Apie Livinn – sveiki produktai


Šiandien yra daug žmonių, besidominčių sveika mityba, skaitančių rimtas knygas tomis temomis, bandančių įvairias mitybos sistemas ir ieškančių geriausios. Kai kas iš jų ir knygas apie tai parašo.

Kuo maniškė skiriasi nuo jų? Manyčiau labiausiai praktine žemiška informacija. Tuo, kad aš galiu pažvelgti į problemą kaip analitikė, kaip vartotoja ir kaip gamybos bei pardavimo procesų žinovė. Pastaroji patirtis šalia visų minėtųjų yra gana reta, nes žmonės užsiima maisto gamyba ar prekyba dažniausiai dėl verslo arba dėl to, kad jiems tai daryti smagu. Kitaip sakant, tie kurie analizuoja bendrus procesus, konkretaus verslo paprastai nedaro.livinn

Aš niekada nemaniau, kad galėsiu būti verslininkė. Bet taip susiklostė, kad su bendraminčiais 2007 metais įkūrėme įmonę „Sveiki produktai“ (dabar „Livinn – sveiki produktai“). Mūsų noras buvo prekiauti visokeriopai natūraliu ir sveiku maistu bei kosmetika. Žalio supratimo neturėjome, kaip mes juos atskirsime, pagal kokius kriterijus vertinsime. Palaipsniui teko susipažinti su standartais: ekologišku, biodinaminiu, atpažinti pseudoekologiškus gamintojus ir produktus, išmokti greitai skaityti produkto techninę informaciją iš dokumentų ir gamintojo žmogišką informaciją iš jo poelgių. Taigi esu viena iš įmonės „Sveiki produktai“ akcininkių, dirbu įmonėje ir esu atsakinga būtent už produktų parinkimą.

Neseniai „Sveiki produktai“ virto „Livinn“. Ne, niekas užsieniečiams akcijų nepardavė. Tiesiog frazė „sveiki produktai“ šiandien tapo bendrine. Ji nebereiškia nei aiškios produktų grupės (kaip antai ekologiški), nei juo labiau parduotuvių grupės pavadinimo. O žodis „Livinn“ mums asocijuojasi su gyvenimu.

 

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

12:32 in Apie viską, Maistas | 1 komentaras

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose. Tyrimo išvados pateikiamos tokios: 1. Sudėtys skiriasi. 2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai. Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas. Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas. Brandai tam ir reikalingi, kad teiktų savo, kaip gamintojo, garantiją apie prekės turinį ir nenusukinėtų šokolado, uogų ir riešutų, kaip kad aptikta juos darant. Jei gamintojas būtų priverstas padaryti pakeitimus dėl aiškios rinkos specifikos, greičiausia tuos skirtumus viešintų, naudodamas kaip privalumą – pavyzdžiui, „atsižvelgėme į tai, kad dauguma gyventojų nemėgsta vyšnių, bet mėgsta abrikosus ir todėl pakeitėme receptūrą“. Bet juk nieko panašaus nevyksta! Jei skirtumai nėra išnaudojami reklamai, matyt, nelabai yra kuo girtis. Taip elgdamiesi žymieji brandai Rytų Europos rinkoms siunčia žinutę, kad čia jie savo kokybės garantijų neteikia. Ar mums reikėtų mojuoti kumščiais, labai abejoju. Pakaktų tų brandų nebelaikyti tokiais puikiais ir paieškoti alternatyvių gamintojų, kuriems mes, kaip maža rinka, visgi esame įdomūs. Jų ne tik yra pakankamai. Jų gaminių ir sudėtys paprastai yra geresnės, nes jie žino, kaip reikliai vartotojai žiūri į naujokus. Ir dviejų produkto versijų jie negamina, nes ne tas mastas ir ne tas tikslas. Gerokai keblesnis dalykas yra įvertinti gaminių sveikumą. Ir taip yra labiau ne dėl gamintojų, o dėl sveikumo sąvokų kaltės. Atskirais atvejais teisės aktai vienareikšmiai nusako, kas laikoma sveikesniu, bet skirtingų šalių vartotojai toli gražu ne vienodai tai priima. Geriausi to pavyzdžiai yra cukrus ir riebalai. Pagal formalias maisto sveikumo sampratas polinesočiosios rūgštys yra gerai – tiek Omega 6, tiek Omega 3, o sočiosios racione turėtų būti ribojamos. Pagal tai išeitų, kad desertinis kremas, kurio pagrindą sudaro šalto spaudimo kokosų ar kakavos aliejus yra mažiau sveikas už tą, kur su saulėgrąžų aliejumi (jame vyrauja Omega 6). Bet su tuo nesutiks daugybė mitybos speciaistų. Mat saulėgrąžų aliejus ten tikrai bus ne šalto spaudimo, o rafinuotas, o dažnu atveju ir hidrintas. Ir tai yra daug svarbiau už augalo rūšį, iš kurio jis pagamintas! Jei aliejus hidrintas, nebesvarbu, ar jis palmių, ar rapsų, ar saulėgrąžų. Jei aliejus hidrintas, produktas yra vienareikšmiai vengtinas. Jei aliejus rafinuotas, į sveiką maistą taip pat negalėtų pretenduoti, nors formaliai galime sakyti, kad jis sveikas, kad ir dėl Omega 6 ar kokių pridėtų skaidulų bei vitaminų. Juo labiau nėra sveiki šiuose aliejuose gruzdinti bulvių traškučiai, nepriklausomai nuo to, ar riebalai hidrinti palmių, ar saulėgrąžų. Dar įdomiau yra...

skaityti toliau

Kuo ypatingi natūralūs kondicionieriai?

14:43 in Grožis | Komentarų nėra

Sintetinių plaukų priežiūros priemonių, kaip ir visos įprastinės kosmetikos, bazinė žaliava yra naftos produktai. Natūralių ir ekologiškų: augaliniai aliejai, ekstraktai, molis, mineralai, dumbliai ir kitos natūralios (gamtinės) medžiagos. Natūraliuose ir ekologiškuose plaukų kondicionieriuose, kaip ir visoje natūralioje bei ekologiškoje kosmetikoje, nenaudojami sintetiniai kvapikliai, dažikliai ir konservantai. Taip pat nenaudojama jokia naftos chemija ir ypač įprastinėje kosmetikoje populiarūs mineraliniai aliejai. Kondicionierius yra tarsi kremas odai – turi sudrėkinti ir pamaitinti plaukus, padėti jiems gintis nuo neigiamo aplinkos poveikio ir taršos, dažytiems plaukams – papildomai saugoti spalvą. Kai plaukai yra gavę pakankamai drėgmės ir maistingųjų medžiagų, jų žvyneliai gerai prigludę. Tuomet plaukai nesivelia, yra malonūs liesti ir blizgūs. Tačiau kaip ir odos atveju, to pasiekti nėra lengva, mat visų žmonių plaukai yra unikalūs ir kiekvienam reikia skirtingų medžiagų. Tai pati paprasčiausia priežastis dėl ko, rodos, kuo puikiausios sudėties kondicionierius gali netikti. Įprastiniams kondicionieriams gaminti plačiai naudojama lengvai tvarkoma ir pigi medžiaga – įvairūs silikonai. Natūraliuose ir ekologiškuose kondicionieriuose ji nenaudojama, nes yra sintetinė medžiaga, kuri tik sukuria stiprumo vaizdą, o ilgainiui plauką susilpnina. Silikonai – tai polimerai, kurie turi savybę apgaubti arba padengti sandaria plėvele. Tarsi lietpalčiu ar teflono sluoksniu. Taip apgaubtas plaukas atrodo lygus ir spindi. Silikonu padengtus plaukus labai lengva šukuoti, jie gražiai krenta ir spindi – nes jų paviršius idealiai lygus ir slidus. Tačiau po kurio laiko plaukai nusausėja ir nusilpsta, nes negauna maitinimo. Dauguma kosmetikoje naudojamų silikonų vandenyje netirpsta, taigi iš plaukų juos plaunant normaliais šampūnais nepasišalina, o sudaro tirštas apnašas prie plauko šaknų. Jas išplauti galima tik labai stipriais šampūnais, o jie dirgina ir sausina galvos odą. Tai yra pripažinta problema, kurią sukelia silikonai. Ir ji yra tipinė cheminės kosmetikos problema – geras greitas efektas, bet ilgainiui neišvengiamos problemos. Kai kurie kosmetologai atkreipai dėmesį, kad yra ir vandenyje tirpstančių silikonų, kurie nesudaro tokių apnašų ir jų nereikia kažkaip specialiai išplauti. Tačiau bet kuriuo atveju, jie trukdo normaliai plauko mitybai ir taip jį silpnina. Verta atkreipti dėmesį, kad EWG duomenų bazė SkinDeep, vertinanti kosmetikos ingredientų saugumą, nieko blogo apie silikonus nesako. Mat jie ir nėra toksiški. Jie tiesiog gadina plaukus. Natūralūs kondicionieriai gaminami iš augalų aliejų bei ekstraktų, molio, jūros dumblių ir kitų medžiagų, kurios ne tik suteikia plaukams sveikumo įspūdį, o juos iš tiesų pamaitina ir sudrėkina. Jų efektas nėra momentinis, o priešingai – ilgalaikis, nes su kiekvienu tokio kondicionieriaus panaudojimu gaunama nauja naudingų medžiagų porcija. Reikia turėti omenyje, kad šampūno svarbiausias darbas yra išplauti nešvarumus ir tuo pačiu plaukų per daug nenusausinti. Kondicionieriaus darbas yra pagerinti plaukų būklę: drėkinti, maitinti, regeneruoti, balansuoti riebalų išsiskyrimą, švelninti, purinti ir kitaip kondicionuoti. Šampūnu labiausiai plauname galvos odą ir plaukų dalį prie šaknų. Kondicionieriumi priešingai – daugiausia jo tepame ant plaukų galiukų. Jei galvos oda riebi, ant jos kondicionieriaus visai netepame. Jei sausa – tepame ir ant odos. Nepamirškime leisti užteptam kondicionieriui pabūti kelias minutes – reikalingas laikas, kad jame esančios naudingosios medžiagos atliktų savo darbą. Kai kuriuos turtingos sudėties kondicionierius galima naudoti, kaip plaukų kaukes – užtepti prieš plaunant galvą, palaikyti 10–15 min. ir tada normaliai išplauti galvą su šampūnu ir kondicionieriumi. Tai ypač aktualu nuvargintiems, silpniems, lūžinėjantiems plaukams, taip pat plaukams žmonių, kurie plaukioja baseinuose, maudosi sūriame vandenyje, būna nepridengtais plaukais ant saulės. Save Save...

skaityti toliau

Avižų košė – ta pati ir kitokia (II dalis)

11:24 in Maistas, Receptai | 6 komentarai

Paruošimas Apie greito paruošimo ir tirpias avižas nerašysiu, jų esmė ir yra, kad nereikia ruošti. Tik užpilti ir išmaišyti. Dribsnių paruošimas taip pat nėra sudėtingas, bet 5–10 min. užtrunka. Paprastai žmonės klausia, ar galima avižų dribsnius tiesiog užpilti verdančiu vandeniu. Galima. Ypač jei nesant tokios galimybės pusryčių apskritai nevalgysite arba pirksit degalinėje kokią nesamonę. Jei ne verdate, o tik užpilate, pridenkite indą lėkšte ir palaikykite 10 min. Jei jums virškins, tai ir gerai. Tačiau taip paruoštus dribsnius virškins ne visiems, kitiems reikės pavirti. Arba pamirkyti ir pavirti. Jei ilgiau verdame, palengvėja virškinimas, bet pakyla glikemijos indeksas. Jei užpilame arba verdame trumpiau, virškinti gali sunkiau, bet ir cukrų pakels mažiau. Taigi reikia surasti savo aukso vidurį. Įprasčiausias variantas – 1/2 puodelio avižinių dribsnių, 1 puodelis vandens. Užvirti, sumažinti ugnį, pavirti 3–5 min., priklausomai nuo dribsnių stambumo. Įberti žiupsnį nerafinuotos druskos. Palikti dar pabūti 5 min. Avižų grūdus gaminti reikia rimčiau. Bet ir čia galima prisitaikyti. Galima pamerkti per naktį, o ryte uždėti virti ir virti kol išvirs (apie 30–40 min.). Arba virti trumpai, o po to palaikyti pataluose apie 30 min. Arba apvirtą supilti į maisto termosą. Avižų grūdus tinka valgyti ne tik pusryčiams, bet ir pietums, ypač su troškintomis daržovėmis. Su kuo valgyti? Priklauso ir nuo skonio, ir nuo alkanumo. Ir nuo to, kokių medžiagų norite gauti. Paprasčiausias būdas – įsidėti sviesto ir druskos. Ir viskas. Jei dribsniai aukštos kokybės, galima mėgautis jų puikiu skoniu. Kitas paprastas būdas – įsidėti sviesto ir užsibarstyti cinamono. Toliau seka įvairios gaivesnės ar sunkesnės variacijos: – su razinomis, cinamonu, tarkuotu arba smulkiai pjaustytu obuoliu; – su razinomis, džiovintomis spanguolėmis, goji uogomis, migdolų ar kokosų drožlėmis; – su šviežiomis, džiovintomis, šaldytomis šilauogėmis, braškėmis ar kitomis uogomis; – su bananais, ananasais bei kitais vaisiais; – su neapdorotos kakavos gabaliukais; – su sultiniu; – su įvairiais vertingais aliejais (riešutų, linų sėmenų, kanapių). Toliau variantai su daugiau baltymų: – su graikiniu jogurtu ir įvairiomis sėklomis (kaip antai – linų sėmenimis); – su mirkytais graikiniais arba migdolų riešutais; – su žemės riešutų ar kitų riešutų sviestu; – su pesto padažu. Aš pati mėgstu arba su sviestu ir druska, arba su razinomis ir cinamonu. Kai turiu, prisipjaustau antaninio obuolio. Mano dukra pasigamina „tortą“ su razinomis, goji ir migdolų drožlėmis ir užsibarsto cinamoniniu cukrumi. Kartais verdu košę piene. Tada gardinu riešutais: anakardžias arba migdolais. Jei riešutus dedame į košę, jie būna minkšti ir išbrinkę. Arba galima pakepinti anakardžių puseles atskirai ir uždėti ant košės. Tai rimtas koziris nemėgėjams. Mūsų šeima paprastai naudoja stambius avižų dribsnius. Grūdų neverdame, nes nesame rimtų pusryčių valgytojai. Aš paprastai suvalgau mažą porciją, nes po visos pietums dar būnu neišalkusi. Belieka aptarti ekologiškumą ir versijas be glitimo. Yra toks reiškinys, kaip avižos be glitimo – tai avižos, kuriose nėra miežių, kviečių ir rugių priemaišų. Tos priemaišos normaliai dažniausia būna, tad avižas be glitimo reikia auginti specialiai. Jei ant pakelio parašyta „be glitimo“ arba yra „be glitimo“ ženkliukas, tai reiškia, kad jos buvo atskirai augintos ir pakuotos. Vokietijoje beglitiminėms avižoms galioja prievolė laboratoriškai patikrinti glitimo kiekį. (Kokia šiuo metu praktika Lietuvoje, nežinau, nes ji keitėsi, o apie Lietuvoje gamintas avižas be glitimo neteko girdėti). Avižos be glitimo tinka daugeliui glitimo netoleruojančių žmonių, bet ne visiems. Yra ir šių specialių avižų netoleruojančių (pačiose avižose taip pat šiek tiek yra glitimo, nors ir ne tokio, kaip kviečiuose). Ar geriau ekologiškos? Žinoma....

skaityti toliau

Avižų košė – ta pati ir kitokia (I dalis)

14:39 in Maistas | 1 komentaras

Nors avižų košė yra geriausi pusryčiai bet kuriuo metų laiku, ją prisiminti dabar – pats laikas. Kad ir kaip miesto žmogus būtų nutolęs nuo gamtos ir apsimestų jai nepaveikus, jos svyravimus, sezonų kaitą jaučiame visi. Net jei mums atrodo, kad niekas nevyksta, mūsų organizmas dirba prisitaikydamas. Maistas gali padėti prisitaikyti prie sezono, gali ir kliudyti. Orams šąlant ir trumpėjant dienai, organizmą reikia pašildyti. Ne tik šiltu maistu, bet ir vertingu maistinėmis medžiagomis, pasotinančiu ir stabilizuojančiu. Avižinės košės gerumą rudens sezonu pabrėžia ne tik rytietiškos tradicijos, kur įprasta kalbėti apie energijas (šilumą, šaltį, lengvumą, stabilumą), bet ir neretas šiuolaikinis dietologas. Trumpai priminsiu, kuo avižų košė gera grynai maistine prasme. Visų pirma dėl skaidulų, kurios pagerina žarnyno veiklą, pašalina daugiau toksinų, lėtina maisto virtimą gliukoze ir neleidžia staiga kilti cukrui kraujyje. Avižose esantys beta gliukanai pripažinti, kaip mažinantys cholesterolio kiekį kraujyje. Jie vertingi mažinant širdies ligų, diabeto ir nutukimo riziką. Skaidulingas maistas visada į naudą norintiems sulieknėti. (Apie skaidulų naudą neseniai rašiau čia). Atrodo, kas gali būti paprasčiau nei avižų košė? Gal paprasčiau būti ir negali, bet vis viena yra klausimų, į kuriuos tenka atsakyti: 1) kokias avižas rinktis? 2) kaip paruošti? 3) su kuo valgyti, kad pusryčiai būtų visokeriopai sveiki? Avižų tipai Avižų košę galima virti iš penkių tipų avižų: avižų grūdų, skaldytų avižų, avižinių dribsnių, greito paruošimo avižų pakelio, tirpių avižų pakelio. Lietuvoje visų jų pasirinkimas yra, išskyrus mažiau populiarias skaldytas avižas (steel–cut). Lietuvoje mėgstami nesmulkinti avižų grūdai, įvairaus dydžio avižiniai dribsniai (rolled oats – pagarinti ir suvoluoti avižų grūdai), įvairių skonių ir paruošimo būdų greito paruošimo (quick oat) bei tirpios (instant) avižų košės. Jei lyginsime jų maistines vertes (grynų, be priedų), jos praktiškai nesiskirs – bus panašiai kalorijų, baltymų, riebalų, skaidulinių medžiagų, natūralių cukrų ir geležies. Tačiau visos jos stipriai skirsis paruošimo laiku, konsistencija, pateikimo forma ir skoniu. Iš grūdų gaminsime ilgiausiai ir konsistencija bus rimtai kramtoma; iš dribsnių gaminsime trumpiau ir konsistencija bus vidutinė; greito paruošimo košė gaminsis greitai, o tirpių avižų – ką ir beminėti. Natūralu, kad grūdai ir dribsniai bus vieni, be priemaišų. Tačiau greitos ir tirpios avižos su retomis išimtimis bus su priedais, įskaitant tuos, kurių visai nenorime – skonio stiprikliais, tirštikliais, sočiai cukraus ir pan. Greito paruošimo avižos, tai labai ploni avižiniai dribsniai dar papildomai susmulkinti, kad kuo greičiau išvirtų. Kadangi skonis jų nuobodus, o faktūra tąsi, į jas dažniausia dedama priedų. Tirpios avižos yra jau išvirta avižinė košė ir po to dehidratuota – vėl paversta milteliais. Čia priedų galime tikėtis dar daugiau. Jei jau atmetėme nereikalingus priedus, žiūrėkime, kuo skiriasi gryni grūdai, įvairaus dydžio dribsniai ir dar smulkesnės avižų formos. Esminis skirtumas yra glikemijos indeksas – kaip grietai suvalgyta košė virškinimo trakte virs gliukoze ir bus įsiurbta į kraują. Jei labai greitai (glikemijos indeksas (trumpinys GI) aukštas) susidarys cukraus pikas, kurio nenori ne tik diabetikai, bet ir sveiki žmonės. Aukšto GI maistas išbalansuoja ir nuotaiką, ir papildomus kilogramus suorganizuoja (cukraus perteklius tuo momentu verčiamas riebalais atsargai). Kuo GI žemesnis, tuo lėčiau vyksta maisto pasisavinimas ir lėčiau kyla gliukozės kiekis kraujyje. Kai maistas pasisavinamas lėtai, ilgiau jaučiamas sotumo jausmas. Cukraus kitimo skalė labai didelė. Ji priklauso ne tik nuo avižų formos, bet ir nuo paruošimo ir dar labiau nuo to, su kuo juos valgysit. Čia reikia pačiam pajausti, koks maistas kaip jus veikia. Jei suvalgę normalią avižinių dribsnių porciją (nepervirtą ir neprisaldintą) ramiai sulaukiate pietų, tai...

skaityti toliau

Kitoks riešutų sviestas

15:06 in Maistas, Receptai | Komentarų nėra

Daugelis mūsų jau priprato prie riešutų sviesto. Pagaminto iš įvairių riešutų, sotaus ir maistingo. Kas jį naudoja tepti ant duonos, kas deda į padažus, kokteilius, desertus. Įvairių gamintojų riešutų sviesto skonis bei konsistencija paprastai nesiskiria iš esmės. Jie yra tiršti, šaldytuve palaikyti – kietoki. Vieno valgyti paprastai nesinori, nes sunkus. Jei nesaldinti, labiau primena rimtą maistą nei saldumyną. Italų tradicinių, bet ekologiškų, saldumynų gamintojas „Aiello“ šiemet pagamino visai naujo tipo riešutinių produktų. Sakytume, riešutų sviestų, bet greičiau – kremų: crema nocciola chiara ir crema mandorla chiara. Abu 100% nocciola – 100% riešutų. Konsistencija jų gerokai minkštesnė ir skystesnė, skonis labai švelnus. Nėra jausmo, kad valgytum riebų produktą. Pradžioje net nebuvo aišku, su kuo juos valgyti. Visų pirma dėl to, kad labai skanu atskirai vieną šaukšteliu pakabinti. Kyla klausimas, kaip jie tai pagamina? Puikiuosius riešutus mala akmeninėmis girnomis ir tai daro lėtai, kad nepakiltų temperatūra. Taip išsaugoma ir maistinė vertė, ir skonio subtilumai. Produktai šie yra ekologiški, žaliavalgiški (raw), veganiški, be laktozės ir be glitimo. Gamintojas rekomenduoja valgyti užteptą ant duonos ar trapučio, dėti į makaronų padažus ir kitą maistą, siekiant pagerinti jų maistingumą. Pilti ant desertų ir ledų, dėti į kokteilius ir košes vaikams. Pabandėm su ledais – super! Neabejotinas šios vasaros ledų atradimas – lygaus skonio ledai (vaniliniai, plombyras ar pan.) ir šaukštelis „Aiello“ ekologiško lazdynų riešutų kremo be luobelių. Skonis netikėtai puikus ir pilnas. Išvaizda primena karamelę, bet jokio banalaus saldumo. Tiko net vaikams, kurie tokių įtartinų užpilų nevalgo. Maistine prasme produktas taip pat tobulas – juk sudėtyje tik lupti Pjemonto lazdynų riešutai. Gausu baltymų, riebalų, skaidulinių medžiagų, jokio pridėto cukraus ar sirupo. Netgi natūralių riešutuose esančių cukrų itin mažai. Įdomu tai, kad valgomas vienas kremas neatrodo saldus, o užpiltas ant ledų skamba it riešutinė karamelė. Ir šaukštelio kremo pakanka gerumui pajusti. P.S. Panašiame indelyje yra ir kitas šio gamintojo produktas nociolla spalmabile, 35% nocciola – saldintas lazdynų riešutų kremas su 35% riešutų ir be jokių hidrintų riebalų....

skaityti toliau

Sodelis su papūgomis ir kokosų aliejus

16:45 in Apie viską, Maistas | Komentarų nėra

Kadangi ne pirmą kartą lankau ekologiškų produktų gamintojus, jau žinau, kad išorė apgaulinga. Atvažiavus prie „Ölmühle Solling“ (Vokietijoje), atrodo, kad papuolei į mielo laiko leidimo vietą: sodelis, darželis, dvi spalvotos papūgos narvelyje (po to sužinojome, kad viena psichologiškai traumuota iš gyvūnų prieglaudos), nenuvalgyti prisirpę serbentai ir avietės, skulptūros, lyg milžinams padaryti baldai bei kitokie menai. Sodelyje auginami augalai, iš kurių sėklų ar vaisių čia spaudžiamas aliejus. Kai kurie atrodo visai netikėtai (kaip antai juodgrūdė). Sodelio gilumoje – parduotuvė, kurioje parduodamas ne tik čia išspaustas aliejus bei veikia nuolatinė visų jų rūšių degustacija, bet ir kitų gamintojų ekologiški ir šiaip mieli dalykėliai. Kaip pasakoja Gudrun Baensch, tos parduotuvės neplanavo turėti. Žmonės rimti, užsiėmę gamyba, nėra laiko su pavieniais klientais užsiiminėti. Tačiau tų norinčių buvo daugiau ir daugiau, kol patys darbuotojai ėmė sakyti, kad reikia įkurti atskirą parduotuvę, o ne pardavinėti aliejų iš ofiso, pripuolamai. Taip, vokiški pirkimo įpročiai skiriasi nuo mūsų. Ten daug žmonių keliauja – kompanijomis, grupėmis ir pavieniui – sustoja pasižvalgyti gražiuose sodeliuose ir mėgsta ten ką nors nusipirkti. Neretas po to ir lieka prie to pasirinkimo, ypač kai produktas toks kokybiškas. „Ölmühle Solling“ yra tikras šeimos verslas. Gudrun ir Werneris Baensch ilgą laiką dirbo kitose šalyse – Pietų Amerikoje, Azijoje – mokė vietinius žmones pagaminti aukštesnės pridėtinės vertės produktą. Pavyzdžiui, parduoti ne kavos žaliavą, o skrudintas pupeles, ne kokosų žaliavą, o kokosų aliejų ir pan. Šie įgūdžiai labai praverčia dabartiniame versle, kai reikia pirkti žaliavas iš tų egzotiškų kraštų; ne naujiena nei augalai, nei žmonių bendravimo įpročiai. Šiemet įmonei jau 20 metų ir jos valdymas atiduotas naujai kartai. Dideliam tėvų džiaugsmui sūnus Sebastian Baensch – „Ölmühle Solling“ direktorius. Džiaugsmas ne tik dėl to, kad įmonė perduota į geras rankas, bet ir dėl to, kad vyresnieji gali užsiimti tuo, ką labiausiai mėgsta – Werneris aliejų savybių tyrinėjimu ir receptų kūrimu, o Gudrun – pardavimais ir finansais. Smagu, kai taip gerai pasidalina. Dukra Sarah tik praeitą mėnesį atidarė firminę „Ölmühle Solling“ parduotuvę Kelne. Kaip aliejaus gamykla „Ölmühle Solling“ yra nedidelė, tačiau vietos užima ne taip ir mažai, nes labai didelis asortimentas. Iš tiesų, sunku apsiriboti asortimentu, kai savininkas toks kūrybingas. Kai apžiūrinėjome gamyklą, joje buvo spaudžiamas Vokietijoje labai mėgstamas aguonų aliejus. Aplink sklido malonus jo kvapas. Tik ką buvo baigta spausti linų sėmenų aliejaus partija, paragavome jo dar šilto. Tai buvo pirmas kartas, kai linų aliejus man buvo tikrai skanus. „Ölmühle Solling“ spaudžia linų aliejų tik iš vienos rušies linų, nors yra išbandę dešimtis. Nes būtent šios rūšies aliejus atspariausias oksidacijai ir ilgiausiai išlaiko savo savybes. Sakysite, geras „ilgiausiai“, kai tinkamumas vartoti nuo pagaminimo yra 3 mėnesiai! Tačiau iš kitų rūšių būtų dar trumpiau. Tai žinant nenuostabu, kad rinkoje tiek daug neskanaus šalto spaudimo linų sėmenų aliejaus. „Ölmühle Solling“ spaudžia aliejų mažomis porcijomis, pilsto į bačkutes, jautriems aliejams (kaip linų sėmenų) likusį tūrį pripildo vandenilio dujų, kad oksidacijos procesas nevyktų. Tik gavę užsakymą iš kliento, jį išpilsto į tamsaus stiklo butelius ir tą pačią dieną išsiunčia. Kaip tokiam gamintojui, sandėlys atrodo visiškai kukliai – vos viena kita pripildyta dėžė rytdienai. Viską stengiamasi išvežti iš karto pagaminus. Kitoje patalpoje buvo spaudžiamas erškėtuogių kauliukų aliejus. Tai sunkiausiai išspaudžiamas aliejus, nes kauliukai yra ypač kieti ir aliejaus išeina labai nedaug. Tai yra esminė priežastis, kodėl jis toks brangus. Aš ankščiau maniau, kad jo brangumas daugiausia nulemtas sudėtingo žaliavos gavimo proceso, bet pasirodo,...

skaityti toliau

Apie sezoninį maistą: vasara yra gero maisto puota

10:01 in Maistas | Komentarų nėra

Žinome, kad sezoninis maistas madingas. Bet neretam kyla klausimas, ar ši mada turi argumentų, ar yra tik forma bei propaganda. Kadangi vasara yra pats turtingiausias sezonas, dabar yra tinkamas laikas pakalbėti apie sezoninį maistą. Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą. Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis. Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios. Kitas gerumo laiptelis – augintos vienos dienos atvežimo spinduliu, skintos prinokusios, augintos dirvoje. Tada prasideda – už stiklo ar be jo, po plėvele arba be jos. Ir galų gale ateina braškių sezonas – kai prinokusių jų yra galybė ir mes, valgytojai, galime rinktis jau pagal braškių veislę – kas kokias labiau mėgsta. Nereikia nė sakyti, tokios braškės yra geriausios. Bet ne dėl to, kad dabar sezonas ir mums privalu valgyti braškes. O dėl to, kad jų yra užaugusių pačiomis geriausiomis sąlygomis – dirvoje lauke ir dar galime pasirinkti rūšį. Kiti geri vasarinio sezono pavyzdžiai yra bulvės, pomidorai, cukinijos, voveraitės. Pačioje vasaros pradžioje pasirodo pirmosios bulvės. Jas veža iš Pietų kraštų, mūsų skoniui jos nelabai skanios (sako, ne tik mūsų). Su laiku bulvės ima užaugti vis arčiau mūsų, kol galų gale gauname tokias, prie kurių esame įpratę, ir tada jau šaltibarščių sezonas pakyla į aukštumas. Ypač, kai atsiranda šviežių burokėlių. Jaunų, minkštų – pačių skaniausių. Kai burokėliai paūgėja daržuose masiškai, yra burokėlių sezonas. Tada smagu juos valgyti netgi žalius, svarbu plonai supjaustyti. Jei virsime, išvirs labai greitai, nėra ko lyginti su žieminiu virimu valandomis. Taigi dirvožemis, atviras laukas, netolimas atstumas ir tinkama veislė – tai, kas daro maistą sezoninį. Tokį, kuris yra skaniausias valgytojui ir palankus bet kokiam maisto gamintojui. Neturi būti supervirėju, kad iš tokių produktų pagamintum skanų patiekalą. Nebent turi madą pervirti. Šviežios bulvės, burokėliai, brokoliai – aromatingi, minkšti. Nei ilgai virti, nei prabangių padažų, nei daug prieskonių dėti. Šviežios daržovės kupinos polifenolių, fermentų ir kitų „gyvybės lašelių“. Pats smagumas juos suvalgyti dar darže – agurkus, pomidorus, krapus ir pan. Morkytes pakanka tik nuplauti, net skusti nereikia. Bulves iki Kalėdų galima gaminti neskustas, tik gerai nuplautas. Mes esam įpratę ruošti daug atsargų žiemai – virti, šaldyti, marinuoti. Tai, be abejo, puiku ir skanu. Bet atsargų nevertėtų padauginti, nes kiekviena šviežia suvalgyta uoga yra geriausias pasaulyje maistas, ypač jei savam darže ar miške augusi ir savom rankom skinta. Gal pastebėjote, kad nuplautų uogų skonis kitoks, net jei jas po to šaldome? O pirktų negi neplausime. Vasara yra gero maisto puota. Taip pat gera proga išbandyti naujus derinius, stipriai padidinti daržovių kiekį racione. Pakanka užpilti gero šalto spaudimo aliejaus, sotumui pabarstyti moliūgų ar saulėgrąžų sėklų, linų sėmenų ar smulkintų riešutukų. Sakysite, vasarą ir rudenį bepigu, sezoninio maisto apstu, bet ką daryti žiemą? Atidėti sezoninio maisto idėją kitam vasaros–rudens sezonui? Nieko panašaus. Žiemą ir ankstyvą pavasarį sezoniška yra kliautis...

skaityti toliau

Kai kvepia, tai nekanda

15:43 in Apie viską, Grožis, Kosmetika | Komentarų nėra

Atėjus vasarai daugelio galvos skausmas yra sugalvoti, kaip gintis nuo uodų, erkių ir kitų kandikų būnant gamtoje. Sąmoningesni vartotojai nemano, kad pakanka pasipurkšti bet kuo, kas žada apsaugą, ir viskas bus gerai. Nes patys repelentai yra stiprūs chemikalai. Natūralių repelentų pasirinkimas rinkoje yra smarkiai sumažėjęs dėl teisinio reguliavimo. Visus purškalus ir tepalus, kurie vadina save vabzdžius baidančiais, privalu registruoti ir mokėti nemenkus pinigus. Taip produktai brangsta ir mažėja jų pasirinkimas, o išmanesni vartotojai imasi tepalus maišyti patys. Juolab, kad receptų internete apstu. Kas eterinius aliejus pažįsta, tiems tai tik naujas kūrybos laukas, juolab, kad išbandyti labai paprasta – sumaišai, išsitepi, išeini į kiemą ir viskas tampa žiauriai aišku. Žiaurumo dydis atvikščiai proporcingas tepalo efektyvumui… t.y., kuo tepalas geresnis, tuo mažiau įkandimų. Tačiau nemažai žmonių eterinių aliejų privengia. Vieni dėl nežinojimo, kiti dėl neigiamos nuostatos eterinių aliejų atžvilgiu, esą jie gali sudirginti. Ši nuostata pastaruoju metu aktyviai formuojama cheminės kosmetikos propaguotojų, ji atsispindi neretoje kosmetikos saugumo vertinimo duomenų bazėje ar nuomonėje. Dažniausiai tos baimės yra nepagrįstos. Galima būtų kalbėti daug, kodėl taip yra, tačiau kitą kartą, šiandien tema praktinė. Aromaterapija – eterinių aliejų mokslas – iš tiesų yra sudėtinga ir subtili disciplina, todėl žinojimas čia būtinas. Bet tų pavojų nėra tiek daug, kiek jų piešiama. Ką reikia žinoti gaminant tepalus vabzdžiams atbaidyti? Pirma, kad eterinius aliejus būtina lašinti į bazinį aliejų, o ne naudoti ta koncentruota forma, kokia jie parduodami. Bendra taisyklė: 5 lašai eterinio į 10 ml bazinio aliejaus (kokosų, sezamų, migdolų, alyvuogių ar kt.). Jei tai prieskoninis eterinis aliejus arba tepti ruošiamasi ant veido: bus 1–2 lašai/10 ml bazinio. Jei ruošiamasi naudoti eterinius aliejus vaikams ir nėščiosioms, reikia specialiai pasidomėti, kokius aliejus konkrečiai galima vartoti, kokie kiekiai bei būdai yra saugūs. Vaikams visos dozės būna mažesnės. Belieka išsirinkti pačius aliejus. Kaip bazinį aliejų tepalui nuo uodų rekomenduočiau naudoti nerafinuotą kokosų aliejų. Visų pirma jis pats vabzdžių yra nemėgstamas (nors gardžiai kvepia), mažiausiai tepa rūbus, nebijo šilumos ir teikia tam tikrą apsaugą nuo saulės. Bet, žinoma, gali būti ir kiti. Iš eterinių aliejų šiam tikslui dažnai naudojami patys populiariausi eteriniai aliejai, tokie kaip levandų, įvairių rūšių eukaliptų, citrinžolių, arbatmedžių, rozmarinų. Galima rasti ir moksliškai pagrįstų formulių, ir pasirinkti aliejus pagal konkrečius vabzdžius. Aš pati išbandžiau labai paprastą formulę, kuriai pasigaminti nepirkau nieko specialiai. Man ji kol kas neblogai pasiteisina: į 30 ml kokosų aliejaus indelį (pašildyto, kad būtų skystas) įlašinau 10 lašų arbatmedžio eterinio aliejaus. Šiuo mišiniu tepu kūną (veidą taip pat) prieš einant į lauką. Uodai aplink zyzia, bet netupia. Mano vertinimu, toks tepalas laiko ilgiau, nei eterinių aliejų purškalas ant rūbų. Be to, gerai drėkina odą, kas svarbu būnant saulėje. Kaip matote, mano naudojama koncentracija yra mažesnė nei rekomenduojami 5 lašai į 10 ml. Bet aš tepiau ir ant veido, ir dukrai. Toliau pateikiu ištrauką iš interviu su parfumere, aromaterapijos žinove Laime Kiškūne apie eterinius aliejus, kurių reikėtų vengti tepti ant odos. „Yra eterinių aliejų, kurių koncentracija kosmetikos priemonėse turi būti labai maža – iki 0,01%. Tai pasakytina apie eterinius aliejus, turinčius agresyvių fenolinių junginių: cinamalio, timolio ir karvakrolio, kurie gali sukelti stiprų odos sudirgimą ir dermatitą. Visų pirma minėčiau cinamono žievės eterinį aliejų. Kosmetikoje taip pat nerekomenduočiau patiems naudoti čiobrelių, raudonėlių, dašių eterinių aliejų, jei nesate specialistai. Jei esate specialistai, turite tiksliai suskaičiuoti koncentraciją. Kita grupė yra fototoksiniai (didinantys odos jautrumą saulės šviesai) eteriniai aliejai. Tai citrusų...

skaityti toliau

Apie maisto kainą: žmonės pripratę prie to, kad maistas kainuoja pigiai arba apskritai nekainuoja

18:31 in Apie viską, Maistas | Komentarų nėra

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus. Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo. Ypač maisto trūkdavo karo ir pokario metais. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje taip pat stipriai trūko maisto, bet tuo metu jau buvo stipriai išplėtotos technologijos, tad buvo sukurta pakaitinio maisto. Jis galėjo būti puikus laikinas sprendimas, gelbėjantis nuo bado. Bet tie spendimai užsiliko, mat leido pagaminti pigų maistą. Tai labai patiko politikams, juolab kad dirbtinio maisto žala dar nebuvo pastebėta. Toliau skaitykite Delfi.lt > „Kai ekonomistas ir sveiko maisto žinovas parašo straipsnį apie gero maisto ekonomiką, gaunasi geriausias mano skaitytas straisnis ta tema. Kaifavau skaitydamas. Jau kuris laikas man krebžda mintis, kad tikroji prabanga yra ne fermose uzaugintos krevetės, o natūraliai uzaugęs (dar geriau – paties užaugintas) pomidoras. Dėl tūkstančio priežasčių, kurias jūs žinote. Ačiū.“ – apie straipsnį atsiliepia marketingo strategijos ekspertas Linas Šimonis....

skaityti toliau

Vakarienė ir pagaliukai

14:41 in Maistas, Receptai | Komentarų nėra

Ne vienas suka galvą, ką valgyti vakare, kad būtų ir maistinga, ir nesunkiai virškinama, ir, ne mažiau svarbu, netruktų ilgai pagaminti. Man tam reikalui tinka sriubos su miso. Sriuba, jei ji ne su mėsa, bulvėm ir kruopom, yra lengvai virškinama. Dėl maistinės vertės – miso ir daržovės. Dėl sotumo, smagumo ir kad vaikai valgytų, dedu šiek tiek makaronų, geriausia be glitimo. Pagaminti tikrai netrunka. Ypač patogu, kai turi daržovių nuoviro. Esu gaminusi visokiausių variantų: su paprikomis, morkomis, daigintomis spindulinėmis pupuolėmis, žirnių ankštimis ir pan. Iš daržovių dedu tai, ką turiu šaldytuve, o miso, sojų padažo, citrinų sulčių ir kokių nors be glitimo makaronų turiu visada. Specialiai nusiperku tik grybų. Čia vienas galimų variantų, ypač paprastas, o skonio prasme tikrai vykęs. Reikės: vandens arba daržovių nuoviro (aš turėjai nuo bulvių ir šparagų) pagal porcijų skaičių 2 šaukštų miso pastos (naudojau Genmai miso) 2 saliero stiebų 3 šampinjonų 1 stiklinės žalių žirnelių (naudojau šaldytus) 3 riekelių šviežio imbiero 1/2 a. š. kajeno pipirų (arba čili) 1/2 pakelio Bifun makaronų 1 šaukšto citrinų sulčių 1-2 šaukštų sojų padažo Shoyu Saliero kotus supjaustyti siaurais griežinėliais. Patroškinti juos ant kepimui tinkamo aliejaus, prieš tai supylus smulkiai pjaustytą imbierą ir pipirus. Saliero kotų nereikia sukepinti, bet patroškinti, kad taptų minkšti. Tam naudoju dangtį ant keptuvės ir pilu kokį šaukštą vandens. Tuo pat metu ant viryklės užkaisti puodą su vandeniu ar daržovių nuoviru. Užvirus dėti žirnelius. Po poros minučių sudėti makaronus ir po minutės išjungti. Tada įmaišyti miso pastą, supilti sojos padažą, druską ir citrinų sultis (pagal skonį). Druską svarbu dėti po miso ir sojų padažo paragavus, kad nebūtų persūdyta. Tada nupilti sriubą tiems, kurie nevalgo aštriai (pvz., vaikams) ir supilti troškintus salierų kotus. Palaikyti porą minučių ir valgyti. Jei naudojami Bifun makaronai, valgyti rekomenduoju su pagaliukais. Makaronai labai prisigeria sultinio, tai skysčio lieka mažai. Tinka pabarstyti šviežiomis petražolėmis....

skaityti toliau