Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Politika ir ekonomika Page 1 of 5

Apie motyvus

Apie motyvus kalbėti neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba, aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.

Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.

Labai objektyvus ir pamatuotinas šešėlis. Bet objektas lieka už kadro

Trumpai į ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis, bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas, postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.

Ekonominių klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti, kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip „daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas, o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti (ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės (valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako. Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą, susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos plano ieškojimas.

Esu tikra, kad yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai). Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?

Kas geresnio Lietuvos karalystėje

Įdomus daiktas tas žmogaus mąstymas – užsikabina už bėdų ir problemų daug lengviau nei už gerų naujienų. O užsikabinęs jau neatkimba.

Daug apie tai priekaištaujama žiniasklaidai ir atskiriems rašytojams viešojoje erdvėje, tą patį pirštu baksnoja psichologai nelaimingiesiems – pakeiskite požiūrį! Nėra taip paprasta: gėrį sunkiau pamatyti, o ir mūsų akis tam nepritaikyta. Galvoju, gal čia yra kokia evoliucinė liekana – tik susikoncentravęs į pavojus žmogus sugebėjo išlikti. Nesvarbu, kad dabar toks požiūris patį žmogų baigia pribaigti.

Bet čia neraginsiu žiūrėti pozityviai. Tik noriu išvilkti į dienos šviesą esamas teigiamas tendencijas Lietuvos gyvenime, kurios iki ausų paskendę matomose ir aptarinėjamose problemose.

Problemas vainikuoja žodis „emigracija“, kuris jau nebereiškia vien tik žmonių judėjimo. Jis labiau reiškia nuosprendį pasišalinti. Iš nevilties, iš keršto, iš permainų bei platesnių galimybių noro, iš nekantrumo, bet dažniausiai – iš nuovargio. Nuosprendį, kad išvažiuoju, palieku, ir žinokitės. Kai kalbame apie emigraciją, neretas omenyje turime Lietuvos mirtį. Bet esama dalykų, kurie duoda pagrindo manyti, kad (Lietuva) išgyvens(im).

Read More

Kiekvienam savo mulkiai

Ne apie likimo dovanas ar bausmes šis pamąstymas. Apie autoritetus ir idealus. Klausimas šis man labai praktinis, todėl vargiai galėčiau pateikti susistemintų išvadų. Labiau naujų klausimų, abejonių ir tų pačių nustebimų.

Tam tikrus žmones mes laikome savo autoritetais: sektinais, cituotinais, skaitytinais po keletą kartų, idant patys paprotingėtume arba tiesiog dėl to, kad patinka. Mums svarbu, ką jie pasakytų vienu ar kitu aktualiu klausimu, nors ne tos srities darbai juos autoritetais padarė. Atskirai įdomu, kaip autoritetai išgyvena visuomenėje. Juk skirtingiems žmonėms skirtingi dalykai patinka ir nepatinka. Netgi moralinis vertinimas gali skirtis. O jei žmogus gyvas ir šiuo metu veikiantis, jo autoritetas yra testuojamas nuolat ir gali palūžti netgi lygioje vietoje. Kaip žinome, taip dažniausiai ir atsitinka su daug (rinkėjams) žadančiais politikais. Kodėl taip atsitinka politikams, gana aišku, bet juk ne tik politikai yra autoritetai. Autoritetų tema vėl kitokia, kai nagrinėjame juos ne viešus, o asmeninius.

Read More

Mokslas – žmogiškieji ieškojimai ir mokslininkų būdas

Dabar daug kalbama apie aukštąjį mokslą – permainų poreikį, būdus ir kaip kas į juos reaguoja. Tema neišsemta, bet šiek tiek panaši į prisemtus batus – bala pasirodė giloka.

Ta proga noriu pakalbėti apie mokslą tiesiog: be universitetų administracijų, pastatų, finansavimo, prestižo ir socialinių garantijų. Sakysit, o kas lieka? Lieka esmė – žmogaus mokslininko pašaukimas, siekiai ir principai, motyvacija ir vidiniai konfliktai.

Kokį žmogų vadiname mokslininku, jei kalbame atsietai nuo profesinio konteksto? Juk net vaikai naudoja šį žodį pravardei. Truputį kitoks, smalsus ir mąslus, gal kiek atsiskyręs vaikas su akinukais tokią pravardę užsitarnauti netrunka. Kuo jis kitoks? Proto kibumu visų pirma, ir ant­ra – to proto pajėgumu išgvildenti tai, į ką įkibo, bei padaryti išvadas.

Moksliškumo reikalai iš esmės nepasikeičia ir suaugusiųjų pasaulyje. Bent jau neturėtų pasikeisti. Mokslininkas, kaip visuomenei reikalingas ir kultūriškai įprastas veikėjas, išsiskiria entuziazmu aiškintis pasaulio tiesas ir atkaklumu jas ginant. Sokratas ir Galilėjus yra garsūs ne tik savo pasiekimais, bet ir tuo, kad ypač gerai atspindi mokslininko proto susitelkimą į tiesą, nepaisant visko (beje, ir jų tiesos gynimo būdai labai skiriasi). Tokių mokslininkų norime ir šiandien, nes jie suranda, ko kiti nemato, ir apgina tiesą, kai kiti tik sklendžia ant viešųjų nuomonių bangų.

Read More

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose.

Tyrimo išvados pateikiamos tokios:
1. Sudėtys skiriasi.
2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai.

Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas.

Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas.

Read More

Page 1 of 5

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén