Esu didelė gaminimo namie mėgėja ir advokatė. Gaminimas namie turi kelis esminius ir nenuginčijamus privalumus. Pirmas – žinai iš ko pagaminta. Antras – žinai, kokių jausmų ir minčių pridėjai. Trečias – patyrei kūrybos džiaugsmą.

Tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys, gaminimas namie turi savų apribojimų. Pirmas ir rimčiausias apribojimas yra laikas. Jiegu tu darai tai, nedarai ko kito. Pavyzdžiui, jei gamini vakarienę, tuo metu neini pasivaikščioti, nekuri eilėraščių ir nesimokai su vaiku daugybos lentelės (kartu kažkiek gali, bet sunkiai).  Antra, kai kuriems darbams reikia investicijų, kurios pareikalauja lėšų, vietos, priežiūros ir kitų dalykų, kaip antai siuvimo mašina, daržas ant palangės, sulčių spaudimo, grūdų malimo, makaronų gaminimo mašinos ir pan. Trečia, ar tai teikia džiaugsmą? Gal tu tai darai tikrai džiugiai, bet ar kitiems artimiesiems tai patinka? Jie, pvz., gal norėtų tavo dėmesio kitoms veikloms arba kitų daiktų.

Aš nuo mažens buvau entuziastinga visko gamintoja (gerai, kad ne viską spėjau išmokti), tai artimieji buvo užversti mano megztomis servetėlėmis, kojinėmis su neitin dailiais kulnais, piešiniais, drožiniais ir panašiu gėriu. Vėliau, pamenu, taip norėdavosi ne naminio mezgimo megztinių, bet atrodė nesuvokiama pirkti megztinį, kai iš principo gali nusimegzti. Iš principo. Principas šis nugaišo, kai nusimegzti nebespėdavau fiziškai, o siūlai taip pabrango, kad šios veiklos finansinė nauda tapo gerokai abejotina. Megzti namie ar pirkti buvo man ryškiausias atvejis, kuomet turėjau labai sąmoningai apmąstyti savo veiklos alternatyvas. Šiandien jos atrodo visai aiškios – darbą darai, nes patiri jo naudą arba malonumą. Paprastai būna abiejų šių motyvų kombinacijos, nes daryti kažką nemėgstamo vien dėl to, kad naudinga, nekoks variantas.