Žmonės ir imigrantai, bet ne tie

Autorius on gruodžio 16, 2016 | Komentarų nėra


Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.

Pagrįsti reikia, nes, pirma, ne vienas sakys, kad ir gerai, jog negyvena, mums visko daugiau liks: vietos, darbo vietų, pašalpų, dėmesio ir pan. Tai yra naivus paklydimas, ir tiek. Antra, gali atsitikti taip, kad jie niekada čia ir neapsigyvens, nes bus klausomasi pirmųjų arba tiesiog dėl inercijos, baimės ar tingulio išlaikoma situacija status quo.

Taigi kodėl tų žmonių iš kitur reikia? Gana paprasta: kraštas gyvas tik tada, kai jame gyvena žmonės. Tas yra tiesa, kalbant apie atskirą namą (kiek gyvybės apleistame name?), kvartalą (pavyzdžiui, labai gerai saugomo senamiesčio), kaimą (kuriuos išnykusius ir benykstančius viešai apgaili kas antras lietuvis). Juolab tai yra tiesa kalbant apie valstybę. Galime tapti visi labai sąmoningi ir patrio­tai (kas, žinia, negresia), bet jei mūsų bus mažai, tai ir gyvybės krašte bus menkai. Pirmieji tai pastebi stambieji verslai ir, pasiremdami skaičiais, pradeda konstatuoti „darbo jėgos trūkumą“, kuris neleidžia plėtotis jokiems stambesniems projektams. Ne tik dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų, bet ir dėl to, kad nebus vartotojų. Arba aptarnaujančių verslų. Arba aktyvaus kultūrinio gyvenimo, dėl ko kvalifikuotiems darbuotojams gyventi čia bus nuobodu ir jie pabėgs, kur įdomiau, dinamiškiau – gal į Singapūrą, gal į Varšuvą ar Berlyną.

Po stambiųjų verslų apie žmonių trūkumą ima signalizuoti stambieji valdiškieji kvaziverslai, apgailėdami uždaromas mokyklas, ligonines, socialines ir kultūros įstaigas. Sąmoningai rašau, kad tai yra kvaziverslai. Nes už tų nepriteklių, kuriuos patiria jų vartotojai, ramiai ir sočiai gyvena tie, per kurių rankas eina šių sferų finansų srautai. Nepamirškime, valdomi jie centralizuotai, ir pinigai susikaupia labai nemaži. Jų valdytojams visai neįdomu, kad vartotojai nepatenkinti, nebent politikai iš viršaus liepia ką nors keisti. Gyventojų mažėjimas verčia juos priiminėti sprendimus, todėl sukelia nepasitenkinimą.

Tada bando kalbėti smulkusis verslas: kad jų išlaidos tik auga (minimali alga keliama, nuoma tik brangsta, paslaugos taip pat), o vartotojų mažėja. Visose srityse po truputį – kirpyklose, kavinėse, parduotuvėse. Bet jiems tas nedidelis sumažėjimas gali būti lemiamas. Paprasčiausiai nebeefektyvu išlaikyti verslo struktūrą tokiam mažam kiekiui vartotojų aptarnauti. Kaip gerai pastebėjo Raimondas Kuodis apie pasmerktą darbo neefektyvumą kaimo parduotuvėje, kur ateina tik vienas kitas pirkėjas. Bet mažėjant gyventojų ir mūsų miestai tampa kaimais, taigi efektyvumo didelėje dalyje veiklų (kur ir dirba daugiausia darbuotojų) tiesiog nėra kaip pakelti. Net jeigu atsitiktų stebuklas ir būtų pagerintas viešasis administravimas ar sumažinti mokesčiai.

Kultūros leidiniai ir renginiai, teatrai, būreliai ir kiti kūrėjai turi vis mažesnę auditoriją. Kalbos barjerą bent dalyje kultūros bei edukacijos sričių tikrai nesunkiai galima sušvelninti, kad tik kokių vartotojų būtų.

Taigi turime konstatuoti faktą, kad Lietuvoje gyventojų mažėja ir natūralaus prieaugio tendencija krypties nepakeis. Nepaisant nei gerų pavyzdžių, nei pašalpų, nei propagandos. Juo labiau nepaisant įtartino dabartinio sveikatos ministro užmojo gauti gyventojų iš mėgintuvėlių. (Aš tik taip suprantu aktyvumą dėl dirbtinio apvaisinimo kompensavimo iš ligonių kasų. Nes jei kalbėtume apie ligonių kasų pinigų paskirstymo teisingumą skirtingoms ligoms, būtų kita diskusija.)

Pasižvalgius aplinkui, gyventojų mažėjimo tendencija neturėtų mūsų stebinti. Turkai ne atsitiktinai apgyvenę ištisus Vokietijos miestų kvartalus, daugybė kinų ir indų Didžiojoje Britanijoje ar išeivių iš Afrikos – Prancūzijoje yra jau seniai įvykęs faktas. Ir jie nebėgo nuo karo. Juos kvietė atvykti ir gyventi, nes Vakarų valstybėse trūko ir tebetrūksta darbo jėgos. (Beje, nedarbas ir ten nebuvo ir nėra nulinis!) Būtų keista, jei gyventojų imtų ir netrūktų pas mus. Ypač kai galimybės emigruoti yra tokios palankios. Susilaikykime nuo vertinimų, kodėl žmonės emigruoja. Tam yra daugybė ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Net jei pas mus būtų labai protinga ir jautri valdžia, emigracija egzistuotų ir darbo jėgos vis vien trūktų. Nebūtų taip skausminga, bet reikalo esmės nepakeistų.

Todėl man absoliučiai nuostabu, kodėl mes nedarome ir net nekalbame apie aktyvią imigracijos politiką? Tuo metu, kai emigracijos klausimas yra gvildenamas skersai ir išilgai, oficialiai ir asmeniškai, moksliškai ir emociškai, ir dar visaip kitaip. Maža to. Kaip tik šiuo metu aktyviai gvildenamas imigracijos klausimas pasaulyje. Mes net turime pasirinkimą, iš kur gauti imigrantų. Ir pasirinkimas nėra blogas. Tai, kad pas mus nesiveržia pašalpų medžiotojai, yra likimo dovana, o ne kažkoks mūsų antrarūšiškumo įrodymas. (Ant­ra­rūšiškumo įrodymų esti, bet jie ne pašalpomis matuojami.)

Išskyrus pramonininkus, niekas to klausimo į oficialią darbotvarkę garsiai nesiūlo. Pramonininkų interesas aiškus ir visiškai legalus: juk visi nori, kad pramonė funkcionuotų, mokėtų gerus atlyginimus ir tvarkingai apskaitomus mokesčius. Juolab kad ir kontroliuoti juos lengva (čia ne turgaus prekeiviai ar ūkiai), ir mokesčių daug nubyra. Juk turėtų politikai pripažinti. Bet ne, apsimeta, kad ne-girdi.

Tada tą pačią bėdą formuluoja užsienio investuotojų medžiotojai. Jų argumentai taip pat aiškūs, legalūs ir visiems aktualūs. Investuotojams reikia darbo jėgos. Ir ne bet kokios, o įvairios, kad būtų iš ko rinktis. O rinktis nėra iš ko. Čia kaip kokioje pilietinio karo scenoje – kiekvienas, vos šautuvą ar lazdą nulaikydamas, išėjo į frontą. Į karą būna, o va į darbą – ne. Nes galima gyventi ir (legaliai) nedirbant. Šešėlinę ekonomiką sugaudyti, tai ne žuveles tvenkinyje žvejoti. Nėra paprasta. Todėl negalioja pasiteisinimas, kad tuoj nelegalius sugaudysim ir bus darbuotojų verslams pasamdyti.

Apie smulkaus verslo balso girdėjimą nė nekalbu. Nors jame dirba daugiausia žmonių, o populiariosios partijos orientuojasi į daugumą, nė viena dar nesiorientavo į smulkųjį verslą. Net ir fragmentiškai.

Faktas, kad gyventojų – darbuotojų, vartotojų, mokesčių mokėtojų, balsuotojų – yra daug mažiau, nei prikurta infrastruktūros ir ypač valdininkų jiems varinėti ir kontroliuoti. Iš kur bus tas efektyvumas? Kitas faktas yra tas, kad atkakliai nenorima pirmojo fakto pripažinti. Nes: a) tingisi, b) nemąstoma, c) užsiimama kažkuo kitu, d) bijomasi, nes tada reikės kažką daryti, o ką daryti, nežinoma, e) ką daryti, žinoma, bet vis viena bijomasi. O gal nereikėtų bijoti? Kaip rašo Horstas Janoschas nemirtingoje knygelėje apie lapino baimę – „nes bijot negerai, jūs kiškiai piškiai“.

Taigi iš kur galėtumėm gauti naujų Lietuvos gyventojų, mažiausiai baisių imigrantų? Kaip jau išsiaiškinome, tie visus gąsdinantieji iš dabartinės bangos mums nėra labai baisūs, nes mes jiems nepatrauklūs. Atsakymas: galime gauti iš labai arti – iš Ukrainos ir Baltarusijos. Argumentų daugiau nei pakanka. Pirma, toks prašymas iš Ukrainos pusės buvo. Ir jis visiškai suprantamas ir logiškas: kai šalyje krizė ir skurdas, reikia, kad bent kas pradėtų uždirbti. Ne tik dėl pinigų, bet ir dėl įgūdžių, darbo kultūros, normalaus gyvenimo pojūčio. Ukrainiečiams darbas užsienyje reikalingas taip pat, kaip mums jis buvo reikalingas Nepriklausomybės pradžioje. (Baltarusiams tokia galimybė reikalinga tiesiog dėl geresnio gyvenimo.) Ar nebeatsimenam, su kokiomis simpatijomis kalbėjome apie britus, kad mus įleido dirbti? O dabar patys sėdim užsidarę kaip kokie pasipūtę vakariečiai. Juk visiems iš krizių ir skurdo lipantiems kraštams labiausiai reikia ne labdaros, o mainų, kad pirktume jų prekes ir priimtume žmones. Tai ekonomikos kraujotaka. Ji leidžia nusilpusiam organizmui gauti naujo kraujo ir pačiam sustiprėti. Jei jau Lietuva taip remia Ukrainos valstybę ir užjaučia Baltarusijos žmones, tai ji visų pirma turėtų priimti iš ten atvykstančius žmones čia dirbti ir gyventi. Argumentų prieš rasti galima, kaip visada, bet jie arba apie tingėjimą, arba apie totalią gyvenimo baimę apskritai.

Trečia, ukrainiečiai ir baltarusiai Lietuvoje būtų labiausiai savi, lyginant su kitomis tautomis. Na, galėtų dar latviai ir lenkai, bet nė vieni nevažiuos, pas juos ir pačius yra ką veikti. Susikalbėjimo privalumas gal ir nėra toks didelis, nes jaunoji karta nei Lietuvoje, nei Ukrainoje nebekalba rusiškai. Ir gerai, kad nekalba, – galima apeiti šį nemalonų mus jungiantį „bendrumą“. Tokia perspektyva turėtų tikti ir žvelgiantiems į Lietuvos ateitį, ir į tradiciją. Vieniems – nauja ekonomiškai veržli Europos valstybė, kitiems – LDK nauju pavidalu.

Kaip visada tokiais atvejais belieka paklausti, kodėl niekas nevyksta? Ir net nekalbama. Mano galva, todėl, kad užsiimama visokiais niekais. Zulinti pirmyn atgal ir mirtinai užzulinti darbo kodeksą, aiškintis kolegų etikas, imunitetus ir interesus. Kurpti programas, stabdančias tai, ką žmonės pasirenka veikti – daryti verslą arba emigruoti. Kad tik nereikėtų priimti kokio nors esminio sprendimo ir kad netyčia kas legaliai nepraturtėtų.

Bet vieną dieną atsibusime ir pirštais vieni kitiems rodysime pražiūrėtą problemą su ja atitinkančia skyle biudžete. Man biudžeto niekada negaila: kaip galima taip gailėti šitaip neefektyviai naudojamų pinigų? Bet žmonių gaila, kurie bus be reikalo neatvažiavę, o kiti – išvažiavę.

Guoda Azguridienė
Straipsnis publikuotas žurnale „Naujasis Židinys“ Nr. 6 (2016 m.)

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.