Žmonės įvairiai sprendžia klausimus, kai jie susipina į neišpainiojamą mazgą. Vieni kantriai painioja, neburnodami, kiti painioja nekantriai, skųsdamiesi ir keiksnodami, treti paima kirvį (kalaviją) ir mazgą perkerta. Nesvarbu, kas tas mazgas būtų – išorinė darbinė ar buitinė problema, santykiai su kolektyvu ar asmeniu, kito žmogaus ar net savo paties gyvybė.
Negali sakyti, problemų sprendimas kirvuku turi patrauklumo, ir netgi pasitaiko atvejų, kai kito būdo rasti neįstengiame. Manau, ne vienas esame pagalvoję: nebegaliu daugiau čia problemose įklimpęs kankintis, imsiu ir mesiu viską – projektą, studijas, darbovietę, profesiją, jį ar ją, Lietuvą, savo svajonę ar kt. Nusidažysiu plaukus violetiniai ir išvažiuosiu į Haitį (Kaip sakė caras iš animacinio filmuko apie užjūrio princą – parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir išvažiuosiu į užsienį).
Kartais gal ir visai verta, kai kalbame tiesiog apie bėdas ir nesėkmes. Mes patys priimame sprendimus dėl dalykų, kuriuos ir turime patys valdyti (darbo, gyvenimo būdo, žmonių, su kuriais bendraujame), ir patiriame tų sprendimų pasekmes.
Tačiau situacija yra visai kitokia, kai prabylama apie sprendimus kirvuku pačios žmogaus gyvybės atžvilgiu ir ypač, kai tai tampa visuomeniniu, o ne asmeniniu sprendimu. Turiu galvoje mirties bausmę, eutanaziją, priverstinę sterilizaciją ir panašius veiksmus, kuriuos visuomenė esą daranti dėl savo pačios gerovės.