Category: Politika ir ekonomika Page 8 of 9

Stabilumas – misija neįmanoma

On 2015-06-08

Poetai ir išminčiai kalba apie gyvenimą kaip upę, kuri teka savo vaga ir niekada nestovi vietoje. Jie taip pat primena, jog iš anksto nežinome, kas bus už posūkio ar kalno. O net jei ir žinotume, vargiai būtų naudos: jei upė sustoja, ji supūva. Pasakos nuo mažens vaikus moko, kad galų gale laimi trečiasis brolis kvailys, kuris upės netvenkė, jos krantų nelygino, o tik smagiai pliuškenosi, kur galėjo, padėdamas jo pagalbos prašantiems ir kovodamas su niekdariais.

Bet mums pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Moderni visuomenė, panašu, neskaito ne tik pasakų, poezijos ir filosofijos. Nors mokosi daug, laisvai tekančios upės nemato, tik technologinį vandenį vamzdynuose, šliuzus, užtvankas ir hidroelektrines.

Koks yra pagrindinis vadinamųjų išsivysčiusių valstybių tikslas, kurį jos deklaruoja savo piliečiams? Gyventi stabiliai arba laipniškai gerėjančiai. Gali atrodyti, kad svarbiausias noras yra gyventi (materialia prasme) kuo geriau: tokį įspūdį sukuria nuolat siekiamas ekonominis augimas. Tačiau didelio augimo taip pat bijoma – jis provokuoja vadinamus „ekonomikos perkaitimus“.

Iš knygos*. Apie maistą ir mūsų laikus (II)

By Guoda

On 2015-03-17

In Maistas, Politika ir ekonomika

I. Apie mūsų laikus (2 dalis)

Kodėl žemės ūkio politika yra toks aktualus veiksnys? Visų pirma todėl, kad per valstybės aparatus mokesčių pagalba galima akumuliuoti milžiniškas lėšas, kurių prieš pora šimtų metų tiesiog nebuvo. Antra, todėl, kad žmogus ir taip jau giliai įsiskverbęs į gamtą: išžvalgęs kosmosą, žemės ir vandenų gelmes, sudrėkinęs dykumas, nukreipęs upes, prakirtęs džiungles ir „civilizavęs“ ten gyvenančias tautas. Galim diskutuoti, kiek tai sukūrė gėrio, bet kad sukūrė labai rimtų blogų padarinių – faktas. Ir tada kyla klausimas: kas toliau? Ar išliks bent tai, kas dar liko tose džiunglėse, vandenyse ir dykumose? Ar mes patys išliksime bent kiek gamtiški?

Nors geras žmogus ne profesija

By Guoda

On 2015-03-05

In Politika ir ekonomika

Doras žmogus – beveik profesija. Dažnai girdime, kad karjera ir profesinė sėkmė atitenka nedoriesiems, nes jie leidžia sau naudotis visomis priemonėmis rezultatui pasiekti. Atskirais atvejais – taip, juolab kad apie juos kalbėti, rašyti ir netgi kurti filmus yra įdomu. Yra drama, emocija ir moralas – koks žiaurus ir neteisingas pasaulis. Tačiau jei mums rūpi ne išskirtiniai ostapai benderiai ar vietinės reikšmės kunigaikštukai, o normalūs gero darbo siekiantys žmonės, dorybės vis dėlto yra vertingas kapitalas.

Idant būtų mažiau papildomų veiksnių, kalbėsiu ne apie verslininkus, o apie samdomus darbuotojus. Verslo savininkui reikia turėti papildomų gebėjimų: įžvelgti galimybes, vertinti ir prisiimti rizikas, burti ir įkvėpti žmones pačiam neišsikvepiant, dirbti nuolatinio konkurencinio streso sąlygomis ir pan. Samdomas darbuotojas šių savybių gali ir neturėti.

Apie kokius reikalavimus visų pirma pagalvojame svarstydami apie karjerą?

Vėl euras ir vėl kainos

By Guoda

On 2015-01-21

In Politika ir ekonomika

Ne taip seniai dar diskutavome, ar euro mums reikia. Dar gerokai prieš oficialų pareiškimą, kad euras bus, šios diskusijos išsikvėpė. Ir ne todėl, kad susitarėme, jog euras mums yra reikalingas. Veikiau išsikristalizavo supratimas, kad euro įvedimas nėra tiesiog ekonominis klausimas, kur galima būtų apskaičiuoti naudas ir sąnaudas ir tuo remiantis pasirinkti geresnį variantą (nors Lietuvos centrinis bankas apskaičiavo, kad apsimoka).

Tačiau realaus pasirinkimo kaip ir nebuvo. Euro įvedimas, pasiekus nustatytus reikalavimus šalies finansams, yra integrali stojimo į ES tąsa. Dėl to taip pat galima diskutuoti, išryškinant tolesnes ES raidos perspektyvas: federacija ar tolesnė centralizacija. Tačiau Ukrainos įvykių fone diskusija persikėlė į dar fundamentalesnį – saugumo lygmenį.

Kiekvienas svyravimas dėl pasirinkto kurso gali sudaryti įspūdį, kad ES esanti silpnas darinys, ir kitos valstybės galinčios ją apeiti, siekdamos savo geopolitinių tikslų. Taigi jei Lietuva būtų nusprendusi, kad mums euro nereikia, tai būtume prisidėję prie šio nepageidautino įvaizdžio. Dabar neprisidėjome, ir tai yra gerai.

Apie specialistus ir generalistus arba kodėl nepavyksta susitarti

By Guoda

On 2015-01-21

In Politika ir ekonomika

Klasikinis išsilavinimas įpareigoja žmogų turėti žinių ir supratimo, kurie leistų jam svarstyti didžiąją dalį gyvenime aktualių problemų. Tačiau gyvenimas informacijos amžiuje tapo toks informaciškai tirštas, kad darosi vis sunkiau šį supratimą pasiekti. Gal todėl ir nestebina, kad vis mažiau kas ir siekia. Juolab kad ir lavinimo sistemos nuolat kito, o šiandienes vargu ar galima pavadinti „suteikiančiomis klasikinį išsilavinimą“. Toli gražu ne visi mokosi menų, filosofijos ir (kas ypač pastebima) logikos. Nunykus visuomeniniam religijos vaidmeniui, žmonės akivaizdžiai stokoja dvasinio išsilavinimo. Pakito ir lavinimosi siekis. Sunku pasakyti, kiek atskiram jaunam individui apskritai aktualu susigaudyti gyvenimo problemose, tačiau, kaip matyti iš viešos diskusijos – pats susigaudymo lygis yra menkas. Mokymosi tikslas dažniausiai yra įgyti naudingą specialybę, t. y. išmokti specialių žinių bei įgūdžių. Arba „išreikšti save“, patenkinti savo polinkius. Antruoju atveju tikėtiniau, kad žmogus pasirinks bendresnio pobūdžio išsilavinimą (matematiką, filosofiją ar literatūrą), tačiau pirmuoju atveju tokia tikimybė labai maža. Specialistas tam ir specialistas, kad išmanytų giliai. O kadangi ir laikas, ir žmogaus fizinės galimybės yra riboti, gilumas dažniausiai eina drauge su siaurumu.

Stebint viešąjį gyvenimą abejonių nekyla, kad gyvename „specialistų“ visuomenėje. Specialistų ne ta prasme, kad visi labai gerai (giliai) išmano savo darbą, bet ta, kad išmano tik siaurą sritį. Todėl neturėtų būti nuostabu, kad visuomenei sunku susitarti. Dėl visko: politikos, ekonomikos, ekologijos, kultūros. Vizionierių, kaip išgelbėti Lietuvą ir Pasaulį, pulkai, bet tarpusavyje jie nesusišneka, nes net nemato reikalo šnekėtis, ieškoti bendrų vardiklių. Kviesti būti vieningiems populiaru, bet tai nėra tas pats. Toks kvietimas paprastai reiškia ne siekį susikalbėti, bendrai dirbti, bet tiesiog paklusti.