Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Tag: maistas Page 1 of 2

Jūros daržovės – visų pirma daržovės, tik po to – jūros

Kaip rašiau savo „10 paprastų naujametinių pasižadėjimų“, noriu geriau susipažinti su japoniška virtuve. Tai ta tema domiuosi ir dalinuosi. Visų pirma – apie jūros daržoves, nes jos labiausiai nepažįstamos.

Vakaruose mums rytietiška įvairovė dažnai atrodo vienoda. Žinom, kad kažkokius jūros augalus Japonijoje įprasta vartoti. Žinom, kad labai sveika, gal net ir dėl to japonai ilgiau gyvena. Tačiau retas įvardintumėm, kodėl sveika, retas pasakytumėm daugiau nei du jūros daržovių pavadinimus ir dar retesnis žinotumėm, kaip jas paruošti.

Ir pradžioj reikėtų tarti žodį apie patį pavadinimą. Angliškai bendriausias žodis yra algae – jis verčiamas, kaip dumbliai, o seaweed – kaip jūros dumbliai. Iš tiesų algae yra labai plačią klasę žymintis žodis, nuo mikro iki makro – dešimtimis metrų matuojamų – jūros augalų. Vadinamieji jūros dumbliai (seaweed) yra stambieji jūros dumbliai, dar jūros daržovėmis vadinami. Kadangi lietuviškai tiek daug įvairovės vadiname tiesiog „dumbliais“ žodžiu, kuris itin bendras ir švelniai tariant neduoda jokių teigiamų asociacijų su maistu, vartosiu jūros daržovių sąvoką. Man pačiai pavadinimo pakeitimas iš dumblių į daržoves tiesiog atrakino temą. Nes juk kodėl norėčiau ruošti maistą iš dumblių? Ir ką iš jų galima pagaminti? Daržovės – kas kita. Na ir kas, kad iš jūros ir nenueisi nusiskinti, bananų juk irgi patys neskinam ir cinamono lazdelių nesukam.

Rudens gėrybės

Nors šiaip labiausiai mėgstu ryžius su alyvuogių aliejumi, sezoninis maistas yra labiausiai teikiantis man džiaugsmą. Gal ir dėl to, kad prie sezoninio maisto alyvuogių aliejaus vis viena reikia, o ryžių smagu pasiilgti? Bet net savo mėgstamo kičrio ir juodo šokolado rudenį valgau mažiau, nes pilna visokių spalvingų ir šviežutėlių gėrybių iš daržo.

Kad ir kokius kaupimo žiemai įgūdžius turėtumėm, toli gražu ne viską galime atsidėti žiemai. Ir ne viską, manau, verta. Bulvės, morkos ir burokėliai visai gali pabūti, nors morkos savo sultingumą gana greitai praranda. Moliūgai tinka laikymui ir geba savo syvus oranžinius ilgai išlaikyti. Ko nepasakysi apie cukinijas. Taip, jos išlieka ir gali jas vartoti, bet skonis, sutikite, nebe tas, kaip tų mažų ir šviežių. Švieži ir džiovinti žalieji žirneliai – tai visai kita daržovė netgi pagal maistines medžiagas. Kaip ir pupelės. Šviežiai nuskintas išsiverdi nemirkytas greitai ir be jokių gudrybių. O džiovintas jau reikės mirkyti, prieskonius dėti, putas graibyti ir tai ne kiekvieno skrandis įveiks. Ankštiniai – puikus maisto produktas kiaurus metus, bet rudenį ypač. Ką tik nuskintos ir išlukštentos pupelės pas mus ilgam neišsilaiko – suvalgom šviežias. Kaip ir didžiąsias pupas su ankštimis virtas – privalomas rugsėjo skanėstas.

Apie sezoninį maistą: vasara yra gero maisto puota

Žinome, kad sezoninis maistas madingas. Bet neretam kyla klausimas, ar ši mada turi argumentų, ar yra tik forma bei propaganda. Kadangi vasara yra pats turtingiausias sezonas, dabar yra tinkamas laikas pakalbėti apie sezoninį maistą.

Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą.

Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis.

Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios.

Apie maisto kainą: žmonės pripratę, kad maistas pigus

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Vakarienė ir pagaliukai

Ne vienas suka galvą, ką valgyti vakare, kad būtų ir maistinga, ir nesunkiai virškinama, ir, ne mažiau svarbu, netruktų ilgai pagaminti.

Man tam reikalui tinka sriubos su miso. Sriuba, jei ji ne su mėsa, bulvėm ir kruopom, yra lengvai virškinama. Dėl maistinės vertės – miso ir daržovės. Dėl sotumo, smagumo ir kad vaikai valgytų, dedu šiek tiek makaronų, geriausia be glitimo. Pagaminti tikrai netrunka. Ypač patogu, kai turi daržovių nuoviro. Esu gaminusi visokiausių variantų: su paprikomis, morkomis, daigintomis spindulinėmis pupuolėmis, žirnių ankštimis ir pan. Iš daržovių dedu tai, ką turiu šaldytuve, o miso, sojų padažo, citrinų sulčių ir kokių nors be glitimo makaronų turiu visada. Specialiai nusiperku tik grybų.

Čia vienas galimų variantų, ypač paprastas, o skonio prasme tikrai vykęs.

Reikės:

vandens arba daržovių nuoviro (aš turėjai nuo bulvių ir šparagų) pagal porcijų skaičių

2 šaukštų miso pastos (naudojau Genmai miso)

2 saliero stiebų

3 šampinjonų

1 stiklinės žalių žirnelių (naudojau šaldytus)

3 riekelių šviežio imbiero

1/2 a. š. kajeno pipirų (arba čili)

1/2 pakelio Bifun makaronų

1 šaukšto citrinų sulčių

1-2 šaukštų sojų padažo Shoyu

Page 1 of 2

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén