Apie naminius ir pirktinius

Autorius on balandžio 6, 2017 | 4 komentarai


Esu didelė gaminimo namie mėgėja ir advokatė. Gaminimas namie turi kelis esminius ir nenuginčijamus privalumus. Pirmas – žinai iš ko pagaminta. Antras – žinai, kokių jausmų ir minčių pridėjai. Trečias – patyrei kūrybos džiaugsmą.

Tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys, gaminimas namie turi savų apribojimų. Pirmas ir rimčiausias apribojimas yra laikas. Jiegu tu darai tai, nedarai ko kito. Pavyzdžiui, jei gamini vakarienę, tuo metu neini pasivaikščioti, nekuri eilėraščių ir nesimokai su vaiku daugybos lentelės (kartu kažkiek gali, bet sunkiai).  Antra, kai kuriems darbams reikia investicijų, kurios pareikalauja lėšų, vietos, priežiūros ir kitų dalykų, kaip antai siuvimo mašina, daržas ant palangės, sulčių spaudimo, grūdų malimo, makaronų gaminimo mašinos ir pan. Trečia, ar tai teikia džiaugsmą? Gal tu tai darai tikrai džiugiai, bet ar kitiems artimiesiems tai patinka? Jie, pvz., gal norėtų tavo dėmesio kitoms veikloms arba kitų daiktų.

Aš nuo mažens buvau entuziastinga visko gamintoja (gerai, kad ne viską spėjau išmokti), tai artimieji buvo užversti mano megztomis servetėlėmis, kojinėmis su neitin dailiais kulnais, piešiniais, drožiniais ir panašiu gėriu. Vėliau, pamenu, taip norėdavosi ne naminio mezgimo megztinių, bet atrodė nesuvokiama pirkti megztinį, kai iš principo gali nusimegzti. Iš principo. Principas šis nugaišo, kai nusimegzti nebespėdavau fiziškai, o siūlai taip pabrango, kad šios veiklos finansinė nauda tapo gerokai abejotina. Megzti namie ar pirkti buvo man ryškiausias atvejis, kuomet turėjau labai sąmoningai apmąstyti savo veiklos alternatyvas. Šiandien jos atrodo visai aiškios – darbą darai, nes patiri jo naudą arba malonumą. Paprastai būna abiejų šių motyvų kombinacijos, nes daryti kažką nemėgstamo vien dėl to, kad naudinga, nekoks variantas.

Su mezgimu išsisprendžiau lengvai – mezgu, kai norisi ir ką norisi. Kai nesinori, mezginį padedu iki mezgamosios nuotaikos. Su daržais šiek tiek sunkiau, nes pavasarį sėti bei sodinti norisi be saiko, o vasarą ir rudenį tai sutvarkyti, oi, ne visada. Taigi belieka sėjant sau nuolat priminti, kad visą tai reikės prižiūrėti.

Su maisto gaminimu tenka svarstyti daugiausia alternatyvų. Ne tik – ar gaminti namie, ką ir kaip dažnai. Bet ir ar užsiimti visokiom šalutinėm maisto gamybos veiklom.

Ar gaminti namie, ar pirkti?
– bemielę ruginę duoną,
– raugintus agurkus beigi kopūstus,
– sultis,
– miltus,
– ghi ir jogurtą,
– augalinius pienus,
– tešlą,
– granolą,
– daigus ir kt.

Pirmas kylantis klausimas – ar yra poreikis? Ar gali gauti bemielės ruginės duonos, kuri ir patikima, ir skonis priimtinas? Mano atsakymas sunkiai teigiamas. Yra keli variantai, bet pirkti važiuoti reikia specialiai. Tas pakišinėja mintį išsikepti. Nors suprantu ir vis patiriu, kad orkaitė nelabai gera vieta duonai kepti. O ir raugą prižiūrėti reikia.
Raugintų agurkų man nusipirkti nepavyksta, nes visi dabar raugia su česnaku (anksčiau būdavo ir be jo). Apie kopūstus jau rašiau, kad pirktiniai prarado mano pasitikėjimą dėl nuolatinio negero poveikio virškinimui, kuris valgant naminius nei karto nebuvo pastebėtas. Tas labai stipriai pakišinėja mintį gaminti namie. Bet kur laikyti?
Vis svarstau, ar neužsiimti naminių miltų malimu tais gražiais populiarėjančiais malūnėliais. Juolab, kad ekologiškų grūdų neturiu problemos gauti. Bet susilaikau, nes tuomet tikrai daugiau patiekalų iš miltų gaminčiau, o nelabai šią kulinarijos sritį mėgstu.

Naminį ghi ir jogurtą gaminti, manau, prasminga tada, kai turi patikimą pieno ir sviesto šaltinį. Na, karvė gali būti nepažįstama, bet jos šeimininkai – būtinai.

Iš daigų namie daiginu tik spindulines pupuoles. Jos sudygsta taip lengvai ir greitai, kad net mano kvalifikacijos ir kantrybės užtenka. Kitus perku, nes suprantu, kad reikėtų daugiau įgūdžių bei žinių, nes daiginant ilgiau svarbu, kad neatsirastų kenksmingų bakterijų.

Žmonės neretai klausia niuansų, bet aš namie negaminu nei augalinio pieno, nei granolos, nei sulčių. Kodėl? Iš esmės net ne dėl laiko, o dėl žaliavos. Kai žinai ir užsimerkęs gali atskirti migdolus, kurie paprastai perkami tokiam reikalui Lietuvoje prekybos centre, nuo gerų migdolų, iš kurių migdolų pieną gamina specializuoti gamintojai, net minčių nekyla tuo užsiimti. Granolos atveju taip pat – jei pirksime labai gerą žaliavą: ekologiškus riešutus ir sėklas, sirupą ar medų, kaina bus gerokai didesnė, nei pirktumėm pagamintą gero pardavėjo produktą. Nes tie, kurie specializuojasi gaminti, geriausiai žino žaliavų rinką. Jie ne tik perka didmenos kainomis, bet ir turi žinių, kokie produkcijos tiekėjai patikimi, kokios rūšys tam maistui tinka labiausiai ir turi patirties aptikti defektus. Žinoma, turiu omenyje gamintojus, kurie kokybe rūpinasi. Jų santykinai nedaug, bet tikrai nesunku rasti.

Žaliava ypač aktualu kalbant apie sultis. Taip, yra pridėtinė vertė išspausti sultis šviežiai. Jos tuomet bus visai nekaitintos, niekur papildomai neperpylinėtos ir gali suteikti skonio bei proceso malonumo. Kaip antai šviežiai išspaustos apelsinų sultys. Aš jas irgi mėgstu. Bet tuo metu sąmoningai stengiuosi negalvoti, kiek chemikalų su tais apelsinais suvalgiau. Ir ne dėl to, ka jie atvežtinis vaisius. Ne mažiau chemikalų suvalgom ir su vietinėmis morkomis (apie bulves net nekalbu), agurkais ir pomidorais, jei specialiai nepasirūpiname jų gauti natūraliau užaugintų. O kas pasirūpina? Sultims taip pat svarbu deriniai. Ypač jei jose yra burokėlių, salierų, petražolių, kopūstų. Jei deriniai nėra gerai subalansuoti, gali dirginti skrandį, trikdyti virškinimą ir kelti stresą organizmui. Gerų derinių žinojimas yra turtas.

Su maisto šviežumu yra panašiai kaip rūbų švarumu. Žmogus – emocingas padaras, jam svarbu, kad juslės signalizuotų, o protas tuo metu paprastai patyli. Jei atrodo akinamai balta, tai jau ir švaru, nesvarbu kad žinome, jog tokio švarumo gamtoje nebūna – čia šviesą laužia optiniai balikliai. Kai dėmę išima per minutę, patrauklu. Nors žinome, kad dėmių išėmimas yra sudėtingas procesas ir su odai bei gamtai nekenksmingomis medžiagomis negalime taip stebuklingai išimti.

Šviežumą suprantame panašiai. Jei sultys šviežiai išspaustos, nebelabai rūpi iš ko – kur tas vaisius buvo augintas, kuo purkšas, kiek ir kur laikytas. Jei bandelės kvepia, nes ką tik iš krosnės ištrauktos, nedažnas pagalvos, ar ne iš šaldytos tešos jos pagamintos.

Toks pagalvojimas ir apsisprendimas padeda atsirinkti, ką daryti namie ir ko ne. Nes juk namie galima kurį laiką nieko nedaryti, tiesiog pabūti. Bent jau taip protingi žmonės sako.

4 komentarai

  1. O kokie požymiai yra gerų ir prekybos centruose parduodamų migdolų? Kaip juos atskirti? Dažnai įvairiose mugėse atsiranda prekiaujančių migdolais. Kaip žinot kokie jie?

  2. Vienas būdas yra ragauti. Geri migdolai yra pakankamai minkšti ir intensyvaus/plačios skonio gamos. Ypač vaizdu ragauti lyginant. Tam, aišku, reikia šiek tiek įgūdžių, bet jie nesunkiai įgyjami. Didesnė kliūtis yra ta, kad ne visada norisi ragauti. Nes jei riešutai (ne tik migdolai) nėra ekologiški, geriau jų neplautų neragauti. Jei ekologiški, bet nefasuoti, aš irgi nebūčiau linkusi jų valgyti neplautų. Mat riešutai, kaip ir sėklos bei džiovinti vaisiai, yra labai kenkėjų mėgstamas maistas – tiek augimo, tiek laikymo fazėje. Todėl jei yra neekologiški, jie apdorojami cheminėmis priemonėmis, kurias reikia bent nuplauti prieš valgant. Jei ekologiški, pesticidų naudoti negalima, taigi turėtų būti saugomi mechaninėmis priemonėmis – sandaria pakuote.
    Jie pirkčiau mugėj, pardavėjo klausčiau, ar ekologiški. Jei sako taip, klausčiau sertifikato (nors eko produkcijos pardavėjai paprastai ir taip jį laiko pasidėję). Ir žiūrėčiau arba klausčiau kaip supakuota. Kultūriškai mums patrauklu atrodo, kai maistas pateiktas birus, medžiaginiuose ar popieriniuose maišuose, kur galima įsipilti pačiam. Atrodo, kad maistas tada šviežias. Bet tai tik įspūdis. Atvira pakuotė tinka tik jei riešutai negliaudyti, sėklos negliaudytos. Bet gliaudyti riešutai arba parduodami jau švarūs ir sandarioj pakuotėj, arba juos reikia plauti (dar geriau mirkyti) ir po to džiovinti. Ypač turint omenyje, kad jie iš toli atvažiuoja, o po to laikomi atvirai. Mes parduotuvėse dulkes nuo lentynų valome kartais kelis kartus per dieną, o nuo nefasuotų riešutų kas valo?

  3. Ačiū už atsakymą.
    Aš nuplaunu ir mirkau apie 12 val. Gal bent kažkiek mažiau tų chemikalų lieka….

  4. Labai ačiū, kad suradote laiko pasidalinti išmintim😊

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.