Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Ekologija Page 1 of 6

Apie motyvus

Apie motyvus kalbėti neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba, aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.

Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.

Labai objektyvus ir pamatuotinas šešėlis. Bet objektas lieka už kadro

Trumpai į ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis, bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas, postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.

Ekonominių klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti, kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip „daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas, o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti (ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės (valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako. Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą, susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos plano ieškojimas.

Esu tikra, kad yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai). Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?

“Naujas lapas”

Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).

Apie nulį maiste

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias maistas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waste, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Read More

Apie metus ir maistus

Metams baigiantis įprasta apžvelgti įvykius ir pokyčius, įvykusius per metus. Visuomenės įpročiams, rodos, kuklus laikas, bet visai yra ką pastebėti.

Pirma geroji tendencija. Cukrų žmonės Lietuvoje tikrai pradėjo sekti: sudėtyje pastebi, skaičiuoja, lygina. Svarbiausia, pratinasi valgyti mažiau saldžiai ir prie to pratina vaikus. Vieni tai daro labiau, kiti mažiau – kaip ir turėtų būti. Svarbiausia, kad žmonės jau žino, kad cukrus nėra nei nekaltas, nei būtinas ingredientas. Gal statistika to ir nerodo, bet pirkėjų pasirinkimai ir norai rodo tikrai. Nėra ko norėti, kad staiga visi mestų valgyti saldėsius. Nei taip gali būti, nei būtų gerai. Manau, kad cukraus byloje galima dėti pliusą ir sakyti, kad per šiuos metus stipriai pasistūmėjom link sveikesnio maisto.

Antra geroji. Nepaisant laikas nuo laiko iššokančios propagandos apie saugius pesticidus, vis daugiau žmonių sąmoningai jų vengia ir kai tik gali, renkasi savo arba ekologiškai augintą bei gamintą maistą. Manau, kad viešojoje erdvėje daugėjant informacijos apie stambaus agroverslo trąšų kilmę, roundapo naudojimą ir kitus nelabai skanius maisto priedus, tas sąmoningumas ūgtels dar.

Read More

Ekologiškumo tyrimai

Nemažai žmonių sunerimo išgirdę, kad „Galintos“ ekologiškuose grikiuose rasta pesticidų (konkrečiai glifosato), kuris 20 kartų viršija leidžiamą normą. Gamintojas aiškina ir tai atrodo visai logiška, kad grikiai superkami iš įvairių ekologinių ūkių, tai sunku dabar pasakyti, kuris ar kurie jų nesilaikė ne tik ekologinio, bet ir įprastinio ūkininkavimo taisyklių. Mat ekologiškuose produktuose pesticidų turi nebūti visai, o neekologiškiems nepakanka neviršyti leistinos normos.

Kas šiuo konkrečiu atveju kaltas, aiškinsis gamintojai, augintojai ir kontrolės institucijos. Aš noriu plačiau pakalbėti, kaip ekologiškumas kontroliuojamas.

grikiu_kruopos_straipsnis

Reikia turėti omenyje, kad praktiškai kiekvienam produktui pagaminti yra ne vieno, o kelių veikėjų grandinė. Yra ūkininkai, kurie augina, didmenininkai, kurie superka produkciją iš įvairių ūkininkų, perdirbėjai, kurie gamina gaminį, ir pardavėjai, kurie parduoda. Ekologiško maisto atveju, jie visi turi laikytis ekologiškumo standarto: ūkininkai ekologinio ūkininkavimo, gamintojai – ekologiškos gamybos. Netgi pardavėjai turi sertifikuotis kaip ekologiški pardavėjai, nors jie niekaip nebeprieina prie pačio produkto, jei produktas sufasuotas. Pardavėjas turi užtikrinti produkto atsekamumą – tai yra, kad būtų galima pagal dokumentus matyti, kokia partija iš kokio gamintojo atvažiavo.

Read More

Page 1 of 6

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén