Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Ekologija Page 1 of 6

Klimato kaitos politika iš dešinės

Nei vienos šalies dešinieji ilgai nesiangažavo aplinkos apsaugos politikoje. Tačiau juk ne dėl to, kad jiems norėtųsi kvėpuoti užterštu oru ar gerti nešvarų vandenį. Niekam nepatinka gyventi užterštoje aplinkoje ir patirti klimato kaitos bjauriuosius padarinius, nepriklausomai nuo pažiūrų. Taršos ir kito neigiamo poveikio aplinkai klausimai yra ir rinkos ekonomistų darbotvarkėje. Tiesa, ar klimatas keičiasi labiau dėl žmogaus įtakos ar mažiau, ne ekonomistų reikalas. Bet ekonomistų reikalas kalbėti apie įvairiapusę įtaką aplinkai, kaip ekonominės veiklos veiksnį. Taipogi ir apie aplinkosaugos politiką. Ypač dabar, kai visas ES ekonominės politikos laivas pasuktas šiuo kursu.

Kodėl mums įprasta, kad „žalioji“ politika yra kairioji? Pirma, taip susiklostė istoriškai – kairieji pirmieji politiniame lauke užsiėmė šią poziciją, antra, ir svarbiausia, dėl metodų – kaip pagrindinis instrumentas poveikiui aplinkai reguliuoti buvo pasitelktos valstybės reguliacinės galios. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – imi ir sutvarkai: nustatai normas ir draudimus, randi ir nubaudi pažeidėjus, ir problema išspręsta. Pasirodo ne taip ir paprasta: per griežti apribojimai stabdo ekonominę veiklą ir sukelia gyventojų nepasitenkinimą dėl kylančių kainų, per laisvi apribojimai netenkina švaros siekiančiųjų ambicijų; surasti pažeidėjus ir juos nubausti ne visada pavyksta, o nubaudimas negarantuoja, kad jie toliau neterš. Šiandien kaip niekad Lietuvoje gerai matyti tokios aplinkos apsaugos sistemos skylės. Jos bus kamšomos padidintomis institucijų galiomis ir papildomais pinigais, bet esminių pokyčių tikėtis švarios gamtos naudai pagrindo nėra dėl pačios sistemos ydų.

Remiantis rinkos ekonomikos logika, administracinės priemonės aplinkos taršos problemų iš esmės nesprendžia, nes ir negali išspręsti. Viena iš priežasčių – į interesų susikirtimą tarp privačių rinkos dalyvių, tarkime, teršiančios įmonės ir taršą patiriančių kaimynų (tiek asmenų, tiek įmonių), įsileidžiamas tiesiogiai sandorio baigtimi taip stipriai (arba visai) nesuinteresuotas tarpininkas – valstybės institucija ir jos įgyvendinamos teisinę galią turinčios taisyklės. Atsiranda erdvė kompromisams ir susitarimams, poveikio aplinkai srityje – atsiranda prielaidos legaliai teršti.

„Jei A teršia B kvėpuojamą orą, ir tai galima įrodyti, reiškia A vykdo agresiją B atžvilgiu ir tokia veikla turi būti nutraukta, o žala atlyginta”, – dar 1982 m rašė ekonominės minties klasikas M. Rotbardas. Anot jo, ten kur yra aiškus agresorius ir nukentėjusysis, konfliktas turėtų būti sprendžiamas teisinėmis, o ne administracinėmis priemonėmis.

Kritikai paprastai nurodo du trukdžius šiam principui taikyti praktikoje. Vienas – ne visa aplinka turi savininką, ir antras – tvirtai susieti patirtą žalą su apkaltinto teršėjo veiksmais nėra lengva.

Dabartinėmis administracinėmis priemonėmis ir nebandoma susieti agresoriaus su žala. Patikrinama, ar žmogus ar įmonė buvo nusipirkęs taršos leidimą. Jei nustatomi reikalavimų pažeidimai, pritaikoma bauda, o žala kompensuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jei normos nepažeistos, apskritai niekas nedaroma, net jei kažkas tiesiogiai tą agresiją patyrė. Kaip tokiame kontekste atrodo teisingumas? Teršėjo ateities motyvacija? Prastai.

Jei visuomenė nėra pasiryžusi investuoti į taršos ir žalos žmogui ar jo turtui tyrimą, vadinasi, ji tą teršimą toleruoja. Tarp eilučių siunčiama žinutė, kad toleruoti tenka, nes ekonominė veikla visada teršia, o leistinos teršimo normos yra kaip ir mūsų bendrai sutarta (politinių institutų nustatyta) erdvė ekonomikai vystytis nepaisant šių apribojimų.

Bet tai nėra tikrovę atitinkantys dėsningumai ir nieko keisto, kad žmonėms jie nepatinka. kyla klausimas, ar tikrai XXI a. nėra galimybių teršti gerokai mažiau?

Žmonės stengiasi efektyviai naudoti išteklius, ir inovuoja, ieškodami efektyvesnių sprendimų. Taigi, kuo daugiau išteklių yra bendros nuosavybės, tuo daugiau rizikos, kad jų niekas netaupys – atsiras pereikvojimas ir visokių rūšių tarša. Be to, jei tarša yra rimtas apribojimas (t.y., visi teršėjai žino, kad padarę žalą bus paduoti į teismą ir privalės atlyginti nukentėjusiam), tai inovacijos bus vystomos taršos, o kartu ir žalos tikimybės mažinimo linkme. Jei to nėra, įmonės labiau paiso kitų apribojimų, kaip antai, diegia socialinės atsakomybės standartus, perka darbuotojams keliones ir sėdmaišius, plečia veiklą arba didina pelną. Nes tiek laiko, tiek žmonių, tiek finansų ištekliai visada riboti.

Svarstant, ar nuosavybės teisių gynimas per teismų sistemą būtų geresnė alternatyva už dabar įprastą administracinę-reguliacinę aplinkos apsaugą, vertinti reikėtų ne šiandienos situacijos pjūvyje, o per ilgą praėjusį laikotarpį. Mat plečiantis valstybės reguliaciniam įsikišimui ir atsirandant vis daugiau tarpininkų tarp teršėjo ir nukentėjusiojo, teršėjo atsakomybė prieš nukentėjusį atitolo ir prasiskiedė. Per tą laiką alternatyvūs būdai spręsti šiuos konfliktus nunyko net ir tose šalyse, kur privati nuosavybė ginama. Mes gi net pusę amžiaus gyvenome apskritai be privačios nuosavybės, sistemoje, kuri ją ne tik neigė, bet ir visokeriopai peikė bei šmeižė, o šiandien neturime realaus privačios nuosavybės gynimo prioriteto. Galime stebėti kone socialinį Stokholmo sindromą – visuomenė, iš kurios tiek metų buvo prievarta atimta privati nuosavybė – kaip turtas, kaip teisė ir kaip vertybė – šiandien labiau pasitiki prievartautojo ginklu – suvisuomeninta nuosavybe, negu nori puoselėti ir ginti savąją. Tai stebina, bet gal žmonės taip vertina būtent dėl to, kad niekada apie turtą tokiu būdu nemąstė.

Tiek gaisras Alytuje, tiek vamzdžiai nevalytų nuotekų leidžia pamatyti aplinkosaugos sistemos neįgalumą ginti nukentėjusius. Reikia turėti omenyje, kad ji nesugedo būtent dabar – ji tokia buvo daugelį metų. Pastarieji įvykiai verčia apmąstyti gamtosaugos principus iš esmės, bet tai toli gražu nereiškia, kad teršiama tik šitokiu būdu ar kitose šalyse yra kitaip. Juk nepaisant griežtėjančių ir intensyvėjančių gamtosaugos priemonių, taršos problema nebuvo išspręsta. Priešingai, ji tapo globalia ir labiausiai visus jaudinančia.

Grįžkime prie antro aplinkosaugos įgyvendinimo per privačios nuosavybės apsaugą trikdžio – bendros nuosavybės. Galime sakyti, kad Kuršių marios nėra kažkieno nuosavybė, todėl teršėjas nuodijo visus, bet ne konkretų asmenį, kuris galėtų pareikalauti žalos atlyginimo. Tačiau tarp tų visų turėtų būti žmonių ar įmonių, kurie turi nuosavybę toje teritorijoje ir galėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. „Galėtų“, o ne „gali“, nes pas mus tokių bylų teismų praktika nesusiformavo ir sunku prognozuoti, koks šiandien būtų rezultatas.

Lordas Skrutonas savo knygoje „Green Philosophy“ aprašo konkrečią 1952 m. bylą Didžiojoje Britanijoje: upės teršimu pasipiktinę žvejai supirko žemę prie upės ir susivieniję į asociaciją padavė į teismą jos teršėjus. Viena privati ir viena valstybinė įmonė bei vietos savivaldybė buvo priverstos nustoti teršusios. Iki to laiko formaliai draudimas teršti upes egzistavo ir savivaldybės galėjo kelti bylas teršėjams, bet nekėlė, nes pačios buvo didžiausios teršėjos, o jų gyventojai, kaip ir šiais laikais, retai galėjo pasiekti, kad jų formali bendruomenė – savivaldybė (community) atstovautų jų poreikius. Kaip rašo lordas Skrutonas, upės buvo išvalytos ne valstybės, o prieš valstybę; ne per bendrą nuosavybę, o ginant privačią. Tačiau tam reikia, kad teisinė sistema gintų privačią nuosavybę ir atsirastų asmenys, tokį interesą pasirengę atstovauti.

Išvešėjus administraciniams teršimo konfliktų sprendimo būdams visuomenė – kaip nukentėjusi pusė – lieka atskirta nuo teršėjų, kaip agresorių, būtent to administracinio aparato. Net jei atmesime korupcijos riziką aplinkosaugos institucijose (ko šiuo metu jokiu būdu negalime padaryti), turime sutikti, kad tai inertiškas ir brangus mechanizmas, kuris reaguoja lėtai ir netaikliai. Bet svarbiausia, jis baudžia reguliavimų našta neteršiančius – tiek įmones, tiek gyventojus.

Neteršiančios įmonės turi konkuruoti su teršiančiomis, nors jų sąlygos toli gražu ne vienodos. O žmonės ne tik neapginami nuo teršėjų, bet ir atgrasomi nuo pilietiškumo. Jei žmonės metų metais skundžiasi dėl teršiamų vandenų ir oro, beatodairiškai kertamų medžių esą valstybės saugomose teritorijose, o gamtosaugos sistema nereaguoja, ką jie gali manyti apie savo valstybę ir savo padėtį joje? Jie gali manyti, kad sistema ydinga, korumpuota ir reikia geresnio valdymo, arba kad visi verslininkai yra agresoriai ir su jais visais reikia kovoti. Didžioji dalis renkasi būtent antrą ir trečią variantus – kad nedori yra verslininkai ir tikrintojai, pačios sistemos ydingumo nenorima kvestionuoti. Nesižvalgoma alternatyvų, jos atmetamos nepabandytos. Todėl remtis privačia nuosavybe ir teismais siekiant švarios aplinkos šiandien Lietuvoje skambėtų keistai, nors visi argumentai byloja, kad tai būtų efektyviausias kelias.

Politikams, žinoma, esama situacija yra paranki – pavaizduoti save gelbėtojais ir pažadėti naują, ne tokią blogą kokia buvo, valdžią. Patinka tokia sistema ir stambiam įtakingam verslui. Tokia, valstybės reguliavimais valdoma, aplinkosaugos politika sudaro gerokai labiau prognozuojamą aplinką, nei nuolatinė rizika atsidurti teisme dėl žalos. Be to ji sukuria didelius įėjimo barjerus naujiems veikėjams – jų konkurentams – ateiti į rinką su mažiau taršiomis ar kitaip efektyvesnėmis technologijomis.

ES klimato kaitos prioritetas yra skambus, bet kietas riešutėlis visų šalių politikams. Neabejotina, kad jį įgyvendinant daugiausia bus siūloma stiprinti, plėsti, geriau finansuoti ir kitaip vystyti esamą aplinkos saugojimo būdą, nors jis nėra veiksmingas žmonių teisėms į švarią aplinką apginti. Bet ši situacija kartu yra ir šansas pabandyti sukurti visiškai kitokią aplinkos apsaugos sistemą, kurioje žmonės iš protestuotojų ir stebėtojų taptų konstruktyviais aktyviais dalyviais.

Kodėl ėjau su vilko kauke

Spalio 25 d Vilniuje vyko taiki eisena prieš miškų kirtimą “Girios ateina į Vilnių”, kuria siekta atkreipti dėmesį į kertamų miškų mastą. Akcija labai kultūringa ir estetiška, gal dėl to, kad menininkų organizuota. Žmonės ėjo su žvėrių kaukėmis ir sakė, kad jiems skauda dėl gamtos.

Apie miškus viešumoje kalbama daug, bet konstruktyviai – ypač mažai. Žmonės mato, kaip miškai bei medžiai kertami – vis daugėja tų, kuriems iškerta „jų medžius“, ypač miestuose. Medžių atsodinimas menkai guodžia, nes jie auga ilgai, o miestuose  sodinami kitokie medžiai, specialūs „miestiniai“. Čia nenoriu gilintis į „miestinių“ medžių ir „atsodinamų“ miškų biologinę kokybę, tačiau aišku, kad jie skiriasi, ir priklausomai nuo to kas vertina – gamtininkas, medžių mylėtojas, miesto administracija, miškų ūkininkas, teisininkas ir pan. – bus išryškinti vieni ar kiti privalumai.

Man asmeniškai „miestiniai medžiai“ yra normalių medžių aidas – kaip braškių skonio sūrelis be braškių. (Ir nereikia gąsdinti, kaip to medžio šaka praeiviui ant galvos nukris. Mieste daug kas gali nukristi, o kad nukris balkono gabalas tikimybė daug didesnė). Atsodinti miškai taip, po kokių 15-20 metų ima panašėti vėl į miškus (nors ir kitokius), bet kas būna pradžioj? – plynė. Ir kur dedasi to miško gyventojai? Esą, ne mūsų reikalas, mes turim rimtesnių reikalų.

Taip, turim. Žmonės miške ūkininkauja. Mišką kerta ir parduoda jį kaip žaliavą. Iš to uždirba pinigus. Kaip iš bet kokio kito turto, sakysite. Apribojimas kirsti yra apribojimas naudotis savo turtu, kas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, mat nuosavybės teisė Lietuvoje neliečiama. Va čia ir prasideda didžioji demagogija.

  • Pirma, Lietuvoje valstybiniai miškai sudaro didesnę dalį nei privatūs. Jie kertami darbo tvarka – suėjo medžiui amžius, ir kertam. Privatus savininkas gi gali kirsti, o gali nekirsti (pvz., laikyti sau apsauginę zoną, steigti rekreacinį verslą, laikyti kaip investiciją ar pan.). Beje, rekreacija miške – labai perspektyvi verslo šaka.
  • Antra, Lietuvoje nėra valstybinių bankų ir prekybos centrų, netgi valstybinių žemės ūkio bendrovių nėra. O miškų yra. Netgi tarp ūkinės kategorijos miškų vyrauja valstybinė nuosavybė. (Rezervatai, kur negalimi jokie kirtimai, nesiekia 2% visų miškų, specialios paskirties miškai, kur negalimi plyni kirtimai, nesiekia 13%, o brandžių miškų, kaip sako žinovai, belike 7%).
    Valstybė rimtai užsiima miško ūkininkavimu – miško kirtimu, medienos pardavimu, o taip pat ir leidimų kirsti skirstymu – sau ir privatiems savininkams. Ir medienos pardavimo aukcionus reguliuoja. Pats kamuolį spardau, pats teisėjauju.
  • Trečia, ilgametis šeimininkavimas valstybiniuose miškuose yra sukūręs nomenklatūrines interesų grupes. Ne veltui taip sunku padaryti bet kokias pertvarkas miškų urėdijos, net suprasti kokių jų reikia sunku, nes neaišku, koks jų tikslas – gerai medžius kirsti ar gerai saugoti. Nenuostabu, kad ir miškų politiką iki pat aukščiausio lygmens formuoja šios nomenklatūros atstovai – vieni susiję su miškų pramone, kiti tiesiog medžiotojų būrelio nariai, kurių rimčiausias valstybinis interesas yra gauti patogiau pamedžioti.

O kad žmonės nesipiktintų dėl kertamų miškų, kaip visada, suverskime viską ant verslo. Juk esą verslas išpjauna visus medžius, ir dar į užsienį išveža, mat „pas mus privati nuosavybė neliečiama“.

Kaip yra su ta privačia nuosavybe, kai ji susikerta su visuomenės poreikiais? Konstitucijoje numatyta taip (cituoju visą straipsnį): „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Manote labai sunku ta „visuomenės poreikių“ išlyga pasinaudoti? Nesunku, jei prieini prie sprendimų priėmėjų. Seimas toli gražu nėra privačios nuosavybės gynimo bastionas.

  • Kai norima paimti privačią žemę keliui, žvyro karjerui ar panašiam objektui, ramių ramiausiai argumentuojama visuomenės poreikiu. Privačios nuosavybės nepajudinamumas kažkur prapuola.
  • Kai sklypo savininkui neleidžiama savo sklype be leidimo nusikirsti ne vietoje išaugusio ar net paties savininko pasodinto storesnio medžio (net šakos jo nupjauti), tai privačios nuosavybės principas neveikia. Nes valstybės rūpestis atskiram medžiui privačiame sklype yra gerokai didesnė nei miestiečių rūpestis miesto medžiais ar visų žmonių rūpestis miškais.
  • Privačios nuosavybės argumentas taip pat galioja tik sąlyginai, kai leidimų kirsti išdavimo sistema tokia paini ir neatspari korupcijai. Jokiam normaliam miško verslininkui (beje, ir  doram urėdui) neparanku, kad bendros taisyklės skiriasi nuo atskirųjų praktikų. Kaip antai, šiaip tai negalima nieko kirsti šalia upių, kad ir menkaverčių medžių. Bet lygesniems už kitus galima nusikirsti visą šlaitą – kad ir saugomoje teritorijoje, leidimas imamas ir išduodamas.

Taigi privati nuosavybė Lietuvoje nėra miškų kirtimo priežastis, o tik pretekstas netvarkai sistemoje pridengti.

Dėl saugomų teritorijų atskira kalba. Kai kur jų saugojimu prisidengiant vietos gyventojams, ir ypač verslui, negalima nė krustelti (vėlgi – kur dingsta privačios nuosavybės neliečiamumas?), kai kur – galima iškirsti visus medžius, nes jie (kažkodėl) priklauso tik ūkinių miškų kategorijai. Nesutaria institucijos ir net sutarti nebando. Nenori gilintis, atlikti miškų inventorizacijos, pateikti visuomenei tikslius skaičius: kiek ko turima ir kiek ko iškertama, ir kas taip pat svarbu – kokiu tempu. Nenori peržiūrėti miškų kategorijų, nepaisant to, kad yra daugybė priežasčių tai padaryti (pvz., tokia smulkmena, kaip klimato kaita ar ES programos bioįvairovei išsaugoti). Nenori jokių klausimų spręsti iš esmės – o juk kažkada reikia.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau atrodo seniai, pilna tebėra sričių, kur ratai tebevažiuoja sovietine inercija. Nes tiems, kurie turi svertus, nerūpi. Skaidrumo, proporcingumo ir ilgalaikių valstybės interesų linkme iš Aplinkos ministerijos nėra lyderystės. Ar pamenat kokią partiją, kuri turėjo ambiciją bent kiek įnešti skaidrumo ir ilgalaikio horizonto į miškų sektorių, ieškoti balanso tarp gamtosaugos ir ekonominės veiklos siekių? Jei ketinimų ir buvo, tai jie tikrai neišsipildė. Liko didžiulės teritorijos įvairių pakraipų dvikojams bebrams veistis. Todėl jie ir valdo. O žmonėms belieka vaikščioti su žvėrių kaukėm ir skanduoti „mes nenupušę. Ne iš medžio iškritę. Nes mums rūpi, nes mums skauda“.

Gal tas rūpestis neišnyks ir iš šį rudenį Vilniuje demonstravusių „zuikių“ ir „stirnų“ užaugs toks aplinkos ministras, kuris, kaip politikui dera, ieškos sprendimų, neignoruodamas vienos pusės, ypač tos, kuri pati apsiginti negali.

“Naujas lapas”

Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).

Apie nulį maiste

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias maistas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waste, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Apie metus ir maistus

Metams baigiantis įprasta apžvelgti įvykius ir pokyčius, įvykusius per metus. Visuomenės įpročiams, rodos, kuklus laikas, bet visai yra ką pastebėti.

Pirma geroji tendencija. Cukrų žmonės Lietuvoje tikrai pradėjo sekti: sudėtyje pastebi, skaičiuoja, lygina. Svarbiausia, pratinasi valgyti mažiau saldžiai ir prie to pratina vaikus. Vieni tai daro labiau, kiti mažiau – kaip ir turėtų būti. Svarbiausia, kad žmonės jau žino, kad cukrus nėra nei nekaltas, nei būtinas ingredientas. Gal statistika to ir nerodo, bet pirkėjų pasirinkimai ir norai rodo tikrai. Nėra ko norėti, kad staiga visi mestų valgyti saldėsius. Nei taip gali būti, nei būtų gerai. Manau, kad cukraus byloje galima dėti pliusą ir sakyti, kad per šiuos metus stipriai pasistūmėjom link sveikesnio maisto.

Antra geroji. Nepaisant laikas nuo laiko iššokančios propagandos apie saugius pesticidus, vis daugiau žmonių sąmoningai jų vengia ir kai tik gali, renkasi savo arba ekologiškai augintą bei gamintą maistą. Manau, kad viešojoje erdvėje daugėjant informacijos apie stambaus agroverslo trąšų kilmę, roundapo naudojimą ir kitus nelabai skanius maisto priedus, tas sąmoningumas ūgtels dar.

Page 1 of 6

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén