Neseniai prisiminiau anksčiau išbandytą, bet primirštą puikų žieminį desertinį derinį. Be cukraus ir saldiklių, nei kepti, nei malti, nei „blendinti“, nei greitai gendančių produktų turėti.
Author: Guoda Page 16 of 44
Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta. Suprantama: sistema sena, besiremianti į šlovingąją sovietinę tradiciją (nesvarbu, kad pakeistas istorijos ir literatūros turinys). Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.
Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tikrovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.
Internete sveiko maisto tendencijų galima rasti daug ir pačių įvairiausių, čia mano apibendrinimas ir komentarai. Tiesa, populiarumo pakilimai ir jų atoslūgiai Lietuvoje ne visais atvejais sutampa su JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos, tačiau banguoja netoliese – paprastai pusę ar metus atsilikdami. Sakyčiau, kad atotrūkis daugeliu atvejų mažėja, nes 2017 pranašaujamos tendencijos ir Lietuvoje nebėra naujiena, greičiau jau esamų tendencijų tąsa.
1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai. Kodėl? Nes, viena vertus, maistinga, mažai cukraus, daug skaidulų ir baltymų, kita vertus – įpratus ankštinių patiekalus nesunku pagaminti, skanu, spalvinga, palanku fantazijai ir patiems įvairiausiems deriniams. Tinka vaikams. Savo knygoje esu detaliai aprašius apie įvairius lęšius, pupuoles, pupeles, avinžirnius – kaip juos ruošti. Svarbu turėti omenyje, kad skirtingose ankštinių rūšyse yra skirtingų vitaminų, mineralų ir kito gėrio.
2. Fermentuotas maistas. Kodėl? Nes ypač sveika žarnynui, o nesveikas žarnynas yra visų negalavimų šaltinis. Ypač kai valgome mažai žalio maisto, mažai natūralaus maisto, o daug perdirbto.
Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.
Pagrįsti reikia, nes, pirma, ne vienas sakys, kad ir gerai, jog negyvena, mums visko daugiau liks: vietos, darbo vietų, pašalpų, dėmesio ir pan. Tai yra naivus paklydimas, ir tiek. Antra, gali atsitikti taip, kad jie niekada čia ir neapsigyvens, nes bus klausomasi pirmųjų arba tiesiog dėl inercijos, baimės ar tingulio išlaikoma situacija status quo.
Taigi kodėl tų žmonių iš kitur reikia? Gana paprasta: kraštas gyvas tik tada, kai jame gyvena žmonės. Tas yra tiesa, kalbant apie atskirą namą (kiek gyvybės apleistame name?), kvartalą (pavyzdžiui, labai gerai saugomo senamiesčio), kaimą (kuriuos išnykusius ir benykstančius viešai apgaili kas antras lietuvis). Juolab tai yra tiesa kalbant apie valstybę. Galime tapti visi labai sąmoningi ir patriotai (kas, žinia, negresia), bet jei mūsų bus mažai, tai ir gyvybės krašte bus menkai. Pirmieji tai pastebi stambieji verslai ir, pasiremdami skaičiais, pradeda konstatuoti „darbo jėgos trūkumą“, kuris neleidžia plėtotis jokiems stambesniems projektams. Ne tik dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų, bet ir dėl to, kad nebus vartotojų. Arba aptarnaujančių verslų. Arba aktyvaus kultūrinio gyvenimo, dėl ko kvalifikuotiems darbuotojams gyventi čia bus nuobodu ir jie pabėgs, kur įdomiau, dinamiškiau – gal į Singapūrą, gal į Varšuvą ar Berlyną.
Su kalėdiniais sausainiais viskas gerai – į juos tiek sudedama šventės laukimo, kad tampa nelabai svarbu, iš ko jie pagaminti, kiek ir ko vengtino jie savyje turi. Juolab, kad ir skirti jie šventėms, o ne kasdienai.
Noriu pakalbėti apie kasdienius sausainius, kuriuos valgo vaikai. Dalis vaikų valgo, nes patys jau prašo, kiti – nes jiems jų duoda. Jei ilgai duoda ir tau skanu, po to ir pats prašysi. Kaip bebūtų keista, bet dar nemažai mamų mano, kad sausainis, tai visai neutralus maistas, kurio galima duoti vaikui (pvz., vežimėlyje) kramtyti bet kokia proga ar visai be jos – tiesiog kad būtų užsiėmęs. Nors sausainiai yra tikrai labai patogus maistas pasiimti su savimi ir daugelio vaikų mėgstamas, dažniausiai jis nėra nei natūralus, nei sveikas.
Sveikus sausainius pagaminti sunku. Visų pirma dėl to, kad tai keptas produktas. Antra, iš miltų. Trečia, su nemažai cukraus. Ketvirta, pramoniniai sausainiai kepami su hidrintais riebalais, be to, į juos dedama kvapiklių, dažiklių ir masė visokių kitokių konservantų – pažiūrėkite ant pakelio.