Imigrantai – toli ir arti

Autorius on spalio 8, 2015 | Komentarų nėra


Kažin su kokiu jausmu Lietuvoje išklausome žinias apie eilinį nuskendusį pabėgėlių laivą prie pietinių Europos krantų. Apie mūšius Ukrainoje klausomės dabar jau su mažiau nerimo, bet tikrai su užuojauta. Nes įsivaizduojam, o gal net ir kūnu jaučiam, kas tai yra.

Iki imigrantų iš Azijos ir Afrikos problemos mums – toloka. Toli nuo mūsų šiltosios jūros ir žmonės su tamsesnės spalvos oda: senųjų civilizacijų palikuonys, nepažintų religijų ir kultūrų atstovai.

Informacija apie pabėgėlius gali kelti kuo įvairiausių minčių: apie pasaulio nuopuolį ir dėl to suirusią taiką bei tvarką; apie protu nesuvokiamą agresorių elgesį; apie tų žmonių neviltį ir kančias; apie Euro­pos šalių nusiteikimą ir galimybes tuos žmones priimti; apie jų priėmimo trumpalaikę kainą ir ilgalaikes jų gyvenimo Europoje perspektyvas; apie Lietuvos priklausymą ar nepriklausymą šiam procesui. To paties reiškinio sluoksniai persipynę ir prieštaringi. Pamėginkime juos bent kiek atskirti ir pažiūrėti, ką tai reiškia mums.
Žmogiškoji pusė abejonių nekelia – žmonės bėga ne laimės ieškoti, bet gelbėja nuo mirties savo šeimas ir save. Atjausti juos būtų kiekvieno žmogaus natūraliausia būsena. Kaip ta atjauta realizuojama – jau priklauso nuo mūsų santykio su šiais žmonėmis. Kol ES neprakalbėta apie „dalijimąsi imig­rantų našta“, tol galėjome gana ramiai atjausti tik mintimis. Juolab kad Ukrainos konfliktas vyksta tuo pat metu, mes jame dalyvaujame aktyviai atjausdami ir suprasdami, kad net visos Lietuvos prisidėjimo neužtektų visiems ten nukentėjusiems apgaubti ir sušildyti.

Tačiau ir pietinės ES sienos bei jas kirsti bandantys pabėgėliai prie mūsų priartėjo paaiškėjus, kad Lietuva turės priimti jų dalį. Diskusija dėl tos dalies dydžio jau vyko ir galima pastebėti, kad ji toli gražu nebuvo į vienus vartus. Lietuvos visuomenė pasirodė esanti gerokai atviresnė ir linkusi dalintis, nei tam buvo nusiteikusios atsakingos institucijos.

Dėsninga, kad jaunesnio amžiaus Lietuvos gyventojai save labiau suvokia kaip Europos ir net pasaulio piliečius, nesitapatindami vien su savo šalimi ar jos teritorija. Savo kailiu patirtas globalumas ir realizuota laisvė judėti formuoja platesnį suvokimo lauką, todėl atjausti tampa įmanoma ir tuos, kurie gyvena kitur ir kitaip, su panašiais į kuriuos gal net gyvenime nebuvome susidūrę.

Po diskusijos apie galimų priimti pabėgėlių skaičius sakyčiau, kad Lietuvos visuomenė yra normali europietiška, niekaip ne uždara ir ne provinciali. Kita vertus, nėra ir neįpareigojančiai kosmopolitinė – tai patvirtina nuostabus faktas, kad savanorių atlikti karinę tarnybą Lietuvoje susirinko tiek, jog prievarta šaukiamų gali ir neprireikti.

Skeptikas gali pasakyti, kad visuomenės nuomonė būtų visai kitokia, jei pabėgėliai plūstų Baltijos bangomis ir mūsų pajūrio gyventojai savo kiemuose po nakties rastų jų palapines. Bet skeptikas taip pasakyti gali bet kuriuo atveju, tam jis ir skeptikas.

Žmogus, kad ir kas jis būtų, visada balansuoja tarp įgimto poreikio saugoti save, koks yra, ir polėkio priimti kitus ir kitką. Tai tiesa netgi finansiniame lygmenyje – bet kuriam ekonominiam vienetui (įskaitant namų ūkį) būdinga nuolat balansuoti tarp lėšų taupymo ir investavimo. Todėl visai normalu ir suprantama, kad dalis žmonių ir institucijų pabėgėlių atsiradimą supranta kaip grėsmę esamam išteklių paskirstymui, tad bando tuos procesus stabdyti, sakydami, kad jie sukurs begalę problemų ateityje. Kad problemų jie sukurs – neabejotina.

Tačiau jei tokie pabėgėlių srautai plūsta, tai problemos jau yra, procesas vyksta ir mes nuo jo izoliuotis neturim jokių galimybių, net jei kažkodėl manytume, kad taip turime elgtis. Žvelgiant į procesą paviršutiniškai arba tik iš savo varpinės, gali susidaryti iliuzija, kad įmanoma atsitverti. Tačiau barjerų tvarumas – tik laiko klausimas. Laimei, kaip sprendimų įmonėje dėl investicijų nedaro apskaitininkas ir buhalteris, taip ir valstybėje nedaro (ar demokratijoje bent neturėtų daryti) atskiros šakinės institucijos ar piliečių grupės. Tokius sprendimus priima politikai, o jų nuomonę suformuoja visuomenė.

Paprastai visuomenėje taip pat esama prieštaringų nuomonių. Tai labai gerai buvo matyti Rusijos embargo pradžioje. Nepaisant to, kad Lietuvos žmonės aktyviai ir plačiai palaikė Ukrainą, vis dėlto dalis suinteresuotųjų viešai kvietė Lietuvą aktyviai savo pozicijos nedemonstruoti ir Rusijos „neerzinti“.  Nuo Lietuvos eksporto apribojimų į Rusiją nukentėjo daug verslų, tačiau daugumos jų vadovai susibalansavo savo žmogišką poziciją ir verslo interesus savarankiškai. Juk versle tai nėra tokia jau išskirtinė situacija – čia nukenčiama ir žlungama nuo pačių įvairiausių veiksnių, dalies kurių apskritai neįmanoma paveikti. Taigi Lietuvos visuomenė paaukojo nemažą dalį savo ekonominio, kai kuriais vertinimais – ir trumpalaikio saugumo intereso, idant išreikštų savo vertybinę ir ilgalaikę saugumo nuostatą Rusijos atžvilgiu.

Mano galva, situacija su imigrantais iš Pietų yra analogiška. Tik aplinkybės mums yra palankesnės. Visų pirma, dėl to, kad pats konfliktas rutuliojasi santykinai toli nuo mūsų ir migrantų pirminiai srautai mūsų nepaliečia. Mes galime planingai priimti žmones, o ne susidurti su stichišku jų atsiradimu prie mūsų sienų. Antra, ir svarbiausia, imigrantai šaliai yra kaip įmonei investicija – jie gali atnešti didžiulę naudą ateityje.

Nagrinėjant grynai Lietuvos ekonominę padėtį, pasakyti tektų dar griežčiau – Lietuva jau šiandien ekonomiškai yra nevisavertė būtent dėl darbo jėgos trūkumo. Net jei stebuklingu būdu pakistų mūsų natūralios demografijos tendencijos ar dėl fantastinių priežasčių grįžtų namo visi savi mig­rantai bei neįsivaizduojamai veiksmingomis priemonėmis (kurių niekas Europoje dar nesugebėjo įgyvendinti) į darbą išeitų visi darbingi pašalpų gavėjai, darbo rankų neužtektų vis vien. Bent jau artimiausius dešimt metų.

uolab kad iki šiol naudojamos priemonės efekto neduoda, o kai kurios – tik blogina esamą situaciją, nes skiepija mintį, kad atlyginimą mokėti yra darbdavio pareiga, bet darbuotojo pa­reigos sąžiningai dirbti nebėra. Darbo dorybė vadinamosiose gerovės valstybėse yra tiek devalvuota politikos priemonėmis ir politinio korektiškumo nuostatomis, kad visai nenuostabu, jog senosios ES narės be emigrantų neišsiverčia.

Juk nepaisant mokslo pažangos ir e-visuomenės, maistą vis dar reikia išauginti ir paruošti fiziškai, ir netgi parduoti jį savaitgaliais turi gyvi žmonės. Lovas pakloti viešbučiuose ir kavą atnešti kavinėse taip pat turi gyvi žmonės, net jeigu viską plauna ir pjausto robotai. Reikia ir kranus, ir batus taisyti, ir seną žmogų nuprausti, ir mažą vaiką prižiūrėti. Netgi tas, kuris internete perka viską nuo kasdienio pieno iki virtualaus sekso, turi fizinį kūną, kuriam reikia nevirtualių paslaugų. Taigi paklausa yra, ir ji greitai neišnyks. Kol žmonių visuomenė nevirto robotų visuomene, jos poreikiams patenkinti reikės žmogiško darbo, taigi ir dirbančių žmonių.

O žmonės visai nebūtinai linkę dirbti tai, ko nori vartotojai. Kaip antai Lietuvoje deklaruojamas darbininkų trūkumas, o gimnazijų absolventai nori studijuoti aukštuosius mokslus, kurių darbo vaisiai taip paprastai nematomi. Mums jau seniai trūksta siuvėjų, viešbučių, kavinių ir parduotuvių darbuotojų. Galime kaltinti planuojančiuosius nekompetencija, bet šie procesai ir nėra suplanuojami. Jie balansuojasi rinkoje patys. Bet tam, žinoma, reikia laiko, laisvės ir rinkos. Lietuvos rinka yra maža, laisvės joje – mažai, o laiko mes visi neturime. Taigi rinkos išplėtimas yra vos ne vienintelis realus veiksmas.

Šalies darbo rinką galima išplėsti tik įsileidžiant migrantus. Lietuvos migracijos politikos, jei ją apskritai taip galima vadinti, kenkėjiška kryptis kritikuota jau ne kartą. Lietuva toliau uoliai gina savo rinką nuo užsieniečių, kurie esą gviešiasi brangiųjų mūsų darbo vietų, kuriomis naudotis vietiniai neturi noro.

Galbūt nelaimėlių iš arabiško pasaulio problemos mastas išjudins Lietuvoje migracijos reguliatorių protus ir visų pirma bus sukurtos sąlygos imig­rantams dirbti? Nes galime papulti į tokius spąstus, kad pabėgėlius priimsime, bet teisiškai nebus sąlygų jiems įsidarbinti arba pradėti savo verslą.

Taigi juos, esančius kultūrinėje ir kalbinėje atskirtyje, iš karto išvarysime į visišką socialinę atskirtį, o po to verksime, leisdami milijonus jų integracijai. Ir vis labiau jų bijosim. Juolab, kad jau dabar bijom. Galima sutikti, kad esama tam pagrindo, bet negalima sutikti, kad turime alternatyvų. Migracija vyko, vyksta ir vyks. Jos stichiškumas ir mastai nuo mūsų gali tiesiogiai ir nepriklausyti, bet nusiteikimas imig­rantų atžvilgiu ir institucinis bei teisinis pasirengimas juos integruoti priklauso tik nuo mūsų pačių. Laimi tie, kurie padaro namų darbus.

Nesiimsiu diskutuoti, ar ir kokie imigrantai sklandžiausiai įsilietų į mūsų darbo rinką. Visose tautose yra visokių darbininkų ir visokių žmonių. Mes, lietuviai, šiandien esame emigrantų tauta. Ir toli gražu ne visi mūsų atstovai Europos šalyse, kur jie apsigyveno, yra geru žodžiu minimi. Kai kur „lietuvis“ reiškia grėsmę ir kelia baimę. Mes galime sakyti, kad jų nepažįstame, už juos neatsakome ir apskritai nieko bendro neturime – bet turime. Manau, šis pavyzdys galėtų mums padėti racionaliau samprotauti apie kitų tautų dorybes ir grėsmes.

Neturiu abejonių, kad jei imigrantams įsidarbinti bei patiems kurti verslus nebus keliamos kliūtys, jie praturtins Lietuvos ekonominį gyvenimą. Socialinį ir kultūrinį – taip pat. Net jei tarp jų nebus taip reikalingų IT specialistų ar inžinierių.

Kaip ir kiekviena investicija, imigrantų įsileidimas turi savas rizikas. Tačiau be rizikų pokyčiai nevyksta. Imigrantų atveju rizikos suvokiamos ir nemenkos. Tai žmonės iš kitos kultūros, su kuria mes menkai tesusidūrę. Kultūriniai skirtumai visada sukuria konfliktų ir nesusipratimų. Lietuvoje yra tekę stebėti barnių net dėl lašinių pjaustymo spirgams formos, kai virtuvėje susitiko aukštaitė ir žemaitė. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie lašinių net maistu nelaiko.

Tačiau konfliktų pagalba žmonės šlifuojasi ir taip po truputį integruojasi į visuomenę. Šlifuojasi abi pusės ir procesas vyksta juo sklandžiau, juo geriau jos abi tai supranta. Iš mūsų, vietinių, reikia dviejų dalykų – protingos politikos ir geranoriško visuomenės nusiteikimo. Kad ir grįsto supratimu, jog pagaliau ir mes galime guosti ir duoti, o ne tik įsisavinti paramą. Verslo interesai šiuo atveju būtų „už“. Po pirmo diskusijų šiomis temomis raundo antrasis veiksnys teikia šiokių tokių vilčių.

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 6., perspausdintas www.15min.lt ,  2015 spalio 6 d.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.