Ne taip seniai dar diskutavome, ar euro mums reikia. Dar gerokai prieš oficialų pareiškimą, kad euras bus, šios diskusijos išsikvėpė. Ir ne todėl, kad susitarėme, jog euras mums yra reikalingas. Veikiau išsikristalizavo supratimas, kad euro įvedimas nėra tiesiog ekonominis klausimas, kur galima būtų apskaičiuoti naudas ir sąnaudas ir tuo remiantis pasirinkti geresnį variantą (nors Lietuvos centrinis bankas apskaičiavo, kad apsimoka).
Tačiau realaus pasirinkimo kaip ir nebuvo. Euro įvedimas, pasiekus nustatytus reikalavimus šalies finansams, yra integrali stojimo į ES tąsa. Dėl to taip pat galima diskutuoti, išryškinant tolesnes ES raidos perspektyvas: federacija ar tolesnė centralizacija. Tačiau Ukrainos įvykių fone diskusija persikėlė į dar fundamentalesnį – saugumo lygmenį.
Kiekvienas svyravimas dėl pasirinkto kurso gali sudaryti įspūdį, kad ES esanti silpnas darinys, ir kitos valstybės galinčios ją apeiti, siekdamos savo geopolitinių tikslų. Taigi jei Lietuva būtų nusprendusi, kad mums euro nereikia, tai būtume prisidėję prie šio nepageidautino įvaizdžio. Dabar neprisidėjome, ir tai yra gerai.