaus espreso reikia specialiai ieškoti.

Nieko, nedidelė bėda. Kai toks maisto natūralumas, pasiūla, įvairovė, nedidelės kainos bei didžiulis ir orus žmonių paslaugumas – kažko ieškoti yra tikras malonumas. Nes ir taip atsiranda rizika imti galvoti, kad čia yra visko, ko tik skrandis geidžia, ir visai netoli – tik už kito kampo.

Pats skaniausias valgytas dalykas buvo keli gabalėliai vietoje gaminto šokolado atokioje vietoje, jau pačiose džiunglėse. Kavinė tikrai egzotiška, daugiausia aptarnauja nacionalinio parko lankytojus, kurie pro šalį eina prie krioklio. Patiekia kavą, desertus, vaisių kokteilius. Ir iš šalia augančių kakavos pupelių bei palmių cukraus gamina šokoladą. Neįtikėtinai skanus. Nuo to šviežumo ir namudinio apdirbimo net ne visiškai šokoladas, bet tuo tik dar skanesnis.  

Džiunglių šokoladas

Nevalgyti Balyje būtų labai sunku. Ir neįdomu. Tą bendrą jausmą gerai iliustruoja šis plakatas apie dietą, kuris kabėjo išskridimo salėje Denpasaro oro uoste. Šia mintim ir atsisveikinom su Baliu.


“Naujas lapas”

Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).

Apie pokyčius

Kaip vakar oficialiai paskelbta, „Livinn – sveiki produktai“ pasikeitė savininkai. Įmonės akcijos dabar priklauso investicijų fondui „BaltCap“. Pokyčiai įmonėje, pokyčiai mano veikloje, bus pokyčių ir mano tinklaraštyje. Bet gera proga trumpam apžvelgti praeitą etapą.

Meno kūrinius įprasta vertinti geriau, kai jų autoriai jau mirę. Neįtariu tame jokios savanaudiškos klastos – įvertinimui reikalingas atstumas tarp vertintojo ir kūrinio autoriaus. Kol abu veikia lygiagrečiai – vertinantysis vertina, o kuriantysis kuria toliau –  vertinti objektyviai yra sudėtinga. Versle yra paprasčiau. Verslo kūrinį galima įvertinti ir autoriui gyvam esant. Pakanka, kad pasikeistų jo savininkas.

Iš pirmo žvilgsnio verslo ir meno paralelės gali neatrodyti tinkamos, tačiau tai priklauso nuo intencijos. Kai kurie žmones menus kuria, visų pirma, remdamiesi verslo principais, paklausos atliepimu ir einamąja pinigine nauda. Kiti kuria verslus, kaip ilgalaikius naudingus daiktus ar reiškinius, kurie ne tik patenkina medžiaginę paklausą, bet ir kūnija idėjas. Galų gale visada juk verslo kūrimą galima pavadinti hepeningu. Toks pavadinimas man visai tinka.

Mes su Ariu ėmėmės kurti įmonę „Sveiki produktai“ maždaug prieš dvylika metų. Pažvelgus atgal man tas laiko tarpas atrodo kaip visiškas hepeningas: įmonė atsiranda, auga, kinta, plėtojasi, kartu įtraukdama tave visomis mintimis, laiku ir rūpesčiu. It mažas vaikas, kurio būsimus poreikius reti tėvai planuoja. Tiesiog stengiasi daryti kuo geriausia, kai vaikui tie poreikiai kyla. Niekada anksčiau nekalbėjom, bet va dabar sužinojau, kad Aris į verslą žiūrėjo labiau kaip architektas į pastatą – mąstė apie vietą ir erdvę, medžiagas ir kontekstą. Gal dėl tų skirtingų požiūrių ir pavyko pastatyti.

Sakysit, didelio čia daikto, tūkstančiai žmonių verslus sukuria ir juos parduoda. Tai tiesiog ekonomikos kasdienybė, paprastais skaičiais skaičiuotina. Manau, kad tikrai ne. Didžioji dauguma verslininkų, ypač tų, kurie verslus patys sukūrė, tikrai turi su tuo susijusią istoriją. Jei tik apie tai pagalvotų ir sąmoningai pasektų savo ketinimus bei įsivaizdavimą pradžioje, eigoje ir gale, galėtų ją ir papasakoti.

Mums pasisekė sukurti tai, ko norėjome – kad rinkoje atsirastų vieta, kur galima įsigyti kuo natūralesnių maisto ir kosmetikos produktų, užaugintų ir pagaminti žmonių, kuriems tas verslas taip pat yra kūrinys arba jų gyvenimo dalis, o ne tik greito pelno eilutė. Tokių žmonių pasisekė sutikti daug, ir labai daug iš jų pasimokyti. Šalia dar atsirado tinklaraštis, dvi knygos ir daug straipsnių. Be praktinio prisilietimo ir nuolatinio pasitikrinimo su pirkėjais, tiekėjais, gamintojais, moksliniais tyrimais ir jų kritikais, to nebūtų. Dėl pelno. Versle jis turi būti, nes tai jo išlikimo sąlyga. Tuo verslas, kaip kūrinys, gali skirtis nuo meninio. Bet tai labai apsunkina jo kūrimą. Žinia, pigų ir paprastą daiktą lengviausia pelningai parduoti. Daug sunkiau yra parduoti aukštos vertės daiktą ar paslaugą, kur tos vertės supratimas reikalauja žinių.

Su tuo susiję ir dvi visą šią patirtį apibendrinančios išvados, kuriomis norisi pasidalinti. Pirma, nors ir labai po truputį, bet pavyko tokį alternatyvinį verslą sustyguoti it kuo normaliausią ir palaipsniui augti, stebinant tuo savo partnerius bei konkurentus, tarpais net užsimirštant kokios mažos rinkos mažoj nišoj veikiam. Antra, nuostabą patiems tebekelia tai, kad pavyko sukurti verslą, įdarbinantį virš penkiasdešimt žmonių, neturint jokio finansinio ar panašaus užnugario, motininių ar susijusių įmonių, panašaus verslo patirties, netgi verslo administravimo ar finansų valdymo išsilavinimo. Turėjom idėją, norą ir juodą sistemingą darbą.

Tai kodėl pardavėm, kad taip gerai buvo, sakysit? Nes tikslas ir nebuvo verslą plėtoti. Tam reikalingi savi talentai. Mums norėjosi tik sukurti, kad patys galėtumėm naudotis jo vaisiais (labai savanaudiška paskata…). Kažkuriuo metu abiem atsirado jausmas, kad padarėm viską, ką galėjom. Kai jau manėm, kad traukinys pats važiuoja ir nesubyrės ant pirmo posūkio, ėmėmės ieškoti, kas galėtų tą darbą sėkmingai tęsti. Išeiti iš verslo, kad liktum patenkintas, ne mažiau sudėtinga, nei jį pradėti. Juk rūpi, kaip gyvens per tiek metų suburtas kolektyvas, kaip seksis partneriams, tiekėjams. Tas rūpestis procesą pailgino, kol radom pirkėją, nusiteikusį būtent plėtrai. Šiandien linkime jiems kuo geriausios sėkmės – ir visuomeniškai, ir labai savanaudiškai.   

Dėkui visiems už bendrą hepeningą

Kaip šiemet atrodo sveiko maisto tendencijos

Apie 8 sveiko maisto tendencijas rašiau 2017 sausį. Nutariau pasižiūrėti, ar mano įvardinti reiškiniai tikrai buvo tendencijos – ar išsilaikė tuos du metus, ar šiandien tebeaktualūs ir kokios naujos kryptys išryškėjo per tą laiką.

Senasis straipsnis yra čia, jo argumentų ir pasvarstymų nekartosiu, norintys išsamiau – gali peržvelgti.

1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai

Tebėra aktualu, ir dėl tų pačių priežasčių – žmonės vengia cukraus, kiti ir baltų miltų, dar kiti – visų kvietinių miltų, radikalieji – visų javų miltų. O greitai ir skaniai pavalgyti norisi. Vaikai, kaip visada, mėgsta makaronus. Ir jei nėra itin priekabūs, nelabai gilinasi, kad makaronai kitokie. Jei tik skanu.

Read More

Page 1 of 31

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén