Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 39 of 44

Kosmetika, kuri “nieko” nedaro

Šiuo metu kosmetika dažnai save pristato, kaip kažko savyje neturinti (free of): be parabenų, dirbtinių kvapiklių ir dažiklių, be naftos chemijos ir pan. Dalis jos tikrai yra tokia, dalis tik skelbiasi – nes vietoje vienų nepageidautinų medžiagų sudėtyje turi kitas, bet veikiančias panašiai. Kai klientai išmoks naujus pavadinimus, bus jau atrasti nauji pakaitalai. Toks gyvenimas – „show must go on“.

Tačiau šou reikalai sau, o kosmetikos reikalai sau. Tikra natūrali ir ekologiška kosmetika iš tiesų yra be tų nepageidaujamų ingredientų – tai ne rinkodaros triukas, tai jų kosmetikos kūrimo filosofija. Jiems savaime aišku, kad kosmetikos negalima gaminti iš medžiagų, kurios gali būti pavojingos, o po to tikrinti ją su gyvūnais, siekiant įrodyti, kad tikrai nekenkia.

Tokia vertybinė ir profesinė nuostata vartotojui duoda labai daug. Bet ar to pakanka? Kyla klausimas, jei kosmetika reklamuojasi esanti „be“, tai gal ji nieko ir nedaro? Jei nieko joje nėra, tai kam tada ją naudoti? Gal vertėtų išsiaiškinti, kas tas „niekas“, kurio natūralioje kosmetikoje yra?

Iš knygos*. Ko nori maisto pirkėjas?

Gražaus, pigaus ir patogaus. Maistas turi būti pigus, nes žmonės nori leisti pinigus ir kitiems dalykams, kurių yra vis daugiau ir daugiau. Netgi visuomenės gerovė vertinama pagal tai, kiek pinigų išleidžiama maistui – kuo didesnė šeimos biudžeto dalis skiriama šiam tikslui, tuo skurdesne laikoma ta šeima ir visuomenė. Lietuvoje, be to, nuolat brangsta būsto išlaikymas ir kuras, nuo kurių miesto žmogus yra labiausiai priklausomas. Taigi esama didelio noro pirkti maistą pigiai. Šis noras jau yra tapęs įpročiu – pats brangesnio maisto egzistavimas neretą valgytoją stebina ir piktina.

Kaip jau minėjau, visuomeninė nuomonė formuojama tokia, kad visi turėtų galėti nusipirkti valgyti visko, kas toje visuomenėje laikoma norma. Atkreipkite dėmesį – ne to, ko individui reikia, bet kas yra norma. Jei valgyti paukštieną ir ananasus kasdien yra norma, laikoma, kad taip daryti yra tos visuomenės narių teisėti lūkesčiai, o to nedarantieji lieka socialinėje atskirtyje (8).

FreeGreatPicture.com-30504-shoppingMaistas turi būti patogus laikyti ir naudoti. Šiandien niekas nepilsto grietinės į atsineštą tarą ir net duona dažniausiai parduodama suraikyta. Dėl skubos ir miestietiško gyvenimo negalime maisto nuolat gauti šviežio. Be to, turime sugebėti pirkinį greitai paversti valgomu daiktu, pavyzdžiui, tik užpylę karšto vandens ar įkišę į mikrobangų krosnelę, neaišku, ar maistui ruošti apskritai tinkamą

Dvi švaros priemonių pusės: gerai plauna, bet teršia ar neteršia, bet neišplauna?

Televizijos reklamoje išgirdusi apie „higienišką švarą“ suteikiantį ploviklį vis pagalvoju, ką tai galėtų reikšti? Kažkoks sviestas sviestuotas. Matyt, higieniškas kovotojas už švarą užmuša dar daugiau mikrobų. Bet ar daugiau tikrai reikia?

Klausimas „ant ko kepti“?

Sveikos mitybos kontekste skamba beveik egzistenciškai. Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas seminaruose, žurnaluose ir kt.

Kaip ir daugelis klausimų apie mitybą, jis paprasto atsakymo neturi. Jei reikėtų visai trumpai ir aiškiai, turėčiau atsakyti – nekepti visai. Jei rūpinamės, kas liks iš tų riebalų, ant kurių kepame, klausimas turėtų kilti ir esmingesnis – kas lieka iš to maisto, kurį kepame. Bet kepame. Tad galime grįžti prie ilgojo atsakymo „ant ko“.

IMG_0021

Iš knygos*. Apie maistą ir mūsų laikus (II)

I. Apie mūsų laikus (2 dalis)

Kodėl žemės ūkio politika yra toks aktualus veiksnys? Visų pirma todėl, kad per valstybės aparatus mokesčių pagalba galima akumuliuoti milžiniškas lėšas, kurių prieš pora šimtų metų tiesiog nebuvo. Antra, todėl, kad žmogus ir taip jau giliai įsiskverbęs į gamtą: išžvalgęs kosmosą, žemės ir vandenų gelmes, sudrėkinęs dykumas, nukreipęs upes, prakirtęs džiungles ir „civilizavęs“ ten gyvenančias tautas. Galim diskutuoti, kiek tai sukūrė gėrio, bet kad sukūrė labai rimtų blogų padarinių – faktas. Ir tada kyla klausimas: kas toliau? Ar išliks bent tai, kas dar liko tose džiunglėse, vandenyse ir dykumose? Ar mes patys išliksime bent kiek gamtiški?

Page 39 of 44

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén