Category: Politika ir ekonomika Page 1 of 9

Kam rūpi Lietuvos gynybos pajėgumai?

On 2024-07-16

nzidinys.lt

Lietuvos ekonominės politikos kambario viduryje riogso dramblys, kurio vardas „gynybos finansavimas“. Dramblys ne dėl to, kad finansavimas baisiai didelis, o dėl to, kad tai didelis ir svarbus klausimas. Ir ilgalaikis.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Rusijos grėsmė ne tik esti, bet ir nesiruošia niekur dingti. Be fantazijų, kad „kažkaip viskas išsispręs“, nežinome nė vieno scenarijaus, kaip ši valstybė galėtų nebebūti grėsme, net jei kažkuriuo metu jos agresija nusloptų ir būtų pasirašyta krūva taikos susitarimų su Ukraina.

Antra, todėl, kad geriausia gynyba yra atgrasymas: juo labiau būsim apsiginklavę ir pasiryžę tuos ginklus panaudoti, juo mažiau tapsim patrauklūs agresoriui. Žinoma, pasirengimas apima ne tik kietąją dalį – kariuomenę ir jos aprūpinimą – bet ir visuomenės, verslo ir institucijų efektyvumą bei atsparumą. Atsparumą dėl hibridinių karų, efektyvumą – dėl ekonomikos. Šiandien kaip niekada žinome, kiek kas kainuoja – nuo F-16, Leopardų iki turniketų sužeistiesiems. Ir dar žinom, kad tuos pinigus reikia sutelkti. Taigi klausimas, kaip surinkti pinigus gynybai finansuoti subrendo jau seniai ir dabar po truputį sproginėja.

O kaip apskritai pinigai atsiduria valstybės biudžete? Didžioji dalis lėšų atsiranda iš mokesčių. Taip pat paskolų, valstybės įmonių ir turto grąžos, ES paramos ir kt. ES finansinė ar kitokia parama gynybai yra atskiras klausimas, ji tikrai nebus panaši į tą paramą, kurią Lietuva gaudavo ir dar kažkiek gauna integracijai į ES vystyti. Paskolos, kaip asmenų, taip ir valstybės, kainuoja. Kai paskolų susikaupia daug, jos kainuoja vis daugiau ir visa ši našta gula ateinantiems ant pečių. (Mėgstam kalbėti, kad neturim vaikams palikti šiukšlių ir išeikvotų gamtos resursų, bet skolas su palūkanom – nėra problemų.)

O kaipgi kitos iš biudžeto finansuojamos sritys, sakysite? Visoms joms irgi reikia pinigų. Reikia, tačiau tai nepalyginami dalykai. Nė vienai jų nereikia padidinti finansavimo taip stipriai ir taip greitai. (Potencialūs gavėjai sakys, kad reikia, ir bus neteisūs, nes tiesiog nepajėgtų prasmingai įsisavinti tokių sumų). Nemažą dalį šiandien valstybės vykdomų funkcijų gali perimti verslo ir visuomenės organizacijos. Kritiniu atveju – beveik visas valstybės funkcijas gali perimti bendruomenės ir komercinės struktūros (beje, tai subsidiarumas, kuriuo Europoje mėgstame girtis). Tačiau organizuoti valstybės gynybos – išlaikyti kariuomenę, pirkti ginklus, dalyvauti NATO ar kituose aljansuose – negali niekas kitas, kaip pati valstybė. Negali nei de jure, nei de facto. Valstybės gynyba yra pirmoji ir svarbiausia valstybinės valdžios pareiga. Šios pareigos finansavimo lyginimas ar net priešinimas su kitomis funkcijomis primena diskusiją apie grindų apvadus, kai namo pamatai suskilinėję. Apvadams irgi reikia dėmesio ir lėšų, bet ne tas problemos kalibras.

Kad būtų aišku, kokie yra variantai, trumpai pasikartokime, iš kokių mokesčių susideda Lietuvos biudžetas. Didžioji dalis surenkama iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Jį sumoka kiekvienas žmogus (galutinis vartotojas), perkantis prekes ir paslaugas Lietuvoje. PVM yra aiškiausias kandidatas į gynybos finansavimą, nes paprasčiausiai surenkamas, apmokestina visus gyventojus ir daro tai proporcingai jų vartojimui.

Antras didžiausias biudžeto pajamų šaltinis yra gyventojų pajamų mokestis (GPM) – jį sumoka kiekvienas žmogus asmeniškai, jam taikomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) ir skirtingi tarifai, priklausomai nuo gaunamų pajamų. Būtent dėl šio mokesčio kasmet deklaruojame pajamas.

Trečiasis šaltinis yra akcizai. Jie sukonstruoti tokiu pat principu kaip PVM, tik taikomi tam tikroms prekių grupėms, kaip antai tabakui, alkoholiui, benzinui. Tabakas ir alkoholis apmokestinami, idant žmonės jų mažiau vartotų, tačiau benzino kaina daro įtaką visų prekių kainai, taigi visų žmonių piniginei, net jei jie neturi automobilio, į kurį tą benziną piltų.

Tik ketvirtas biudžetą maitinantis mokestis yra įmonių pelno mokestis, kurį moka pelningos įmonės. Verslas taip pat moka turto mokesčius. Lietuvoje nėra visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kurį taip prikišamai įsivesti siūlo tarptautinės institucijos. Jis iš esmės yra savivaldybių valdomas ir plėtrai naudojamas mokestis ir tiesiogiai finansuoti gynybai netinka.

Diskusijos tarp politikų Lietuvoje iš tiesų vyksta ne apie tai, koks mokestis būtų labiausiai tinkamas, bet kaip nieko neapmokestinus gauti greitai ir nemenką sumą pinigų į gynybos biudžetą. Tiksliau, kaip apmokestinus kažką taip, kad jie to nesuprastų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. O dar tiksliau sakant, kaip apmokestinus tas visuomenės grupes, kurios mažiausiai mėgstamos daugumos rinkėjų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. Dalykinės diskusijos įspūdžio tai nesudaro.

Šioje situacijoje iš karto atkrinta GPM, nes būtent jo dydį žmonės seka labiausiai. Be to ir techniškai šį mokestį naudoti gynybai būtų komplikuota. Apsukus kelis ratus tarp Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros, atkrinta PVM, nors tai daugiausia pinigų mažiausiais kaštais atnešantis mokestis. Neabejotinai lieka skolinimasis (nors jis labai netvarus), pelno mokestis (negi gaila?), akcizai (nors akcizas kurui akis bado), laikinasis bankų mokestis (nors jis jau buvo laikinas iki šių metų) ir svarstomi visokie marginalūs projektai, kaip apmokestinti draudimo sutartis ir žmonių, dirbančių su patentais (pačių smulkiausių verslininkų) pajamas.

Prisiminus, kokia yra pirmoji ir nepamainoma valstybės funkcija bei kokia šiandien yra ir liks toliau Rusijos grėsmė, pasiūlymai atrodo neadekvačiai.

Aišku, žvelgiant grynai ekonomiškai (ne politiškai), valstybėje yra daug pinigų, kurie ne tik nedirba, bet ir trukdo dirbti kitiems. Tai pinigai, įšalę biurokratinėse procedūrose. Bet joms sugriauti ir tuos pinigus išlaisvinti politinė valdžia neturi valios. Nė viena iki šiol buvusi neturėjo. Potencialas lieka, bet juo kliautis gynybos atveju negalime, nes pinigų reikia dabar – ilgai statomiems infrastruktūros projektams, avansui už gynybos sistemas ir pan. Ginklai ne vinys, nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi.

Kadangi saugumui reikia ne tik pinigų poligonams, dronams ir tankams nusipirkti, bet ir visų Lietuvos viešojo gyvenimo elementų efektyvumo bei sutelktumo, logiška, kad ieškoma mažiausiai visuomenę supriešinančio sprendimo dėl lėšų šaltinio. Našta turi būti paskirstyta tolygiai, bet lėšų turi būti surinkta pakankamai, todėl netinka tie smulkūs variantai, dėl kurių sutaria visi. Turi būti nuspręsta tų, kurie tokią pareigą turi.

Svarbu suprasti, kad pinigai vis viena bus paimti iš Lietuvos gyventojų – kitaip ir negali būti. Nes kas labiausiai suinteresuotas Lietuvos saugumu? Lietuvos gyventojai. Lietuva yra jų valstybė, jie jos naudos gavėjai ir finansuotojai. Tai plikas faktas. Mano giliu įsitikinimu, Lietuvos žmonės tai jaučia ir galėtų suprasti. Tą galime matyti kad ir iš surenkamų aukų ir savanorių darbo Ukrainai.

Jei staiga atsirastų partija, kuri normaliai žmonėms pasakytų, kad jų mokesčius reikia pakelti (įvardindami kiek ir kaip) tam, kad kiekvienas žmogus būtų apgintas, neįvyktų joks susipriešinimas. Tiesumas ir aiškumas neveda į susipriešinimą. Priešingai, nuolatinis vyniojimas į vatą, kad sumokės kiti, tik ne jūs, yra tiesioginis kelias į susipriešinimą ir įtampą. Juk visi supranta, kad pinigai iš kažkur bus paimti. Mokesčių sistema yra sudėtinga, todėl nors žmonės bus patikinti, kad nėra apmokestinti, anksčiau ar vėliau pajus, kad yra. Ir juo įmantresnėmis priemonėmis tai bus padaryta, juo daugiau iškraipymų ir įtampos bus sukurta. O įmantri sistema nėra efektyvi – ją sunku valdyti ir prognozuoti, be to, ji pati ryja pinigus.

Grįžtant prie techninio klausimo, kaip visgi tą gynybą finansuoti, sakyčiau – už pagrindą imti įmanomai efektyvų ir nuolatinį mokestį, kurį moka visi ir kuris mažiausiai iškraipo rinką bei žmonių pasirinkimus. Tai būtų vienas papildomas procentas PVM. Nesutinku su kai kurių išsakoma nuomone, kad jis neproporcingai gula ant neturtingųjų pečių – jis ant visų vartotojų gula būtent proporcingai. Kuo žmogus daugiau perka, tuo daugiau šio mokesčio sumoka.

Prie to galima būtų pridėti 1 proc. pelno mokesčio įmonėms, nes įmonės PVM nemoka, jos tik administruoja (joms tai kainuoja, bet tiesiogiai tai nėra mokestis įmonėms). Bet vieną procentą, o ne kelis, taip sukraunant atsakomybę už gyventojų saugumą pelningoms įmonėms, drauge sumažinant stiprios ir gyvybingos ekonomikos komponentą, kuris gynybai ne mažiau svarbus.

Skolinimąsi – ir užsienyje, ir viduje (obligacijos) – taip pat galima naudoti, bet kaip lanksčią priemonę, kai palanku, o ne visada, nes kitų šaltinių nėra.

Beje, svarbu ir kaip tie mokesčiai būtų surenkami. Mokesčių teorija teigia, kad mokesčiai surenkami daug geriau, kai žmonės supranta, kam tie mokesčiai nueina ir laiko tą tikslą svarbiu.

Įvardijus tokius šaltinius, būtų galima išvengti marginalinių ir ilgalaikiu požiūriu kenksmingų sprendimų ir, svarbiausia, akių dūmimo savo mokesčių mokėtojams. Ar tikrai politikai mano, kad žmonės tikisi, jog gynybos biudžetas bus padidintas iki 3 ar daugiau procentų BVP, bet joks jų mokamas mokestis nebus pakeltas? Čia ir nukrinta ant stalo išbujojusio populizmo kartieji vaisiai – kai vilkas iš tikrųjų ateina, niekas nebetiki, kad už šautuvus reikia susimokėti.

Sėkmingam gynybos finansavimui svarbu ne tik pinigus surinkti, bet ir atsiskaityti rinkėjams, kad būtent tiek lėšų, kiek buvo surinkta padidintu tarifu, skirta gynybai. Palyginti su kita darbo dalimi atrodo smulkmena, bet ji valdžioms labai sunkiai pavyksta.

O kaip dėl taikos kaip vertybės? Ar ji jau nebėra tokia? Neabejotinai yra. Geras pasiruošimas kariauti yra taikos prielaida. Tai ir investicija, ir draudimas – darai tikėdamasis, kad neprireiks, bet esi pasiruošęs blogiausiam. Ir kaip asmuo, ir kaip pilietis.

Kūrybiniai džiaugsmai ir kančios

By Guoda

On 2024-07-16

In Gyvenimo žaidimai, Politika ir ekonomika

nzidinys.lt

Pelnytai ar ne, bet kūryba ir kūrybiškumas šiais laikais yra tapę žodžio „gėris“ sinonimais. Kalbu visų pirma apie tuos, kurie veikia ir triūsia kitose, ne meno srityse. Jiems kūryba atrodo esanti paties žmogaus išsipildymas, o kūrybiškumas – aukščiausios kvalifikacijos bet kurioje srityje ženklas. Maža to, į kūrybinę veiklą žiūrima kaip į laivą, kuris mus išgelbės nuo dirbtinio intelekto tvano. Didžiausius kūrėjus žmonės adoruoja, suteikia jiems visokio išmanymo kreditą, stato paminklus. Neretas mąsto, kad jei galėtų kurti, būtų laimingas.

Galėtume sakyti: štai puikus žmonijos brandos pavyzdys. Iš „būsiu laimingas, jei tapsiu turtingas“ pasisukę į laimę kurti, tarsi turėtume pasijusti išdidūs. Tačiau vis dėlto svarbu, kaip suprantame pačią kūrybą ir priežastis, kodėl ji neatsitinka.

Šis posūkis turi keistumų, nes kultūriškai kūryba visada siejosi su kančia. Sakome „kūrybinės kančios“, tik veikiau ironiškai – „kūrybiniai džiaugsmai“. Literatūra, ypač biografinė, kupina pasažų apie kūrėjų kančias – dėl nepasitenkinimo savo kūrybine raiška, abejonių dėl talento stokos, aukštesnių jėgų apleidimo, neišpildytų ambicijų, aplinkinių nesupratimo. Ką ir kalbėti apie materialius nepriteklius, o neretai ir visišką skurdą. Kūrybai reikia liepsnos, o ji gali sudeginti ir patį kūrėją. Liepsna įžiebiama iš įtampos ir konflikto, taigi yra pradedama ir lydima kančios.

Ar mūsų laikų herojai taip supranta kūrybinę laimę? Nieko panašaus. Kūryba kaip laimės forma suprantama kaip teisė, kurią realizuoti trukdo ne talento stoka ar virš-žmogiškų jėgų apleidimas, bet nepalanki (gal net neteisinga) aplinka, laiko ir pinigų stygius.

Demokratiškose šalyse ir į kūrybą žvelgiama demokratiškai – kurti gali kiekvienas, nes kūrybinis pradas glūdi kiekviename. Suprantama, kad tokiu atveju ir kūryba turi būti suprantama plačiai, kaip bet kuri kuriančioji veikla: mokymas, gydymas, statyba, žemdirbystė, karyba, prekyba ir pan.

Argi nemanome, kad pedagogui ir gydytojui reikalingas pašaukimas, pranokstantis dalyko išmanymą ar net patirtį? O kad griuvėsių ir purvyno vietoje po pusmečio jau stovi namai, – ar tai ne kūryba? Puikiausias interneto ryšys, galimybė pačiam fotografuoti ir filmuoti svarbias gyvenimo akimirkas, dalintis tuo be suvaržymų – ar tai nėra daugybės žmonių kūrybos rezultatas? Net jei architekto sprendimas yra abejotinos meninės vertės, pastatytas namas yra kūrinys. Kaip ir išvirti pietūs, net ir nebūdami kulinarijos šedevras. Kaip beje, ir meno kūriniai nepaliauja būti kūriniais, jei lieka nepripažinti.

Ūkininkavimas ne atsitiktinai vadinamas agrokultūra, o tausojančiam ūkininkavimui reikia dar daugiau kūrybiškumo, nesvarbu, kad ūkininko, kaip ir statybininko, batai purvini. Toks kiekvieno individo potencialų kūrybiškumą pripažįstantis požiūris į ekonomines veiklas būtų labai sveikas mūsų visuomenei, kur daugybė žmogaus darbo rezultatų ir gyvenimo patogumų priimami kaip savaime duoti. Be to, tai pagelbėtų žmonėms įsisąmoninti, kad savo darbą galima mylėti, ypač kai palygini savo darbo pliusus su kito pliusais, o minusus su minusais.

Žmonių gebėjimai ir talentai skirtingi, natūralu, kad visi skirtingai realizuojame savo kūrybinį potencialą. Ir kiekvienas norime to potencialo realizuoti daugiau, tam pasitelkdami savo kūną, protą ir valią. Iš to atsiranda ir kančia, nes tenka vis peržengti įprastas ribas. Arba nuobodulys, kai sau (sic! – ne aplinkiniams) naujų tikslų nebekeliame.

Iš kur šiandien kyla toks didelis noras iš ekonominių veiklų pereiti į grynąją kūrybą? Viena vertus, dėl to, kad menininkai laikomi ypatingais žmonėmis, o grynoji kūryba – paslaptingu ar net magišku užsiėmimu. O kas nenori būti garsiu ir ypatingu? Antra vertus, dėl to, kad nemažai žmonių dirba nemėgstamą darbą arba įsivaizduoja, kad galėtų dirbti geresnį. Bet nepasiryžta jo pakeisti į norimą. Trečia vertus, dėl to, kad net ir norintiems dirbti gerai, kūrybiškai, dažnai nepavyksta dėl aplinkybių.

Visos žmonių veiklos išsivysčiusiose visuomenėse yra stipriai apsunkintos biurokratinės naštos. Ji žlugdo ją nešančius žmones tiek dėl sunkumo, tiek dėl beprasmybės. Lengviausi pavyzdžiai – mokyklos, universitetai ir sveikatos apsauga, – sritys, kurių darbuotojams jų veiklos naudotojai jaučia bent kokią atjautą. Niekas taip nemažina atsidavusių gydytojų ir mokytojų motyvacijos kaip formalios ataskaitos, jų gausa ir sudėtingumas, atotrūkis nuo realių poreikių. Taip pat apribojimai ir tiesioginiai nurodymai, kurie neleidžia specialistams siekti jų darbo rezultato, kaip antai, efektyviai (geriausiu būdu) išgydyti ar išmokyti žmogaus, nesukeliant jiems papildomo streso.

Arba paimkime kone kūrybingiausia laikoma profesiją – architekto. Architektūrą studijuojantis jaunuolis tikisi dirbti su erdvėmis ir formomis, medžiagomis ir žmonėmis. O realiai didžiąją dalį laiko dirba su statybų dokumentais, leidimais, teismais, biurokratais ir pavydžiais kolegomis, kuriems procedūros suteikia teisę sudirbti tavo darbą be jokių argumentų. Šiandien nėra profesijos, kurioje paprastoji profesinė kūryba nebūtų apnarpliota reikalavimų, išsunkiančių iš žmogaus ir kūrybiškumą, ir motyvaciją. Netgi protestuojantys ūkininkai be savo cecho savanaudiškų reikalavimų (akcizo, išmokų, saugomų teritorijų) minėjo nuolat besikeičiančius, nelogiškus ir sunkiai suprantamus apribojimus, kurie ilgainiui žmones tiesiog išveda iš kantrybės. Ūkininkų atveju galima pasakyti, kad subsidijos visada su formaliais apribojimais supintos, bet jų tai nepaguos, nes jie neturi alternatyvos dirbti šalia sistemos.

Beje, meno kūrėjai taip pat yra spaudžiami šios naštos – jie pildo paraiškas ir ataskaitas, viešų ir privačių finansavimo šaltinių sąlygas, arba geba parduoti savo kūrinius privatiems klientams. Ir visi žinome, kad dailų puodelį ar krepšį parduoti yra paprasčiau nei paveikslą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, vajus prieš biurokratiją yra lyg banguojanti jūra – iniciatyvos pakyla ir vėl nuslūgsta, stipriai ko nepešusios. Kodėl? Nes norėdami sumažinti biurokratijos, turėtume duoti daugiau įgaliojimų patiems žmonėms, jais labiau pasitikėti ir leisti klysti. Deja, to bijo ne tik politikai (mažiau bus reikalingi) ir valstybės tarnautojai (gali prarasti darbo vietas), bet ir patys žmonės. Mat nenori prarasti net ir iliuzinės globos iš valstybės ir užsikrauti (papildomo?!) rūpesčio savo gyvenimu. Žmogui patinka, kai juo rūpinasi. Net jeigu rūpestis popierinis, o už jį moki ir savo grynais pinigais, ir nervais.

Regis, nėra galo ydingam ratui, kurio niekas negali pertraukti – kiek technologijomis padidinamas darbo našumas, tiek jo sumažina biurokratinė našta. Bet ir čia technologijos turi ambiciją, antai Billas Gatesas sako, kad dirbtinis intelektas būtent ir išgelbės mus nuo to biurokratinio darbo, kuris visus taip dusina (spėju, netgi biurokratus). Mat tik dirbtinis intelektas begalėtų patenkinti tuos reikalavimus, kuriuos per tiek metų įstatymų leidėjai prikūrė ir kurie užgriuvo ant mūsų visų nedirbtinių galvų. Ar taip atsitiks, matysim, bet kuriuo atveju tai būtų rimtas testas dirbtinio intelekto galimybėms – ar jis sugebės pažaboti/apgauti/suprastinti biurokratiją. Jeigu taip, galėsim puoselėti jam įvairesnių jausmų nei dabar – baimę arba euforiją.

Dar viena priežastis, kodėl žmonės nebejaučia kūrybos savo darbe, yra siaura specializacija. Ji padidina veiklos efektyvumą, tačiau atima iš žmogaus pasiekto rezultato džiaugsmą ir padaro darbą monotonišku. Pramonėje tai jau sena istorija. Joje padidėjęs efektyvumas leidžia šį nuobodulį kompensuoti podarbine veikla, mokymais ir pan. Tačiau specializacija yra daug jaunesnis reiškinys paslaugų srityje, kur žmogus turi išlaikyti dėmesį dirbdamas su kompiuteriu, bet kai išmoksta operacijas, neretai praranda kūrybinį interesą, todėl dažnai keičia darbus. Tokiems žmonėms viena iš išeičių yra individuali veikla, kai jie, neprisirišdami prie organizacijos, patys kuria visą savo veiklą, spręsdami, kiek ir kokio darbo jie apsiims ir dar surasdami, kas tą jų darbą nuperka. Tokiu būdu patiriama prasmė, bet kartu ir nerimas dėl negarantuoto sekančių mėnesių atlyginimo.

Taigi kiekvieno mūsų komforto zona yra tarp nuobodulio ir perdegimo, kur nuobodulys yra poroje su per lengvais darbais, o perdegimas – su per sunkiais. Pasitenkinimas darbu ir jausmas, kad jis yra kūryba, apima ir nemažai pakeliui patiriamos įtampos bei streso. Jei dalykai labai lengvi, kūrybinio pasitenkinimo būti negali. Todėl manyti, kad meninė kūryba gali būti ir lengva, ir suteikianti prasmę, yra tiesiog nelogiška. Galbūt ji tokia yra išskirtiniams talentams, tačiau jie yra tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę.

Mintis, kad jei turėsiu laiko ir nejausiu būtinybės dėl pinigų, tai kursiu, yra dar viena apraiška kiekvienam būdingo laisvos veiklos noro. Tik jis yra klaidinamas iliuzijos, kad įmanoma būti laisvam nuo materialinių apribojimų. Kol kas dar niekam nepavyko tokiu tapti – nei menininkui, nei grioviakasiui, nei vargšui, nei turtingam. Nebent žmogui, sėkmingai atsižadėjusiam šio pasaulio gėrybių.

Toks materialiai pagrįstas laisvės pojūtis galėtų atsirasti tik tada, kai pajamos pakankamos vartojimo norams, nereikia nuolatinio darbo joms palaikyti ir nėra rizikos jas prarasti. Pirma sąlyga neatsilaiko prieš prigimtinį žmogaus norą daugiau, antra – prieš ekonomikos dėsnius, trečia – prieš medžiaginio pasaulio tikimybinę prigimtį, kuri reiškia, kad nieko garantuoto, išskyrus mirtį, tiesiog nėra.

Galbūt meninė kūryba turi daugiausia šansų nešti laimės, kai ji yra hobis, o ne duoną uždirbantis užsiėmimas? Žinoma, tik tuo atveju, jei kuriantysis pajėgia abu „darbus“ atlikti ir pats neįvaro savęs į kampą susikūręs nerealius lūkesčius dėl savo meno gerbėjų gausos.

Dar įdomesnė, bet ir skausmingesnė tema yra apie tai, ar mes iš tikrųjų kurtume, jei turėtume tam laiko. Labai nedaugelis. Nes žmogus iš principo yra tingus. Jis nedaro mankštos, nors labai norėtų, kol neprispiria skausmai. Nesimoko kalbų, nors labai norėtų, kol tiesiogiai jų neprireikia. Lygiai taip pat nesiima kurti, kol nebekurti nebegali. Sakoma, būtent tai ir yra tikrasis menininką išskiriantis kriterijus.

Saugumas, kurio nebuvo

By Guoda

On 2023-06-22

In Politika ir ekonomika

nzidinys.lt

Žmogui būdinga gyventi apsimuturiavus iliuzijomis. Kad kitiems labiau sekasi – juos labiau myli ir jiems mažiau skauda, jie gauna atlyginimą mažiau dirbdami ar apskritai už nieką. Kad kitur dangus mėlynesnis, žolė žalesnė, visuomenė draugiškesnė, protingesnė ir visaip kitaip šaunesnė. Ir kad kadaise gyventi buvo ramiau, aiškiau ir paprasčiau. Be abejo, svarbiausia, saugiau. Bet nebuvo.

Atskirai paėmus neabejotina, kad kartais kitam geriau sekasi, kitur pigesnis vynas ir daugiau šviečia saulė, bet iš principo pasaulis surėdytas gana proporcingai ir vienus gerumus atsveria kiti blogumai. Taigi mūsų pretenzijas gyvenimui ar kūrėjui pagrįsti būtų sunku. Kadangi šiuolaikinis vakarietis savo minčių nei į likimą, nei į kūrėją labai nekreipia, tas menkai pagrįstas pretenzijas jis pateikia politikams. Prezidentui, vyriausybei, merui ar ministrui. Juo asmenybė ryškesnė ir atviriau bendraujanti, juo labiau maga jam tuos savo norus pateikinėti. Prieš rinkimus jų pasitaiko ypač juokingų (antai kai kurie politikai žada garantuoti piliečiams orumą), bet pakalbėkime apie pačią rimčiausią – pretenziją į garantijas ir saugumą.

Nenuostabu, kad saugumas yra didžiausias troškimas daugeliui žmonių – tai glūdi instinktuose. Tačiau kaip to saugumo siekį ir lūkestį formuluojame protu? Antai amerikiečiai balsavo už Donaldą Trumpą trokšdami sienos su Meksika, Vokietijos radikalai įgarsino norą gyventi tik tarp savų, o britai jį net įgyvendino priimdami Brexitą; Rusijoje noras sugrąžinti Sovietų Sąjungą tapo viena iš Ukrainos užpuolimo priežasčių. Visais atvejais iš iniciatorių skambėdavo mintis, kad vienaip ar kitaip atsitvėrus gyvenimas tampa stabilus, saugus ir teisingas.

Bet istorija sako ką kita. Kiekvienos šalies gyvenime būna santykinio stabilumo tarpsnių, bet ilgoje laiko skalėje visada raudonais brūkšniais eina karai, marai, sukilimai, revoliucijos, valdžios teroras prieš savo piliečius, teroristų išpuoliai ir kiti kataklizmai. Jokio garantuoto stabilumo ir saugumo.

Maža to, žmonės visada susidurdavo su gamtos stichijomis. Jie labai stengėsi iš jos iškovoti saugumo ir stabilumo gabalėlį sau – stogą virš galvos, šiltesnį būstą, maisto atsargų, ginklus ir pan. Kai gamta didžiąja dalimi buvo pajungta arba „sutvarkyta“ pasitelkus technologijas (tiltai, užtvankos, vandens, šilumos ir elektros tiekimas, žemės ūkis ir maisto pramonė), susifokusuota į visuomenės gaivalus.

Taigi chaosas yra mūsų gyvenimo nuolatinė realybė. Kartais jis tik mirguliuoja fone, atnešdamas mums tokius siurprizus kaip smarkiai pabrangęs šildymas ir maistas, liga, atleidimas iš darbo, dėl aviatorių streiko sužlugusios atostogos ar dėl sausros nudžiūvę gėlynai. Tačiau kartais trenkia visa jėga, kaip kovido pandemija, Rusijos atvira agresija ar žemės drebėjimas Turkijoje. Sutikime, padarinių nėra ko lyginti, bet mąstymo eiga ta pati. Mes galvojam, kad pasaulis sugedo. Bet jis visada toks buvo. Žmogus visada kovojo su grėsmėmis aplink jį ir anksčiau ta kova anaiptol nebuvo lengvesnė.

Kada galėjo būti tie saugūs laikai? Kai žmonės urvuose slėpėsi nuo laukinių žvėrių, kai skėrių būrys galėjo sunaikinti metų maisto atsargas, kai žudyti ir grobti žmones į vergovę buvo norma? Kai dėl atviros kanalizacijos miestuose žmonės masiškai mirdavo dėl užkrečiamųjų ligų? Ar kai dėl industrinės revoliucijos buvo toks darbo jėgos perteklius, kad dirbti tekdavo bet kokiomis sąlygomis? Gal manoma, kad Lietuvos kaime gyvenimas buvo saugus ir idiliškas? Kokia buvo parodomojo sovietinio stabilumo ir visuotinio užimtumo kaina, net neaptarinėsiu. Tad kurioje istorijos vietoje glūdi tas saugumo ir stabilumo rojus, lieka paslaptis. Jis yra tik mūsų iliuzija, wishful thinking.

Jei šie žmogaus psichikos mechanizmai veikia taip intensyviai, gal jie padeda mums išgyventi, tačiau tikrai nepadeda tvarkytis su grėsmėmis. Iliuzijos yra mažiausiai konstruktyvus mąstymo būdas.

Tačiau gal visa tai galioja tik didžiosioms stichinėms nelaimėms ir grėsmėms? Gal apčiuopiamesnius kasdienybės reiškinius išmokome valdyti? Kažkiek valdyti galime: gyvename namuose su šildymu ir elektra, vandens tiekimu, turime skiepus ir sveikatos apsaugą, socialinę paramos sistemą, lėktuvus ir traukinius. Tačiau kas atsitinka, kai užsninga kelius, oro uoste sutrinka informacinės sistemos, audra nutraukia elektros tiekimą arba negalime patekti pas norimą gydytoją? Mus tai rimtai išmuša iš vėžių, ir ne tik dėl to, kad negauname norimos paslaugos, bet ir dėl to, kad pajuntame garantijų praradimą. Tarsi mus apgavo – neištesėjo kas pažadėta. Ir kas taip bjauriai su mumis pasielgė? Aišku, kad valdžia. Kuri turėjo (nežinia) ką padaryti, bet neleisti, kad taip nutiktų. Iš čia garsusis kvietimas „Darykite ką nors!“, kurio įkvėptieji tik dar daugiau priskaldo malkų.

Pasaulinis vyksmas yra tikimybinis, ne determinuotas. Todėl jokių garantijų tiesiog būti negali. Tuo tarpu žmogus, manydamas, kad tos garantijos gali ir netgi privalo būti, stengiasi išsirūpinti sau kuo daugiau tikrumo dėl ateities. Kiti žmonės ir ypač žiniasklaida tokius norus labai palaiko, nes supranta – kiekvienas to saugumo norėtų. Turėdamas galios svertą kaip rinkėjas, žmogus moka savo balsu už iliuzijos palaikymą – pažadą suteikti garantijas. Atskiram žmogui kainuoja tik tiek – balsą rinkimuose. O realiai demokratinėse valstybėse už visas garantijas moka mokesčių mokėtojas. Ta prasme aš moku už jus, jūs už mane ir mes visi kartu stipriai susistiprinam saugumo iliuziją, kurdami sistemas, kurios garantijų nesuteikia, o dažnai ir šiaip prastai veikia.

Pakalbėkime apie saugumo gaminimo instrumentus. Tarkime, kad pasaulio stochastinę prigimtį suvokiame ir suprantame, kad tam tikrų įvykių negalime išvengti. Tokių, kaip užpiltas butas, avarijoje sugadintas automobilis, liga, senatvė ar vaikų mokslų išlaidos. Tokiems dalykams išmokome stebuklingą žodį „draudimas“. Draudimas yra rinkoje funkcionuojantis ir save išlaikantis rizikų valdymo instrumentas. Jis remiasi tuo, kad įvykis neatsitinka visiems apdraustiesiems vienu metu, todėl daugumos įmokas galima nukreipti to nedaugelio, kuris patyrė įvykį, išmokoms. Deja, bet draudimas galimas ne visų bėdų atveju, o viešajame diskurse šis žodis vartojamas ten, kur draudimu nė nekvepia.

Draudimo mechanizmą galima pritaikyti tik esant tam tikroms būtinoms sąlygoms. Pirma, įvykis turi tikrai būti tikimybinis – negalima iš anksto žinoti, ar jis įvyks. Antra, apdrausti galima tik panašios rizikos asmenis. Trečia, visos dalyvių įmokos turi padengti visas išmokas visą laikotarpį.

Draudimo principą lengviausia suprasti nelaimingų atsitikimų atveju: gaisro, avarijos, traumos, audros pasekmių ir pan. Bet jis visai netinka senatvės, eilinės ligos, smulkių automobilio gedimų atveju. Automobilių draudikai sprendžia šią problemą įvesdami franšizę, privatus sveikatos draudimas paprastai riboja išlaidas stomatologijai ir kitoms sritims, kur poreikis beveik garantuotas.

Tačiau nei pensijų, nei viešasis sveikatos draudimas šios sąlygos neatitinka iš esmės. Tai, kad Sodros pensija ir sveikatos finansavimas iš ligonių kasų vadinami draudimu, įneša daug painiavos. Žmonės mano, kad jie už tai sumokėjo – kaip kad yra privačiame draudime, nes tai, kaip minėta, yra atsiperkanti veikla, tik kaip tokia ir funkcionuojanti. Žmonės dažnai mano, kad jų įmokų pinigus kažkas pasisavino, kad juos apgavo. Atskirais atvejais taip gali būti, bet labai retai. Tai sisteminis trūkumas. Nes senatvė yra ne tikimybinis, o determinuotas įvykis – t. y. ji tikrai ateis, jeigu iki to laiko nenumirsim. Todėl senatvės rizika negalima pasidalinti.

Rinkoje egzistuoja toks produktas kaip kaupiamasis draudimas, kurį galima taikyti pinigams kaupti esant planuojamai rizikai, bet kaupia juos sau atskiras žmogus.

Tuo tarpu atskiro žmogaus Sodros pensijų ir sveikatos įmokos su išmokomis ne tik nesueina, bet ir negali sueiti – jų suvesti nesiekiama. Nes šios abi sistemos yra perskirstomosios – vieni gydosi, kiti moka. Vieni dirba, kiti gauna pensiją. Po to tie, kurie dirbo, gauna pensiją iš tuo metu atėjusios naujos dirbančiųjų kartos. Niekam šioje sistemoje neįdomios atskiro gavėjo ar mokėtojo pastangos tų rizikų išvengti (sveikatos atveju) ar išmokėti išmoką tuo būdu, kuris patogus gavėjui (pavyzdžiui, anksčiau ir didesne suma, nes reikia dantų implantams).

Kad ir iš kurio kampo žiūrėtumėm į pensijų, sveikatos ir netgi švietimo sistemas, jos vienoms grupėms naudingos kitų sąskaita. Nes perskirsto ne tik tarp kartų, bet ir tarp ligų, mokyklų tipų, skirtingo dydžio pensijų gavėjų. Kuriuos tuo metu politikai išgirsta, pagal tuos sistemą ir „pataiso“. Dėl to nuolat gyvename pensijų, sveikatos ir švietimo reformų laikotarpiu. Daugelis mano, kad būtent dėl to jos prastai veikia ir negarantuoja mums tų gėrybių, kurių mes taip norime – saugumo senatvėje, gydymo susirgus, išsilavinimo baigus mokymo įstaigą. Aišku, prastos ir nuolat keičiamos sistemos situaciją tik pablogina, bet ir kitose šalyse nėra rasti šių garantijų teikimo mechanizmai. Ir pensijų, ir sveikatos apsaugos sistemos yra didžiulėse skolose, o krintanti švietimo kokybė ir segregacija bado akis net pačiose brandžiausiose demokratijose. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį laužo galvas, kaip išeiti iš šių spąstų, bet atsitrenkia į garantijų iliuzijos sieną. Ryškiausiai matomas pavyzdys – geltonosios liemenės Emmanueliui Macronui bandant bent kiek pakelti privilegijuotų sektorių darbuotojų pensijos amžių Prancūzijoje.

Kas belieka žmogui, jei tuščios iliuzijos jo neįkvepia? Naudotis kitais dviem dorojimosi su ateities neapibrėžtumu būdais – rizikų diversifikavimu ir savo galimybių gerinimu, rizikai ištikus. Tai apima ne tik ir ne tiek skirtingo turto ir pajamų įgijimą, kiek gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Pavyzdžiui, gebėjimą imtis visai naujo darbo (kaip tai dažnai nutinka emigrantams). Mokytis visą gyvenimą. O svarbiausia gebėjimų dalis yra mentalinė – operatyvinėje proto dalyje laikyti mintį, kad saugumo garantijų nėra ir negali būti.

Karys – vaistas nuo karo

By Guoda

On 2023-01-13

In Politika ir ekonomika

nzidinys.lt

Įprasta rašyti apie tai, ką gerai išmanai. Šį kartą noriu kalbėti apie dalykus, kuriuos išmanau menkai, užtat apie juos nuolat galvoju. Esu tikra, kad šiuose galvojimuose nesu vieniša, bet kalbančių girdėti nedaug. Diskursas siauras: arba žmogiškai emocinė karo baisybių refleksija, arba geopolitikos ir karybos sausa ekspertizė, arba citatos iš kūrinių apie karą. Kokia yra ir kaip kinta pati karo ir kario samprata visuomenės sąmonėje – garsiai dar aptarinėjame retai.

Istorine ir biologine prasme kova yra pirmapradė, iš savisaugos instinkto ir gyvenimo tikrovės gimstanti žmogaus veikla. Žmonijos istorija suverta iš pasakojimų apie karius, karus, karo mokslą, meną, garbę ir papročius. Karai katalizuoja mokslo laimėjimus, menai minta kovų siaubo ir pergalių syvais. Su karine kova paprastai siejame garbę, ne nuopuolį, ir toji garbė neretai stovi per sprindį nuo pergalės. Istorija jos vartotojui yra pasakojimas, padedantis jaustis dalimi jį pateikusios visuomenės. Istorikai kartais papasakoja apie karų nuopuolius bei taikos garbes ir atvirkščiai – garbingą karą ir nuopuolio taiką. Tačiau visuomenė geba girdėti tik lūžiniais momentais – kai atsiverčia naujas istorijos lapas, pro kurio plyšius veržiasi baimė, grėsmė ir kiti skausmingi išgyvenimai. Kaip tai, pavyzdžiui, vyksta dabar. Iki to laiko gyvename pasakojime, kuris susiformavo kultūriškai ir Lietuvoje nėra vienareikšmis.

Tai šlovingi Vytauto laikų karžygiai – ir garbingi, ir narsūs laimėtojai. Taip pat teisūs ir narsūs 1863 m. sukilėliai, kurie pralaimi nelygioje kovoje. Ir dar nelygesnėje kovoje pralaimi partizanai. Istorija apie partizanus, kad ir kokia ryški ji būtų, netampa lemiančia kovos linija. Esminė mūsų nesenos istorijos žinia yra ta, kad Lietuva XX a. viduryje savo kovas pralaimėjo kariuomenei nepradėjus kautis. Dabar beveik galėtume sakyti (su ironija), kad taikiai. 1990-aisiais vėl laimėjom, tačiau ne kariškių, o žmonių pajėgomis. Lietuvai reikalinga kariuomenės garbės reabilitacija, ir ji vyksta organiškai: jaunimas stoja į kariuomenę savanoriais, plečiasi Šaulių sąjunga. Tačiau labiausiai kariuomenę ir kovą Lietuvoje reabilituoja Ukrainos kariai. Mes jų ugnimi pasišviečiam.

Kas šiandien yra karys mūsų sąmonėje bendriausia prasme? Žvelgiant į tai, kaip palaikome ir remiame ukrainiečių kovą, karys mums yra išvaduotojas nuo grobikų, saugotojas nuo blogio, stiprus, ginkluotas ir tvirtas. Jis yra išsipildžiusi viltis teisingumo, kurio laukė mūsų seneliai, tikėdamiesi amerikonų ateinant nuo sovietų vaduoti. Sovietų nustekentos tautos užaugo ir sustiprėjo, viena po kitos pačios pasipriešino okupantui. Vienos gebėjo ar turėjo laimės padaryti tai be karo, kitos – antai baltarusių ir ukrainiečių – to padaryti negalėjo. Nes toks susiklostė laikas ir aplinkybės.

Sovietmečiu klestėjo „kario išvaduotojo“ simbolika, kuri buvo pompastiška, bet tuščia. Suprantama: anas karys mūsų neišvadavo, o tik perleido iš vieno grobiko kitam. Tuo metu buvo įdiegtas naratyvas, kaip imperialistai nuolat ginkluojasi (nes spaudžia pelno godūs ginklų gamintojai), o komunistai yra visų tautų draugai, siekiantys nusiginklavimo ir leidžiantys taikos balandžius. Netruko išaiškėti tiesa apie sovietinį karinį pramoninį kompleksą. Jis kalė pinigus brangiai nomenklatūrai, tik ne legalaus pelno gavimo, o galimybių patogiai pavogti būdu. Karo pramonės kapitalistų norai yra apriboti žmonių norų turėti daugiau pinigų kasdienio gyvenimo reikmėms, o ne prikaupti sandėlius ginklų ir amunicijos. Įgyvendinama tai banaliai – per demokratiją, kur politikai priima sprendimus pagal žmonių valią.

Tuo tarpų liaudies valdžia besivadinanti sovietų, vėliau Rusijos nomenklatūra sunkė ir sunkia iš žmonių paskutinį kraują, kad tik apsirūpintų ginklais, kariais ir visa amunicija. Nesvarbu, kad kreiva ta jų karo mašina, jos pakanka žmonėms žudyti. Savo gyventojams ir pasauliui Rusija kuo ramiausiai toliau pasakoja apie taikos siekius. Poveikis rinkodarinis – niekas jau seniai neprisimena, kuo konkretus prekės ženklas susijęs su norima vertybe, bet sąsaja veikia. Rusija dešimtmečiais yra aktyvi agresorė, žmonės kasdien mato vaizdus iš Ukrainos, kurie veria širdį ir sprogdina protą, bet jai prakalbus apie taiką it romūs ėriukai yra nusiteikę klausyti ir kalbėtis. Mes Lietuvoje jau ne, todėl mums taip sunku girdėti susitarimų su Rusija propaguotojus.

Šiandien daug kam pasaulyje taika yra įgavusi savaiminės vertybės statusą – tokios, kuri siektina bet kokia kaina. Kiekvienam aišku, kad taika yra labai brangi, ji yra žmogaus ir gamtos gyvybės, žmonių civilizacijos klestėjimo prielaida. Tačiau ilgesnį laiką saugiai gyvenančios visuomenės ima manyti, tarsi ji yra natūrali žmonių sambūvio būklė. Deja, taikai išlaikyti reikalingos didžiulės ir labai įvairios pastangos bei institutai. Valstybė kaip institutas reikalingas visų pirma gynybai. O taikai išlaikyti reikia ir galios, ir įtakos, ir kariuomenės, ir ginklų. Kad taika nėra aukščiausias tikslas, gana elementariai išskaičiuojama logiškai.

Jei taip būtų, agresoriui užpuolus auka turėtų tiesiog nesiginti. Išvada neatrodo protinga ar vedanti prie taikaus sambūvio perspektyvos nei atskiroje visuomenėje, nei tarp šalių. Jei karas jau prasidėjo, vienai šaliai išreiškus norą, kita šalis turėtų sutikti veiksmus nutraukti ir dalyvauti derybose. Teoriškai taip. Tačiau tam reikia, kad adekvatūs būtų abiejų šalių reikalavimai ir tikėjimas, kad pasiekto susitarimo pavyks laikytis. Ukrainos ir Rusijos atveju nė viena sąlyga neatlaiko kritikos.

Politikai skaičiuoja dideliais masteliais ir ilgais laikotarpiais. Visi suprantam, kad jie viena žino ir galvoja, o kita sako, nes to reikia tikslui pasiekti. Tačiau taikos paliaubų kaip Rusijos karo Ukrainoje sprendimo dabar demonstracijose reikalaujantys italai ir vokiečiai negali nestebinti. Jiems atrodo, kad jie yra gero trokštantys ir dorybingi, o iš tiesų vienu mirksniu paaukoja milijonus ukrainiečių kančioms vergijoje. Taip kaip po Antrojo pasaulinio karo buvom paaukoti visas Rytų lageris.

„Niekada daugiau“ – įrėžta po Holokausto, „niekada daugiau“ sakom po Molotovo-Ribbentropo pakto. „Niekada daugiau“ bus kartojama po karo Ukrainoje. Bet ką konkrečiai turime omenyje tai sakydami? Ko nebus? Karo? Jis tikrai bus. Žvėriškumo? Už tai negalim atsakyti, nes žvėriškumas kyla žmonių giminės individuose, o kuriuose – paaiškėja tik kai pasireiškia. Niekada daugiau mes kaip pasaulio visuomenė nepražiopsosim kylančio agresoriaus? Tai kad pražiopsojom. Kai kurie iki šiol tebežiopso. Šalia viltingo tikėjimo „daugiau niekada“ balsuojantiems piliečiams pravartu prisiminti, kad valstybės pirmoji priedermė yra rūpintis žmonių saugumu, o tik po to kitomis gerovėmis. Kai rinkdami valdžią jie labiausiai nori žemų kainų, nemokamo transporto ar kitų auksinės žuvelės gėrybių, valdžia jiems tai ir parūpina. Bet kai vieną dieną elektra ir šildymas dingsta, o į pasubsidijuoto būsto svetainę įlekia raketa, per vėlu susirūpinti savo kariuomenės būkle.

Kare žūsta žmonės, todėl visiems natūralu siekti taikos. Tačiau kas bus su žmonėmis, kurie taps paaukoti tai taikai? Šiandien Ukrainoje žmonės kovoja prieš agresorių savo valia. Jei būtų suorganizuota Rusijai tinkama taika, tie žmonės būtų tiesiog paaukoti agresoriui. Skirtumas yra ne gyvybių skaičiuje – to niekas negali pasverti. Skirtumas yra laisvoje valioje žmonių, kurie renkasi kautis su priešu, o ne būti nušauti surištomis rankomis. Ir civiliai renkasi šalti savo namuose tamsoje, o ne būti nukankinti apšviestuose rūsiuose. Labai racionalus ir žmogiškai suprantamas, civilizuotas pasirinkimas. Rusija grasina, kad sugriaus Ukrainos infrastruktūrą ir pavers ją necivilizuota akmens amžiaus šalimi. Nieko panašaus – juk civilizaciją apsprendžia žmogaus protas ir valia, medžiaginiai daiktai iškyla kaip jų pasekmė. Vakarų civilizacija susiformavo remdamasi žmogaus laisvos valios ir tiesos ieškojimo vertybėmis. Iškeisti laisvę į vergiją dėl parodomosios taikos – tai būtų jos degradacija ir „akmens amžius“. Ir nereikia sakyti, kad jei nebūtų ginklų, jie kariaut negalėtų. Iš savų partizanų ir net Sausio 13-osios žinom, kad vis tiek kariautų. Nes žmogaus pasiryžimas nebūti vergu negali būti nuramdytas priemonių trūkumo.

Yra ir tokia kovos rūšis kaip taikus pasipriešinimas. Tačiau tai itin sunkus ir radikaliai individualus kelias. Jis nereiškia pasitraukimo, priešingai, jis reiškia patį aktyviausią asmeninį įsitraukimą. Jis yra pasiaukojimas, o ne paaukojimas kitų. Tas bjaurus kolektyvizmas, kur susirinkusi minia sprendžia kitų žmonių likimus, yra demokratijų Achilo kulnas. Minia išeina ir pareikalauja duonos ir žaidimų. Kad išeitų anksčiau į pensiją arba kad pigiau kainuotų benzinas. Be jokios ironijos sutinku, kad jie ir mes turim teisę to reikalauti, tačiau vadinti tai kova už taiką yra tiesiog veidmainystė. Arba kvailystė, jei kartais ryšio nesupranti.

Juolab taikaus pasipriešinimo agresoriui versiją matėm vos prieš pusantrų metų – Baltarusijos kova buvo be karių ir be ginklų. Jų nepalaikė Vakarai, jie ėjo savo valia taikiai, bet nuožmiai priešintis diktatoriui. Tai buvo taikus pasipriešinimas, bet, deja, nesėkmingas. Liko masė suluošintų žmonių ir baimės persmelkta visuomenė. Bet ir viltis, kad atsiras karių ir ginklų, kurie nukaus blogio jėgas. Tada vėl atsiras besiaukojančių savo valia, kad galėtų gintis ir ginti.

Rodos, kas labiau nei Indijos filosofija galėtų paremti besąlyginės taikos poziciją. Bet nieko panašaus! Garsiojo Indijos šventraščio Bhagavadgytos pirmojoje scenoje kilmingas karys Ardžuna stovi mūšio lauke priešais kito klano armiją ir nenori kautis. Jis sako savo draugui Krišnai – kaip galiu kovoti prieš savo buvusius draugus ir mokytojus, savo pusbrolius? Norėčiau būti jogas kur nors oloje, nuo visko atsiribojęs, vien tyrose mintyse paskendęs, arba težudo mane, beginklį. Krišna tokias Ardžunos kalbas vadina gėdingomis ir nuodėmingomis, jis ragina Ardžuną atsitokėti ir kautis, nes kautis už teisingą reikalą yra ir garbė, ir pareiga.

Ardžuna vis dėlto stoja į kovą, kaip kad daro dabar Ukrainos kariai, kurie nori, kad jų šalies žmonės išliktų gyvi ir išliktų žmonėmis. Kurie tada galėtų gyventi taikoj. Ilgai ir laimingai, kol neprabus naujas drakonas.

Apie matematiką, egzaminą ir ažiotažą

By Guoda

On 2022-10-11

In Gyvenimo žaidimai, Politika ir ekonomika

nzidinys.lt

Ažiotažas dėl prastų matematikos egzamino rezultatų kilo platus, aistringas ir nebe pirmą kartą, tad kartu su savo objektu prašosi analizės.

Analizė, beje, yra matematikos instrumentas, nors šios temos diskusijoje, kaip ir daugelyje kitų, jos nepasitaiko daug. Daug pasitaiko emocijų. Ir aptariamąjį ažiotažą kildinčiau visų pirma iš emocijos, veikiausiai frustracijos, kuri gali būti suprantama – tiek metų mokytis ir neišlaikyti egzamino! Apmaudu. Tačiau jei tas dalykas, kurį turėjai išmokti, bet neišmokai, yra didžiai vertingas ir reikalingas, tada ne tik apmaudu, bet ir pikta. Jautiesi tarsi negavęs brangios dovanos.

Niekur negirdėjau tiek ditirambų matematikos išmanymui, kiek pastarosios diskusijos apie prastus egzaminų rezultatus metu. Kaip ji puikiai lavina protą, suteikia jam jėgos, aštrumo, tikslumo ir kitų individui bei visuomenei vertingų savybių. Būtent preziumuojama nauda visuomenei suteikia diskursui ugnies – net periodiškai pasikartojantis susirūpinimas dėl vaikų silpnų raumenų ir sunkių kuprinių (kuris yra labai pagrįstas) nesukelia tiek aistrų. Matematikos mokėjimas pateikiamas kaip silpno proto sunkiame gyvenime priešnuodis. Esą matematiką išmanąs žmogus vadovaujasi argumentais, atskiria fake news, neturi polinkio į alternatyvią realybę ir apskritai geba skaidriai ir logiškai mąstyti.

Nėra abejonių, kad kai kurie matematikos išmanytojai šiomis savybėmis pasižymi. Tačiau vargu ar egzistuoja koreliacija tarp matematikos išmanymo ir orientacijos realiame gyvenime (ne dažų kiekio skaičiavimą buto remontui turiu omenyje). Žiūrint griežtai matematiškai, jei esama žmonių (bent vieno), kurie nurodytomis dorybėmis nepasižymi, tai bendra taisyklė nėra teisinga. Sakysite, matematiniai dėsniai realybėje taip tiesiogiai neveikia – bet juk tai ir reikėjo įrodyti!

Matematika operuoja grynaisiais dydžiais, santykiais ir dėsniais, kurie galioja tik tam tikriems objektams tam tikrose aplinkybėse. Gebėti konvertuoti realybės faktus (duomenis) į matematinę erdvę, o skaičiavimų (ar kitų matematinių manipuliacijų rezultatus) – atgal į gyvenimą reikia daugiau savybių, ne tik matematikos išmanymo. Kaip vertėjui reikia gerai mokėti abi kalbas, taip matematikos dėsnių taikytojui, pavyzdžiui, ekonomikoje, reikia išmanyti ir modelius, ir ekonomiką. Priešingu atveju gauname matematikos profanaciją, kurios socialiniuose moksluose vis dar labai daug. (Šiais atvejais gal būtų buvę geriau, jei kažkas būtų to matematikos egzamino neišlaikęs ir supratęs, kad jos nemoka).

Dėl alternatyvios realybės ir matematikos būčiau dar atsargesnė. Būtent matematika leidžia kiek tik nori vidujai neprieštaringų sistemų, kurios remiasi skirtinga aksiomatika. Nesvarbu, kad vienos yra vyraujančios, kitos marginalios. Juk ir alternatyvi realybė yra marginalija vyraujančios sampratos fone. Ar dvi lygiagrečios tiesės begalybėje susikirs, ar ne, priklauso nuo pradinių prielaidų arba paradigmos. Taip ir žemės apvalumas ar plokštumas priklauso nuo to, kas mūsų nuomone ją laiko. Jei vėžliai, drambliai ar sraigės, tai bet kokios išvados, nors ir kuo skrupulingiausiai prisilaikant logikos padarytos, skirsis nuo to, kas mums atrodo savaime suprantama.

Visa šita rašau ne norėdama paneigti matematikos grožį ir potencialą. Priešingai, galiu jį tik paryškinti. Tai rašau tik norėdama pagrįsti teiginį, kad matematikos išmanymas nėra išskirtinis ugdant gyvenime susivokiantį individą. Kiti mokslai bei menai turi nė kiek ne mažesnį poveikį, jei tik pats mokymas yra sėkmingas. Taigi visuomeninė šio mokslo vertė nėra tokia didelė, kokia vaizduojama. Matematikoje pasikaustę žmonės nėra nei daugiau, nei mažiau dori bei pilietiški, lyginant su kitais.

Visgi matematikos išmanymas neabejotinai daug duoda pačiam individui. Jis suteikia nuoseklų ir itin plačiai apimantį instrumentą pažinti pasaulį – tarsi pasaulėžvalgos stuburą. Tiesa, bet koks kitas klasikinis ir kokybiškas išsilavinimas taip pat suteikia pasaulio pažinimo instrumentą, kaip antai filosofija, filologija, istorija, biologija, muzika, dailė. Matematikos instrumentas yra išskirtinis savo talpumu ir formalumu – juk kalbame apie abstrakcijas, operuojame erdvėje, toli nuo žmogiškojo ribotumo, paklaidų ir laiko žymų; praktiškai neveikiami ideologijų ir kito bruzdesio. Šiandien jis išskirtinis ir tuo, kad remiasi teorija, o ne eksperimentu. Matematikoje kalbame apie bekūnius taškus, begaliniai mažus ir begaliniai didelius dydžius, n-mates erdves ir kitus objektus bei funkcijas, kurių negalime apčiuopti juslėmis anei organiškai sutalpinti į savo protą, taigi ir eksperimento suorganizuoti negalime – tenka kliautis teorija.

Sutikim, tokį aparatą įvaldyti gali toli gražu ne kiekvienas. Ir, matyt, ne kiekvienam jo būtinai reikia. Tačiau matematikos mokslai individui vertingi dėl pačių pratybų – pastangų juos įvaldyti. Pratinti protą prie disciplinos: suvokti sąlygą, sudaryti sprendimo planą, nuosekliai spręsti, patikrinti rezultatą – ugdyti loginį bei strateginį mąstymą, užčiuopti chaose struktūrą. Matematikos uždavinys yra bet kokio gyvenimiško uždavinio kvintesencija. Tačiau ar tokia nėra ir užduotis nupiešti ar parašyti rašinį konkrečia tema? O ir logikos galime išmokti ne matematikos, bet žodinių disciplinų keliu. Mokyti logikos mokykloje būtų labai naudinga iniciatyva.

Jei vertybė yra pats ugdymas, tai kuo čia dėtas egzaminas? Kodėl reikėtų taip sureikšminti jo rezultatus? Be to, jei vertinant patį ugdymą, būtų nuoseklu toliau siekti ugdomojo pozityvaus santykio su matematika ir jos neišsemiamu potencialu. Tik štai būtent santykis ir yra blogas visų, kurie nėra gabūs matematikai iš prigimties. Ne tik vaikų, bet ir suaugusių santykis su matematika yra, švelniai tariant, įtemptas. Įtampa kyla iš to, kad tu (tavo vaikas) privalai mokėti, bet išmokti neišeina ar neproporcingai sunku. Neišeina visų pirma dėl to, kad, akivaizdu, ne pats ugdymas laikomas vertingu, o rezultatas. Egzamino rezultatas.

Matematika yra lėtai įveikiama įkalnė. Lėtai, ilgai ir nuobodžiai turi zulinti tas pačias tiesas, kol jos prasiskverbia į kitą sąmonės lygmenį ir ten padaro tą transformaciją, kurios siekiam. Bet daugeliui motyvacija baigiasi net neįpusėjus, visų pirma dėl to, kad reikia rutiniškai kartoti ir kartoti ką esi išmokęs, po truputį prijungiant naujo. Koks šiuolaikinis vaikas nuosekliai mokosi visus 9 mokslo metų mėnesius? O visus 12 mokyklos metų?

Anksčiau nuobodaus kalimo lygoje matematika turėjo draugių – gramatikas. Lietuvių kalba toje lygoje daug kam išliko, tačiau užsienio kalbos ją neabejotinai paliko. Užsienio kalbų mokytojai pasitelkia begalę skirtingiausių priemonių ir metodų, ne tik tam, kad mokiniam būtų lengviau suvokti ir prisiminti, bet ir tam, kad nebūtų nuobodu. Įpūsti motyvacijos nurodomuoju būdu nuobodiems veiksmams informacinės epochos vaikui ar paaugliui – misija neįmanoma. Taigi vienas iš atsakymų neabejotinai glūdi mokymo metoduose, nes palikti matematikos mokytoją vieną akistatoje su dideliais visuomenės lūkesčiais (kuriuos ir žymi egzaminas bei ažiotažas aplink jį) bei nemotyvuotu, įsitempusiu ir nuosekliai lėtai dirbti negebančiu vaiku ar paaugliu yra tiesiog nesąžininga.

O kaip su nauda? Kiek kiekvienam moksleiviui gyvenime matematikos žinių prireiks tiesiogiai (ne proto plotį ir raumenis turiu omenyje)? Viena vertus, žmonės, gyvendami su savo išmaniuoju, it rankos tąsa, beveik gali apsieiti be matematikos. Kita vertus, daugybei specialybių šiandien matematika yra reikalinga. Ir realiai, ir formaliai.

Formaliai – stojant į didelį skaičių specialybių reikia matematikos pažymių: informacinių technologijų, inžinerijos, socialinių mokslų, netgi psichologijos. Manau, čia ir glūdi pirmas lūžis, kuris turėtų pritraukti švietimo sistemą arčiau šiuolaikinio žmogaus, kurio poreikis dinamikai ir nepakantumas seniesiems mokymo būdams yra neįveikiamas. Esu tikra, kad atsiras universitetų, kurie į informacinių technologijų ir inžinerijos specialybes priiminės ne pagal matematikos egzamino rezultatus, o pagal kūrybingumo, logikos ir panašius testus.

Realiai matematika reikalinga ir tam tikrai daliai darbų. Apie tai daug ir garsiai kalbama su nemažiau apokaliptine gaida. Tačiau tai ne nauja tendencija. Drįsčiau teigti, kad matematiką išmanančių studentų poreikis rinkoje išlieka aukštas 30, 50, o gal ir visą šimtą metų. Dalis vaikų gimsta su šiuo polinkiu – vargu ar galim daugiau „užsisakyti“. Svarbu, kad jie turėtų kur šiuos savo polinkius vystyti. Gali atrodyti, kad mažinant bendrus reikalavimus, jie praras šias galimybes. Tačiau noras palaikyti visiems vienodą visų dalykų lygį neatlaiko gyvenimo diktuojamų reikalavimų. Mokyklos ir klasės specializuojasi ir tai suteikia vaikams galimybes rasti jų gebėjimus atitinkantį mokymą.

Ar galima vaikus priversti mokytis matematikos? Neabejotinai. Ar galima juos priversti nustatytą kiekį jos išmokti – galbūt. Bet prievarta tikrai neįmanoma instaliuoti matematinio mąstymo į žmogaus galvą, taigi ir pasiekti visų aukščiau išvardintų šios disciplinos įvaldymo dovanų.

Neįtikėtina, kaip visuomenė šiandien supranta, kad žmonės skiriasi savo rase, tautybe, religija, seksualine orientacija, gyvenimo būdu, ir jų vertė nuo to nemažėja. Bet kad jie skiriasi būdais, kuriais geba matyti, justi ir suprasti pasaulį – nesupranta. Šiandien nereikia išmanyti matematikos, kad gebėtum naudotis matematikos žinių pagrindu sukurtais įrankiais. O įrankiams kurti tikrai nereikia minių specialistų.

Ir kodėl mes turėtumėm versti žmones daugiau skirti laiko studijuoti būtent matematiką? Argi mums atrodo, kad ji gali suteikti raktą, kurio reikia atrakinti didžiausiems šiandienos žmonijos iššūkiams? Ar mums trūksta technologijų suvaldyti agresijos židinius pasaulyje, pakeisti iškastinį kurą, sumažinti taršą ir emisiją? Technologijos išrastos, jos tiesiog neįdiegtos dėl tam tikrų žmogiškai susiklosčiusių priežasčių. Kadangi nuolat tarėmės žiną, kokių specialistų reikia, matyt iki šiol nepataikėm, kad su svarbiausiais uždaviniais vis nesusidorojam.