Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Politika ir ekonomika Page 2 of 5

Apie maisto kainą: žmonės pripratę, kad maistas pigus

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Read More

Apie neprotingą laisvę

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Read More

Šaknys tai karčios, o vaisiai?

Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta. Suprantama: sistema sena, besiremianti į šlovingąją sovietinę tradiciją (nesvarbu, kad pakeistas istorijos ir literatūros turinys). Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.

Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tik­rovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.

Read More

Žmonės ir imigrantai, bet ne tie

Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.

Pagrįsti reikia, nes, pirma, ne vienas sakys, kad ir gerai, jog negyvena, mums visko daugiau liks: vietos, darbo vietų, pašalpų, dėmesio ir pan. Tai yra naivus paklydimas, ir tiek. Antra, gali atsitikti taip, kad jie niekada čia ir neapsigyvens, nes bus klausomasi pirmųjų arba tiesiog dėl inercijos, baimės ar tingulio išlaikoma situacija status quo.

Taigi kodėl tų žmonių iš kitur reikia? Gana paprasta: kraštas gyvas tik tada, kai jame gyvena žmonės. Tas yra tiesa, kalbant apie atskirą namą (kiek gyvybės apleistame name?), kvartalą (pavyzdžiui, labai gerai saugomo senamiesčio), kaimą (kuriuos išnykusius ir benykstančius viešai apgaili kas antras lietuvis). Juolab tai yra tiesa kalbant apie valstybę. Galime tapti visi labai sąmoningi ir patrio­tai (kas, žinia, negresia), bet jei mūsų bus mažai, tai ir gyvybės krašte bus menkai. Pirmieji tai pastebi stambieji verslai ir, pasiremdami skaičiais, pradeda konstatuoti „darbo jėgos trūkumą“, kuris neleidžia plėtotis jokiems stambesniems projektams. Ne tik dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų, bet ir dėl to, kad nebus vartotojų. Arba aptarnaujančių verslų. Arba aktyvaus kultūrinio gyvenimo, dėl ko kvalifikuotiems darbuotojams gyventi čia bus nuobodu ir jie pabėgs, kur įdomiau, dinamiškiau – gal į Singapūrą, gal į Varšuvą ar Berlyną.

Read More

Ekologiškumo tyrimai

Nemažai žmonių sunerimo išgirdę, kad „Galintos“ ekologiškuose grikiuose rasta pesticidų (konkrečiai glifosato), kuris 20 kartų viršija leidžiamą normą. Gamintojas aiškina ir tai atrodo visai logiška, kad grikiai superkami iš įvairių ekologinių ūkių, tai sunku dabar pasakyti, kuris ar kurie jų nesilaikė ne tik ekologinio, bet ir įprastinio ūkininkavimo taisyklių. Mat ekologiškuose produktuose pesticidų turi nebūti visai, o neekologiškiems nepakanka neviršyti leistinos normos.

Kas šiuo konkrečiu atveju kaltas, aiškinsis gamintojai, augintojai ir kontrolės institucijos. Aš noriu plačiau pakalbėti, kaip ekologiškumas kontroliuojamas.

grikiu_kruopos_straipsnis

Reikia turėti omenyje, kad praktiškai kiekvienam produktui pagaminti yra ne vieno, o kelių veikėjų grandinė. Yra ūkininkai, kurie augina, didmenininkai, kurie superka produkciją iš įvairių ūkininkų, perdirbėjai, kurie gamina gaminį, ir pardavėjai, kurie parduoda. Ekologiško maisto atveju, jie visi turi laikytis ekologiškumo standarto: ūkininkai ekologinio ūkininkavimo, gamintojai – ekologiškos gamybos. Netgi pardavėjai turi sertifikuotis kaip ekologiški pardavėjai, nors jie niekaip nebeprieina prie pačio produkto, jei produktas sufasuotas. Pardavėjas turi užtikrinti produkto atsekamumą – tai yra, kad būtų galima pagal dokumentus matyti, kokia partija iš kokio gamintojo atvažiavo.

Read More

Page 2 of 5

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén