Net ir tie, kurie specialiai nesidomi politika, rinkimų rezultatus, politikų reitingus ar partijų likimus kartkartėmis aptaria. Jei rinkimų kampanija su intriga, aptaria ir dažniau. Tačiau sutikime, įvairių balsavimų rezultatai yra iškalbinga medžiaga, bandant suprasti, kas žmonėms patinka ir rūpi. Esama paprastos versijos: manyti, jog žmonės balsuoja už partiją X, nes pritaria jos vertybėms, arba už politiką Y, nes juo pasitiki kaip asmeniu. Tačiau esti ir kitų versijų, kurios nebūtinai išryškėja iš karto.
Čia noriu aptarti du rinkiminius fenomenus. Vieną jau seną: Rolando Pakso ir jo lozungo apie tvarką bei teisingumą sėkmę prieš daugiau nei dešimtmetį. Ir vieną visai šviežią – pademonstruotą pasitikėjimą verslininkais šių metų merų rinkimuose. Senesnioji istorija buvo, ir drįsčiau teigti, tebėra mįslė daugeliui. Yra pateiktas pluoštas labai racionalių ir logiškų paaiškinimų, kodėl Paksas ir jo sekėjai buvo įgiję tokį populiarumą. Galima sakyti, kad buvo tuščia vieta politinio spektro nacionalistinėje ilgumoje ir kietos rankos platumoje, kurioje, pasirodo, sėdėjo nemažai rinkėjų. Galima sakyti, kad dėl savo garsaus rėmėjo jis turėjo neproporcingai didelius resursus ir jais vykusiai pasinaudojo. Taip pat galima sakyti, kad tai buvo tiesiog naujas veidas politikos arenoje, labai aiškiai apsibrėžęs savo tapatybę, todėl žemaičiai, rokeriai ir skraidymo mėgėjai balsavo už jį. Arba kad tai buvo personažas, labiausiai atitinkantis lietuviškąjį liūdnojo riterio idealą, todėl patraukė rinkėjų širdis, ne protus. Veikiausiai visos tos priežastys turėjo įtakos, tačiau žmonės vis vien gūžčiodami pečiais klausinėjo „Kas balsavo už Paksą?“ Aš nebalsavau, mano aplinkoje nebalsavo, tai kas? Tiesa, maždaug tada atsirado kalbos apie kitą Lietuvą, runkelius ir panašūs sociologiniai konstruktai, kurie paskutinio taško ant „i“ taip pat nesudėjo. Klausimas apie tvarkos ir teisingumo troškimą liko.
Read More
