Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 2 of 44

Saugumas, kurio nebuvo

nzidinys.lt

Žmogui būdinga gyventi apsimuturiavus iliuzijomis. Kad kitiems labiau sekasi – juos labiau myli ir jiems mažiau skauda, jie gauna atlyginimą mažiau dirbdami ar apskritai už nieką. Kad kitur dangus mėlynesnis, žolė žalesnė, visuomenė draugiškesnė, protingesnė ir visaip kitaip šaunesnė. Ir kad kadaise gyventi buvo ramiau, aiškiau ir paprasčiau. Be abejo, svarbiausia, saugiau. Bet nebuvo.

Atskirai paėmus neabejotina, kad kartais kitam geriau sekasi, kitur pigesnis vynas ir daugiau šviečia saulė, bet iš principo pasaulis surėdytas gana proporcingai ir vienus gerumus atsveria kiti blogumai. Taigi mūsų pretenzijas gyvenimui ar kūrėjui pagrįsti būtų sunku. Kadangi šiuolaikinis vakarietis savo minčių nei į likimą, nei į kūrėją labai nekreipia, tas menkai pagrįstas pretenzijas jis pateikia politikams. Prezidentui, vyriausybei, merui ar ministrui. Juo asmenybė ryškesnė ir atviriau bendraujanti, juo labiau maga jam tuos savo norus pateikinėti. Prieš rinkimus jų pasitaiko ypač juokingų (antai kai kurie politikai žada garantuoti piliečiams orumą), bet pakalbėkime apie pačią rimčiausią – pretenziją į garantijas ir saugumą.

Nenuostabu, kad saugumas yra didžiausias troškimas daugeliui žmonių – tai glūdi instinktuose. Tačiau kaip to saugumo siekį ir lūkestį formuluojame protu? Antai amerikiečiai balsavo už Donaldą Trumpą trokšdami sienos su Meksika, Vokietijos radikalai įgarsino norą gyventi tik tarp savų, o britai jį net įgyvendino priimdami Brexitą; Rusijoje noras sugrąžinti Sovietų Sąjungą tapo viena iš Ukrainos užpuolimo priežasčių. Visais atvejais iš iniciatorių skambėdavo mintis, kad vienaip ar kitaip atsitvėrus gyvenimas tampa stabilus, saugus ir teisingas.

Bet istorija sako ką kita. Kiekvienos šalies gyvenime būna santykinio stabilumo tarpsnių, bet ilgoje laiko skalėje visada raudonais brūkšniais eina karai, marai, sukilimai, revoliucijos, valdžios teroras prieš savo piliečius, teroristų išpuoliai ir kiti kataklizmai. Jokio garantuoto stabilumo ir saugumo.

Maža to, žmonės visada susidurdavo su gamtos stichijomis. Jie labai stengėsi iš jos iškovoti saugumo ir stabilumo gabalėlį sau – stogą virš galvos, šiltesnį būstą, maisto atsargų, gink­lus ir pan. Kai gamta didžiąja dalimi buvo pajungta arba „sutvarkyta“ pasitelkus technologijas (tiltai, užtvankos, vandens, šilumos ir elektros tiekimas, žemės ūkis ir maisto pramonė), susifokusuota į visuomenės gaivalus.

Taigi chaosas yra mūsų gyvenimo nuolatinė realybė. Kartais jis tik mirguliuoja fone, atnešdamas mums tokius siurprizus kaip smarkiai pabrangęs šildymas ir maistas, liga, atleidimas iš darbo, dėl aviatorių streiko sužlugusios atostogos ar dėl sausros nudžiūvę gėlynai. Tačiau kartais trenkia visa jėga, kaip kovido pandemija, Rusijos atvira agresija ar žemės drebėjimas Turkijoje. Sutikime, padarinių nėra ko lyginti, bet mąstymo eiga ta pati. Mes galvojam, kad pasaulis sugedo. Bet jis visada toks buvo. Žmogus visada kovojo su grėsmėmis aplink jį ir anksčiau ta kova anaiptol nebuvo lengvesnė.

Kada galėjo būti tie saugūs laikai? Kai žmonės urvuose slėpėsi nuo laukinių žvėrių, kai skėrių būrys galėjo sunaikinti metų maisto atsargas, kai žudyti ir grobti žmones į vergovę buvo norma? Kai dėl atviros kanalizacijos miestuose žmonės masiškai mirdavo dėl užkrečiamųjų ligų? Ar kai dėl industrinės revoliucijos buvo toks darbo jėgos perteklius, kad dirbti tekdavo bet kokiomis sąlygomis? Gal manoma, kad Lietuvos kaime gyvenimas buvo saugus ir idiliškas? Kokia buvo parodomojo sovietinio stabilumo ir visuotinio užimtumo kaina, net neaptarinėsiu. Tad kurioje istorijos vietoje glūdi tas saugumo ir stabilumo rojus, lieka paslaptis. Jis yra tik mūsų iliuzija, wishful thinking.

Jei šie žmogaus psichikos mechanizmai veikia taip intensyviai, gal jie padeda mums išgyventi, tačiau tikrai nepadeda tvarkytis su grėsmėmis. Iliuzijos yra mažiausiai konstruktyvus mąstymo būdas.

Tačiau gal visa tai galioja tik didžiosioms stichinėms nelaimėms ir grėsmėms? Gal apčiuopiamesnius kasdienybės reiškinius išmokome valdyti? Kažkiek valdyti galime: gyvename namuose su šildymu ir elektra, vandens tiekimu, turime skiepus ir sveikatos apsaugą, socialinę paramos sistemą, lėktuvus ir traukinius. Tačiau kas atsitinka, kai užsninga kelius, oro uoste sutrinka informacinės sistemos, audra nutraukia elektros tiekimą arba negalime patekti pas norimą gydytoją? Mus tai rimtai išmuša iš vėžių, ir ne tik dėl to, kad negauname norimos paslaugos, bet ir dėl to, kad pajuntame garantijų praradimą. Tarsi mus apgavo – neištesėjo kas pažadėta. Ir kas taip bjauriai su mumis pasielgė? Aišku, kad valdžia. Kuri turėjo (nežinia) ką padaryti, bet neleisti, kad taip nutiktų. Iš čia garsusis kvietimas „Darykite ką nors!“, kurio įkvėptieji tik dar daugiau priskaldo malkų.

Pasaulinis vyksmas yra tikimybinis, ne determinuotas. Todėl jokių garantijų tiesiog būti negali. Tuo tarpu žmogus, manydamas, kad tos garantijos gali ir netgi privalo būti, stengiasi išsirūpinti sau kuo daugiau tikrumo dėl ateities. Kiti žmonės ir ypač žiniasklaida tokius norus labai palaiko, nes supranta – kiekvienas to saugumo norėtų. Turėdamas galios svertą kaip rinkėjas, žmogus moka savo balsu už iliuzijos palaikymą – pažadą suteikti garantijas. Atskiram žmogui kainuoja tik tiek – balsą rinkimuose. O realiai demokratinėse valstybėse už visas garantijas moka mokesčių mokėtojas. Ta prasme aš moku už jus, jūs už mane ir mes visi kartu stipriai susistiprinam saugumo iliuziją, kurdami sistemas, kurios garantijų nesuteikia, o dažnai ir šiaip prastai veikia.

Pakalbėkime apie saugumo gaminimo instrumentus. Tarkime, kad pasaulio stochastinę prigimtį suvokiame ir suprantame, kad tam tikrų įvykių negalime išvengti. Tokių, kaip užpiltas butas, avarijoje sugadintas automobilis, liga, senatvė ar vaikų mokslų išlaidos. Tokiems dalykams išmokome stebuklingą žodį „draudimas“. Draudimas yra rinkoje funkcionuojantis ir save išlaikantis rizikų valdymo instrumentas. Jis remiasi tuo, kad įvykis neatsitinka visiems apdraustiesiems vienu metu, todėl daugumos įmokas galima nukreipti to nedaugelio, kuris patyrė įvykį, išmokoms. Deja, bet draudimas galimas ne visų bėdų atveju, o viešajame diskurse šis žodis vartojamas ten, kur draudimu nė nekvepia.

Draudimo mechanizmą galima pritaikyti tik esant tam tikroms būtinoms sąlygoms. Pirma, įvykis turi tik­rai būti tikimybinis – negalima iš anksto žinoti, ar jis įvyks. Antra, apdrausti galima tik panašios rizikos asmenis. Trečia, visos dalyvių įmokos turi padengti visas išmokas visą laikotarpį.

Draudimo principą lengviausia suprasti nelaimingų atsitikimų atveju: gaisro, avarijos, traumos, audros pasekmių ir pan. Bet jis visai netinka senatvės, eilinės ligos, smulkių automobilio gedimų atveju. Automobilių draudikai sprendžia šią problemą įvesdami franšizę, privatus sveikatos draudimas paprastai riboja išlaidas stomatologijai ir kitoms sritims, kur poreikis beveik garantuotas.

Tačiau nei pensijų, nei viešasis sveikatos draudimas šios sąlygos neatitinka iš esmės. Tai, kad Sodros pensija ir sveikatos finansavimas iš ligonių kasų vadinami draudimu, įneša daug painiavos. Žmonės mano, kad jie už tai sumokėjo – kaip kad yra privačiame draudime, nes tai, kaip minėta, yra atsiperkanti veikla, tik kaip tokia ir funkcionuojanti. Žmonės dažnai mano, kad jų įmokų pinigus kažkas pasisavino, kad juos apgavo. Atskirais atvejais taip gali būti, bet labai retai. Tai sisteminis trūkumas. Nes senatvė yra ne tikimybinis, o determinuotas įvykis – t. y. ji tikrai ateis, jeigu iki to laiko nenumirsim. Todėl senatvės rizika negalima pasidalinti.

Rinkoje egzistuoja toks produktas kaip kaupiamasis draudimas, kurį galima taikyti pinigams kaupti esant planuojamai rizikai, bet kaupia juos sau atskiras žmogus.

Tuo tarpu atskiro žmogaus Sodros pensijų ir sveikatos įmokos su išmokomis ne tik nesueina, bet ir negali sueiti – jų suvesti nesiekiama. Nes šios abi sistemos yra perskirstomosios – vieni gydosi, kiti moka. Vieni dirba, kiti gauna pensiją. Po to tie, kurie dirbo, gauna pensiją iš tuo metu atėjusios naujos dirbančiųjų kartos. Niekam šioje sistemoje neįdomios atskiro gavėjo ar mokėtojo pastangos tų rizikų išvengti (sveikatos atveju) ar išmokėti išmoką tuo būdu, kuris patogus gavėjui (pavyzdžiui, anksčiau ir didesne suma, nes reikia dantų implantams).

Kad ir iš kurio kampo žiūrėtumėm į pensijų, sveikatos ir netgi švietimo sistemas, jos vienoms grupėms naudingos kitų sąskaita. Nes perskirsto ne tik tarp kartų, bet ir tarp ligų, mokyklų tipų, skirtingo dydžio pensijų gavėjų. Kuriuos tuo metu politikai išgirsta, pagal tuos sistemą ir „pataiso“. Dėl to nuolat gyvename pensijų, sveikatos ir švietimo reformų laikotarpiu. Daugelis mano, kad būtent dėl to jos prastai veikia ir negarantuoja mums tų gėrybių, kurių mes taip norime – saugumo senatvėje, gydymo susirgus, išsilavinimo baigus mokymo įstaigą. Aišku, prastos ir nuolat keičiamos sistemos situaciją tik pablogina, bet ir kitose šalyse nėra rasti šių garantijų teikimo mechanizmai. Ir pensijų, ir sveikatos apsaugos sistemos yra didžiulėse skolose, o krintanti švietimo kokybė ir segregacija bado akis net pačiose brandžiausiose demokratijose. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį laužo galvas, kaip išeiti iš šių spąstų, bet atsitrenkia į garantijų iliuzijos sieną. Ryškiausiai matomas pavyzdys – geltonosios liemenės Emmanueliui Macronui bandant bent kiek pakelti privilegijuotų sektorių darbuotojų pensijos amžių Prancūzijoje.

Kas belieka žmogui, jei tuščios iliuzijos jo neįkvepia? Naudotis kitais dviem dorojimosi su ateities neapibrėžtumu būdais – rizikų diversifikavimu ir savo galimybių gerinimu, rizikai ištikus. Tai apima ne tik ir ne tiek skirtingo turto ir pajamų įgijimą, kiek gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Pavyzdžiui, gebėjimą imtis visai naujo darbo (kaip tai dažnai nutinka emigrantams). Mokytis visą gyvenimą. O svarbiausia gebėjimų dalis yra mentalinė – operatyvinėje proto dalyje laikyti mintį, kad saugumo garantijų nėra ir negali būti.

Karys – vaistas nuo karo

nzidinys.lt

Įprasta rašyti apie tai, ką gerai išmanai. Šį kartą noriu kalbėti apie dalykus, kuriuos išmanau menkai, užtat apie juos nuolat galvoju. Esu tikra, kad šiuose galvojimuose nesu vieniša, bet kalbančių girdėti nedaug. Diskursas siauras: arba žmogiškai emocinė karo baisybių refleksija, arba geopolitikos ir karybos sausa ekspertizė, arba citatos iš kūrinių apie karą. Kokia yra ir kaip kinta pati karo ir kario samprata visuomenės sąmonėje – garsiai dar aptarinėjame retai.

Istorine ir biologine prasme kova yra pirmapradė, iš savisaugos instinkto ir gyvenimo tikrovės gimstanti žmogaus veikla. Žmonijos istorija suverta iš pasakojimų apie karius, karus, karo mokslą, meną, garbę ir papročius. Karai katalizuoja mokslo laimėjimus, menai minta kovų siaubo ir pergalių syvais. Su karine kova paprastai siejame garbę, ne nuopuolį, ir toji garbė neretai stovi per sprindį nuo pergalės. Istorija jos vartotojui yra pasakojimas, padedantis jaustis dalimi jį pateikusios visuomenės. Istorikai kartais papasakoja apie karų nuopuolius bei taikos garbes ir atvirkščiai – garbingą karą ir nuopuolio taiką. Tačiau visuomenė geba girdėti tik lūžiniais momentais – kai atsiverčia naujas istorijos lapas, pro kurio plyšius veržiasi baimė, grėsmė ir kiti skausmingi išgyvenimai. Kaip tai, pavyzdžiui, vyksta dabar. Iki to laiko gyvename pasakojime, kuris susiformavo kultūriškai ir Lietuvoje nėra vienareikšmis.

Tai šlovingi Vytauto laikų karžygiai – ir garbingi, ir narsūs laimėtojai. Taip pat teisūs ir narsūs 1863 m. sukilėliai, kurie pralaimi nelygioje kovoje. Ir dar nelygesnėje kovoje pralaimi partizanai. Istorija apie partizanus, kad ir kokia ryški ji būtų, netampa lemiančia kovos linija. Esminė mūsų nesenos istorijos žinia yra ta, kad Lietuva XX a. viduryje savo kovas pralaimėjo kariuomenei nepradėjus kautis. Dabar beveik galėtume sakyti (su ironija), kad taikiai. 1990-aisiais vėl laimėjom, tačiau ne kariškių, o žmonių pajėgomis. Lietuvai reikalinga kariuomenės garbės reabilitacija, ir ji vyksta organiškai: jaunimas stoja į kariuomenę savanoriais, plečiasi Šaulių sąjunga. Tačiau labiausiai kariuomenę ir kovą Lietuvoje reabilituoja Ukrainos kariai. Mes jų ugnimi pasišviečiam.

Kas šiandien yra karys mūsų sąmonėje bendriausia prasme? Žvelgiant į tai, kaip palaikome ir remiame ukrainiečių kovą, karys mums yra išvaduotojas nuo grobikų, saugotojas nuo blogio, stiprus, ginkluotas ir tvirtas. Jis yra išsipildžiusi viltis teisingumo, kurio laukė mūsų seneliai, tikėdamiesi amerikonų ateinant nuo sovietų vaduoti. Sovietų nustekentos tautos užaugo ir sustiprėjo, viena po kitos pačios pasipriešino okupantui. Vienos gebėjo ar turėjo laimės padaryti tai be karo, kitos – antai baltarusių ir ukrainiečių – to padaryti negalėjo. Nes toks susiklostė laikas ir aplinkybės.

Sovietmečiu klestėjo „kario išvaduotojo“ simbolika, kuri buvo pompastiška, bet tuščia. Suprantama: anas karys mūsų neišvadavo, o tik perleido iš vieno grobiko kitam. Tuo metu buvo įdiegtas naratyvas, kaip imperialistai nuolat ginkluojasi (nes spaudžia pelno godūs gink­lų gamintojai), o komunistai yra visų tautų draugai, siekiantys nusiginklavimo ir leidžiantys taikos balandžius. Netruko išaiškėti tiesa apie sovietinį karinį pramoninį kompleksą. Jis kalė pinigus brangiai nomenklatūrai, tik ne legalaus pelno gavimo, o galimybių patogiai pavogti būdu. Karo pramonės kapitalistų norai yra apriboti žmonių norų turėti daugiau pinigų kasdienio gyvenimo reikmėms, o ne prikaupti sandėlius ginklų ir amunicijos. Įgyvendinama tai banaliai – per demokratiją, kur politikai priima sprendimus pagal žmonių valią.

Tuo tarpų liaudies valdžia besivadinanti sovietų, vėliau Rusijos nomenklatūra sunkė ir sunkia iš žmonių paskutinį kraują, kad tik apsirūpintų ginklais, kariais ir visa amunicija. Nesvarbu, kad kreiva ta jų karo mašina, jos pakanka žmonėms žudyti. Savo gyventojams ir pasauliui Rusija kuo ramiausiai toliau pasakoja apie taikos siekius. Poveikis rinkodarinis – niekas jau seniai neprisimena, kuo konkretus prekės ženklas susijęs su norima vertybe, bet sąsaja veikia. Rusija dešimt­mečiais yra aktyvi agresorė, žmonės kasdien mato vaizdus iš Ukrainos, kurie veria širdį ir sprogdina protą, bet jai prakalbus apie taiką it romūs ėriukai yra nusiteikę klausyti ir kalbėtis. Mes Lietuvoje jau ne, todėl mums taip sunku girdėti susitarimų su Rusija propaguotojus.

 Šiandien daug kam pasaulyje taika yra įgavusi savaiminės vertybės statusą – tokios, kuri siektina bet kokia kaina. Kiekvienam aišku, kad taika yra labai brangi, ji yra žmogaus ir gamtos gyvybės, žmonių civilizacijos klestėjimo prielaida. Tačiau ilgesnį laiką saugiai gyvenančios visuomenės ima manyti, tarsi ji yra natūrali žmonių sambūvio būklė. Deja, taikai išlaikyti reikalingos didžiulės ir labai įvairios pastangos bei institutai. Valstybė kaip institutas reikalingas visų pirma gynybai. O taikai išlaikyti reikia ir galios, ir įtakos, ir kariuomenės, ir ginklų. Kad taika nėra aukščiausias tikslas, gana elementariai išskaičiuojama logiškai.

Jei taip būtų, agresoriui užpuolus auka turėtų tiesiog nesiginti. Išvada neatrodo protinga ar vedanti prie taikaus sambūvio perspektyvos nei atskiroje visuomenėje, nei tarp šalių. Jei karas jau prasidėjo, vienai šaliai išreiškus norą, kita šalis turėtų sutikti veiksmus nutraukti ir dalyvauti derybose. Teoriškai taip. Tačiau tam reikia, kad adekvatūs būtų abiejų šalių reikalavimai ir tikėjimas, kad pasiekto susitarimo pavyks laikytis. Ukrainos ir Rusijos atveju nė viena sąlyga neatlaiko kritikos.

 Politikai skaičiuoja dideliais masteliais ir ilgais laikotarpiais. Visi suprantam, kad jie viena žino ir galvoja, o kita sako, nes to reikia tikslui pasiekti. Tačiau taikos paliaubų kaip Rusijos karo Ukrainoje sprendimo dabar demonstracijose reikalaujantys italai ir vokiečiai negali nestebinti. Jiems atrodo, kad jie yra gero trokštantys ir dorybingi, o iš tiesų vienu mirksniu paaukoja milijonus ukrainiečių kančioms vergijoje. Taip kaip po Antrojo pasaulinio karo buvom paaukoti visas Rytų lageris.

„Niekada daugiau“ – įrėžta po Holokausto, „niekada daugiau“ sakom po Molotovo-Ribbentropo pakto. „Niekada daugiau“ bus kartojama po karo Ukrainoje. Bet ką konkrečiai turime omenyje tai sakydami? Ko nebus? Karo? Jis tikrai bus. Žvėriškumo? Už tai negalim atsakyti, nes žvėriškumas kyla žmonių giminės individuose, o kuriuose – paaiškėja tik kai pasireiškia. Niekada daugiau mes kaip pasaulio visuomenė nepražiopsosim kylančio agresoriaus? Tai kad pražiopsojom. Kai kurie iki šiol tebežiopso. Šalia viltingo tikėjimo „daugiau niekada“ balsuojantiems piliečiams pravartu prisiminti, kad valstybės pirmoji priedermė yra rūpintis žmonių saugumu, o tik po to kitomis gerovėmis. Kai rinkdami valdžią jie labiausiai nori žemų kainų, nemokamo transporto ar kitų auksinės žuvelės gėrybių, valdžia jiems tai ir parūpina. Bet kai vieną dieną elektra ir šildymas dingsta, o į pasubsidijuoto būsto svetainę įlekia raketa, per vėlu susirūpinti savo kariuomenės būkle.

Kare žūsta žmonės, todėl visiems natūralu siekti taikos. Tačiau kas bus su žmonėmis, kurie taps paaukoti tai taikai? Šiandien Ukrainoje žmonės kovoja prieš agresorių savo valia. Jei būtų suorganizuota Rusijai tinkama taika, tie žmonės būtų tiesiog paaukoti agresoriui. Skirtumas yra ne gyvybių skaičiuje – to niekas negali pasverti. Skirtumas yra laisvoje valioje žmonių, kurie renkasi kautis su priešu, o ne būti nušauti surištomis rankomis. Ir civiliai renkasi šalti savo namuose tamsoje, o ne būti nukankinti apšviestuose rūsiuose. Labai racionalus ir žmogiškai suprantamas, civilizuotas pasirinkimas. Rusija grasina, kad sugriaus Ukrainos infrastruktūrą ir pavers ją necivilizuota akmens amžiaus šalimi. Nieko panašaus – juk civilizaciją apsprendžia žmogaus protas ir valia, medžiaginiai daiktai iškyla kaip jų pasekmė. Vakarų civilizacija susiformavo remdamasi žmogaus laisvos valios ir tiesos ieškojimo vertybėmis. Iškeisti laisvę į vergiją dėl parodomosios taikos – tai būtų jos degradacija ir „akmens amžius“. Ir nereikia sakyti, kad jei nebūtų ginklų, jie kariaut negalėtų. Iš savų partizanų ir net Sausio 13-osios žinom, kad vis tiek kariautų. Nes žmogaus pasiryžimas nebūti vergu negali būti nuramdytas priemonių trūkumo.

Yra ir tokia kovos rūšis kaip taikus pasipriešinimas. Tačiau tai itin sunkus ir radikaliai individualus kelias. Jis nereiškia pasitraukimo, priešingai, jis reiškia patį aktyviausią asmeninį įsitraukimą. Jis yra pasiaukojimas, o ne paaukojimas kitų. Tas bjaurus kolektyvizmas, kur susirinkusi minia sprendžia kitų žmonių likimus, yra demokratijų Achilo kulnas. Minia išeina ir pareikalauja duonos ir žaidimų. Kad išeitų anksčiau į pensiją arba kad pigiau kainuotų benzinas. Be jokios ironijos sutinku, kad jie ir mes turim teisę to reikalauti, tačiau vadinti tai kova už taiką yra tiesiog veidmainystė. Arba kvailystė, jei kartais ryšio nesupranti.

Juolab taikaus pasipriešinimo agresoriui versiją matėm vos prieš pusantrų metų – Baltarusijos kova buvo be karių ir be ginklų. Jų nepalaikė Vakarai, jie ėjo savo valia taikiai, bet nuožmiai priešintis diktatoriui. Tai buvo taikus pasipriešinimas, bet, deja, nesėkmingas. Liko masė suluošintų žmonių ir baimės persmelkta visuomenė. Bet ir viltis, kad atsiras karių ir ginklų, kurie nukaus blogio jėgas. Tada vėl atsiras besiaukojančių savo valia, kad galėtų gintis ir ginti.

Rodos, kas labiau nei Indijos filosofija galėtų paremti besąlyginės taikos poziciją. Bet nieko panašaus! Garsiojo Indijos šventraščio Bhagavadgytos pirmojoje scenoje kilmingas karys Ardžuna stovi mūšio lauke priešais kito klano armiją ir nenori kautis. Jis sako savo draugui Krišnai – kaip galiu kovoti prieš savo buvusius draugus ir mokytojus, savo pusbrolius? Norėčiau būti jogas kur nors oloje, nuo visko atsiribojęs, vien tyrose mintyse paskendęs, arba težudo mane, beginklį. Krišna tokias Ardžunos kalbas vadina gėdingomis ir nuodėmingomis, jis ragina Ardžuną atsitokėti ir kautis, nes kautis už teisingą reikalą yra ir garbė, ir pareiga.

Ardžuna vis dėlto stoja į kovą, kaip kad daro dabar Ukrainos kariai, kurie nori, kad jų šalies žmonės išliktų gyvi ir išliktų žmonėmis. Kurie tada galėtų gyventi taikoj. Ilgai ir laimingai, kol neprabus naujas drakonas.

Apie matematiką, egzaminą ir ažiotažą

nzidinys.lt

Ažiotažas dėl prastų matematikos egzamino rezultatų kilo platus, aistringas ir nebe pirmą kartą, tad kartu su savo objektu prašosi analizės.

Analizė, beje, yra matematikos instrumentas, nors šios temos diskusijoje, kaip ir daugelyje kitų, jos nepasitaiko daug. Daug pasitaiko emocijų. Ir aptariamąjį ažiotažą kildinčiau visų pirma iš emocijos, veikiausiai frustracijos, kuri gali būti suprantama – tiek metų mokytis ir neišlaikyti egzamino! Apmaudu. Tačiau jei tas dalykas, kurį turėjai išmokti, bet neišmokai, yra didžiai vertingas ir reikalingas, tada ne tik apmaudu, bet ir pikta. Jautiesi tarsi negavęs brangios dovanos.

Niekur negirdėjau tiek ditirambų matematikos išmanymui, kiek pastarosios diskusijos apie prastus egzaminų rezultatus metu. Kaip ji puikiai lavina protą, suteikia jam jėgos, aštrumo, tikslumo ir kitų individui bei visuomenei vertingų savybių. Būtent preziumuojama nauda visuomenei suteikia diskursui ugnies – net periodiškai pasikartojantis susirūpinimas dėl vaikų silpnų raumenų ir sunkių kuprinių (kuris yra labai pagrįstas) nesukelia tiek aistrų. Matematikos mokėjimas pateikiamas kaip silpno proto sunkiame gyvenime priešnuodis. Esą matematiką išmanąs žmogus vadovaujasi argumentais, atskiria fake news, neturi polinkio į alternatyvią realybę ir apskritai geba skaidriai ir logiškai mąstyti.

Nėra abejonių, kad kai kurie matematikos išmanytojai šiomis savybėmis pasižymi. Tačiau vargu ar egzistuoja koreliacija tarp matematikos išmanymo ir orientacijos realiame gyvenime (ne dažų kiekio skaičiavimą buto remontui turiu omenyje). Žiūrint griežtai matematiškai, jei esama žmonių (bent vieno), kurie nurodytomis dorybėmis nepasižymi, tai bendra taisyklė nėra teisinga. Sakysite, matematiniai dėsniai realybėje taip tiesiogiai neveikia – bet juk tai ir reikėjo įrodyti!

Matematika operuoja grynaisiais dydžiais, santykiais ir dėsniais, kurie galioja tik tam tikriems objektams tam tikrose aplinkybėse. Gebėti konvertuoti realybės faktus (duomenis) į matematinę erdvę, o skaičiavimų (ar kitų matematinių manipuliacijų rezultatus) – atgal į gyvenimą reikia daugiau savybių, ne tik matematikos išmanymo. Kaip vertėjui reikia gerai mokėti abi kalbas, taip matematikos dėsnių taikytojui, pavyzdžiui, ekonomikoje, reikia išmanyti ir modelius, ir ekonomiką. Priešingu atveju gauname matematikos profanaciją, kurios socialiniuose moksluose vis dar labai daug. (Šiais atvejais gal būtų buvę geriau, jei kažkas būtų to matematikos egzamino neišlaikęs ir supratęs, kad jos nemoka).

Dėl alternatyvios realybės ir matematikos būčiau dar atsargesnė. Būtent matematika leidžia kiek tik nori vidujai neprieštaringų sistemų, kurios remiasi skirtinga aksiomatika. Nesvarbu, kad vienos yra vyraujančios, kitos marginalios. Juk ir alternatyvi realybė yra marginalija vyraujančios sampratos fone. Ar dvi lygiagrečios tiesės begalybėje susikirs, ar ne, priklauso nuo pradinių prielaidų arba paradigmos. Taip ir žemės apvalumas ar plokštumas priklauso nuo to, kas mūsų nuomone ją laiko. Jei vėžliai, drambliai ar sraigės, tai bet kokios išvados, nors ir kuo skrupulingiausiai prisilaikant logikos padarytos, skirsis nuo to, kas mums atrodo savaime suprantama.

Visa šita rašau ne norėdama paneigti matematikos grožį ir potencialą. Priešingai, galiu jį tik paryškinti. Tai rašau tik norėdama pagrįsti teiginį, kad matematikos išmanymas nėra išskirtinis ugdant gyvenime susivokiantį individą. Kiti mokslai bei menai turi nė kiek ne mažesnį poveikį, jei tik pats mokymas yra sėkmingas. Taigi visuomeninė šio mokslo vertė nėra tokia didelė, kokia vaizduojama. Matematikoje pasikaustę žmonės nėra nei daugiau, nei mažiau dori bei pilietiški, lyginant su kitais.

Visgi matematikos išmanymas neabejotinai daug duoda pačiam individui. Jis suteikia nuoseklų ir itin plačiai apimantį instrumentą pažinti pasaulį – tarsi pasaulėžvalgos stuburą. Tiesa, bet koks kitas klasikinis ir kokybiškas išsilavinimas taip pat suteikia pasaulio pažinimo instrumentą, kaip antai filosofija, filologija, istorija, biologija, muzika, dailė. Matematikos instrumentas yra išskirtinis savo talpumu ir formalumu – juk kalbame apie abstrakcijas, operuojame erdvėje, toli nuo žmogiškojo ribotumo, paklaidų ir laiko žymų; praktiškai neveikiami ideologijų ir kito bruzdesio. Šiandien jis išskirtinis ir tuo, kad remiasi teorija, o ne eksperimentu. Matematikoje kalbame apie bekūnius taškus, begaliniai mažus ir begaliniai didelius dydžius, n-mates erdves ir kitus objektus bei funkcijas, kurių negalime apčiuopti juslėmis anei organiškai sutalpinti į savo protą, taigi ir eksperimento suorganizuoti negalime – tenka kliautis teorija.

Sutikim, tokį aparatą įvaldyti gali toli gražu ne kiek­vienas. Ir, matyt, ne kiekvienam jo būtinai reikia. Tačiau matematikos mokslai individui vertingi dėl pačių pratybų – pastangų juos įvaldyti. Pratinti protą prie disciplinos: suvokti sąlygą, sudaryti sprendimo planą, nuosekliai spręsti, patikrinti rezultatą – ugdyti loginį bei strateginį mąstymą, užčiuopti chaose struktūrą.  Matematikos uždavinys yra bet kokio gyvenimiško uždavinio kvintesencija. Tačiau ar tokia nėra ir užduotis nupiešti ar parašyti rašinį konkrečia tema? O ir logikos galime išmokti ne matematikos, bet žodinių disciplinų keliu. Mokyti logikos mokykloje būtų labai naudinga iniciatyva.

Jei vertybė yra pats ugdymas, tai kuo čia dėtas egzaminas? Kodėl reikėtų taip sureikšminti jo rezultatus? Be to, jei vertinant patį ugdymą, būtų nuoseklu toliau siekti ugdomojo pozityvaus santykio su matematika ir jos neišsemiamu potencialu. Tik štai būtent santykis ir yra blogas visų, kurie nėra gabūs matematikai iš prigimties. Ne tik vaikų, bet ir suaugusių santykis su matematika yra, švelniai tariant, įtemptas. Įtampa kyla iš to, kad tu (tavo vaikas) privalai mokėti, bet išmokti neišeina ar neproporcingai sunku. Neišeina visų pirma dėl to, kad, akivaizdu, ne pats ugdymas laikomas vertingu, o rezultatas. Egzamino rezultatas.

Matematika yra lėtai įveikiama įkalnė. Lėtai, ilgai ir nuobodžiai turi zulinti tas pačias tiesas, kol jos prasiskverbia į kitą sąmonės lygmenį ir ten padaro tą transformaciją, kurios siekiam. Bet daugeliui motyvacija baigiasi net neįpusėjus, visų pirma dėl to, kad reikia rutiniškai kartoti ir kartoti ką esi išmokęs, po truputį prijungiant naujo. Koks šiuolaikinis vaikas nuosekliai mokosi visus 9 mokslo metų mėnesius? O visus 12 mokyklos metų?

Anksčiau nuobodaus kalimo lygoje matematika turėjo draugių – gramatikas. Lietuvių kalba toje lygoje daug kam išliko, tačiau užsienio kalbos ją neabejotinai paliko. Užsienio kalbų mokytojai pasitelkia begalę skirtingiausių priemonių ir metodų, ne tik tam, kad mokiniam būtų lengviau suvokti ir prisiminti, bet ir tam, kad nebūtų nuobodu. Įpūsti motyvacijos nurodomuoju būdu nuobodiems veiksmams informacinės epochos vaikui ar paaugliui – misija neįmanoma. Taigi vienas iš atsakymų neabejotinai glūdi mokymo metoduose, nes palikti matematikos mokytoją vieną akistatoje su dideliais visuomenės lūkesčiais (kuriuos ir žymi egzaminas bei ažiotažas aplink jį) bei nemotyvuotu, įsitempusiu ir nuosekliai lėtai dirbti negebančiu vaiku ar paaugliu yra tiesiog nesąžininga.

O kaip su nauda? Kiek kiekvienam moksleiviui gyvenime matematikos žinių prireiks tiesiogiai (ne proto plotį ir raumenis turiu omenyje)? Viena vertus, žmonės, gyvendami su savo išmaniuoju, it rankos tąsa, beveik gali apsieiti be matematikos. Kita vertus, daugybei specialybių šiandien matematika yra reikalinga. Ir realiai, ir formaliai.

Formaliai – stojant į didelį skaičių specialybių reikia matematikos pažymių: informacinių technologijų, inžinerijos, socialinių mokslų, netgi psichologijos. Manau, čia ir glūdi pirmas lūžis, kuris turėtų pritraukti švietimo sistemą arčiau šiuolaikinio žmogaus, kurio poreikis dinamikai ir nepakantumas seniesiems mokymo būdams yra neįveikiamas. Esu tikra, kad atsiras universitetų, kurie į informacinių technologijų ir inžinerijos specialybes priiminės ne pagal matematikos egzamino rezultatus, o pagal kūrybingumo, logikos ir panašius testus.

Realiai matematika reikalinga ir tam tikrai daliai darbų. Apie tai daug ir garsiai kalbama su nemažiau apokaliptine gaida. Tačiau tai ne nauja tendencija. Drįsčiau teigti, kad matematiką išmanančių studentų poreikis rinkoje išlieka aukštas 30, 50, o gal ir visą šimtą metų. Dalis vaikų gimsta su šiuo polinkiu – vargu ar galim daugiau „užsisakyti“. Svarbu, kad jie turėtų kur šiuos savo polinkius vystyti. Gali atrodyti, kad mažinant bendrus reikalavimus, jie praras šias galimybes. Tačiau noras palaikyti visiems vienodą visų dalykų lygį neatlaiko gyvenimo diktuojamų reikalavimų. Mokyklos ir klasės specializuojasi ir tai suteikia vaikams galimybes rasti jų gebėjimus atitinkantį mokymą.

Ar galima vaikus priversti mokytis matematikos? Neabejotinai. Ar galima juos priversti nustatytą kiekį jos išmokti – galbūt. Bet prievarta tikrai neįmanoma instaliuoti matematinio mąstymo į žmogaus galvą, taigi ir pasiekti visų aukščiau išvardintų šios disciplinos įvaldymo dovanų.

Neįtikėtina, kaip visuomenė šiandien supranta, kad žmonės skiriasi savo rase, tautybe, religija, seksualine orientacija, gyvenimo būdu, ir jų vertė nuo to nemažėja. Bet kad jie skiriasi būdais, kuriais geba matyti, justi ir suprasti pasaulį – nesupranta. Šiandien nereikia išmanyti matematikos, kad gebėtum naudotis matematikos žinių pagrindu sukurtais įrankiais. O įrankiams kurti tikrai nereikia minių specialistų.

Ir kodėl mes turėtumėm versti žmones daugiau skirti laiko studijuoti būtent matematiką? Argi mums atrodo, kad ji gali suteikti raktą, kurio reikia atrakinti didžiausiems šiandienos žmonijos iššūkiams? Ar mums trūksta technologijų suvaldyti agresijos židinius pasaulyje, pakeisti iškastinį kurą, sumažinti taršą ir emisiją? Technologijos išrastos, jos tiesiog neįdiegtos dėl tam tikrų žmogiškai susiklosčiusių priežasčių. Kadangi nuolat tarėmės žiną, kokių specialistų reikia, matyt iki šiol nepataikėm, kad su svarbiausiais uždaviniais vis nesusidorojam.

Ar komunizmas kare nėra veiksnys?

nzidinys.lt

Rusijos karo Ukrainoje diskurse analizuojami kuo įvairiausi veiksniai, tačiau komunizmo dėmens tarp jų praktiškai nematome. Plėtojama kita linija – asmenybės kultas, Rusijos įsivaizduotas išskirtinumas, jos agresija, imperiniai siekiai ir panašūs dalykai, su kuriais valstybės ekonominė sąranga tarsi apskritai nesusijusi. Arba tiesiog linksniuojama Putino beprotybė, kas palieka šone visus dalykus, kuriuos galima apmąstyti racionaliai. Nors tikrai susidaro toks vaizdas, būtų labai keista, jei komunizmo pretenzijos būtų išties pradingusios. Drįstu teigti, kad jos yra, net jei vėliavose ir neįrašytas, svarbus Rusijos agresijos matmuo.

Pasiaiškinkime detaliau komunizmo ekonominę esmę. Anot marksistų, komunizmas yra tokia visuomeninė formacija, kurioje kiekvienas dirba pagal galimybes, o gauna pagal poreikius. Svarbu priminti, kad tokia visuomenė niekada neegzistavo, o jos diegimo praktiką atspindi socializmas. Jo apraiškas galime matuoti ir vertinti, nes jis įgyvendintas ne vienoje šalyje. Taigi ekonominių principų prasme komunizmas ir socializmas žymi iš esmės tą patį: viešą gamybos priemonių nuosavybę, centrinį planavimą ir „teisingą“ gėrybių padalijimą. Žemė valstiečiams, fabrikai darbininkams, privati nuosavybė jei ir lieka, ji nevaidina esminio vaid­mens gamybos procese, o atskiro individo gyvenimas ištirpsta kolektyve.

Daug kraujo pralieta kovojant už ir prieš šias idėjas, ne mažiau iečių sulaužyta ir intelektiniame lauke pagrindžiant, kaip tokia santvarka gali ar ne egzistuoti. Tiksliau, apologetai aiškino, kodėl ji turi egzistuoti arba ateis neišvengiamai, nesivargindami pagrįsti, kaip tai bus įmanoma. Galėtų kilti klausimas, kodėl nebuvo pasistengta pagrįsti, negi neužteko proto? Veikiau nebuvo reikalo, nes po bolševikų pergalės Rusijoje Leninas ne teorijomis buvo užsiėmęs, o praktika. Ir ji buvo tokia brutali, kad principai savaime išnyko – juk šventu paskelbtam tikslui visos priemonės tinka. Tas tikslas yra tiesiog galia, kuri buvo koncent­ruojama darbininkų ir valstiečių vardu, nors daugybė darbininkų ir valstiečių buvo nurašyti į šviesaus rytojaus kūrimo nuostolius.

Komunizmo ir socializmo teorinio nepagrįstumo ekonominius argumentus verta žinoti, kad nepasiduotume lozungui, jog ideologija puiki, tik jos diegėjai (kažkodėl) vis pasitaikydavo galvažudžiai – Leninas, Mao ir kiti. Argumentai praverčia ne tik nuginkluoti sekėjus, bet ir suvokti ekonomikos valdymo ir planavimo problemas, kurios aktualios ir liberaliose demokratijose.

Socializmo doktrinos Achilo kulnas yra ekonominis neefektyvumas, iš esmės nulemtas centralizuoto planavimo ir individo nesuinteresuotumo rezultatu. Šis argumentas – apie individą – šįkart mums ir yra įdomus.

Žinia, žmogui visų pirma būdinga siekti asmeninių tikslų. Kapitalistinėje visuomenėje individas gauna pajamas, priklausomai nuo nuosavybės arba darbo grąžos. Komunistinės visuomenės lozungas „kiekvienam pagal poreikius“, nors ir niekaip nepagrįstas, ir toliau išnaudojamas šviesaus rytojaus pranašų. Socialistinio požiūrio arkliukas – kad atlyginama po lygiai – panaikina individo norą stengtis: tausoti bendrą nuosavybę, geriau ar daugiau dirbti, ieškoti naujo, rizikuoti. Praktiškai ši problema gerai pažįstama netgi tiems, kurie negyveno kolūkių ir visuotinio vogimo iš darboviečių laikais. Užtenka problemų su bendromis laiptinėmis, stovėjimo aikštelėmis ir kitu bendru turtu. Šis žmogiškas savo reikalų žiūrėjimo bruožas sovietmečiu buvo smerkiamas ir moralizuojamas, tačiau Lietuvoje ir kitose buvusiose socialistinio lagerio šalyse išliko. Ir kuo daugiau šalyje buvo likę privačios nuosavybės ir verslo, tuo tas jausmas žmonėse išliko geriau.

Taigi ir proponentams teko pripažinti, kad komunistinis ir socialistinis gėrybių dalijimo principas šlubuoja, nes žmonės nori gyventi geriau ir linkę stengtis tai pasiekti. Atsakydami į tai jie tikina, kad tai tik laikinas trukdis, nes jų tikslas – sukurti naują žmogų. Sunku pasakyti, kiek žmonių galėjo tokį planą priimti rimtai, nes jis skamba taip pat, kaip gegužės pirmąją nešioti transparantai apie liaudies ir partijos vienybę ar Leniną, visų vaikų senelį. Kaip galima pakeisti žmogaus prigimtį? Tačiau tai, kas dabar vyksta Rusijoje, verčia manyti, kad galima.

Kodėl Putinas užpuolė Ukrainą? Tarp atsakymų vyrauja ideologinių-psichologinių ir kitų nematerialių priežasčių siūlymai. Juk versija, kad Putinui trūksta teritorijų, atrodo nelabai rimtai. Putinas kariauja, kad pakeltų reitingus – argumentas politiškai pagrįstas, net jei rinkimai nevyksta demokratiškai. Vakarų sankcijos ir pats karas nuskurdina Rusijos gyventojus, kurie ir taip negali pasigirti aukštu gyvenimo lygiu. Normalioje Vakarų demokratijoje žmonių gyvenimo lygis yra pirmas ir pagrindinis argumentas, lemiantis jų požiūrį į politikus. Net jei yra išimčių, kaip kad dabar, kai žmonės iš politikų reikalauja remti Ukrainą, visgi jie nori gyventi geriau, uždirbti daugiau, galėti daugiau keliauti, gauti geresnę sveikatos apsaugą ir pan. Reakcija į ekonominių sąlygų pablogėjimą (infliaciją, nedarbą, ekonominę stagnaciją) būna greita ir masinė.

Rusijoje gi iki šiol karas Putino reitingus kėlė, nesvarbu, kad ekonomika, galimybės ir pragyvenimo lygis krito ir kris toliau. Čia kalbu ne apie elitą, oligarchus ar net viduriniąją klasę, o apie didžiąją dalį gyventojų, kurie yra nepasiturintys ir neturi daug galimybių. Lietuvoje žmonės aikčioja, išvydę jų reakcijas medijose „už Putiną ir tėvynę pakentėsim“ ir pan. Mūsų masteliais jie ir taip kenčia, kur jau toliau? Kaip suprasti jų abejingumą savo ekonominei gerovei?

Net ir įvertinę, kad apklausos Rusijoje turi didelę paklaidą dėl baimės atskleisti savo nuomonę, turim pripažinti, kad esama (ir ne tik Rusijoje) daugybės žmonių, kurie mūsų akimis neatrodo adekvatūs. Žmogus, kuris pateisina žudynes, gal net pats gali žudyti, nes tai pakelia jo nacionalinę savigarbą, sutikdamas dėl to ir skursti – ar tai nėra tas naujasis žmogus, apie kurį kalbėjo komunizmo ideologai?

Sakyčiau, kad yra. Jo netrikdo, kad gerovė dalijama po lygiai, nes jis ir nenori būti geresnis. Jis nori būti toks, kaip visi jo „chebroje“, lygus. Jo nejaudina, kad neturi laisvių ir galimybių, nes nesiruošia jomis naudotis. Gal ir nemoka, nesupranta, bijo, tingi, o gal net laiko nederamu supuvusio kapitalistinio pasaulio atributu. Rašau be ironijos: tam žmogui tai normalus pasaulis. Nes juk tai žydų-masonų sąmokslas, ir reikia gintis. Reikia keltis nuo kelių priešų klupdomai savai didžiai tautai. Kadangi sąmokslas toks didelis ir galingas, esam teisieji, nesvarbu, kad atstumti ir skurdūs. Bet mums ir nereikia tų jūsų gerovių.

Argi ne idealus komunistinis žmogus? Abejingas materialių gėrybių paskirstymui ir bet kokiam efektyvumui, pateisinantis viską, kas padeda bendrai idėjai. Jis neišdygo per naktį ir nebuvo sukurtas profesoriaus Preobraženskio iš šunelio Šariko. Jis buvo pagamintas dešimtmečiais veikusios galingos propagandinės mašinos, indoktrinacinės sistemos. Kaip populiaru sakyti – televizorius laimėjo prieš šaldytuvą. Gal šaldytuvo namuose net nebėra? Kai kas tai gali vadinti idealizmo pergale prieš materializmą, bet matom, kur ta pergalė nuvedė – prie paties žmogiškumo kracho.

Tenka pripažinti, kad naujo žmogaus kūrėjų pastangų sveikas protas neatlaikė. Protas buvo susargdintas už kovidą bjauresne infekcija. Su tokiu žmogumi ne tik socializmas, bet ir komunizmas galėtų būti sukurtas. Principas „iš kiekvieno pagal galimybės, kiekvienam pagal poreikius“ atrodo neįmanomas, kai poreikiai brangūs. O kai poreikiai yra jaustis ypatingam, vieningam su panašiais, taip pat vogti ir smurtauti, nėra jie tokie brangūs. Nes jų patenkinimas neatsiremia į ištek­lių ribotumą ir efektyvumo poreikį. Propaganda negali sukurti lėktuvo, jei nėra reikalingų dalių ir išmanančių žmonių. Bet ji gali pameluoti, kad jis sukurtas arba kad mums jo ir nereikia. Be to, propaganda sugalvoja begalę pergalių prieš priešą, beje, ir pačių priešų.

Negali sakyti, kad prigimtis buvo pilnai pakeista – naujasis žmogus vis tiek nori naudos arba pasitenkinimo. Tik realizuoja tai kitomis formomis. Jam nereikia įsigyti tam tikrų daiktų ar galimybių, jei jis tiesiogiai gauna tikėjimą, kad yra geriausias. O tai, ko jam reikia, jis gali pavogti ar atimti, taip pat pažeminti ir nužudyti. Valdžia tai organizuoja plačiu mastu.

Sakysite, komunizmas iš esmės internacionalinis? Teo­riškai taip. Tačiau revoliucijos ne tik ryja savo vaikus, bet ir paneigia savo tėvus. Klasiniai skirtumai buvo pirminis taikinys, į juos ir nusitaikyta. Nieko originalaus – visada naudinga priešu paskelbti tą, kurio turtą, teritoriją ar gyvybę nori atimti. Iš turtingųjų atimti gali daugiau. Dabar atimti norima ne fizinį turtą, o „gerą gyvenimą“, pasididžiavimą savo tauta, ateities viziją ir kitus Ukrainos turtus, kurie trukdo Rusijos naujųjų žmonių „chebrai“ jaustis pranašesnei ir dėl to laimingai. Būtent tokie žmonės palaiko Putiną ir sudaro „chebros“ branduolį, juk skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, dabar sienos nebuvo uždarytos ir netransformuoti individai galėjo išvažiuoti. Naujųjų žmonių koncentracija šalyje padidėjo. Puiki terpė fašizmui, kuris su socializmo šauk­liais puikiai draugauja, ką liudija ir nacionalsocialisto Hitlerio – masių įkvėpėjo ir valdovo – pavyzdys. Netgi masalas buvo pasiūlytas tas pats – išskirtinumas tautiniu pagrindu, ir priešas sugalvotas toks pat – kita tauta.

Karo eiga stipriai priklauso nuo to, kiek žmogaus prigimties keitimo projektas yra „pažengęs“: ar rašistas taip pat paaukos savo vaikus žūti fronte, kaip paaukoja ukrainiečių vaikus? Ir ekonomine prasme: kokio masto prekių trūkumą ir infliaciją toleruos pakentėti nusiteikusieji, kol kas aišku nėra.

Kai svarstome apie visuomenines santvarkas, turime omenyje ir žmogiškąsias nuodėmes, kurios tose sant­varkose gauna erdvę išsiskleisti. Dabarties įvykių fone matyti, koks civilizuotas yra kapitalizmui priskiriamas godumas (siekis praturtėti), palyginus su socializmo pavydu ir korupcija ir juo labiau su komunistiniu „kiekvienam pagal poreikius“, kuris prasiveržia žemiausiais žmoguje glūdinčiais instinktais.

Ką žmogui galvoti, kai verčiasi pasaulis

nzidinys.lt

Pasaulis apvirto prieš keliolika dienų, kai Rusija vėl užpuolė Ukrainą. Atrodytų, kodėl tas įvykis turėjo apversti pasaulį? Juk užpuolė jau ne pirmą kartą, be to, nebuvo ir nustoję puldinėti per tuos aštuonerius metus. Juk žinojom, kad ruošiasi: seniai grasino, praktikavosi aplinkui jūrose ir Baltarusijos kolūkio žemėse; JAV žvalgyba aiškiai raportavo, kad puls, o tai ne ta organizacija, kuriai rūpėtų tik pagąsdinti. Tačiau žinia apie puolimą vis tiek buvo smūgis visiems geros valios žmonėms. Netgi tokiems Rusijos paranoikams, kokie tipinio vakariečio akimis atrodome (gal jau atrodėme?) mes. Tarsi turėjome nenustebti, tik perklausti besistebinčių – argi nesakėm?

Ilga priešistorija tarsi sudarė sąlygas būti psichologiškai pasiruošusiems. Bet ar įmanoma tokiems dalykams pasiruošti? Ar žinojimas, kad gali užpulti banditas, sumažina užpuolimo brutalumą? Kažin. Nebent tik padeda pasiimti su savimi lazdą. Kaip pernai: argi žinojimas, kad Lukašenkos smogikai daužo žmones Minsko gatvėse, sumažino skausmą matyti tai vykstant? Kažin. Kaip ir mūsų kiekvieno žinojimas, kad mirsim, nesumažina pastangų, net ir desperatiškų, dar kiek nors išgyventi.

Žmonija kartu ir žmonės atskirai bando suvokti blogį – karą, prievartą, kankinimus. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai privertė tai daryti aktyviai, nes per daug būta baisios patirties, per daug siaubo, kurį tik stip­rino mintis, kad tai gali pasikartoti. Ir kartojosi daugelį kartų: kitomis uniformomis, kitais pretekstais, kitose vietose. Dabar skauda apie tai galvoti, bet būtina suvokti, kad tai vyksta. Taip, kartojasi. Ir vėl Europos vidury.

Mums, esantiems ne karo zonoje, neskauda fiziškai, nekyla grėsmė gyvybei, kas nors, pažvelgęs į žemėlapį, apskritai galėtų paklausti, kodėl mes taip dėl to pergyvenam? Iš baimės, kad būsim sekantys? Yra to, nenuneigsi, bet ne tik. Mums ukrainiečiai artimi, nes mes suprantam, koks blogis juos užgriuvo ir kaip skiriasi gyvenimas savo valstybėje nuo gyvenimo pavergtoje. Šis supratimas padeda mums atjausti ir labiau palaikyti Ukrainą.

Tačiau vargu ar bent kiek padeda protu suprasti, kaip taip įmanoma. Kaip įmanoma būti tokia rusija, kokia ji šiandien yra, kaip įmanoma būti tokiu putinu, lavrovu, zacharova, kitais žinomais agresoriaus veidais ir visais beveidžiais pakalikais – su generolų uniformom štabe ir įsimaišiusiais tarp žmonių Ukrainoje. Negali patikėti, kad karas vyksta – tas banalus, brutalus karas su tankais ir civilių bombardavimu, karo laivais ir lėktuvais. Kurio, kiek prisiklausėm, tiesiog negali būti, nes neprotinga. Dabar esą visi išmanūs, kariauja tik kibernetinius ir hibridinius karus. Bet karas vyksta. Mums Lietuvoje agresorių teritorijos – iškart už sienų į Rytus ir į Vakarus. O atrodo, kitas pasaulis arba bent pusė amžiaus atgal. Ir klausimas „Kaip tai įmanoma?“ klykia per visą dangų it karo pašvaistė.

Iš 1991-ųjų sausio įvykių Vilniuje man likę du ryškūs jausmai, kuriuos beveik galiu pasverti ir pačiupinėti. Vienas – per žuvusiųjų laidotuves. Atrodė, kad sunkus juodas debesis užklojo Žemę ir spaudžia širdį taip, kad jau niekada nešvies saulė. Kad kažkaip neteisingai išaušo diena ir gal galima atsukti laiką atgal, kad tie žmonės nebūtų žuvę. Toks jausmas užgriuvo vasario 24-osios paryčiais, išgirdus žinias. Po 30 metų, bet jausmas nepakenčiamai pažįstamas. Tik dienos eina, šluoja savo žuvusiuosius ir nė vienos negali atsukti, net mintyse.

Kitas 1991-ųjų palikimas – tankų, šūvių ir nuo stogo besileidžiančių desantininkų vaizdas. Taip į akis plieskia, į ausis griaudžia, gerklę užspaudžia grynasis blogis. Kaip lava, tekanti Sarumano karo fabrikų grioviuose, kaip žygiuojančios Saurono armijos. Pirmasis pasaulinis, Rusijos revoliucija, Antrasis pasaulinis, Vietnamas, Afganistanas, Bosnija, Tibetas, Vilnius, Ukraina, Baltarusija, Ukraina. Ir daugybėje kitų pasaulio vietų žmonės pavieniui, grupėmis ir visomis valstybėmis papuola į blogio gniaužtus, kuriems rakto atrakinti ieško visi geros valios žmonės. Blogis kiekvieną kartą reiškiasi kitaip, bet iš esmės taip pat. Nežinau, ar žmogaus protas gali jo užmačias suprasti, bet turi pripažinti, kad kažkur homo sapiens rūšyje tas blogis gyvena.

Nors universalus ir potencialiai visiems mums būdingas blogis nėra anoniminis ar paveldimas it koks kūno defektas. Būtent taip pasirinkęs asmuo blogį apjungia, sutelkia, suteikia vardą ir nukreipia prieš savo aukas – tuos, kuriuos pasirenka sunaikinti. Filosofiškai įsijautę galime suprasti, kad blogis buvo ir bus, ir žmonėms teks su juo susidurti – pavieniui ir grupėmis, ištisomis valstybėmis. Bet egzistenciškai labiau jaučiam ką kita – kad susidūrę su blogiu jam kaip nors atsakysim: kovosim ginklu, žodžiu, mintimi, malda. Su pačiu blogiu ir jo sukelta baime, panika, neviltim, kurios pasklinda tarp mūsų. Kurie nekovosime, nesipriešinsime – ištirpsime toje skysto metalo masėje arba virsime orkais.

Nė vienas nežinom iš anksto, kur teks atsidurti, ar tarp tų, kurie numuš priešo lėktuvą, ar tarp tų, kuriuos numuš. Tarp tvarstančių žaidas, apraudančių ar skleidžiančių žinią, kvietimą padėti. Karas ne žaibas, jis trenkia ir du, ir tris kartus. Ukraina jau tiek kartų kentėjo nuo Rusijos praeitame ir šiame amžiuje: Raudonoji armija, Holodomoras, Maidanas, Krymas, Kyjivas…

Pasaulis verčiasi, nes vyksta akistatos su blogiu akimirka. Akimirka, kai esi priverstas pajusti, kad esi tas žmogus, į kurį blogis kėsinasi, visų pirma kaip į auką. Bet ir kaip į padarą, kuriame jis gali gyventi. Kaip koks kovido virusas. Pasirenka kažkuriuos, o šie arba kovoja ir pasveiksta, arba apleidžia to žmogaus, kurio vardą rašom didžiąja raide, pavidalą.

Blogio tema, nors tokia deginančiai aktuali ir sudėtinga, nelabai tinka sofos filosofavimui – mažai ką protas čia turi veikti. Ukrainos karas ypač jį skaudina, nes argumentų ir motyvų neįmanoma suprasti. Netgi veiksmai neatrodo protingi, kad ir kokie to karo siekiai būtų. Už ką ten užpuolikai kovoja? Juk ne už tėvynę. Sako, net Rusijos karininkai iš pradžių ne visi suprato, kad čia jie Ukrainą užpuolė. Versijų apstu, bet protas nepajėgus suprasti nei kam, nei kodėl, nei, svarbiausia, ką daryti? Kaip paveikti, kaip pašaukti, kad sustotų? Todėl dažnas sakom, kad jų vadas beprotis. Protą ramina – jei beprotis, tai už proto. Reiškia, galiu ir nesuvokti, tada ne taip skauda. Bet baimę ši mintis maitina – jei beprotis, gali laukti visko ir bet ko. O baimė kausto ir trukdo atsakui. Baimė, kad jis beprotis, stingdo šiaip jau racio­nalią pasaulio šalių baimę taikyti griežčiausias ekonomines sankcijas, pagelbėti galingiausiais ginklais, mesti iš tarptautinių organizacijų, galų gale – nesikalbėti. Agresoriui turėti bepročio reputaciją patogu – esi nepakaltinamas. Tavęs negali nubausti įprastomis priemonėmis. Išbandyta banditų ir nusikaltėlių taktika išsisukti nuo atsakomybės. Ir nėra paprasta atskirti, kur riba tarp beprotybės kaip psichikos ligos ir kaip gyvenimo būdo, ypač kai kalbam apie kagėbistus.

Bandančiam visa tai suvokti žmogui tai yra atvejis, kai nesupranti, nesutinki ir visa esybe protestuoji, bet turi priimti aktyviai besiveržiantį blogį kaip faktą. Ir su juo gyventi – dėl to ir verčiasi pasaulis. Mes to nenorim, ir kančia kyla iš to, kad nesurandame, kaip to blogio atsikratyti. Vieninteliai, kuriems netenka sukti dėl to galvos, yra ukrainiečiai. Jiems reikia išgyventi, apginti savo laisvę ir valstybę. Blogis stovi priešais juos, armijos kareivių ir provokatorių pavidalais. Visi kiti, kurie mato ir girdi kas vyksta, nors fiziškai ir ne karo zonoje, nėra atleisti nuo pareigos rasti būdą šiam blogiui pažaboti. Blogis šiandien vadinasi Rusija, o Vakarų visuomenių turimi instrumentai neveikia.

Suvokti, kad jie neveikia, yra ne mažesnis skausmas demokratinio pasaulio vadovams. Eiliniams šiek tiek paprasčiau: gali apkaltinti politikus, kad nesukūrė efektyvių mechanizmų. Bet ir politikai turi savo mūšius šiame kare – vis naujai aiškinti, kad Rusijos vadas meluoja, yra nepatikimas, neturi jokių skrupulų. Gali tikrai apimti neviltis, tiek kartų išgirdus „mes nesitikėjom“, nors sakei ir ne kartą, ir pagalvojus, kiek žmonių būtų gyvi, jei supratimas būtų atėjęs anksčiau. Bet geriau vėliau nei niekad, nes šis blogis savęs pats nesustabdys. Jei norim gyventi, jį turėsim sustabdyti.

 Buvau parašiusi šiai skilčiai tekstą iki įvykių visai kita tema – apie susilaikymo dorybę, kuri labai tiko „tam metui“ (kaip vėliau tą laiką vadinsim?): visuomenės susipriešinimas ir kaip iš jo išeiti. Pasauliui apvirtus, atitikimas subyrėjo mažais karoliukais. Bet tema apie susikalbėjimą liko aktuali, nes jis yra alternatyva karui. Tik ar visada įmanoma?

Neabejoju, kad karas sustiprino ukrainiečių vienybę. Tačiau vertėtų neapsigauti, jis tik išryškino didžiausią takoskyrą ir atsijojo piliečius, išdavikus ir abejinguosius, kurie tarpusavyje dabar praktiškai nesusieina. Tai, ką vadiname visuomenės susipriešinimu (pažiūrų, vertybių, socialinės padėties prasme) vėl pasimatys, kai tik ateis taika. Žinoma, ne iš karto, nes bus ir taip ką veikti ir apie ką galvoti, kol bus pasiektas tam tikras sotumo ir ramybės lygis. Lietuvos paveikslas iki vasario 24-osios geriausias to pavyzdys. Kaip vis pamini premjerė, vienas demokratijos bruožų yra žmonių galimybė keikti valdžią ir ant jos baubti, jei tai leidžia jų pačių padorumas. Taigi nesusikalbėjimas nėra demokratijos anomalija, tik kita monetos pusė.

Karo kontekste daug aštriau stirkso bendrai kalbėjimosi klausimas tarp valstybių. Vakarų institucijos vis kartojo apie vienybę, kuri ilgą laiką matėsi nebent atskirų šalių veto teisės išlaikymu. ES šalių požiūris į Rusiją labai skyrėsi ir tik karui įsibėgėjus ėmė panašėti. Tai, be abejo, teikia vilties, nes klausimas, kaip bendrauti su Rusija ir jos vadais, lieka. Susikalbėti su priešais padeda neutralumo suteikiančios struktūros – įvairios tarptautinės organizacijos. Bet šiuo metu jos veikia kaip papildomi Rusijos ginklai, kurių funkcionavimą pačios Vakarų valstybės ir garantuoja. Jau seniai turėjom, bet gal imsimės tuos ginklus, jei ne nukreipti prieš agresorių, tai bent atimti? Juolab kad iš tarptautinių organizacijų Rusijos vadui beliko viena tinkama – tribunolas. Tiesa, dar liks atsakyti į klausimą, ar jis (ne) beprotis.

Page 2 of 44

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén