Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 40 of 44

Nors geras žmogus ne profesija

Doras žmogus – beveik profesija. Dažnai girdime, kad karjera ir profesinė sėkmė atitenka nedoriesiems, nes jie leidžia sau naudotis visomis priemonėmis rezultatui pasiekti. Atskirais atvejais – taip, juolab kad apie juos kalbėti, rašyti ir netgi kurti filmus yra įdomu. Yra drama, emocija ir moralas – koks žiaurus ir neteisingas pasaulis. Tačiau jei mums rūpi ne išskirtiniai ostapai benderiai ar vietinės reikšmės kunigaikštukai, o normalūs gero darbo siekiantys žmonės, dorybės vis dėlto yra vertingas kapitalas.

Idant būtų mažiau papildomų veiksnių, kalbėsiu ne apie verslininkus, o apie samdomus darbuotojus. Verslo savininkui reikia turėti papildomų gebėjimų: įžvelgti galimybes, vertinti ir prisiimti rizikas, burti ir įkvėpti žmones pačiam neišsikvepiant, dirbti nuolatinio konkurencinio streso sąlygomis ir pan. Samdomas darbuotojas šių savybių gali ir neturėti.

Apie kokius reikalavimus visų pirma pagalvojame svarstydami apie karjerą?

Įspūdžiai iš Biofach 2105 (2) “Organic makes a difference”

Klausimai apie ekologiškų produktų skirtumus nuo neekologiškų gvildenami parodoje (kuri kartu yra ir plačios tematikos forumas) kasmet. Tai nėra diskusijos apie tai, kaip skirtingai “eko” ir “ne eko” maistas gaminamas – šiuos dalykus nusako ekologiškumo standartas. Aiškinamasi, ką skirtingo gauna vartotojas. Tema ši nėra paprasta, nes iš išorės produkcija atrodo labai panašiai. Ekologiška gali net atrodyti prasčiau: vaisiai ar daržovės būti mažesni, skirtingų dydžių, mažiau vešliais lapais ar blizge odele. Šis skirtumas vartotojui yra suprantamas, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kurioje asmeninių kokio nors ūkininkavimo patirčių turi daugelis. Tačiau ekologiškų ir neekologiškų maisto produktų maistinės vertės skirtumų niekaip išoriškai nesimato. Tiesa, tie kurie naudojasi savo skonio receptoriais rinkdamiesi gerą maistą, gali pajusti skonio skirtumus. Tačiau tuomet reikėtų lyginti vienos rūšies ir vienodo šviežumo maistą. Nenuostabu, kad dalis pirkėjų tikisi kokių nors “moksliškai pagrįstų” liudijimų apie ekologiškų produktų didesnę maistinę vertę.

Čia ir prasideda didžioji painiava.

Iš knygos*. Apie maistą ir mūsų laikus (I)

It kokiame filosofiniame esė pradėsiu nuo esminių sąvokų, reikalingų požiūrių įvairovei į maistą suprasti. Bet pažadu, kad sudėtinga nebus. Taigi perskyra yra tarp materialistų ir idealistų, o ji sena kaip Pasaulis.

Materialistai maisto žinovai (nutrionistai (2)) skaičiuoja riebalus, baltymus, vitaminus, mineralus, kalorijas ir t. t. Stebi žiurkes ir žmones, kaip jie jaučiasi gavę vienokių maistinių medžiagų bei jų derinių, matuoja jų svorį, kraujospūdį, cholesterolio, cukraus lygį, stebi sergamumą. Tuos duomenis kaupia, analizuoja, apibendrina. Iš to daro išvadas, kas sveika, ir kas ne apibendrintam valgytojui. Idealistai (holistai (3) , natūralistai) sako, kad svarbu visuma ir individualumas. Taigi, jų nuomone, maisto negalime supaprastinti iki nedalomų vienarūšių maistingų medžiagų (nutrientų), o žmogui X veikiausiai visiškai netiks žmogaus Y dieta. Negana to, bendra žmogaus sveikata ir konkrečiai virškinimas dažnai priklausys labiau net ne nuo to, ką valgome, o nuo to, kaip valgome, miegame, judame ir apskritai gyvename.

Kelios teisingos mitybos gudrybės: kokio maisto valgyti negalima

Ekologiško maisto ir sveikos gyvensenos puoselėtoja Guoda Azguridienė įsitikinusi, kad savo mitybą į gerąją pusę galima pakeisti be streso, jei žinosime keletą paprastų gudrybių.

Ar vis dar egzistuoja tradicinė lietuviška mityba?

Įmonės „Sveiki produktai“ valdybos narė, ekonomikos analitikė, dr. G. Azguridienė, nusprendusi savo analitinius sugebėjimus išbadyti dar vienoje srityje, regis, nesuklydo. Neseniai pasirodžiusios jos knygos „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ pristatymas Knygų mugėje sutraukė didžiulio susidomėjimo.

Kokias vyraujančias mitybos madas ir tendencijas šiandien Lietuvoje mato pati knygos autorė? Jos manymu, šiuo metu sąvoka tradicinė mityba neturi prasmės. 

Knygos “Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis” įžanga

Kiekvienas tekstas kuriamas dviese – autoriaus ir skaitytojo. Skaitytojas susitinka su autoriumi tekste ir taip susikuria savąją turinio versiją. Autorius rašo tai, ką supranta ir kuo nori pasidalyti su kitais. Pabrėžia, kas jam svarbu, naudoja asociacijas jam būdinga prasme. Galime atlikti bandymą – parašyti vieną sakinį ir paklausti kelių žmonių, ką jis jiems sako. Pavyzdžiui, „geltonomis saulėgrąžomis spindintis laukas“. Gražu? Man labai. Tačiau kaip tai skamba saulėgrąžoms alergiškam žmogui? Nekaip. Asociacija bus neigiama, o moters palyginimas su žydinčia saulėgrąža bus tiesiog nevykęs komplimentas.

Page 40 of 44

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén