Apie Livinn – sveiki produktai


Šiandien yra daug žmonių, besidominčių sveika mityba, skaitančių rimtas knygas tomis temomis, bandančių įvairias mitybos sistemas ir ieškančių geriausios. Kai kas iš jų ir knygas apie tai parašo.

Kuo maniškė skiriasi nuo jų? Manyčiau labiausiai praktine žemiška informacija. Tuo, kad aš galiu pažvelgti į problemą kaip analitikė, kaip vartotoja ir kaip gamybos bei pardavimo procesų žinovė. Pastaroji patirtis šalia visų minėtųjų yra gana reta, nes žmonės užsiima maisto gamyba ar prekyba dažniausiai dėl verslo arba dėl to, kad jiems tai daryti smagu. Kitaip sakant, tie kurie analizuoja bendrus procesus, konkretaus verslo paprastai nedaro.livinn

Aš niekada nemaniau, kad galėsiu būti verslininkė. Bet taip susiklostė, kad su bendraminčiais 2007 metais įkūrėme įmonę „Sveiki produktai“ (dabar „Livinn – sveiki produktai“). Mūsų noras buvo prekiauti visokeriopai natūraliu ir sveiku maistu bei kosmetika. Žalio supratimo neturėjome, kaip mes juos atskirsime, pagal kokius kriterijus vertinsime. Palaipsniui teko susipažinti su standartais: ekologišku, biodinaminiu, atpažinti pseudoekologiškus gamintojus ir produktus, išmokti greitai skaityti produkto techninę informaciją iš dokumentų ir gamintojo žmogišką informaciją iš jo poelgių. Taigi esu viena iš įmonės „Sveiki produktai“ akcininkių, dirbu įmonėje ir esu atsakinga būtent už produktų parinkimą.

Neseniai „Sveiki produktai“ virto „Livinn“. Ne, niekas užsieniečiams akcijų nepardavė. Tiesiog frazė „sveiki produktai“ šiandien tapo bendrine. Ji nebereiškia nei aiškios produktų grupės (kaip antai ekologiški), nei juo labiau parduotuvių grupės pavadinimo. O žodis „Livinn“ mums asocijuojasi su gyvenimu.

 

10 paprastų Naujametinių pasižadėjimų

17:40 in Apie viską, Grožis, Maistas | 8 komentarai

Sausio pirmoji pusė – naujametinių pasižadėjimų laikas. Puiki tema pašmaikštavimams, bet ir rimčiau pažvelgus turi prasmę. Nes juk nėra kada galvoti apie kažkokius savo gyvenimo patobulinimus, kai reikia skubiai gyventi! Visi supranta, kad sausio pirmoji yra tik sugalvota riba, o ne koks tarpas metuose (o gerai būtų! Kiek pamenu, knygoje „Merė Popins“ skylė metuose buvo tarp dvyliktos valandos laikrodžio dūžių). Bet mums visai pravartu į ją žiūrėti, kaip realią ribą, nes kitaip ir nerasime laiko pagalvoti apie savo gyvenimo paprastuosius dalykus iš perspektyvos. Pradėti sveikiau maitintis, pradėti sportuoti, mesti svorį ar kitaip save gražinti yra dažnos pasižadėjimų rūšys. Kadangi bent apie pusę šių temų rašau, ir aš pamąsčiau apie tokius pasižadėjimus. Kai kurie pasirodė labai jau specifiški ir gal tik man aktualūs, tai tokių neminėsiu. Kiti išėjo bendresni – gali ir kitiems praversti, juos čia ir surašiau. Pagrindiniai mano taikyti kriterijai: kad pasižadėjimai būtų prasmingi, bet įgyvendinami be didelių gyvenimo perversmų (nesakau, kad visada galime tų perversmų išvengti, bet aš ne apie juos). Mano 2018-ųjų 10-tukas: 1. Padidinti kasdien suvartojamų skaidulų kiekį, pageidautina, kad jose būtų ir Omega 3. Šį reikalą jau pradėjau, darydama rytinius kokteilius su mirkytomis čija sėklomis, bet matau dar didžiules galimybes tobulinti derinius ir receptus. 2. Panaudoti ilgesnį laiką natūralaus vitamino C – paprastai renkuosi grynas acerolos sultis arba čiavanprašą (vienas smarkiai rūgštus, kitas saldokas), bet laikas nuo laiko pamirštu, tai reguliariu vartojimu nepavadinčiau. 3. Visada turėti kelių rūšių raugintų daržovių ir laiku jų „pakišti“ namiškiams, ypač vaikams. 4. Kartą į savaitę užsidėti veido kaukę. Labai paprasta ir veiksminga, bet tik tada, kai tai padarai. 5. Kartą į mėnesį pasidaryti aliejinį galvos masažą ir plaukų kaukę. Aš naudoju migdolų arba kokosų aliejų. Vasarą labiau kokosų, žiemą – migdolų. Kai pasidarau, būnu sužavėta poveikiu ne tik plaukams, bet ir nuotaikai. 6. Po dušo išsitepti kūną aliejumi arba losjonu tvarkingai, o ne greitai greitai, kur papuola. Ypač kojas ir ypač jei nešiojamos sintetinės pėdkelnės. 7. Pagaminti virtuvėje ką nors su dukra ne tik per Kalėdas. 8. Pasiskirti savaitėje bent dvi dienas, kuomet nevalgomi jokie saldumynai. 9. Išmokti gaminti kokio nors naujo tipo kelis patiekalus (aš norėčiau thai arba japoniškus). 10. Prieš miegą ir savaitgaliais neskaityti darbinių žinučių. Ne visi gali dėl darbo, bet kurie gali, galimybe turėtų naudotis. Surašyti pasižadėjimai gerai ne tik pasiryžimui ir vykdymui. Jie naudingi ir vertinimui – po metų, kai norėsis surašyti 2019-ųjų dešimtuką, beveik netyčia kompiuteryje surasime praeitų metų dešimtuką ir apsidžiaugsime, kad visi pasižadėjimai įvykdyti! Be didelių vargų ar ypatingų pastangų....

skaityti toliau

Apie metus ir maistus

10:35 in Maistas | 2 komentarai

Metams baigiantis įprasta apžvelgti įvykius ir pokyčius, įvykusius per metus. Visuomenės įpročiams, rodos, kuklus laikas, bet visai yra ką pastebėti. Pirma geroji tendencija. Cukrų žmonės Lietuvoje tikrai pradėjo sekti: sudėtyje pastebi, skaičiuoja, lygina. Svarbiausia, pratinasi valgyti mažiau saldžiai ir prie to pratina vaikus. Vieni tai daro labiau, kiti mažiau – kaip ir turėtų būti. Svarbiausia, kad žmonės jau žino, kad cukrus nėra nei nekaltas, nei būtinas ingredientas. Gal statistika to ir nerodo, bet pirkėjų pasirinkimai ir norai rodo tikrai. Nėra ko norėti, kad staiga visi mestų valgyti saldėsius. Nei taip gali būti, nei būtų gerai. Manau, kad cukraus byloje galima dėti pliusą ir sakyti, kad per šiuos metus stipriai pasistūmėjom link sveikesnio maisto. Antra geroji. Nepaisant laikas nuo laiko iššokančios propagandos apie saugius pesticidus, vis daugiau žmonių sąmoningai jų vengia ir kai tik gali, renkasi savo arba ekologiškai augintą bei gamintą maistą. Manau, kad viešojoje erdvėje daugėjant informacijos apie stambaus agroverslo trąšų kilmę, roundapo naudojimą ir kitus nelabai skanius maisto priedus, tas sąmoningumas ūgtels dar. Trečia geroji. Daugėja žmonių, kurie susirūpinę ne tik savo ir savo artimųjų sveikata, bet ir gamta. Atrodo visai akivaizdu, kad viskas, ką nuplauname į klozetą ir išmetame į bendras šiukšles, nukeliauja į dirvožemį bei vandenis ir neprapuola į niekur. Suyra tik organinės atliekos (kurių mes labiausiai bijome), o sintetinės lieka. Cheminės medžiagos iš mūsų kosmetikos, ploviklių, higienos priemonių pereina į gyvus organizmus ir grįžta pas mus vandeniu bei maistu. Manau, kad greitai ir Lietuvoje gamtos tausojimo argumentai taps normaliais kriterijais renkantis vieną ar kitą prekę. Ketvirta geroji. Gaminti maistą patiems Lietuvoje tebėra madinga. Žymūs žmonės tebekalba apie savo kulinarinius nuotykius, dalijasi receptais; leidžiamos naujos maisto gaminimo knygos. Gaminti namie bus madinga ir sekančiais metais. O tai reiškia, kad bus sunaudota mažiau pusfabrikačių, greitojo maisto, saldintų padažų bei priedų, konservantų, emulsiklių ir pan. Galų gale geriau žinosime, ką valgome, ir daugiau pabendrausime tarpusavyje. Taigi daryčiau išvadą, kad žmonės ieško, atranda, išmoksta ir sąmoningėja. Auga mūsų maisto kultūra bei įvairovė. O ką šia linkme siūlo aplinka: reguliuotojai ir nuomonės formuotojai? Čia matyti kelios neraminančios tendencijos: Pirma neraminanti – chaosas žmonių galvose dėl radikalių pasisakymų (ypač pasižymi viena sveikatos TV laida) ir prieštaringų rekomendacijų. Kaip antai: tai valgyti tuos vaisius ar ne, jei iš jų šaukštais cukrus byra? Tai jau galiu čirškinti lašinius pusryčiams, pietums ir vakarienei, nors širdies gydytojas sako, kad ne? Suprantama, kad dietologai ir natūropatai, įprastos ir alternatyvios medicinos atstovai teikia skirtingas mitybos rekomendacijas. Tačiau, kai skirtingi oficialios (įprastos) medicinos atstovai viešai rekomenduoja priešingus dalykus, mums belieka prisiminti tris auksines taisykles, kurios visą laiką padeda: 1) saiką – jei avokadai giriami, nereiškia, kad juos reikia vartoti ir vietoje duonos, ir vietoje sviesto, o jei saldūs vaisiai peikiami, nereiškia, kad jų apskritai nevalgyti. 2) įjungti savo asmeninį mąstymą išgirdus vieną ar kitą į protą netelpantį vertinimą. Galų gale egzistuoja google, galima susirinkti puokštę kitokių nuomonių su jų argumentais. 3) stebėti savo nuosavą asmeninę savijautą vienaip ar kitaip pasielgus. Antra neraminanti – hiperkritika be argumentų. Mitai kuriami pačių jų demaskuotojų. Jei tik kažkoks maisto produktas ilgau pristatomas, kaip sveikas, būtinai atsiras straipsnis, vardijantis, kodėl jis žalingas. (Šiuo metu laukiu tokio straipsnio apie Ceilono cinamoną, nes apie visą kitą jau buvo, net apie žalią arbatą). Ypač dažnai toks straipsnis bus be autoriaus ir be jokių nuorodų, neretai tiesiog perspausdinamas kas metai–du. Tokius siūlyčiau tiesiog ignoruoti. Trečia neraminanti...

skaityti toliau

Kūčioms, bet ne silkė ir ne pyragėliai

14:51 in Maistas, Receptai | Komentarų nėra

Žinau, kad dabar prabangių receptų metas. Bet man norėjosi parašyti apie maistą, kuris tiktų Kūčioms, o gaminti jį būtų paprasta. Tai raugintos daržovės ir netradicinė duona. 1) Raugintos daržovės dabar ypač reikalingos geram virškinimui. Nes įprastos šviežios daržovės jau senokai sunkiai valgomos (salotos, agurkai, pomidorai). Kai valgome daugiau ir sunkesnio maisto, o mažiau šviežio, gerųjų bakterijų ypač ima trūkti ir tai greitai pasijaučia sumažėjusiu imunitetu. Įsiraugti daržovių nėra taip sunku, kaip įprasta manyti. Nereikia turėti nei specialių indų, nei specialių patalpų joms laikyti. Aš raugti daržoves išmokau seminare pas Ievą Šidlaitę iš „Slėnio sodybos“, tai receptų čia ir nerašysiu – paskaitykit pas ją, juolab, kad ir knyga Ievos išėjo, ir internete ji daug ką rašo. Be to, rašo taip, kad gali suprasti esmę, o ne tik receptą nusirašyti. Šiuo savo įrašu noriu tik paraginti ir padrąsinti, nes tai labai paprasta. Taip pat noriu pasidžiaugti radusi, ką dukra (mokyklinukė) iš daržovių valgo su noru. Tai sūrime raugintos morkos. Pjaustau vadinamąja „kiniška tarka“, raugiu morkas su pasternokais arba vienas. Jokių prieskonių ir žolių nededu. Porcija suvalgyta būna dar prieš vakarienę. Taip pat raugiu kopūstus ir žalius burokėlius. Kopūstus bandžiau ir mėlynus, bet balti man vis viena skaniau. Kas neragavę, skonis skiriasi nuo įprastiniu būdu raugtų kopūstų savose sultyse. Man abu rauginimo būdai skanūs, bet sūrime paprasčiau ir vietos mažiau užima. Aš po pusę kopūsto galvos pasiraugiu. Kai įrūgsta (3-4 d.), laikau šaldytuve. Atrodo mano turtas dabar taip: Labai patogu. Kol kas suvalgome greitai, tai savaitgalį tenka padirbėti su tarka, bet tikrai neilgai. 2) Netradicinė duona. Dabar jos būna visokios, ypač jei ji be glitimo. Ji kepama be kviečių ir rugių, tačiau paprastai stengiamasi skoniu ir faktūra kiek galima labiau priartėti prie įprastos duonos. Vokiečių gamintojo „Bauck Hof“ ekologiška „Stebuklinga“ duona nepanaši į tradicinę duoną, labiau primintų pyragą, tik nesaldi. Iš avižinių dribsnių, linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų, čija ir sezamo sėklų. Ypač tiks vengiantiems grūdų ir cukraus: nei kviečių, nei rugių, nei miežių, nei ryžių, nei kukurūzų. Ir cukraus ne tik nepridėta, bet ir natūralių cukrų neturi. Kūčioms tiktų, kaip atskiras patiekalas. Labai soti ir ilgai nesilaiko, todėl kepčiau pusę ruošinio....

skaityti toliau

Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą

10:39 in Apie viską, Grožis, Kosmetika | Komentarų nėra

Knygos išleidimas paprastai laikomas didelio darbo pabaiga. Tas tiesa, nes norint parašyti knygą, reikia nemenkai pamąstyti ir patyrinėti. Man berašant apie kosmetiką tyrinėti teko plačiau ir ilgiau nei apie maistą. Bet nežinau, kiek pati knyga tą tyrinėjimą uždarė, o kiek atidarė. Vieni buvo klausimai, kai apie ją mąstyti pradėjau, kiti lydėjo berašant, dabar vėl kiti dėliojasi. Pradėjau nuo labai paprastų dalykų – norėjosi papasakoti nuosekliai, kas yra natūrali kosmetika šiais laikais – kad ne atgyvena ir ne niša, o kylanti technologijoms imli mokslo, meno ir visokios kitokios žmogiškos veiklos šaka. Kad jei kosmetika natūrali, nereiškia, kad ji skirta tik tiems, kurie „normalios“ negali naudoti dėl jautrumo. Ji funkcionali, labai įvairi ir skirta visiems. Vienas įkyriausių rašymą lydinčių klausimų buvo „tai kaip pagaliau ją atpažinti?“. Pradžioje tikrai tikėjausi galinti surašyti punktais, kaip tai padaryti, ir knygoje tam skirta pakankamai vietos, bet teko pripažinti, kad punktais nepavyks. Čia ne ekologiškas maistas, vieningo žymėjimo nėra, todėl tenka labiau pasigilinti. Pirmas raktas, kurį galėtų naudoti visi – natūralios arba ekologiškos kosmetikos sertifikatas, toks kaip Soil Association, BDIH, COSMOS, USDA, NSF, Ecocert, Natrue. Nors jų tarpusavyje reikalavimai smarkiai skiriasi, visgi jie kartu nuo įprastinės cheminės kosmetikos skiriasi daug labiau ir iš esmės. Antras raktas – ypatingiems kosmetikos mėgėjams: sudėties analizė, pasitelkus kosmetikos ingredientų vertinimo duomenų bazes. Trečias raktas – atidus informacijos apie gamintoją, jo vertybes, peržiūrėjimas. Kuo daugiau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar sakyčiau, kad sudėties analizė yra ypač slidus kelias. Visų pirma, dėl to, kad mes iš jos daugelio svarbių dalykų nematome. Toli gražu nevisada matome, ar ingredientas natūralus, ar sintetinis (tai kaip spręsim apie natūralumą?). Ypač neramina, kai tas ingredientas yra kvapai. Antra, dėl to, kad sudėtyje alergenai taip pat išskiriami, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tai ypač klaidina dėl eterinių aliejų, kurie natūraliai kosmetikai yra būtini, o jų sintetiniai pakaitalai skandalingai sugadino jiems reputaciją. Rašau skandalingai, nes toks žymėjimas – kai vienodai žymimi sintetiniai izoliuoti dariniai ir natūraliai eteriniuose aliejuose esančios medžiagos – yra privalomas ir vienintelis. Trečia, todėl, kad pačių medžiagų saugumo ar pavojungumo vertinimo duomenų bazių yra daug, jos visos skirtingos, remiasi skirtingais kriterijais ir kelia chaosą galvoje. Populiariausia tarp šių duomenų bazių amerikietiška EWG SkinDeep visai nebloga savo nuoseklumu ir korektišku šaltinių nurodymu. Tačiau reikia turėti omenyje dvi aplinkybes – (1) joje vertinamas tik medžiagų toksiškumas (kitos mūsų nežavinčios savybės nevertinamos) ir (2) medžiagos vertinamos atskirai, o ne junginyje su kitomis medžiagos, kas iš esmės gali keisti jų poveikį. Dėl pirmosios aplinkybės EWG nemato problemų su SLS tipo putokliais, silikonais ir mineraliniais aliejais – nes jie netoksiški. Bet ilgainiui jie gadina plaukus ir odą! Nes pažeidžia jų gebėjimą normaliai funkcionuoti. Va čia ir priėjom prie tos vietos, kuri man dabar yra įdomiausia. Jautrumas ir atidumas tai pusiausvyrai, kuri reikalinga, kad oda tvarkytųsi pati. Teoriškai nėra sunku suprasti ir netgi pagrįsti: oda yra gyvas organizmas, kuris, būdamas sveikas, palaiko odą gražią – drėgną, minkštą, lygią, malonią liesti. Odos sveikatai palaikyti svarbiausia yra jos apsauginė plėvelė, natūraliai susidaranti iš odos riebalų ir vandens. Natūrali kosmetika orientuota tą plėvelę saugoti ir puoselėti, padėti jai išlaikyti drėgmę, apsaugoti odą nuo išorinių veiksnių ir pan. Statiškai atrodo aišku, netgi piešinėlius galime nupiešti. Bet kaip atpažinti, kas vyksta realiai su sava oda, kai kažkas pakinta ir ta pusiausvyra sutrinka? Pavyzdžiui, keičiasi sezonas, keičiame mitybą arba pačią kosmetiką. Labai dažna reakcija bus – mane alergizuoja,...

skaityti toliau

AUBREY – senas ir naujas

12:53 in Grožis, Kosmetika | Komentarų nėra

Kiekvienais metais susikuria daugybė naujų kosmetikos gamintojų, bet didžioji dalis po kurio laiko nueina užmarštin. Gali sakyti, kad seniesiems lengviau, nes jie jau įsitvirtinę. Tačiau nėra visai taip – senieji turi savo įpročius, kurie ne tik garantuoja tam tikrą klientų ratą, bet ir neleidžia prisitraukti naujų. Viskas laikui bėgant kinta – ne tik žmonės, bet ir pakuotės, įvaizdžiai, netgi veikliųjų medžiagų mados. Natūralios kosmetikos rinka neturi tokio masto lyderių, kaip įprastinė cheminė, kurių vardas būtų žinomas viso pasaulio vartotojams. Tačiau natūralios kosmetikos atgimimo (atgimimo, nes gimė natūrali kosmetika tūkstančius metų anksčiau nei įprastinė cheminė ir net sunku pasakyti, kurioje civilizacijoje tai tiksliai atsitiko) turi savus pradininkus ir guru. Vienas iš tokių gamintojų su istorija yra „Aubrey Organics“ iš JAV, Floridos. Visų pirma dėl to, kad įmonė įkurta dar 1967 m., kuomet cheminė kosmetika klestėjo, o kalbos apie natūralumą buvo blogo tono požymis. Antra, kad įkurta įpač stiprios asmenybės – Aubrey Hamptono, kuris ir kūrė kosmetikos formules, ir darė pristatymus, ir švietė visuomenę, ir dirbo begalę kitų darbų (leido laikraštį, buvo įsteigęs teatrą, rašė pjeses). Hamptonas įdomus ne tik kaip kosmetikos kūrėjas, verslininkas, mecenatas, bet ir kaip mąstytojas. Jo pasirinkimai remiasi ne tik jo profesinėmis (biochemiko) žiniomis, bet visaapimančiu supratimu apie gyvybę, gamtą ir jos ryšį su žmogum. Sakysite, tokiai firmai – jūra iki kelių. Gali semti ir semti iš aruodų. Tačiau žinia, po ryškios asmenybės mirties jo darbų tęsėjams saldu nebūna. Negali visko palikti kaip yra, nes net jei nereikia keisti esmės ir principų, kalbą ir formą keisti reikia, kitaip gali likti nepamatytas ir nesuprastas. Šia prasme buvo įdomu stebėti „Aubrey Organics“ virsmą iš vieno žmogaus įkvėptos ir varomos įmonės į modernią bendrovę, gaminančią natūralią kosmetiką. Apart nuosavybės ir vadybos pokyčių (į kuriuos mums labai malonu nesigilinti), įvyko pokyčiai asortimente, kurie natūralios kosmetikos mėgėjams gali būti visai įdomūs. Pirmas dalykas – pasikeitė pakuotė. Pakuotė buvo silpnoji senosios „Aubrey“ linijos dalis, kurią linksniuodavo visi jos pardavėjai kiekvienais metais, ir ji buvo pakeista. Antras dalykas – sertifikatai. Aubrey Hemptonas nematė didelio reikalo leisti pinigus biurokratinėms procedūroms, būtinoms sertifikatams gauti. Ir turėjo tam svarių argumentų – tuo metu jo vardas buvo rimtesnis natūralumo garantas nei sertifikatai, juolab, kad nebuvo visiškai aišku, koks sertifikatas reikalingas, juk „Aubrey“ prekiauja visame pasaulyje. Šiandien didžioji dalis „Aubrey“ kosmetikos yra sertifikuota natūrali arba ekologiška kosmetika – pagal USDA, COSMOS, BDIH arba NSF (NSF – JAV natūralios kosmetikos standartas, savo reikalavimais gerokai pranokstantis daugumą ekologiškų europinių. Reikalauja net 70% ekologiškų ingredientų). Kadangi kosmetikos rinka JAV ir ypač ES pradėta reguliuoti, remiantis tais pačiais principais, kaip maistas (draudžiama kalbėti apie kokio nors augalo poveikį sveikatai, jei nėra pakankamai tyrimų, nepriklausomai nuo to, kad yra tradicija), dalis anksčiau naudotų augalų buvo pakeista į naujus, su geresne „dokumentacija“, kad nauji pirkėjai galėtų suprasti tos kosmetikos privalumus. Visi šie patobulinimai pakėlė kainą nuo „pigesnės amerikietiškos“ iki „normalios europietiškos“. Kas „Aubrey“ kosmetikoje išliko sena? – Natūralumas. Sudėtyse nėra jokių cheminei kosmetikai būdingų ar ribinių ingredientų, net jei juos ir leidžia sertifikatai. – Sudėčių turtingumas – tai nėra minimalistinė kosmetika. Joje rasite ne vieną aliejų ir porą ekstraktų, bet po 3–5 ir daugiau. Tai matosi ir skaitant sudėtį, ir tepant kremą ar kondicionierių, ir uostant kvapą. Tekstūros ir kvapai sodrūs, spalvingi. – Įvairovė. Florida yra ta vieta, kur gyvena labai skirtingų rasių žmonės. Jų odos ir plaukų tipų įvairovė pripratino gamintoją turėti didelį pasirinkimą....

skaityti toliau

Dangiški ir žemiški migdolai

11:51 in Maistas | Komentarų nėra

Migdolai – vienas iš labiausiai apdainuotų ir romantizuotų dalykų, iš tų, kuriuos mes valgome. Sakome „dangiški migdolai“, „kvepia migdolais“ ir pan. Kodėl jie dangiški? Skonis? Šiandien jau sunku pasakyti, kad taip, nes taip esame pripratę prie migdolų skonio, kad retas tebeprisimename juo mėgautis. Migdolai labiau užima sveiko nei reto ar ypatingai skanaus maisto vietą. Skoniui juos skrudinam, saldinam, maišom į šokoladą, kepam pyragus, gaminam marcipanus ir kitaip papildomai gardinam. O maistinei migdolų vertei sunku atsispirti. Bet grįžkim prie dangiškumo. Šiandien mums įprasta migdolų rūšis yra vadinamieji saldieji migdolai. Kartieji turi amigdalino, kuris organizme virsta cianidu, todėl nėra skirti valgymui (mažais kiekiais vartojami liaudies medicinoje). Kažkada migdolai buvo tik kartūs. Saldžiųjų migdolų rūšis, manoma, atsirado atsitiktinės mutacijos būdu kažkur dabartinės Armėnijos ir Azerbaidžiano teritorijoje. Tad jau senuose raštuose minimi ir senose kultūrose garbinami buvo ir saldieji, ir kartieji migdolai. Apie juos minima Biblijoje, graikų mitologijoje, migdolų rasta netgi Egipto faraono kape. Matyt migdolų „dangiškumas“ kyla iš senos jų auginimo ir naudojimo tradicijos. Tai nereiklus augalas, vedantis ypač maistingus, skanius, daug kur pritaikomus ir nesudėtingai laikomus (negliaudyti migdolai ilgai išlieka švieži) vaisius. Pražįsta jis vasario mėnesį – gausiai ir įspūdingai, kaip pavasario pranašas. Saldieji žydi baltai, kartieji – rožiniai. Viena materialiausių migdolų „dangiškumo“ priežasčių yra jų maistinės savybės. Juose itin gausu mineralų (kalcio, magnio, cinko, mangano, geležies, fosforo, kalio), vitaminų (E, B grupės), skaidulinių medžiagų, mononesočiųjų riebiųjų rūgščių, baltymų. Migdolų baltymus ypač vertina ajurveda ir rekomenduoja vartoti netgi mažiems vaikams. Šiandien migdolų paklausa tik auga, nes tai vienas geresnių pakaitalų pieno produktams, kurių netoleruoja daug žmonių. Iš migdolų gaminami įvairios konsistencijos migdolų gėrimai, naudojami kaip pienas, grietinėlė, desertas. Lyginant su pieno pakaitalais iš grūdų, migdolai turi mažai cukraus ir apskritai teigiamai veikia cukraus balansą. Jų nauda sveikatai daugiausia siejama su blogojo cholesterolio mažinimu, cukraus kontrole, teigiama įtaka smegenims, kaulams, odai ir plaukams. Šiandien augalinio pieno produktų pasiūla labai didelė. Visgi reikėtų turėti omenyje, kad patys migdolai nėra tokie saldūs, kad savaime padarytų pieną saldžiu, kaip kad padaro ryžiai, avižos ir spelta. Todėl migdolų pienas nepratusiam gali pasirodyti neišraiškingo skonio. Būtent dėl šios priežasties nemažai gamintojų migdolų pieną saldina ar kitaip dirbtinai skanina. Jei norime jo dėl sveikos mitybos, geriausia rinktis gryną. Toks gali savyje neturėti net natūralių cukrų. Kaip gi yra su migdolų auginimu šiandien? Atradę Ameriką ispanai vėliau ten nuvežė ir migdolų. Kalifornijoje migdolai stipriai paplito. Šiandien migdolai yra septintas pagal gamybos apimtis JAV maisto produktas. Kalifornijoje užauginama apie 75% visų pasaulyje suvartojamų migdolų. Ten jie auginami intensyvios žemdirbystės būdu. Medžiai laistomi, todėl užauga dideli ir veda daug vaisių. Nuolat kuriamos naujos rūšys. Beje, tokiems sodams apdulkinti prireikia net apildomai atvežti bičių avilių ir „organizuoti“ apdulkinimą. Viduržemio jūros regione, kur migdolai auginami nuo seniausių laikų, jie tebeauga natūraliomis sąlygomis – jie žmonių pasodinti, bet paprastai nėra laistomi ar kitaip ypatingai prižiūrimi. Medžiai būna nedideli ir derliaus duoda gerokai mažiau nei kalifornietiški. Ispaniški migdolai, palyginus su Kalifornijos, yra apvalesnės formos, minkštesni ir turi daugiau „sviestiškumo“. Kaip žinia, maistingumo duomenys, kuriuos mes randame apie vieną ar kitą produktą, nėra vienodi, o priklauso nuo konkretaus produkto. Ir jo rūšies, ir auginimo sąlygų, ir nurinkimo laiko, ir metų gerumo. Natūraliom sąlygom augantys augalai būna gerokai intensyvesni ne tik savo skoniu, bet ir maistingomis medžiagomis, ypač mineralais, vitaminais, polifenoliais. Ekologiškai auginamuose augaluose išvengiama pesticidų likučių, palaikomas sveikesnis dirvožemis, todėl mineralų ir vitaminų įvairovė vaisiuose būna...

skaityti toliau

Kodėl tiek daug triukšmo dėl to novello?

15:15 in Maistas | Komentarų nėra

Kas nežino, novello – tai naujo derliaus extra virgin alyvuogių aliejus. Žinoma, jį gamina ne bet kokio, o tik aukščiausios kokybės rūšinio extra virgin alyvuogių aliejaus gamintojai. Triukšmo pelnytai, nes tai išskirtinai geras produktas. Kodėl? Nes: – vertingas sveikatai – malonus, nes skanus – šviežias, naujas, pasiilgtas Kodėl jis toks aromatingas ir aktyvus? Visų pirma dėl polifenolių. Pirmosios nuskintos alyvuogės yra žaliausios ir jose polifenolių daugiausia. Gali kilti klausimas, kodėl nenuskynus rugpjūtį? Nes skonis būtų prastas. Pirmosios alyvuogės skinamos, kai jau skonis yra geras. Ir jos nueina į novello. Vėliau skinamos alyvuogės nebėra tokios žalios ir kietos, taigi polifenolių turi mažiau. Priminsiu – polifenoliai yra antioksidantai, kurie mažina uždegimus. Alyvuogių aliejaus polifenoliai visų pirma siejami su kraujagyslių sveikata. Bet vizualiai galime matyti ant odos – pavartojus daugiau geros kokybės extra virgin alyvuogių aliejaus, oda ir net akys įgauna daugiau gyvo spindėjimo. Novello gali būti ypač aromatingas ir dėl technologijos. Dalis gamintojų, tarp jų ir Nino Centonze iš Sicilijos, savo novello visai nefiltruoja. Dėl to aliejus tirštesnis ir žalesnis. Ir visaip kaip aktyvesnis. Po Naujų metų jau filtruoja (medžiaginiu filtru arba talpose laiko, kol nusės), kad tų tirščių neliktų. Tada aliejus geriau laikosi, bet būna šiek tiek švelnesnis. Novello aliejaus gali gauti tik tuo metų laiku, kai jis spaudžiamas. Europoje tai ruduo. Europos mastu Sicilija vieni pirmųjų nuiminėja derlių. Novello ypač smagu vartoti ir degustuoti, nes išskirtinai aromatingas ir kvapnus, ypač turtingo ir aktyvaus skonio. Nes kokybiškas ir šviežias. Kokybiškas jis bus ir toliau, bet šviežumo kas mėnesį mažės. Čia kažkas panašaus į pirmąsias žemuoges: jos visada skanios, bet pirmosios – pačios skaniausios. Kai degustuojate, atkreipkite dėmesį į aromatą. Jis tikrai įspūdingai gaivus. Tokio niekada nesumaišysi su senu ar rafinuotu aliejumi. Nenustebkite, kad gerklėje kutena labiau nei įprastai. Kitiems ima kutenti vos pauosčus. Tai polifenoliai. Kas nepratęs ir kam per kartu (aitru ir kitaip aktyvu), pabandykite to paties gamintojo ne novello (senesnio derliaus). Jis bus švelnesnis, bet sveikatai novello vertingesnis. Novello nėra skirtas nusipirkti ir pasidėti į spintelę ilgam laikymui. Nebent dėtumėt į šaldiklį vėlesniam vartojimui. Jis vertingiausias šviežas. Ir valgyti jį maloniausia, kur jo skonis geriausiai atsiskleidžia – su šviežia duona, pomidorais, kitomis daržovėmis, ryžiais. Jis valgomas pats kaip patiekalas, ne kaip priedas ir jau tikrai netinka kaitinti. Save Save...

skaityti toliau

Rudens gėrybės

14:25 in Apie viską, Maistas | 1 komentaras

Nors šiaip labiausiai mėgstu ryžius su alyvuogių aliejumi, sezoninis maistas yra labiausiai teikiantis man džiaugsmą. Gal ir dėl to, kad prie sezoninio maisto alyvuogių aliejaus vis viena reikia, o ryžių smagu pasiilgti? Bet net savo mėgstamo kičrio ir juodo šokolado rudenį valgau mažiau, nes pilna visokių spalvingų ir šviežutėlių gėrybių iš daržo. Kad ir kokius kaupimo žiemai įgūdžius turėtumėm, toli gražu ne viską galime atsidėti žiemai. Ir ne viską, manau, verta. Bulvės, morkos ir burokėliai visai gali pabūti, nors morkos savo sultingumą gana greitai praranda. Moliūgai tinka laikymui ir geba savo syvus oranžinius ilgai išlaikyti. Ko nepasakysi apie cukinijas. Taip, jos išlieka ir gali jas vartoti, bet skonis, sutikite, nebe tas, kaip tų mažų ir šviežių. Švieži ir džiovinti žalieji žirneliai – tai visai kita daržovė netgi pagal maistines medžiagas. Kaip ir pupelės. Šviežiai nuskintas išsiverdi nemirkytas greitai ir be jokių gudrybių. O džiovintas jau reikės mirkyti, prieskonius dėti, putas graibyti ir tai ne kiekvieno skrandis įveiks. Ankštiniai – puikus maisto produktas kiaurus metus, bet rudenį ypač. Ką tik nuskintos ir išlukštentos pupelės pas mus ilgam neišsilaiko – suvalgom šviežias. Kaip ir didžiąsias pupas su ankštimis virtas – privalomas rugsėjo skanėstas. Aš ridikėlius sėju antroje vasaros pusėje, kad dar rudenį turėti šviežių. Juk po to tiek laiko reikės tenkintis raugintomis daržovėmis, kopūstais su vienu kitu vandens skonio pomidoru… Diskusijos apie konservavimą suaktyvėja kiekvieną rudenį. Lietuvoje mes turime gilias pasiruošimo žiemai tradicijas, kurios varo į neviltį ir nuovargį ne vieną atsakingą mamą bei namų šeimininkę. Tiesa, cukraus mažinimo vajus jų dalį gerokai palengvino – vartojame mažiau, taigi ir verdame mažiau uogienių, o uogų šaldymas tiek laiko neatima. Aš pernai netgi obuolių sūrį sugebėjau padaryti – labai geras dalykas. Obuolių sunaudoji daug (mums būna aktualu), o skanėstas koncentruotas, originalus ir nereikia kažkaip specialiai laikyti. Šiemet obuolių neturim, tai beveik atostogos. Aš pati mažai ką žiemai darau. Šiek tiek trintų bruknių ar juodųjų serbentų, jei darže perteklius – užšaldau šparaginių pupelių, pasūdau ir suslegiu grybų, užraugiu vieną kitą stiklainį agurkų, prisidžiovinu žolelių. Burokėlius, kad ir kiek beauginčiau, dar nesusandėliuotus suvalgom, dažniausiai keptus orkaitėje. Šį pavasarį mokiausi rauginimo, tai planuoju raugti daugiau daržovių nedideliais kiekiais, kad į šaldytuvą tilptų. Šiemet nudžiugino šaltalankių derlius. Kol galvojau, ką čia su jais daryti (sukti, trinti, džiovinti, šaldyti ar šildyti), po truputį valgom juos tiesiog vienus. Manau, kad ir suvalgysim. O kai jau nebus viso to gėrio, vėl reikės įjungti kulinarinę išmonę bei fantaziją ir kurti savas spalvas bei aromatus su prieskoniais, padažais, arbatomis, šokoladu ir kitomis tuo metu prieinamomis gėrybėmis. Vėl bus mano ryžių valgymo laikas. Tiesa, vos nepamiršau, dar bus Novello šviežio alyvuogių aliejaus! Su viskuo – duona, daržovėm, bulvėm, paprikom, ryžiais, kaip žinovai rekomenduoja – netgi su ledais. Gerai, kai gali rudens malonumus prasitęsti. Save Save...

skaityti toliau

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

12:32 in Apie viską, Maistas | 1 komentaras

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose. Tyrimo išvados pateikiamos tokios: 1. Sudėtys skiriasi. 2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai. Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas. Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas. Brandai tam ir reikalingi, kad teiktų savo, kaip gamintojo, garantiją apie prekės turinį ir nenusukinėtų šokolado, uogų ir riešutų, kaip kad aptikta juos darant. Jei gamintojas būtų priverstas padaryti pakeitimus dėl aiškios rinkos specifikos, greičiausia tuos skirtumus viešintų, naudodamas kaip privalumą – pavyzdžiui, „atsižvelgėme į tai, kad dauguma gyventojų nemėgsta vyšnių, bet mėgsta abrikosus ir todėl pakeitėme receptūrą“. Bet juk nieko panašaus nevyksta! Jei skirtumai nėra išnaudojami reklamai, matyt, nelabai yra kuo girtis. Taip elgdamiesi žymieji brandai Rytų Europos rinkoms siunčia žinutę, kad čia jie savo kokybės garantijų neteikia. Ar mums reikėtų mojuoti kumščiais, labai abejoju. Pakaktų tų brandų nebelaikyti tokiais puikiais ir paieškoti alternatyvių gamintojų, kuriems mes, kaip maža rinka, visgi esame įdomūs. Jų ne tik yra pakankamai. Jų gaminių ir sudėtys paprastai yra geresnės, nes jie žino, kaip reikliai vartotojai žiūri į naujokus. Ir dviejų produkto versijų jie negamina, nes ne tas mastas ir ne tas tikslas. Gerokai keblesnis dalykas yra įvertinti gaminių sveikumą. Ir taip yra labiau ne dėl gamintojų, o dėl sveikumo sąvokų kaltės. Atskirais atvejais teisės aktai vienareikšmiai nusako, kas laikoma sveikesniu, bet skirtingų šalių vartotojai toli gražu ne vienodai tai priima. Geriausi to pavyzdžiai yra cukrus ir riebalai. Pagal formalias maisto sveikumo sampratas polinesočiosios rūgštys yra gerai – tiek Omega 6, tiek Omega 3, o sočiosios racione turėtų būti ribojamos. Pagal tai išeitų, kad desertinis kremas, kurio pagrindą sudaro šalto spaudimo kokosų ar kakavos aliejus yra mažiau sveikas už tą, kur su saulėgrąžų aliejumi (jame vyrauja Omega 6). Bet su tuo nesutiks daugybė mitybos speciaistų. Mat saulėgrąžų aliejus ten tikrai bus ne šalto spaudimo, o rafinuotas, o dažnu atveju ir hidrintas. Ir tai yra daug svarbiau už augalo rūšį, iš kurio jis pagamintas! Jei aliejus hidrintas, nebesvarbu, ar jis palmių, ar rapsų, ar saulėgrąžų. Jei aliejus hidrintas, produktas yra vienareikšmiai vengtinas. Jei aliejus rafinuotas, į sveiką maistą taip pat negalėtų pretenduoti, nors formaliai galime sakyti, kad jis sveikas, kad ir dėl Omega 6 ar kokių pridėtų skaidulų bei vitaminų. Juo labiau nėra sveiki šiuose aliejuose gruzdinti bulvių traškučiai, nepriklausomai nuo to, ar riebalai hidrinti palmių, ar saulėgrąžų. Dar įdomiau yra...

skaityti toliau

Kuo ypatingi natūralūs kondicionieriai?

14:43 in Grožis | Komentarų nėra

Sintetinių plaukų priežiūros priemonių, kaip ir visos įprastinės kosmetikos, bazinė žaliava yra naftos produktai. Natūralių ir ekologiškų: augaliniai aliejai, ekstraktai, molis, mineralai, dumbliai ir kitos natūralios (gamtinės) medžiagos. Natūraliuose ir ekologiškuose plaukų kondicionieriuose, kaip ir visoje natūralioje bei ekologiškoje kosmetikoje, nenaudojami sintetiniai kvapikliai, dažikliai ir konservantai. Taip pat nenaudojama jokia naftos chemija ir ypač įprastinėje kosmetikoje populiarūs mineraliniai aliejai. Kondicionierius yra tarsi kremas odai – turi sudrėkinti ir pamaitinti plaukus, padėti jiems gintis nuo neigiamo aplinkos poveikio ir taršos, dažytiems plaukams – papildomai saugoti spalvą. Kai plaukai yra gavę pakankamai drėgmės ir maistingųjų medžiagų, jų žvyneliai gerai prigludę. Tuomet plaukai nesivelia, yra malonūs liesti ir blizgūs. Tačiau kaip ir odos atveju, to pasiekti nėra lengva, mat visų žmonių plaukai yra unikalūs ir kiekvienam reikia skirtingų medžiagų. Tai pati paprasčiausia priežastis dėl ko, rodos, kuo puikiausios sudėties kondicionierius gali netikti. Įprastiniams kondicionieriams gaminti plačiai naudojama lengvai tvarkoma ir pigi medžiaga – įvairūs silikonai. Natūraliuose ir ekologiškuose kondicionieriuose ji nenaudojama, nes yra sintetinė medžiaga, kuri tik sukuria stiprumo vaizdą, o ilgainiui plauką susilpnina. Silikonai – tai polimerai, kurie turi savybę apgaubti arba padengti sandaria plėvele. Tarsi lietpalčiu ar teflono sluoksniu. Taip apgaubtas plaukas atrodo lygus ir spindi. Silikonu padengtus plaukus labai lengva šukuoti, jie gražiai krenta ir spindi – nes jų paviršius idealiai lygus ir slidus. Tačiau po kurio laiko plaukai nusausėja ir nusilpsta, nes negauna maitinimo. Dauguma kosmetikoje naudojamų silikonų vandenyje netirpsta, taigi iš plaukų juos plaunant normaliais šampūnais nepasišalina, o sudaro tirštas apnašas prie plauko šaknų. Jas išplauti galima tik labai stipriais šampūnais, o jie dirgina ir sausina galvos odą. Tai yra pripažinta problema, kurią sukelia silikonai. Ir ji yra tipinė cheminės kosmetikos problema – geras greitas efektas, bet ilgainiui neišvengiamos problemos. Kai kurie kosmetologai atkreipai dėmesį, kad yra ir vandenyje tirpstančių silikonų, kurie nesudaro tokių apnašų ir jų nereikia kažkaip specialiai išplauti. Tačiau bet kuriuo atveju, jie trukdo normaliai plauko mitybai ir taip jį silpnina. Verta atkreipti dėmesį, kad EWG duomenų bazė SkinDeep, vertinanti kosmetikos ingredientų saugumą, nieko blogo apie silikonus nesako. Mat jie ir nėra toksiški. Jie tiesiog gadina plaukus. Natūralūs kondicionieriai gaminami iš augalų aliejų bei ekstraktų, molio, jūros dumblių ir kitų medžiagų, kurios ne tik suteikia plaukams sveikumo įspūdį, o juos iš tiesų pamaitina ir sudrėkina. Jų efektas nėra momentinis, o priešingai – ilgalaikis, nes su kiekvienu tokio kondicionieriaus panaudojimu gaunama nauja naudingų medžiagų porcija. Reikia turėti omenyje, kad šampūno svarbiausias darbas yra išplauti nešvarumus ir tuo pačiu plaukų per daug nenusausinti. Kondicionieriaus darbas yra pagerinti plaukų būklę: drėkinti, maitinti, regeneruoti, balansuoti riebalų išsiskyrimą, švelninti, purinti ir kitaip kondicionuoti. Šampūnu labiausiai plauname galvos odą ir plaukų dalį prie šaknų. Kondicionieriumi priešingai – daugiausia jo tepame ant plaukų galiukų. Jei galvos oda riebi, ant jos kondicionieriaus visai netepame. Jei sausa – tepame ir ant odos. Nepamirškime leisti užteptam kondicionieriui pabūti kelias minutes – reikalingas laikas, kad jame esančios naudingosios medžiagos atliktų savo darbą. Kai kuriuos turtingos sudėties kondicionierius galima naudoti, kaip plaukų kaukes – užtepti prieš plaunant galvą, palaikyti 10–15 min. ir tada normaliai išplauti galvą su šampūnu ir kondicionieriumi. Tai ypač aktualu nuvargintiems, silpniems, lūžinėjantiems plaukams, taip pat plaukams žmonių, kurie plaukioja baseinuose, maudosi sūriame vandenyje, būna nepridengtais plaukais ant saulės. Save Save...

skaityti toliau