Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Politika ir ekonomika Page 2 of 5

Mokslas – žmogiškieji ieškojimai ir mokslininkų būdas

Dabar daug kalbama apie aukštąjį mokslą – permainų poreikį, būdus ir kaip kas į juos reaguoja. Tema neišsemta, bet šiek tiek panaši į prisemtus batus – bala pasirodė giloka.

Ta proga noriu pakalbėti apie mokslą tiesiog: be universitetų administracijų, pastatų, finansavimo, prestižo ir socialinių garantijų. Sakysit, o kas lieka? Lieka esmė – žmogaus mokslininko pašaukimas, siekiai ir principai, motyvacija ir vidiniai konfliktai.

Kokį žmogų vadiname mokslininku, jei kalbame atsietai nuo profesinio konteksto? Juk net vaikai naudoja šį žodį pravardei. Truputį kitoks, smalsus ir mąslus, gal kiek atsiskyręs vaikas su akinukais tokią pravardę užsitarnauti netrunka. Kuo jis kitoks? Proto kibumu visų pirma, ir ant­ra – to proto pajėgumu išgvildenti tai, į ką įkibo, bei padaryti išvadas.

Moksliškumo reikalai iš esmės nepasikeičia ir suaugusiųjų pasaulyje. Bent jau neturėtų pasikeisti. Mokslininkas, kaip visuomenei reikalingas ir kultūriškai įprastas veikėjas, išsiskiria entuziazmu aiškintis pasaulio tiesas ir atkaklumu jas ginant. Sokratas ir Galilėjus yra garsūs ne tik savo pasiekimais, bet ir tuo, kad ypač gerai atspindi mokslininko proto susitelkimą į tiesą, nepaisant visko (beje, ir jų tiesos gynimo būdai labai skiriasi). Tokių mokslininkų norime ir šiandien, nes jie suranda, ko kiti nemato, ir apgina tiesą, kai kiti tik sklendžia ant viešųjų nuomonių bangų.

Read More

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose.

Tyrimo išvados pateikiamos tokios:
1. Sudėtys skiriasi.
2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai.

Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas.

Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas.

Read More

Apie maisto kainą: žmonės pripratę, kad maistas pigus

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Read More

Apie neprotingą laisvę

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Read More

Šaknys tai karčios, o vaisiai?

Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta. Suprantama: sistema sena, besiremianti į šlovingąją sovietinę tradiciją (nesvarbu, kad pakeistas istorijos ir literatūros turinys). Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.

Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tik­rovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.

Read More

Page 2 of 5

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén