Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Ekologija Page 1 of 7

Sūriui netinka stresuotas pienas

Alpėse ganosi karvės: vaikštinėja sau, gėleles skabo, tyrą orą ir vandenį geria. Atsipalaidavimas ir pilnatvė. O realybė?

Taip – kai kurių karvių gyvenimas tikrai geresnis nei daugelio likimo sesių. Kita vertus, jų šeimininkai dirba labai sunkiai. Kaip ir pas mus, pragyventi iš vadinamojo žaliavinio pieno, sunku. Reikia pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės, specializacijos, daugybės technologijų ir inovacijų. Dėl to tenka ir su tėvais pyktis (visada darėm taip, kodėl norit sugriauti?), ir pinigų investicijoms iš kažkur gauti. Vienas iš aukščiausios pridėtinės vertės pieno gaminių yra sūris. Ypač brandintas ar kitaip išieškoto skonio – gurme.

Skaniam ir vertingam sūriui pagaminti reikalingas labai geras pienas. Jo siekiantys ūkininkai gano karves kalnuose ir patys ruošia joms šieną iš tų pačių apylinkių. Tuomet galima pagaminti sūrį be konservantų. Žole ir šienu mintančio gyvulio pieno sudėtis, skonis ir net spalva skiriasi. Bet ne tiek, kiek skirtųsi palyginus su industriniu pašaru. Kad karvės būtų nestresuotos, joms reikia judėti, bendrauti tarpusavyje. Pirmą kartą mačiau ką reiškia gyvūnų gerovė realiai – karvių aptvaras bendras, pakabinti didžiuliai šepečiai, jos gali pasikasyti nugaras. Sūrių gamintojai pieno melžia mažiau, nei karvė realiai galėtų duoti. Bet tada ji kelis kartus ilgiau gyvena – apie 10 metų. Kaip normalus miestiečio veislinis šuo.

Viena smulkmena – tokiom sąlygom ūkiai gali laikyti labai nedaug karvių. Viename lankytame buvo 15, kitame – 30 gyvulių. Taip yra ir dėl erdvės tvarte, ir dėl šieno kiekio. O iš mažai karvių ir dar melžiant tausojančius kiekius pieno, pagaminama mažai ir sūrių.

Pačios pieninės – atskira istorija. Net ir maža ji yra brangus užsiėmimas. Pieninė visada asocijuojasi su švara – kepurėlėmis, antbačiais. Bet vienoje iš lankytų apskritai į vidų neleidžia – gali stebėti per stiklo sieną, ką sūrininkas veikia. Logiška. Juk sūrių gamyboje mikroorganizmai daro pagrindinį darbą. Nėra ko visokių jų užnešinėti.

Žinia, brandinti sūriai kainuoja daugiau nei švieži, tačiau visą laiką kol jie bręsta (nuo kelių mėnesių iki kelių metų tam tikroje temperatūroje ir tam tikroje drėgmėje, priklausomai nuo sūrio rūšies), ūkininkas iš jo pajamų negauna. Mums atrodo brangu, bet kai pagalvoji, kiek įdėta darbo į tuos geruosius sūrius, kur smulkūs ūkininkai gamina, gali suprasti jų vertę. Pramoninėj gamyboj, kur karvės laikomos šimtais, melžiamos maksimaliai, pašarai gaunami iš kur pigiau, o gyvuliai niekada neišleidžiami į lauką, sūriai pagaminami gerokai pigiau. Bet jie yra iš esmės kitokie – ir tas jaučiasi juos valgant.

Ar nuo žaliojo kurso sužaliuosim?

nzidinys.lt

Žaliasis kursas šiandien yra viena aiškiausių ekonominės politikos tendencijų. Inicijuotas ES, perimtas vietinių politikų, gausiai paremtas viešaisiais finansais ir stipriai palaikomas visuomenės. Kas galėjo apie tai pagalvoti Lietuvoje dar prieš kokius penkerius metus, kai viešai įvardijus žalumo tikslą būtų grėsę mažų mažiausiai likti nesuprastam? Baikit, buvo sakoma, nėra čia jokio klimato atšilimo, o jei ir yra, tai žmogus niekuo dėtas – pati gamta svyruoja. Kad apie tai kalba tos srities mokslininkai (kurie, beje, stebi, matuoja, vertina, lygina ir teikia išvadas), neatrodė verta dėmesio daugeliui. Dabar daliai neatrodo pagrįsti epidemiologų ir medikų vertinimai dėl kovido.

Skirtingai nuo JAV ir ES senbuvių, Lietuvoje žaliosios idėjos pradėjo įgauti jėgos visai neseniai – net Žaliųjų partijos Seime neturime, o jų vardą eksploatuoja ekologijai tolimų pažiūrų politinė jėga – valstiečiai. Bet, nepaisant užsitęsusios preliudijos, žaliasis kursas įtrauktas į šios Vyriausybės programą kaip vienas iš trijų prioritetų, šalia skaitmenizacijos ir švietimo. Jis numato, kad energetika, pramonė, transportas ir būsto sektoriai bus pertvarkomi „iš viršaus“ smarkiai pakėlus žalumo standartus ir kartu viešais pinigais finansuojant perėjimo procesą.

Ar jau galime šaukt „valio!“ ir būti tikri, kad sužaliuosime sėkmingai? Nelabai. Rizikų yra daug, tarp jų ir rizika pažaliuoti besistengiant įgyvendinti žaliąjį kursą. Galima džiaugtis, kad tikslas įvardytas, tačiau dėl priemonių jokių viešų svarstymų nebuvo. Nelabai buvo diskusijų ir dėl žalėjimo krypčių, pasirinktų technologijų. Todėl girdėdami valingą politinį apsisprendimą, negalime matyti, kaip jis atsispindės ekonominėje ekosistemoje.

Prieš nagrinėdami naujo kurso poveikį mūsų laivo greičiui ir stabilumui, pažvelkime, kaip žalumo siekis realizuojasi ekonomikoje savaime. Ar jis gali veikti kartu su ekonominiu augimu, ar tik augimo sąskaita, kaip mėgstama teigti? 

Rinkos ekonomikoje gaminamos tos prekės ir paslaugos, kurioms pirkėjai suteikia didžiausią vertę. Pažvelgę retrospektyviai matysime, kaip skirtingais laikotarpiais skirtingos prekės ir paslaugos turėdavo aukščiausią vertę, taigi ir kainą. Kadaise tai buvo žemė – su priėjimu prie jūros arba derlinga, atskiri jos turtai ar vaisiai, kaip antai rūda, druska, prieskoniai. Kai kuriuose kraštuose vanduo visada buvo retas, taigi ir brangus, dėl klimato kaitos tokių kraštų daugėja. Kai mažai kas mokėjo skaityti, bet koks išsimokslinimas buvo didžiulė vertė (ko nebėra dabar ir kas daugelį trikdo). Brangiai kainavo arklys ir karvė, kai šiandien kitas keturkojis – madingos veislės šuo – kainuoja už juos daugiau, nors materialios naudos neduoda. Daiktų žmonės šiandien turi daug, netgi nepasiturintieji. Švari aplinka, sava erdvė ir laisvė pasirinkti šiandien yra vertybės, vežančios žmoniją, taigi ir užkuriančios ekonomiką.

Istorinis žvilgsnis į gėrybių vertės kismą padeda suprasti, kad „žalumas“ irgi yra gėrybė, kurios žmonės siekia, taigi ekonomika jį ir gamina – nes tai mūsų laikų duona ir žaidimas. Gaminti tai, ko žmonės nori labiausiai, yra ekonomikos esmė – į vertingiausių gėrybių kūrimą suplaukia investicijos, talentai ir dėmesys. Tik rinkoje tai vyksta laipsniškai, dažnai netgi tyliai – be atskiro kurso paskelbimo. Ir kas svarbiausia – vyksta efektyviai, t. y. gaunant didžiausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis.  Žinoma, efektyvumas kainuoja – konkurencinėje kovoje, bandymų ir klaidų kelyje ne viena įmonė bankrutuoja, ne viena idėja sužlunga, ne vieno žmogaus svajonės ir darbas nueina į sąvartyną. Nes rinka yra asmenine rizika paremtas veiklos modelis. Jei jo nėra ir prieš žengdami žingsnį reikalaujame garantijų, klaidų „porcija“ vis tiek lieka, tik paslėpta viešojo finansavimo neefektyvumo arba korupcijos.

Ne iš politinių sprendimų, o iš vartotojų poreikio ir jį supratusių verslų atsirado tokios prekės kaip ekologiškas maistas ir kosmetika, ekologiški audiniai, pavėžėjimo paslaugos, dalijimosi ekonomika. Šioji ekonomika šaudo kelis zuikius, kartu būdama ir itin veržli – ji leidžia žmonėms vartoti ne mažiau, kartu nedidindama jau pagamintų daiktų kiekio.

Žmonės patys nori, kad pakuotė būtų perdirbama ir galima būtų išvengti bent dalies plastiko, tai duoda impulsą vartojimo prekių gamintojams (pakuočių vartotojams), o šie – pakuočių ir aplinkai draugiškesnių medžiagų kūrėjams. Taip šiose šakose kaupiasi ištekliai – žmonės, finansai, technologijos.

Nors skirtumai visuomenėse tebėra ženklūs, tačiau šiandien nebegalime sakyti, kad vartotojui rūpi tik kaina ir patogumas. Žalumo, kaip prekės charakteristikos, svarba vartotojo pasirinkimams auga, taigi esminė prielaida ekonomikai žalėti yra, ir ji stiprėja.

Žmonės veikia ekonomiką ne tik per vartojimą. Šiandien vartotojai nebėra pilnai atskirti nuo gamybos, bet dalyvauja joje kaip smulkūs investuotojai į įvairius fondus ir verslus. Daugybė smulkių investuotojų, realizuodami savo galią rinktis, nukreipia finansus ne šiaip kur pasirodo pelninga, bet būtent ten, kur atrodo etiška. Šis procesas prasidėjo kaip pacifistinis pasirinkimas neinvestuoti į karo pramonę, bet šiandien jau tapo pripažintu žmonių svertu veikti pasiūlos pusę pagal kitus nei grynojo pajamingumo kriterijus. Informacijos sprendimams priimti pakanka: nuo oficialių finansinių ir socia­linės atsakomybės ataskaitų iki socialiniuose tinkluose akimirksniu plintančių naujienų apie vieno ar kito ekonomikos veikėjo žaliąsias pergales bei nuodėmes.

Procesą akseleruoja finansų institucijos, kurios, norėdamos būti žalios (ir taip patikti vartotojams), pačios kreipia savo fondus atitinkama kryptimi.

Paminėjau tik kraštinius ekonominės grandinės taškus – investicijas ir vartojimą, tačiau pramonei didžiulę įtaką daro būtent įmonių tarpusavio santykiai. Lietuvai tai bene svarbiausioji dalis, kadangi mūsų vartotojai dar nėra aiškiai susivokę, kad jų žalumo noras įgyvendinamas per jų pačių pasirinkimus perkant ir investuojant. Tačiau Vakarų Europos senbuvių yra. Ir mums tai gera žinia, nes Lietuvos pramonė daugiausia tų šalių pramonei gamina komponentus, kurie privalo atitikti galutinės prekės standartą. Taigi net be jokio valstybinių standartų ar mūsų vartotojų įsikišimo Lietuvos pramonė gamina pagal aukščiausius žalumo standartus. Tai vienas stip­riausių atviros ekonomikos privalumų, nes persiorientavimas įvyksta palaipsniui ir savanoriškai – tos įmonės, kurios nori gaminti geriems (stabiliems ir gerai mokantiems) užsakovams, pereina prie jų standartų. Kurios nenori – lieka prie žemesnių, rizikuodamos prarasti rinkas. Ir jokių demonstracijų ar piketų – tik rinkos santykiai.

Jei rinkoje būtų tik privati nuosavybė, nereikėtų vargti dėl vadinamųjų eksternalitetų, kai atskiras veikėjas gali permesti savo teršimo kaštus visai visuomenei. Jei kiaulių ferma teršia upelį, tekantį per privačią teritoriją, yra aiškus suinteresuotas asmuo, kuris veikiausiai paduotų teršėją į teismą. Bet jei upelis yra valstybės žemėje ir jį naudoja pavieniai žvejai ar baidarininkai, geriausiu atveju bus skundas ir žinutė žiniasklaidoje, o ne rimta byla. Lietuvos teisinėje sistemoje, deja, toks nuosavybės gynimo būdas nėra išvystytas. Senesnės tradicijos šalims, kaip antai Jungtinei Karalystei, jis būdingas. Tačiau mums, vis dar menantiems smagumą netausoti viešojo turto, jis labai aktualus – žmonės teršia viešas ežero pakrantes, užpila šiukšlėmis miškus, lygiai taip pat, kaip atskiri fabrikai nuleidžia nevalytas nuotekas į upę ar fermos srutas – į dirvožemį.

Tai gerai tas politikų žaliasis kursas ar negerai, sakysite? Viena vertus, gerai. Nes mokesčių tarifais ir subsidijomis proteguos švarias technologijas, taip sumažindamas netikrumo ir padidindamas investicijų į jas srautą. Taip pat gerai, kad sutelks visuomenės dėmesį, kas provokuos žmones koreguoti savo vartojimo bei investavimo sprendimus. Kažkiek sumažins eksternalitetų, nustatydamas didesnius mokesčius taršesniems pasirinkimams – tiek gamintojams, tiek vartotojams.

Kokios yra rizikos? Jų ne viena. Visų pirma, kad standartai iškelti per dideli, neatitinkantys esamos infrastruktūros, gamintojų ir vartotojų pasiruošimo juos įgyvendinti. Antra, kad subsidijų pinigus panaudos neefektyviai dėl viešųjų pirkimų ydų ir finansavimui numatytų projektų neatitikimo galimybėms (pvz., bus numatyti pinigai finansuoti A, o rinka bus pribrendusi daryti B) – juk valstybinių pinigų skirstytojai rinkoje nedalyvauja ir to nežino, o ir nelabai gilinasi. Trečia, kad po kurio laiko paaiškės, jog kažkuri iš subsidijuoti ir kitaip proteguoti pasirinktų technologijų nėra tokia žalia, kaip manyta. Rinkoje toks projektas tiesiog bankrutuotų ar, laiku pastebėjus klaidą, pakeistų kryptį. Bet einant su žaliojo kurso įkūnyta jėga ir inercija visos ES mastu, proceso sustabdyti bus praktiškai neįmanoma, nes tai reikštų ne tik finansų ir laiko, bet ir politinio autoriteto nuostolius.

Tačiau didžiausią riziką matau tame, kad pats žaliasis kursas įgyvendinimo stadijoje mutuos. Ir ne dėl to, kad bus aptikti plano neatitikimai ekonominei logikai ar technologinėms galimybėms. Jis mutuos dėl politinių priežasčių. Mat daugybė gamtai žalingų sprendimų kyla siekiant ką nors atpiginti: benziną, malkas, maisto produktus. Kai tai daro įmonė, mes ją smerkiam kaip gamtos niokotoją, kai daro valstybė, sakom, kad ji yra socialiai jautri. Įmonės anksčiau ar vėliau nuo to atpras, nes jas spaus ir vartotojų nuomonė, ir konkurentai, ir valstybės priežiūra. Bet sunku patikėti, kad politikai atsisakys socialiai jautriųjų aureolės ir paaukos už juos balsuojančias interesų grupes žalumo labui. Juk to daryti jų niekas tiesiogiai nespaudžia: jie atskaitingi subalsuotojams, o ne mokesčių sumokėtojams.

Daugeliui atrodo, kad pakanka politinės valios, atitinkamos mokestinės aplinkos, aukštų privalomųjų standartų – ir žalumo tikslai bus pasiekti. Bet tai tik dalis istorijos, ir net ne pagrindinė. Svarbiausia transformacija vyksta rinkoje – tarp gamintojų ir vartotojų. Jie sužaliuos ir vieni – lėtai, organiškai – ką ir iki šiol darė. Siekiant paspartinti procesą, valstybei pakaktų įsiklausant į veikėjų problemas ir galimybes sukurti palankią aplinką. Bet kaip tik to ji labiausiai ir nemėgsta – į ką nors įsiklausyti.

Klimato kaitos politika iš dešinės

Nei vienos šalies dešinieji ilgai nesiangažavo aplinkos apsaugos politikoje. Tačiau juk ne dėl to, kad jiems norėtųsi kvėpuoti užterštu oru ar gerti nešvarų vandenį. Niekam nepatinka gyventi užterštoje aplinkoje ir patirti klimato kaitos bjauriuosius padarinius, nepriklausomai nuo pažiūrų. Taršos ir kito neigiamo poveikio aplinkai klausimai yra ir rinkos ekonomistų darbotvarkėje. Tiesa, ar klimatas keičiasi labiau dėl žmogaus įtakos ar mažiau, ne ekonomistų reikalas. Bet ekonomistų reikalas kalbėti apie įvairiapusę įtaką aplinkai, kaip ekonominės veiklos veiksnį. Taipogi ir apie aplinkosaugos politiką. Ypač dabar, kai visas ES ekonominės politikos laivas pasuktas šiuo kursu.

Kodėl mums įprasta, kad „žalioji“ politika yra kairioji? Pirma, taip susiklostė istoriškai – kairieji pirmieji politiniame lauke užsiėmė šią poziciją, antra, ir svarbiausia, dėl metodų – kaip pagrindinis instrumentas poveikiui aplinkai reguliuoti buvo pasitelktos valstybės reguliacinės galios. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – imi ir sutvarkai: nustatai normas ir draudimus, randi ir nubaudi pažeidėjus, ir problema išspręsta. Pasirodo ne taip ir paprasta: per griežti apribojimai stabdo ekonominę veiklą ir sukelia gyventojų nepasitenkinimą dėl kylančių kainų, per laisvi apribojimai netenkina švaros siekiančiųjų ambicijų; surasti pažeidėjus ir juos nubausti ne visada pavyksta, o nubaudimas negarantuoja, kad jie toliau neterš. Šiandien kaip niekad Lietuvoje gerai matyti tokios aplinkos apsaugos sistemos skylės. Jos bus kamšomos padidintomis institucijų galiomis ir papildomais pinigais, bet esminių pokyčių tikėtis švarios gamtos naudai pagrindo nėra dėl pačios sistemos ydų.

Remiantis rinkos ekonomikos logika, administracinės priemonės aplinkos taršos problemų iš esmės nesprendžia, nes ir negali išspręsti. Viena iš priežasčių – į interesų susikirtimą tarp privačių rinkos dalyvių, tarkime, teršiančios įmonės ir taršą patiriančių kaimynų (tiek asmenų, tiek įmonių), įsileidžiamas tiesiogiai sandorio baigtimi taip stipriai (arba visai) nesuinteresuotas tarpininkas – valstybės institucija ir jos įgyvendinamos teisinę galią turinčios taisyklės. Atsiranda erdvė kompromisams ir susitarimams, poveikio aplinkai srityje – atsiranda prielaidos legaliai teršti.

„Jei A teršia B kvėpuojamą orą, ir tai galima įrodyti, reiškia A vykdo agresiją B atžvilgiu ir tokia veikla turi būti nutraukta, o žala atlyginta”, – dar 1982 m rašė ekonominės minties klasikas M. Rotbardas. Anot jo, ten kur yra aiškus agresorius ir nukentėjusysis, konfliktas turėtų būti sprendžiamas teisinėmis, o ne administracinėmis priemonėmis.

Kritikai paprastai nurodo du trukdžius šiam principui taikyti praktikoje. Vienas – ne visa aplinka turi savininką, ir antras – tvirtai susieti patirtą žalą su apkaltinto teršėjo veiksmais nėra lengva.

Dabartinėmis administracinėmis priemonėmis ir nebandoma susieti agresoriaus su žala. Patikrinama, ar žmogus ar įmonė buvo nusipirkęs taršos leidimą. Jei nustatomi reikalavimų pažeidimai, pritaikoma bauda, o žala kompensuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jei normos nepažeistos, apskritai niekas nedaroma, net jei kažkas tiesiogiai tą agresiją patyrė. Kaip tokiame kontekste atrodo teisingumas? Teršėjo ateities motyvacija? Prastai.

Jei visuomenė nėra pasiryžusi investuoti į taršos ir žalos žmogui ar jo turtui tyrimą, vadinasi, ji tą teršimą toleruoja. Tarp eilučių siunčiama žinutė, kad toleruoti tenka, nes ekonominė veikla visada teršia, o leistinos teršimo normos yra kaip ir mūsų bendrai sutarta (politinių institutų nustatyta) erdvė ekonomikai vystytis nepaisant šių apribojimų.

Bet tai nėra tikrovę atitinkantys dėsningumai ir nieko keisto, kad žmonėms jie nepatinka. kyla klausimas, ar tikrai XXI a. nėra galimybių teršti gerokai mažiau?

Žmonės stengiasi efektyviai naudoti išteklius, ir inovuoja, ieškodami efektyvesnių sprendimų. Taigi, kuo daugiau išteklių yra bendros nuosavybės, tuo daugiau rizikos, kad jų niekas netaupys – atsiras pereikvojimas ir visokių rūšių tarša. Be to, jei tarša yra rimtas apribojimas (t.y., visi teršėjai žino, kad padarę žalą bus paduoti į teismą ir privalės atlyginti nukentėjusiam), tai inovacijos bus vystomos taršos, o kartu ir žalos tikimybės mažinimo linkme. Jei to nėra, įmonės labiau paiso kitų apribojimų, kaip antai, diegia socialinės atsakomybės standartus, perka darbuotojams keliones ir sėdmaišius, plečia veiklą arba didina pelną. Nes tiek laiko, tiek žmonių, tiek finansų ištekliai visada riboti.

Svarstant, ar nuosavybės teisių gynimas per teismų sistemą būtų geresnė alternatyva už dabar įprastą administracinę-reguliacinę aplinkos apsaugą, vertinti reikėtų ne šiandienos situacijos pjūvyje, o per ilgą praėjusį laikotarpį. Mat plečiantis valstybės reguliaciniam įsikišimui ir atsirandant vis daugiau tarpininkų tarp teršėjo ir nukentėjusiojo, teršėjo atsakomybė prieš nukentėjusį atitolo ir prasiskiedė. Per tą laiką alternatyvūs būdai spręsti šiuos konfliktus nunyko net ir tose šalyse, kur privati nuosavybė ginama. Mes gi net pusę amžiaus gyvenome apskritai be privačios nuosavybės, sistemoje, kuri ją ne tik neigė, bet ir visokeriopai peikė bei šmeižė, o šiandien neturime realaus privačios nuosavybės gynimo prioriteto. Galime stebėti kone socialinį Stokholmo sindromą – visuomenė, iš kurios tiek metų buvo prievarta atimta privati nuosavybė – kaip turtas, kaip teisė ir kaip vertybė – šiandien labiau pasitiki prievartautojo ginklu – suvisuomeninta nuosavybe, negu nori puoselėti ir ginti savąją. Tai stebina, bet gal žmonės taip vertina būtent dėl to, kad niekada apie turtą tokiu būdu nemąstė.

Tiek gaisras Alytuje, tiek vamzdžiai nevalytų nuotekų leidžia pamatyti aplinkosaugos sistemos neįgalumą ginti nukentėjusius. Reikia turėti omenyje, kad ji nesugedo būtent dabar – ji tokia buvo daugelį metų. Pastarieji įvykiai verčia apmąstyti gamtosaugos principus iš esmės, bet tai toli gražu nereiškia, kad teršiama tik šitokiu būdu ar kitose šalyse yra kitaip. Juk nepaisant griežtėjančių ir intensyvėjančių gamtosaugos priemonių, taršos problema nebuvo išspręsta. Priešingai, ji tapo globalia ir labiausiai visus jaudinančia.

Grįžkime prie antro aplinkosaugos įgyvendinimo per privačios nuosavybės apsaugą trikdžio – bendros nuosavybės. Galime sakyti, kad Kuršių marios nėra kažkieno nuosavybė, todėl teršėjas nuodijo visus, bet ne konkretų asmenį, kuris galėtų pareikalauti žalos atlyginimo. Tačiau tarp tų visų turėtų būti žmonių ar įmonių, kurie turi nuosavybę toje teritorijoje ir galėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. „Galėtų“, o ne „gali“, nes pas mus tokių bylų teismų praktika nesusiformavo ir sunku prognozuoti, koks šiandien būtų rezultatas.

Lordas Skrutonas savo knygoje „Green Philosophy“ aprašo konkrečią 1952 m. bylą Didžiojoje Britanijoje: upės teršimu pasipiktinę žvejai supirko žemę prie upės ir susivieniję į asociaciją padavė į teismą jos teršėjus. Viena privati ir viena valstybinė įmonė bei vietos savivaldybė buvo priverstos nustoti teršusios. Iki to laiko formaliai draudimas teršti upes egzistavo ir savivaldybės galėjo kelti bylas teršėjams, bet nekėlė, nes pačios buvo didžiausios teršėjos, o jų gyventojai, kaip ir šiais laikais, retai galėjo pasiekti, kad jų formali bendruomenė – savivaldybė (community) atstovautų jų poreikius. Kaip rašo lordas Skrutonas, upės buvo išvalytos ne valstybės, o prieš valstybę; ne per bendrą nuosavybę, o ginant privačią. Tačiau tam reikia, kad teisinė sistema gintų privačią nuosavybę ir atsirastų asmenys, tokį interesą pasirengę atstovauti.

Išvešėjus administraciniams teršimo konfliktų sprendimo būdams visuomenė – kaip nukentėjusi pusė – lieka atskirta nuo teršėjų, kaip agresorių, būtent to administracinio aparato. Net jei atmesime korupcijos riziką aplinkosaugos institucijose (ko šiuo metu jokiu būdu negalime padaryti), turime sutikti, kad tai inertiškas ir brangus mechanizmas, kuris reaguoja lėtai ir netaikliai. Bet svarbiausia, jis baudžia reguliavimų našta neteršiančius – tiek įmones, tiek gyventojus.

Neteršiančios įmonės turi konkuruoti su teršiančiomis, nors jų sąlygos toli gražu ne vienodos. O žmonės ne tik neapginami nuo teršėjų, bet ir atgrasomi nuo pilietiškumo. Jei žmonės metų metais skundžiasi dėl teršiamų vandenų ir oro, beatodairiškai kertamų medžių esą valstybės saugomose teritorijose, o gamtosaugos sistema nereaguoja, ką jie gali manyti apie savo valstybę ir savo padėtį joje? Jie gali manyti, kad sistema ydinga, korumpuota ir reikia geresnio valdymo, arba kad visi verslininkai yra agresoriai ir su jais visais reikia kovoti. Didžioji dalis renkasi būtent antrą ir trečią variantus – kad nedori yra verslininkai ir tikrintojai, pačios sistemos ydingumo nenorima kvestionuoti. Nesižvalgoma alternatyvų, jos atmetamos nepabandytos. Todėl remtis privačia nuosavybe ir teismais siekiant švarios aplinkos šiandien Lietuvoje skambėtų keistai, nors visi argumentai byloja, kad tai būtų efektyviausias kelias.

Politikams, žinoma, esama situacija yra paranki – pavaizduoti save gelbėtojais ir pažadėti naują, ne tokią blogą kokia buvo, valdžią. Patinka tokia sistema ir stambiam įtakingam verslui. Tokia, valstybės reguliavimais valdoma, aplinkosaugos politika sudaro gerokai labiau prognozuojamą aplinką, nei nuolatinė rizika atsidurti teisme dėl žalos. Be to ji sukuria didelius įėjimo barjerus naujiems veikėjams – jų konkurentams – ateiti į rinką su mažiau taršiomis ar kitaip efektyvesnėmis technologijomis.

ES klimato kaitos prioritetas yra skambus, bet kietas riešutėlis visų šalių politikams. Neabejotina, kad jį įgyvendinant daugiausia bus siūloma stiprinti, plėsti, geriau finansuoti ir kitaip vystyti esamą aplinkos saugojimo būdą, nors jis nėra veiksmingas žmonių teisėms į švarią aplinką apginti. Bet ši situacija kartu yra ir šansas pabandyti sukurti visiškai kitokią aplinkos apsaugos sistemą, kurioje žmonės iš protestuotojų ir stebėtojų taptų konstruktyviais aktyviais dalyviais.

Kodėl ėjau su vilko kauke

Spalio 25 d Vilniuje vyko taiki eisena prieš miškų kirtimą “Girios ateina į Vilnių”, kuria siekta atkreipti dėmesį į kertamų miškų mastą. Akcija labai kultūringa ir estetiška, gal dėl to, kad menininkų organizuota. Žmonės ėjo su žvėrių kaukėmis ir sakė, kad jiems skauda dėl gamtos.

Apie miškus viešumoje kalbama daug, bet konstruktyviai – ypač mažai. Žmonės mato, kaip miškai bei medžiai kertami – vis daugėja tų, kuriems iškerta „jų medžius“, ypač miestuose. Medžių atsodinimas menkai guodžia, nes jie auga ilgai, o miestuose  sodinami kitokie medžiai, specialūs „miestiniai“. Čia nenoriu gilintis į „miestinių“ medžių ir „atsodinamų“ miškų biologinę kokybę, tačiau aišku, kad jie skiriasi, ir priklausomai nuo to kas vertina – gamtininkas, medžių mylėtojas, miesto administracija, miškų ūkininkas, teisininkas ir pan. – bus išryškinti vieni ar kiti privalumai.

Man asmeniškai „miestiniai medžiai“ yra normalių medžių aidas – kaip braškių skonio sūrelis be braškių. (Ir nereikia gąsdinti, kaip to medžio šaka praeiviui ant galvos nukris. Mieste daug kas gali nukristi, o kad nukris balkono gabalas tikimybė daug didesnė). Atsodinti miškai taip, po kokių 15-20 metų ima panašėti vėl į miškus (nors ir kitokius), bet kas būna pradžioj? – plynė. Ir kur dedasi to miško gyventojai? Esą, ne mūsų reikalas, mes turim rimtesnių reikalų.

Taip, turim. Žmonės miške ūkininkauja. Mišką kerta ir parduoda jį kaip žaliavą. Iš to uždirba pinigus. Kaip iš bet kokio kito turto, sakysite. Apribojimas kirsti yra apribojimas naudotis savo turtu, kas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, mat nuosavybės teisė Lietuvoje neliečiama. Va čia ir prasideda didžioji demagogija.

  • Pirma, Lietuvoje valstybiniai miškai sudaro didesnę dalį nei privatūs. Jie kertami darbo tvarka – suėjo medžiui amžius, ir kertam. Privatus savininkas gi gali kirsti, o gali nekirsti (pvz., laikyti sau apsauginę zoną, steigti rekreacinį verslą, laikyti kaip investiciją ar pan.). Beje, rekreacija miške – labai perspektyvi verslo šaka.
  • Antra, Lietuvoje nėra valstybinių bankų ir prekybos centrų, netgi valstybinių žemės ūkio bendrovių nėra. O miškų yra. Netgi tarp ūkinės kategorijos miškų vyrauja valstybinė nuosavybė. (Rezervatai, kur negalimi jokie kirtimai, nesiekia 2% visų miškų, specialios paskirties miškai, kur negalimi plyni kirtimai, nesiekia 13%, o brandžių miškų, kaip sako žinovai, belike 7%).
    Valstybė rimtai užsiima miško ūkininkavimu – miško kirtimu, medienos pardavimu, o taip pat ir leidimų kirsti skirstymu – sau ir privatiems savininkams. Ir medienos pardavimo aukcionus reguliuoja. Pats kamuolį spardau, pats teisėjauju.
  • Trečia, ilgametis šeimininkavimas valstybiniuose miškuose yra sukūręs nomenklatūrines interesų grupes. Ne veltui taip sunku padaryti bet kokias pertvarkas miškų urėdijos, net suprasti kokių jų reikia sunku, nes neaišku, koks jų tikslas – gerai medžius kirsti ar gerai saugoti. Nenuostabu, kad ir miškų politiką iki pat aukščiausio lygmens formuoja šios nomenklatūros atstovai – vieni susiję su miškų pramone, kiti tiesiog medžiotojų būrelio nariai, kurių rimčiausias valstybinis interesas yra gauti patogiau pamedžioti.

O kad žmonės nesipiktintų dėl kertamų miškų, kaip visada, suverskime viską ant verslo. Juk esą verslas išpjauna visus medžius, ir dar į užsienį išveža, mat „pas mus privati nuosavybė neliečiama“.

Kaip yra su ta privačia nuosavybe, kai ji susikerta su visuomenės poreikiais? Konstitucijoje numatyta taip (cituoju visą straipsnį): „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Manote labai sunku ta „visuomenės poreikių“ išlyga pasinaudoti? Nesunku, jei prieini prie sprendimų priėmėjų. Seimas toli gražu nėra privačios nuosavybės gynimo bastionas.

  • Kai norima paimti privačią žemę keliui, žvyro karjerui ar panašiam objektui, ramių ramiausiai argumentuojama visuomenės poreikiu. Privačios nuosavybės nepajudinamumas kažkur prapuola.
  • Kai sklypo savininkui neleidžiama savo sklype be leidimo nusikirsti ne vietoje išaugusio ar net paties savininko pasodinto storesnio medžio (net šakos jo nupjauti), tai privačios nuosavybės principas neveikia. Nes valstybės rūpestis atskiram medžiui privačiame sklype yra gerokai didesnė nei miestiečių rūpestis miesto medžiais ar visų žmonių rūpestis miškais.
  • Privačios nuosavybės argumentas taip pat galioja tik sąlyginai, kai leidimų kirsti išdavimo sistema tokia paini ir neatspari korupcijai. Jokiam normaliam miško verslininkui (beje, ir  doram urėdui) neparanku, kad bendros taisyklės skiriasi nuo atskirųjų praktikų. Kaip antai, šiaip tai negalima nieko kirsti šalia upių, kad ir menkaverčių medžių. Bet lygesniems už kitus galima nusikirsti visą šlaitą – kad ir saugomoje teritorijoje, leidimas imamas ir išduodamas.

Taigi privati nuosavybė Lietuvoje nėra miškų kirtimo priežastis, o tik pretekstas netvarkai sistemoje pridengti.

Dėl saugomų teritorijų atskira kalba. Kai kur jų saugojimu prisidengiant vietos gyventojams, ir ypač verslui, negalima nė krustelti (vėlgi – kur dingsta privačios nuosavybės neliečiamumas?), kai kur – galima iškirsti visus medžius, nes jie (kažkodėl) priklauso tik ūkinių miškų kategorijai. Nesutaria institucijos ir net sutarti nebando. Nenori gilintis, atlikti miškų inventorizacijos, pateikti visuomenei tikslius skaičius: kiek ko turima ir kiek ko iškertama, ir kas taip pat svarbu – kokiu tempu. Nenori peržiūrėti miškų kategorijų, nepaisant to, kad yra daugybė priežasčių tai padaryti (pvz., tokia smulkmena, kaip klimato kaita ar ES programos bioįvairovei išsaugoti). Nenori jokių klausimų spręsti iš esmės – o juk kažkada reikia.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau atrodo seniai, pilna tebėra sričių, kur ratai tebevažiuoja sovietine inercija. Nes tiems, kurie turi svertus, nerūpi. Skaidrumo, proporcingumo ir ilgalaikių valstybės interesų linkme iš Aplinkos ministerijos nėra lyderystės. Ar pamenat kokią partiją, kuri turėjo ambiciją bent kiek įnešti skaidrumo ir ilgalaikio horizonto į miškų sektorių, ieškoti balanso tarp gamtosaugos ir ekonominės veiklos siekių? Jei ketinimų ir buvo, tai jie tikrai neišsipildė. Liko didžiulės teritorijos įvairių pakraipų dvikojams bebrams veistis. Todėl jie ir valdo. O žmonėms belieka vaikščioti su žvėrių kaukėm ir skanduoti „mes nenupušę. Ne iš medžio iškritę. Nes mums rūpi, nes mums skauda“.

Gal tas rūpestis neišnyks ir iš šį rudenį Vilniuje demonstravusių „zuikių“ ir „stirnų“ užaugs toks aplinkos ministras, kuris, kaip politikui dera, ieškos sprendimų, neignoruodamas vienos pusės, ypač tos, kuri pati apsiginti negali.

“Naujas lapas”

Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).

Page 1 of 7

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén