Apie paprastąją tvarką

Autorius on liepos 21, 2015 | Komentarų nėra


Net ir tie, kurie specialiai nesidomi politika, rinkimų rezultatus, politikų reitingus ar partijų likimus kartkartėmis aptaria. Jei rinkimų kampanija su intriga, aptaria ir dažniau. Tačiau sutikime, įvairių balsavimų rezultatai yra iškalbinga medžiaga, bandant suprasti, kas žmonėms patinka ir rūpi. Esama paprastos versijos: manyti, jog žmonės balsuoja už partiją X, nes pritaria jos vertybėms, arba už politiką Y, nes juo pasitiki kaip asmeniu. Tačiau esti ir kitų versijų, kurios nebūtinai išryškėja iš karto.

Čia noriu aptarti du rinkiminius fenomenus. Vieną jau seną: Rolando Pakso ir jo lozungo apie tvarką bei teisingumą sėkmę prieš daugiau nei dešimtmetį. Ir vieną visai šviežią – pademonstruotą pasitikėjimą verslininkais šių metų merų rinkimuose. Senesnioji istorija buvo, ir drįsčiau teigti, tebėra mįslė daugeliui. Yra pateiktas pluoštas labai racionalių ir logiškų paaiškinimų, kodėl Paksas ir jo sekėjai buvo įgiję tokį populiarumą. Galima sakyti, kad buvo tuščia vieta politinio spektro nacionalistinėje ilgumoje ir kietos rankos platumoje, kurioje, pasirodo, sėdėjo nemažai rinkėjų. Galima sakyti, kad dėl savo garsaus rėmėjo jis turėjo neproporcingai didelius resursus ir jais vykusiai pasinaudojo. Taip pat galima sakyti, kad tai buvo tiesiog naujas veidas politikos arenoje, labai aiškiai apsibrėžęs savo tapatybę, todėl žemaičiai, rokeriai ir skraidymo mėgėjai balsavo už jį. Arba kad tai buvo personažas, labiausiai atitinkantis lietuviškąjį liūdnojo riterio idealą, todėl patraukė rinkėjų širdis, ne protus. Veikiausiai visos tos priežastys turėjo įtakos, tačiau žmonės vis vien gūžčiodami pečiais klausinėjo „Kas balsavo už Paksą?“ Aš nebalsavau, mano aplinkoje nebalsavo, tai kas? Tiesa, maždaug tada atsirado kalbos apie kitą Lietuvą, runkelius ir panašūs sociologiniai konstruktai, kurie paskutinio taško ant „i“ taip pat nesudėjo. Klausimas apie tvarkos ir teisingumo troškimą liko.

Ar tai yra tie dalykai, kurių žmonės iš tikrųjų nori? Mano hipotezė: taip. Manyčiau, kad labiausiai žmonės nori teisingumo, ne atsitiktinai tiek partijų bei politikų, ir ne tik Lietuvoje, kokį nors teisingumą akcentuoja. Vieni kalba labiau apie žmogišką teisingumą, kiti apie socialinį, treti apie valstybę kaip objektyvaus teisingumo vykdytoją. Lozungu teisingumas dirba gerai, bet kaip programa jis itin pavojingas. Nes jokio bendro teisingumo, kurį gali įvykdyti valstybė, nėra ir būti negali. Valstybė ir yra kompromisas tarp įvairių piliečių teisingumo samp­ratų, kurios reiškiasi per jų interesus bei pažiūras. Požiūris į teisingumą yra bene didžiausia takoskyra tarp skirtingų ideologijų, kaip antai, ar teisinga kiekvienam naudotis savo veiklos vaisiais, ar teisinga tuos vaisius perskirstyti? Jei perskirstyti, tai kaip – visiems po lygiai, pagal nuopelnus, jei pagal nuopelnus, tai kam? Ir pačių keisčiausių idėjų dėl visuomenės sąrangos turintys politikai teigia veikiantys dėl teisingumo. Taigi teisingumo vėliava per skysta, kad sukurtų idėjinį pagrindą stabiliai politinei jėgai.

Tačiau nemažiau už teisingumą žmonės nori ir tvarkos. Tai šiandien Lietuvoje yra visiškai natūrali ir daugeliui būdinga būsena. Būtent paprastosios tvarkos, kuri yra apie gatvių dangas, šiukšles ir bend­rus pinigus, be jokių užuominų į kitaminčių „sutvarkymą“. Tai galėtų būti bendras vardiklis įvairiausių politinių pažiūrų rinkėjams, jis reikalingas bent trumpam juos suvienyti.

Šią prielaidą patvirtina ir pastarieji merų rinkimai. Merų rinkimai sukuria labai palankias aplinkybes tvarkos aktualijoms atsiskleisti, nes būtent savivalda dirba su proziškaisiais tvarkymo reikalais. Kitaminčius tvarko arba netvarko Seimas bei Prezidentūra, nerenkamos struktūros. Tačiau, jei žmonėms tai būtų nesvarbu, ir savivaldos rinkimuose jie galėtų balsuoti dėl kitų motyvų: mėgstamų partijų ar lyderių, dovanų ar rinkiminių pažadų kampanijos metu ir pan.

Šiemet merais buvo išrinkta nemažai verslininkų. Šalia jau įprastų Druskininkų – Kaunas, Šiauliai, Kėdainiai, Biržai. Verslininkas Lietuvoje nėra herojus. Kaip personažas jis netgi itin nepopuliarus. Minėtų miestų merai asmeniškai taip pat nėra ypač charizmatiški. Nei čia žydraakis lakūnas, nei kniazius. Matyt, žmonės iš jų tikisi kažko kito, ką jie galėtų duoti miestui. Juk nemanoma, kad naujieji merai, nors veikiausiai ir turtingesni už politikus profesionalus, tiesiog dalins savo pinigus miestiečiams. Tikėtiniau, kad žmonės iš merų-verslininkų labiausiai tikisi tvarkos, t. y. kad jie, turėdami vadybos patirties, tą tvarką gali organizuoti. Lūkesčiai visai racionalūs ir poreikis akivaizdus. Savivaldybėse, kaip niekur kitur, teikiama daug įvairių viešųjų paslaugų, jose cirkuliuoja stambios tyliai stumdomų bendrų pinigų sumos. Savivaldybės yra atsakingos už „top“ aktualijas: šildymo kainas, šiukšlių išvežimą, duobes gat­vėse, viešojo transporto maršrutus, darželius, mokyklas ir poliklinikas. Pagal aktualijų sąrašą savivaldos rinkimai žmonėms turėtų būti patys patys svarbiausi, daug svarbesni nei Seimo ar juolab prezidento. Žinome, kad iki šiol buvo priešingai ir veikiausiai liks. Nes prezidentą rinkti tiesiog smagu: galima galvoti apie pakylėtus dalykus, bent tuo momentu pamirštant transporto grūsčių ir darželių skaudulius. Tačiau rinkimų šou pasibaigus, savivaldos vaidmuo vėl ima badyti akis, todėl gal visai nekeista, kad ir dėmesio jai teko daugiau. Juolab kad ir tiesioginiai merų rinkimai pagaliau atsirado. Specialistai ir toliau ginčijasi, ar toks rinkimų būdas lems efektyvesnę politiką, tačiau, mano nuomone, tai antraeilis klausimas. Pirmas ir pagrindinis tiesioginių merų rinkimų privalumas yra būtent emocinis. Taip rinkti žmonėms smagiau, dėl to jie ateina balsuoti, dėl to politikai į savivaldą investuoja daugiau laiko, pinigų ir žmonių, atsiranda stipresnės asmenybės ir būtent dėl to yra daug daugiau šansų efektyviai politikai. Kitos problemos yra techninės, kurios išsispręs, jei bus žmonių susidomėjimas. Tai klasikinis pardavimo dėsnis: jei žmonėms įdomu, jie perka, jei jie perka, pardavėjai bei gamintojai labiau konkuruoja, jei konkuruoja, stengiasi padaryti geriau. Taip pasiekiamas efektyvumas arba bendrasis gėris.

Grįžkime prie tvarkos noro ir jo išsipildymo šansų Lietuvos savivaldybėse. Paprastosios tvarkos poreikis Lietuvos gyventojams galėtų būti visai būdingas. Mėgstame sakyti: daugeliui mūsų, net mieste gyvenančių ir duonai galva užsidirbančių, žagrė iš kišenės kyšo. O ūkyje tvarka – didžiulė vertybė, išgyvenimo prielaida. Kuo ūkis didesnis, tuo tvarkos reikia daugiau, juk apie gerai besitvarkantį žmogų ir sakome „ūkiškas“. Tai nebūtinai reiškia, kad moka dirbti visus reikalingus darbus, bet tikrai moka rasti, kas juos nudirba. Ir nudirba ne bet kaip, o tinkamai. Ir sumoka, kiek priklauso: ne per mažai, kad meistras kitą kartą ateitų, ir ne per daug, kad niekas nebūtų iššvaistyta. Tai normalus ir suprantamas atsakingo žmogaus bruožas, kuris buvo visokeriopai plaunamas sovietmečio bendrabučių ir kol­chozų netvarkoje, kur imti, kas blogai padėta, buvo geras tonas. Tvarkantis ūkiškai mintis nekiltų rinktis rangovą pagal tai, kokį procentą pasiūlys tau į kišenę, nes tu iš jo nepareikalausi gerai atlikti darbo, pats tapsi jo įkaitu.

Savivaldybėse tokių neūkiškumų – masė. Viena vertus, tai nulemta pačios viešosios turto bei lėšų prigimties, užprogramuoto neefektyvaus interesų derinimo, ypač didesniuose miestuose, tvarkant paveldą ar kitus jaut­rius objektus. Bet nė kiek ne mažiau yra tiesiog neefektyvaus valdymo dėl negebėjimo ir nenoro tai daryti. Nenoras taip pat gali būti paprastas: dėl svarbos nesupratimo, manymo, kad tai smulkmena. Ir korupcinis: dėl poreikio palaikyti esamą netvarką, kurioje tarpsta įvairūs naudos gavėjai. Tai gali būti ne tik banalus pinigų gavimas į kišenę, bet ir partiniai susitarimai dėl priėjimo prie tokias galimybes sudarančių postų ar projektų. Pastaroji aplinkybė itin komplikuoja atskirų merų ir net ministrų galimybes skaidrinti sistemą, netgi esant jų rimtam pasiryžimui (ką galėjome stebėti paskutinės konservatorių vyriausybės darbo metu).

Pažvelgus nuosekliau ir atidžiau, matyti, koks didelis yra esamos netvarkos mastas ir jos įsišaknijimas į visą sistemą. Augėjo tvartai, ir tiek. Kol kas juos mėžti norinčių neatsirasdavo. Mojuojančių šakėmis – taip, kad ir minėtoji tvarka su teisingumu. Bet vien užmetus akį į potencialius mėžėjus, buvo aišku, kad jie to nedarys. Nes nenorės. O jei ir norėtų, patrūktų.

Man šiandien įdomiausias klausimas, kas gi tai padaryti pajėgtų. Kadangi ketinančių atsiranda vis daugiau, tenka svarstyti, ar jie neblefuoja. Va, ilgametis Vilniaus meras Zuokas ilgai mojavo šakėm, tramvajaus bėgiais, moderniom registravimo sistemom ir lėktuvo sparnais. O kodėl gi netikėti? Juk drąsus, ambicingas, vadybą išmano, patirties turi. Asmeninės charizmos užteko net trims išrinkimams, gal ir daugiau būtų užtekę, jei ne pasitaikęs stiprus priešininkas. Zuokui, mano galva, gebėjimų būtų užtekę, jei tik noro būtų buvę. Bet kad tokio noro jis neturi, tapo aišku jau senokai. Ir ne tik dėl bylos – situaciją keisti buvo ir laiko, ir pakartotinio rinkėjų pozityvaus pasitikėjimo, tačiau pokyčių šia linkme buvo tik pačioje pradžioje. Pasibaigus rinkimų kampanijoms, Zuokas nebesakydavo, kad kažką iš pagrindų reikia taisyti, tiesiog inicijuodavo naujus projektus. O pastaruoju metu retorika dar labiau nuleido garą: esą, pakanka tik perprogramuoti interfeisus, laukti ir tikėtis, nuosekliai tęsiant pradėtų projektų finansavimą apčiuopiamomis mokesčių mokėtojų pinigų sumomis. Žinoma, pastarųjų nelieka nei ženklo, nes seniai nevalytų tvartų grindys gerai sugeria. O būtent bendrų pinigų likimas geriausiai byloja apie jų tvarkytojų pasiryžimą nuveikti vienus ar kitus darbus.

Ar pavyks naujai išrinktiems merams įvesti daugiau normalios tvarkos į miestų gyvenimą, daugiau švaros ir skaidrumo – klausimas, į kurį niekas atsakyti negali. Kaip išsiaiškinom, tam reikia bent dviejų esminių prielaidų: pasiryžimo daryti ir gebėjimų. Dėl norų tenka subjektyviai vertinti kiek­vieną herojų atskirai, bet dėl gebėjimų tam tikros išankstinės įžvalgos gali būti. Norint bent pajudinti tokio didelio, sudėtingo, interesais per dešimt­mečius apraizgyto ūkio, kaip Vilniaus ar Kauno, „tvarką“, reikia būti „vadybos supermenu“. Visokių būna stebuk­lų, tačiau stambių organizacijų valdymo ir veikimo politikoje patirtys yra būtinos prielaidos. Vis dėlto savivaldybė smarkiai skiriasi nuo privačios bend­rovės, o meras turi gerokai mažiau valdymo įrankių nei įmonės vadovas.

Atrodytų, paprasčiausia tvarka, o niekaip nepasidaro. O kas, jei užsimanysime daugiau – kokios pilietinės visuomenės ar strateginio planavimo?

 

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4., perspausdintas www.bernardinai.lt , 2015 liepos 9 d.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.