Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 2 of 40

“Naujas lapas”

Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).

Apie pokyčius

Kaip vakar oficialiai paskelbta, „Livinn – sveiki produktai“ pasikeitė savininkai. Įmonės akcijos dabar priklauso investicijų fondui „BaltCap“. Pokyčiai įmonėje, pokyčiai mano veikloje, bus pokyčių ir mano tinklaraštyje. Bet gera proga trumpam apžvelgti praeitą etapą.

Meno kūrinius įprasta vertinti geriau, kai jų autoriai jau mirę. Neįtariu tame jokios savanaudiškos klastos – įvertinimui reikalingas atstumas tarp vertintojo ir kūrinio autoriaus. Kol abu veikia lygiagrečiai – vertinantysis vertina, o kuriantysis kuria toliau –  vertinti objektyviai yra sudėtinga. Versle yra paprasčiau. Verslo kūrinį galima įvertinti ir autoriui gyvam esant. Pakanka, kad pasikeistų jo savininkas.

Iš pirmo žvilgsnio verslo ir meno paralelės gali neatrodyti tinkamos, tačiau tai priklauso nuo intencijos. Kai kurie žmones menus kuria, visų pirma, remdamiesi verslo principais, paklausos atliepimu ir einamąja pinigine nauda. Kiti kuria verslus, kaip ilgalaikius naudingus daiktus ar reiškinius, kurie ne tik patenkina medžiaginę paklausą, bet ir kūnija idėjas. Galų gale visada juk verslo kūrimą galima pavadinti hepeningu. Toks pavadinimas man visai tinka.

Mes su Ariu ėmėmės kurti įmonę „Sveiki produktai“ maždaug prieš dvylika metų. Pažvelgus atgal man tas laiko tarpas atrodo kaip visiškas hepeningas: įmonė atsiranda, auga, kinta, plėtojasi, kartu įtraukdama tave visomis mintimis, laiku ir rūpesčiu. It mažas vaikas, kurio būsimus poreikius reti tėvai planuoja. Tiesiog stengiasi daryti kuo geriausia, kai vaikui tie poreikiai kyla. Niekada anksčiau nekalbėjom, bet va dabar sužinojau, kad Aris į verslą žiūrėjo labiau kaip architektas į pastatą – mąstė apie vietą ir erdvę, medžiagas ir kontekstą. Gal dėl tų skirtingų požiūrių ir pavyko pastatyti.

Sakysit, didelio čia daikto, tūkstančiai žmonių verslus sukuria ir juos parduoda. Tai tiesiog ekonomikos kasdienybė, paprastais skaičiais skaičiuotina. Manau, kad tikrai ne. Didžioji dauguma verslininkų, ypač tų, kurie verslus patys sukūrė, tikrai turi su tuo susijusią istoriją. Jei tik apie tai pagalvotų ir sąmoningai pasektų savo ketinimus bei įsivaizdavimą pradžioje, eigoje ir gale, galėtų ją ir papasakoti.

Mums pasisekė sukurti tai, ko norėjome – kad rinkoje atsirastų vieta, kur galima įsigyti kuo natūralesnių maisto ir kosmetikos produktų, užaugintų ir pagaminti žmonių, kuriems tas verslas taip pat yra kūrinys arba jų gyvenimo dalis, o ne tik greito pelno eilutė. Tokių žmonių pasisekė sutikti daug, ir labai daug iš jų pasimokyti. Šalia dar atsirado tinklaraštis, dvi knygos ir daug straipsnių. Be praktinio prisilietimo ir nuolatinio pasitikrinimo su pirkėjais, tiekėjais, gamintojais, moksliniais tyrimais ir jų kritikais, to nebūtų. Dėl pelno. Versle jis turi būti, nes tai jo išlikimo sąlyga. Tuo verslas, kaip kūrinys, gali skirtis nuo meninio. Bet tai labai apsunkina jo kūrimą. Žinia, pigų ir paprastą daiktą lengviausia pelningai parduoti. Daug sunkiau yra parduoti aukštos vertės daiktą ar paslaugą, kur tos vertės supratimas reikalauja žinių.

Su tuo susiję ir dvi visą šią patirtį apibendrinančios išvados, kuriomis norisi pasidalinti. Pirma, nors ir labai po truputį, bet pavyko tokį alternatyvinį verslą sustyguoti it kuo normaliausią ir palaipsniui augti, stebinant tuo savo partnerius bei konkurentus, tarpais net užsimirštant kokios mažos rinkos mažoj nišoj veikiam. Antra, nuostabą patiems tebekelia tai, kad pavyko sukurti verslą, įdarbinantį virš penkiasdešimt žmonių, neturint jokio finansinio ar panašaus užnugario, motininių ar susijusių įmonių, panašaus verslo patirties, netgi verslo administravimo ar finansų valdymo išsilavinimo. Turėjom idėją, norą ir juodą sistemingą darbą.

Tai kodėl pardavėm, kad taip gerai buvo, sakysit? Nes tikslas ir nebuvo verslą plėtoti. Tam reikalingi savi talentai. Mums norėjosi tik sukurti, kad patys galėtumėm naudotis jo vaisiais (labai savanaudiška paskata…). Kažkuriuo metu abiem atsirado jausmas, kad padarėm viską, ką galėjom. Kai jau manėm, kad traukinys pats važiuoja ir nesubyrės ant pirmo posūkio, ėmėmės ieškoti, kas galėtų tą darbą sėkmingai tęsti. Išeiti iš verslo, kad liktum patenkintas, ne mažiau sudėtinga, nei jį pradėti. Juk rūpi, kaip gyvens per tiek metų suburtas kolektyvas, kaip seksis partneriams, tiekėjams. Tas rūpestis procesą pailgino, kol radom pirkėją, nusiteikusį būtent plėtrai. Šiandien linkime jiems kuo geriausios sėkmės – ir visuomeniškai, ir labai savanaudiškai.   

Dėkui visiems už bendrą hepeningą

Kaip šiemet atrodo sveiko maisto tendencijos

Apie 8 sveiko maisto tendencijas rašiau 2017 sausį. Nutariau pasižiūrėti, ar mano įvardinti reiškiniai tikrai buvo tendencijos – ar išsilaikė tuos du metus, ar šiandien tebeaktualūs ir kokios naujos kryptys išryškėjo per tą laiką.

Senasis straipsnis yra čia, jo argumentų ir pasvarstymų nekartosiu, norintys išsamiau – gali peržvelgti.

1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai

Tebėra aktualu, ir dėl tų pačių priežasčių – žmonės vengia cukraus, kiti ir baltų miltų, dar kiti – visų kvietinių miltų, radikalieji – visų javų miltų. O greitai ir skaniai pavalgyti norisi. Vaikai, kaip visada, mėgsta makaronus. Ir jei nėra itin priekabūs, nelabai gilinasi, kad makaronai kitokie. Jei tik skanu.

Read More

Kūčių valgių niuansai

Kad ir kaip būna smagu laukti Kūčių vakarienės, ruošti tradicinius šeimos patiekalus ir ieškoti naujų receptų, visgi aktualiausias klausimas lieka praktinis – kaip nepersivalgyti?

Aš pati nelabai dėl to pergyvenu. Ne dėl to, kad būčiau ypatingai disciplinuota ar turėčiau itin gerą virškinimą. Labiausia dėl to, kad per daug metų stebėjimų ir patyrimų, susidėliojau esminius dalykus. Pasidalinsiu keliais praktiniais patarimais, gal kam praversSvarbiausias. Neužgerinėti maisto kisieliumi. Net mažiausiais kiekiais. Kisielių geriausia išgerti atskirai nuo maisto, galima su kūčiukais.

1. Nevalgyti prie kiekvieno patiekalo duonos. Jei nebūtina, tai ir neimti.

2. Prisiminti, kad tarp Kūčių patiekalų dauguma yra sunkiai virškinami. Nes šalti, koncentruoti ir neįprastais deriniais sumaišyti. Tai, kad nėra mėsos, nereiškia, kad patiekalas lengvai virškinamas. Grybai, ankštiniai, grūdai (kūčia), kisielius, riešutai, sėklos – visi reikalauja nemenko organizmo darbo. Taigi saikas svarbu.

Read More

Kaip prisijaukinta matchą

Žiema visgi atėjo. O jau atrodė, kad skinsim pomidorus iki Kalėdų.

Žiema yra arbatų metas. Visų pirma dėl to, kad arbata padeda sušilti. Tačiau ne tik. „Prie arbatos“ gali sutilpti daug bendravimo, kuriam orams atšalus ir sumažėjus šviesos, progų ir poreikio padaugėja. Bendravimas prie arbatos yra geroji tamsiojo periodo pusė.

Kai kurios arbatos yra ypač sezoninės – tai visų pirma prieskoninės, chai tipo, su imbieru, cinamonu, obuoliais, šaltalankiais. Kitos arbatos geriamos visus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų ir kasdienės rutinos. Kaip kad kavos fanai žiemą-vasarą geria kavą, taip žaliosios arbatos mylėtojai žiemą vasarą geria žalią arbatą arba matchą. Būtent apie ją noriu pakalbėti. Nes, pirma, daugeliui ji tebėra egzotika. Antra, susidaręs įspūdis, kad ją sunku paruošti, kas yra nebūtinai tiesa. Ir trečia, matcha puikiai tinka su sezoniniais pagardinimais – tuo pačiu cinamonu, imbieru ar kardamonu.

Matcha yra gėrimas iš suplaktų žaliosios arbatos lapelių, kurie yra ne tik susmulkinti į miltelius. Iš tikros matchos lapelių yra pašalintos jų gyslelės, susmulkinta tik minkštoji žalioji dalis. Lapeliai malami lėtai, kad nežūtų vertingosios medžiagos. Pavyzdžiui, japonų gamintojo KEIKO „Matcha Premium“ malama akmeniniais malūnėliais, kurie sumala tik 30 g miltelių per valandą. Kuo lėčiau malama matcha, tuo geresnės kokybės produktas gaunamas. Kuo šviežesnę ją suvartojame, tuo daugiau gauname naudos. Su matcha reikia elgtis, kaip su šviežiu produktu. Pradarytą pakelį labai gerai užsandarinti ir laikyti šaldymo kameroje.

Read More

Page 2 of 40

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén