Spalio 25 d Vilniuje vyko taiki eisena prieš miškų kirtimą “Girios ateina į Vilnių”, kuria siekta atkreipti dėmesį į kertamų miškų mastą. Akcija labai kultūringa ir estetiška, gal dėl to, kad menininkų organizuota. Žmonės ėjo su žvėrių kaukėmis ir sakė, kad jiems skauda dėl gamtos.

Apie miškus viešumoje kalbama daug, bet konstruktyviai – ypač mažai. Žmonės mato, kaip miškai bei medžiai kertami – vis daugėja tų, kuriems iškerta „jų medžius“, ypač miestuose. Medžių atsodinimas menkai guodžia, nes jie auga ilgai, o miestuose  sodinami kitokie medžiai, specialūs „miestiniai“. Čia nenoriu gilintis į „miestinių“ medžių ir „atsodinamų“ miškų biologinę kokybę, tačiau aišku, kad jie skiriasi, ir priklausomai nuo to kas vertina – gamtininkas, medžių mylėtojas, miesto administracija, miškų ūkininkas, teisininkas ir pan. – bus išryškinti vieni ar kiti privalumai.

Man asmeniškai „miestiniai medžiai“ yra normalių medžių aidas – kaip braškių skonio sūrelis be braškių. (Ir nereikia gąsdinti, kaip to medžio šaka praeiviui ant galvos nukris. Mieste daug kas gali nukristi, o kad nukris balkono gabalas tikimybė daug didesnė). Atsodinti miškai taip, po kokių 15-20 metų ima panašėti vėl į miškus (nors ir kitokius), bet kas būna pradžioj? – plynė. Ir kur dedasi to miško gyventojai? Esą, ne mūsų reikalas, mes turim rimtesnių reikalų.

Taip, turim. Žmonės miške ūkininkauja. Mišką kerta ir parduoda jį kaip žaliavą. Iš to uždirba pinigus. Kaip iš bet kokio kito turto, sakysite. Apribojimas kirsti yra apribojimas naudotis savo turtu, kas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, mat nuosavybės teisė Lietuvoje neliečiama. Va čia ir prasideda didžioji demagogija.

  • Pirma, Lietuvoje valstybiniai miškai sudaro didesnę dalį nei privatūs. Jie kertami darbo tvarka – suėjo medžiui amžius, ir kertam. Privatus savininkas gi gali kirsti, o gali nekirsti (pvz., laikyti sau apsauginę zoną, steigti rekreacinį verslą, laikyti kaip investiciją ar pan.). Beje, rekreacija miške – labai perspektyvi verslo šaka.
  • Antra, Lietuvoje nėra valstybinių bankų ir prekybos centrų, netgi valstybinių žemės ūkio bendrovių nėra. O miškų yra. Netgi tarp ūkinės kategorijos miškų vyrauja valstybinė nuosavybė. (Rezervatai, kur negalimi jokie kirtimai, nesiekia 2% visų miškų, specialios paskirties miškai, kur negalimi plyni kirtimai, nesiekia 13%, o brandžių miškų, kaip sako žinovai, belike 7%).
    Valstybė rimtai užsiima miško ūkininkavimu – miško kirtimu, medienos pardavimu, o taip pat ir leidimų kirsti skirstymu – sau ir privatiems savininkams. Ir medienos pardavimo aukcionus reguliuoja. Pats kamuolį spardau, pats teisėjauju.
  • Trečia, ilgametis šeimininkavimas valstybiniuose miškuose yra sukūręs nomenklatūrines interesų grupes. Ne veltui taip sunku padaryti bet kokias pertvarkas miškų urėdijos, net suprasti kokių jų reikia sunku, nes neaišku, koks jų tikslas – gerai medžius kirsti ar gerai saugoti. Nenuostabu, kad ir miškų politiką iki pat aukščiausio lygmens formuoja šios nomenklatūros atstovai – vieni susiję su miškų pramone, kiti tiesiog medžiotojų būrelio nariai, kurių rimčiausias valstybinis interesas yra gauti patogiau pamedžioti.

O kad žmonės nesipiktintų dėl kertamų miškų, kaip visada, suverskime viską ant verslo. Juk esą verslas išpjauna visus medžius, ir dar į užsienį išveža, mat „pas mus privati nuosavybė neliečiama“.

Kaip yra su ta privačia nuosavybe, kai ji susikerta su visuomenės poreikiais? Konstitucijoje numatyta taip (cituoju visą straipsnį): „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Manote labai sunku ta „visuomenės poreikių“ išlyga pasinaudoti? Nesunku, jei prieini prie sprendimų priėmėjų. Seimas toli gražu nėra privačios nuosavybės gynimo bastionas.

  • Kai norima paimti privačią žemę keliui, žvyro karjerui ar panašiam objektui, ramių ramiausiai argumentuojama visuomenės poreikiu. Privačios nuosavybės nepajudinamumas kažkur prapuola.
  • Kai sklypo savininkui neleidžiama savo sklype be leidimo nusikirsti ne vietoje išaugusio ar net paties savininko pasodinto storesnio medžio (net šakos jo nupjauti), tai privačios nuosavybės principas neveikia. Nes valstybės rūpestis atskiram medžiui privačiame sklype yra gerokai didesnė nei miestiečių rūpestis miesto medžiais ar visų žmonių rūpestis miškais.
  • Privačios nuosavybės argumentas taip pat galioja tik sąlyginai, kai leidimų kirsti išdavimo sistema tokia paini ir neatspari korupcijai. Jokiam normaliam miško verslininkui (beje, ir  doram urėdui) neparanku, kad bendros taisyklės skiriasi nuo atskirųjų praktikų. Kaip antai, šiaip tai negalima nieko kirsti šalia upių, kad ir menkaverčių medžių. Bet lygesniems už kitus galima nusikirsti visą šlaitą – kad ir saugomoje teritorijoje, leidimas imamas ir išduodamas.

Taigi privati nuosavybė Lietuvoje nėra miškų kirtimo priežastis, o tik pretekstas netvarkai sistemoje pridengti.

Dėl saugomų teritorijų atskira kalba. Kai kur jų saugojimu prisidengiant vietos gyventojams, ir ypač verslui, negalima nė krustelti (vėlgi – kur dingsta privačios nuosavybės neliečiamumas?), kai kur – galima iškirsti visus medžius, nes jie (kažkodėl) priklauso tik ūkinių miškų kategorijai. Nesutaria institucijos ir net sutarti nebando. Nenori gilintis, atlikti miškų inventorizacijos, pateikti visuomenei tikslius skaičius: kiek ko turima ir kiek ko iškertama, ir kas taip pat svarbu – kokiu tempu. Nenori peržiūrėti miškų kategorijų, nepaisant to, kad yra daugybė priežasčių tai padaryti (pvz., tokia smulkmena, kaip klimato kaita ar ES programos bioįvairovei išsaugoti). Nenori jokių klausimų spręsti iš esmės – o juk kažkada reikia.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau atrodo seniai, pilna tebėra sričių, kur ratai tebevažiuoja sovietine inercija. Nes tiems, kurie turi svertus, nerūpi. Skaidrumo, proporcingumo ir ilgalaikių valstybės interesų linkme iš Aplinkos ministerijos nėra lyderystės. Ar pamenat kokią partiją, kuri turėjo ambiciją bent kiek įnešti skaidrumo ir ilgalaikio horizonto į miškų sektorių, ieškoti balanso tarp gamtosaugos ir ekonominės veiklos siekių? Jei ketinimų ir buvo, tai jie tikrai neišsipildė. Liko didžiulės teritorijos įvairių pakraipų dvikojams bebrams veistis. Todėl jie ir valdo. O žmonėms belieka vaikščioti su žvėrių kaukėm ir skanduoti „mes nenupušę. Ne iš medžio iškritę. Nes mums rūpi, nes mums skauda“.

Gal tas rūpestis neišnyks ir iš šį rudenį Vilniuje demonstravusių „zuikių“ ir „stirnų“ užaugs toks aplinkos ministras, kuris, kaip politikui dera, ieškos sprendimų, neignoruodamas vienos pusės, ypač tos, kuri pati apsiginti negali.