Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Maistas Page 6 of 26

Apie sezoninį maistą: vasara yra gero maisto puota

Žinome, kad sezoninis maistas madingas. Bet neretam kyla klausimas, ar ši mada turi argumentų, ar yra tik forma bei propaganda. Kadangi vasara yra pats turtingiausias sezonas, dabar yra tinkamas laikas pakalbėti apie sezoninį maistą.

Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą.

Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis.

Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios.

Apie maisto kainą: žmonės pripratę, kad maistas pigus

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Vakarienė ir pagaliukai

Ne vienas suka galvą, ką valgyti vakare, kad būtų ir maistinga, ir nesunkiai virškinama, ir, ne mažiau svarbu, netruktų ilgai pagaminti.

Man tam reikalui tinka sriubos su miso. Sriuba, jei ji ne su mėsa, bulvėm ir kruopom, yra lengvai virškinama. Dėl maistinės vertės – miso ir daržovės. Dėl sotumo, smagumo ir kad vaikai valgytų, dedu šiek tiek makaronų, geriausia be glitimo. Pagaminti tikrai netrunka. Ypač patogu, kai turi daržovių nuoviro. Esu gaminusi visokiausių variantų: su paprikomis, morkomis, daigintomis spindulinėmis pupuolėmis, žirnių ankštimis ir pan. Iš daržovių dedu tai, ką turiu šaldytuve, o miso, sojų padažo, citrinų sulčių ir kokių nors be glitimo makaronų turiu visada. Specialiai nusiperku tik grybų.

Čia vienas galimų variantų, ypač paprastas, o skonio prasme tikrai vykęs.

Reikės:

vandens arba daržovių nuoviro (aš turėjai nuo bulvių ir šparagų) pagal porcijų skaičių

2 šaukštų miso pastos (naudojau Genmai miso)

2 saliero stiebų

3 šampinjonų

1 stiklinės žalių žirnelių (naudojau šaldytus)

3 riekelių šviežio imbiero

1/2 a. š. kajeno pipirų (arba čili)

1/2 pakelio Bifun makaronų

1 šaukšto citrinų sulčių

1-2 šaukštų sojų padažo Shoyu

Dar apie linų sėmenis

Rašau „dar“ ne dėl to, kad jau esu rašiusi, bet dėl to, kad Lietuvoje turbūt nėra kito maisto produkto, kuris būtų taip gerbiamas ir visuotinai pripažintas. Produktas be „nuodėmės“ pagal visas įmanomas sveikos mitybos teorijas:
– nealergizuojantis,
– be glitimo,
– beveik be sočiųjų riebalų ir cukraus,
– su daug skaidulų ir Omega 3,
– mūsų platumose augantis,
– jei ekologiškas, tai dar ir be pesticidų likučių.

Tai kam dar apie jį rašyti? Pirma, nes visi ar bent dalis gerumų pasimiršta. Antra, ne mažai žmonių nemėgsta linų sėmenų aliejaus ir mano, kad patys sėmenys bus panašaus skonio. Trečia, nuostabu visgi rasti maistą, kurio joks mitybos specialistas dar nesudirbo į miltus. Nes tokių labai jau mažai likę.

Linų sėmenys yra unikalus maistas. Viena vertus, turi daug labai svarbių maistingųjų medžiagų, visų pirma Omega 3 riebiųjų rūgščių. Kodėl jos tokios svarbios? Nes mes jų vartojame mažai, o jos  yra esminės mažinant uždegimus ir slopinant depresijas – kas yra visų šiuolaikinių lėtinių ligų aktualija. Kuo toliau, tuo labiau linkstama lėtines šiuo metu siautėjančias ligas (širdies kraujagyslių, cukrinį diabetą, vėžį, Alsheimerį) sieti su uždegimais organizme. O uždegimus slopina būtent alfa–linoleno rūgštis Omega 3 ir antioksidantai.

Pavasarinės garšvų salotos

Manau, kad visi jau girdėjo apie garšvų bei kiaulpienių naudojimą maistui. Prirašyta yra apsčiai apie jų naudą, ypač atstatant organizmą po žiemos. Bet tikrai žinau, kad ne visi išgirdo.

Aš nemėginsiu pateikinėti savų argumentų, tik raginsiu pabandyti pasidaryti salotas su jomis. Tam reikės labai nedaug – tik garšvų, kiaulpienių ir nusiteikimo. Abiejų šių žolių rasti nesunku, jei turit ar žinot švarią pievelę. Skinti geriausia mažas, garšvas – dar pilnai neišskleistais lapeliais.

Su nusiteikimu gali būti prasčiau. „Triušių maistas“ – jau girdžiu sakant. „Dar to betrūko, kad aš piktžoles valgyčiau“ ir pan. Tiek garšvos, tiek kiaulpienės daugeliui daržininkų kelia prastas emocijas, nes jas tikrai sunku iš daržo išrauti, o užauga jos greitai (mano darže ir sode garšvų auga ypač daug, tai man tenka su jomis santykius aiškintis nuolat). Bet galim juk pagalvoti, kad kaip tik proga iš jų gauti naudos.

Page 6 of 26

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén