Gyvenimas, koks yra

Autorius on gruodžio 14, 2015 | Komentarų nėra


Neseniai klausydama radijo nugirdau, kad žmogaus psichinė sveikata sutrinka dėl vienos pamatinės priežasties – kai jis nepriima gyvenimo tokio, koks jis yra. Mintis tikrai visai nenauja, bet pirmą kartą ją išgirdau sudėtą taip koncentruotai ir iš mokslininkės psichologės lūpų. Ne tarp išmintingų ar meniškų pasvarstymų, ne iš Rytų filosofijos ar poezijos.

Nuo jos atsispyrę, galėtume apie daug ką kalbėti. Visų pirma apie žmonių psichinę sveikatą, kurios silpnumas Lietuvoje akis bado.

Dažnai visuomenininkų viešumoje klausiama, kokia didžiausia Lietuvos problema? Gali išgirsti, kad demografija, skurdas, emigracija, žemas darbo našumas, daug šešėlinės veiklos, suvartojamo alkoholio, neefektyvus viešasis administravimas, pasenę švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros politikos ir t. t.

Bet visa tai yra aspektai arba simptomai prastos žmonių psichinės sveikatos, kurią, mano galva, labai gerai mano girdėta psichologė apibrėžė: negebėjimas priimti gyvenimo, koks jis yra.

Kodėl taip atsitiko ir ką su tais žmonėmis daryti, kai jie ateina pas specialistą, – neabejoju, kad psichologai jau ištyrė ir žino. Kad to vykdyti reikiamu mastu negali, taip pat suprantama.

Sveikatos apsaugos politikai tebemano, kad žmones reikia gydyti vaistais ir tik jais, o visokie subtilesni sutrikimai (kaip antai psichikos) gali apsieiti ir be subtilesnių terapijų. Tačiau net jeigu būtų galima suteikti gero lygio pagalbą, juk ne visi pas specialistus eina. Ne visi eis netgi varu varomi, o ir gerų specialistų tokiam kiekiui interesantų neužteks.

Nesu girdėjusi jokio aukšto politiko to sakant, bet man atrodo, kad prasta Lietuvos gyventojų psichinė sveikata yra didžiausia šalies problema: ir strateginė, ir geopolitinė, ir humanitarinė, ir ekonominė, ir dar visokia kitokia.

Kad politikai vengia esminių ir sudėtingų temų, nieko nestebina. Tačiau tai, kad Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo tvarka neiškelia šių reikalų į vadinamąjį aukščiausią lygį, yra tik eilinis neprofesionalumo ir bailumo pavyzdys.

Savižudybių statistika su visa jos dinamika yra faktas, kurio užmuilinti nepajėgia jokios interpretacijos ir spekuliacijos. Kartais vis tenka išgirsti, kad dėl didžiosios dalies savižudybių, kaip ir smurto atvejų namuose, keliuose ir kitur, kaltas yra alkoholis. Todėl kovokime su juo visomis priemonėmis ir progomis.

Eilinis garo nuleidimas, nes tada kyla klausimas, o kodėl tas alkoholis vartojamas? Ne iš skurdo – tai jau tikrai, ne dėl bado ar saviraiškos apribojimų, ne dėl persekiojimų už įsitikinimus ar laisvą žodį, ne dėl tautybės ar religijos.

Ko apstu pasaulyje aplinkui – toli net ieškoti nereikia. Net ne dėl saulės trūkumo (nors šio veiksnio taip lengvai nenuneigsi): pasaulyje esama daug liūdnesnio oro vietų gyventi ir žmonės dėl to nesižudo. Netgi skaudi mūsų posovietinė patirtis nėra unikali pasaulyje: yra daugybė tautų, išgyvenusių marinimą badu, genocidą, religinius ir brolžudiškus karus ir kitas nelaimes.

Taigi nėra kur dingti, tenka pripažinti, kad esame silpni savo pasiryžimu gyventi. Galime manyti, kad jau atėjo laikas lietuviams išnykti (kas, sutinku su Tomo Daugirdo nuomone, išdėstyta šių metų NŽ-A Nr. 6, visai tikėtina), kaip kad iki mūsų išnyko daugybė tautų ir valstybių.

Bet netgi šis supratimas neatleidžia mūsų nuo pastangos išsilaikyti kuo ilgiau. Tai ir yra valia gyventi – iki paskutinės akimirkos nenuleisti rankų ir ieškoti būdo išlikti. Net jei atrodo, kad matomų priežasčių tuo tikėti nėra.

Mūsų atveju gi priešingai: nėra jokių akivaizdžių priežasčių rezignuoti. Iškovojome nepriklausomybę, sukūrėme savo valstybę, savo pergale įkvėpėm kitas tautas, turime demokratiją, galimybes reikštis, dirbti, užsidirbti, keliauti. Narkomafijos, žemės drebėjimų, netgi nuodingų gyvačių turime tiek, kad visus, nuo jų nukentėjusius, galėtume vienetais suregistruoti. Taigi palyginus su kitomis šalimis, ir apie nuolatinės grėsmės nuovargį derėtų patylėti.

Kad gyvenimo, koks jis yra, nepriimame, yra tiesa. Ne ta prasme, kad bandom jį keisti, nes mums jis nepatinka. Priešingai, net nebandom keisti, nes pabėgam į savo susikurtą ir iš kitų kūrybos perimtą iliuzinį pasaulį.

Esu tikra, kad tuo pasižymi ne tik sergantys depresijomis, linkę į chronišką alkoholio vartojimą ir bandantys nusižudyti. Pasižymi ir daugelis sveikųjų, tiesiog jie geriau valdo emocijas ir neišsiduoda.

Kuo kitu paaiškinsi masinį nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo foną, kurio pripildyta viešoji erdvė. Nepamatuotą vartotojų reiklumą visiems, kurie ką nors organizuoja, gamina, kuria. Negatyvius komentarus po visų rūšių ir pakraipų straipsniais internete. Biurokratų polinkį persekioti žmones už menkiausius prasižengimus, kurie net ne jų pačių padaryti. Politikų kalbamus vėjus ir visiems kenksmingus populistinius sprendimus, o tai komentuojančiųjų abejingą nesistebėjimą – taigi rinkimai.

Vis didesnį mastą įgaunantį žmonių įtikėjimą savo teisėmis į gėrybes, kurias jiems turi kas nors kitas (kažin, kas galėtų būti tas kitas?) suteikti. Racionaliai nepaaiškinamą troškimą garantijų ten, kur jų nėra ir būti negali: būsto, pajamų, saugumo, gerovės ir apskritai nuolatinės satisfakcijos.

Visi šie požymiai rodo, kad masiškai kuriame iliuzinį gyvenimą. Ypač kuria tie, nuo kurių sprendimų priklauso kiti žmonės.

Verslo kontrolierius puikiai žino, kad įmonės vadovas negalėjo sukontroliuoti kiekveno konkretaus gaminio ir kiekvieno darbuotojo veiksmo. Žino, kad negali būti jokio veiksmo be klaidų. Bet apsimeta, kad ne tik gali, bet ir turi būti viskas pagal jo turimą instrukciją. Nes tai leidžia jam tuos žmones žeminti ir valdyti – tokia įsivaizduojama tikrovė tiesiog labiau patinka.

Politikai žino, kad pakelta minimali alga nepadidins žmonių pajamų, o tik perskirstys jas tarp turinčių mažai ir dar mažiau, nes direktyvinis algų pakeitimas vertės nesukuria. Bet jiems norisi, kad žmonės būtų dėkingi ir už juos balsuotų, o sukurti prielaidų atlyginimams augti nemoka ir mokytis nenori.

Jie taip pat žino, kad biudžeto deficito padidinimas reikš tik dar didesnes bėdas mums visiems ateityje – bet didina. Nes nepatinka tas pajamų ir išlaidų balansas, kuris gyvenime realiai susiklosto. Norisi išleisti daugiau nei turi.

Medicinos politikai žino, kad mechaninis eilių panaikinimas nereiškia geresnio gydymo. Gali reikšti netgi blogesnį, nes eiles lengviausia sumažinti įdarbinus prastą gydytoją. Bet siūlo tokias priemones, nes nepatinka tie žingsniai, kuriuos reikia daryti, kad gydymo kokybė realiai išaugtų.

Švietimo politikos formuotojai supranta, kad negalima tikėtis gerų aukštojo mokslo rezultatų, kai įstoti į valstybės finansuojamą vietą galima be konkurso (jei nesi išrankus specialybei). Bet jiems nepatinka, kad reikės mažinti aukštųjų mokyklų skaičių, atleisti įtakingus žmones, idant susidarytų konkurencija ir prielaidos kokybei augti.

Iliuzinis pasaulis eina koja kojon su korupcija. Vieną kartą užmerk akis prieš čia paminėtus ar nepaminėtus faktus ir kitą kartą jų savaime nepamatysi. Po kurio laiko galėsi nuoširdžiai tvirtinti, kad darai žmonėms gera, jiems duodamas (už pinigus) leidimus ar postus, keldamas atlyginimus svetimais pinigais (už balsus rinkimuose), liepdamas gydytojams dirbti geriau (už reitingus) ir t. t.

Taip besielgiantiems ir aplinkiniams realų pasaulį priimti darosi tiesiog sudėtinga. Juk matydamas tokias manipuliacijas, turėtum apie jas garsiai kalbėti. Tačiau nebėra erdvės, kur apie tai kalbėti padoru.

Manipuliavimo gyvenimu reiškinys tapo masiniu. Kaip dabar imsi ir pasakysi, kad tai vyksta? Kaip pasakysi, kad taupyk tuos pinigus netaupęs, skaičiuok kainas neskaičiavęs, jie vis vien nuvertėja dėl nuolatinės valstybių monetarinės politikos, kuri pinigus pati ir per bankų sistemą nuolat skiedžia.

Nes visi žmonės nori vartoti daugiau nei sukuriama vertybių. Ir nori gyventi be kančios ir ligų, nors (ir visi puikiai žino) žmogaus kūnas yra laikinas ir nėra išrasta būdų, kaip išvengti daugelio ligų, jas išgydyti ir netgi panaikinti kančias jomis sergant.

Apie tai kalbėti viešai ne tik nepatogu, bet ir nesaugu. Bet yra žmonių, kurie kalba. Ne iš naivumo ar herojiškumo, o tiesiog dėl to, kad mato pasaulį, koks jis yra ir nenori apsunkinti savo sąžinės melu. Kuo tokių žmonių yra daugiau, tuo visuomenė sveikesnė.

Bet nuo to klausimas, kodėl mes Lietuvoje ypač nesugebame tų iliuzijų atskirti nuo tikrovės labiau nei kitos tautos, nė kiek nepaaiškėja. O gal neverta ir tiek stengtis, siekiant jį išsiaiškinti? Gal reikėtų priimti kaip faktą?

Ir tai būtų žingsnis į priekį priimant gyvenimą, koks jis yra. Tiesiog konstatuojam, kad mes, Lietuvos gyventojai, esame ypač neatsparūs geresnio gyvenimo pagundoms ir turime su tuo išmokti gyventi. Išmokti nedramatizuoti pažadėto gyvenimo skirtumų, susidūrę su tikrove.

Tiesiog žinoti, kad jie nuo tos tikrovės skiriasi. Kaip kad skiriasi nuo tikrovės serialai: vakare vienu metu rodo, kad moterys meluoja geriau ir kad visi vyrai kiaulės. Bet turi suprasti, kad pasitaiko vyrų, kurie meluoja geriau, o tarp moterų kiaulių irgi pasitaiko (žr. žodžio giminę). Bet svarbiausia, kad būna ir ne meluojančių, ir ne kiaulių. Realiame gyvenime, tokiame, koks jis yra.

Nepaisant mūsų polinkio ir kultūrinio imperatyvo mąstyti racionaliai ir tik racionaliai, manau, kad praktikuoti požiūrį „gyventi reikia pasaulyje, koks jis yra“ galėtų būti įmanoma. Bent retsykiais.

Tai galėtų padėti sumažinti susireikšminimo ir įsitempimo, proto sumaišties, neišsipildžiusių lūkesčių, niekais praleisto laiko ir galvos skausmo tiesiogine žodžio prasme. Jei tik nebijotume pasirodyti mažiau protingi ir orūs, galėtume tapti bent šiek tiek laimingesni. Šia prasme pasakos daug arčiau gyvenimo, koks jis yra, nei mūsų visuomeninės iliuzijos.

 

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 7, perspausdintas www.15min.lt ,  2015 gruodžio 12 d.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.