Dangiški ir žemiški migdolai

Autorius on lapkričio 9, 2017 | Komentarų nėra


Žydintys migdolai „Ecomil“ soduose Ispanijoje

Migdolai – vienas iš labiausiai apdainuotų ir romantizuotų dalykų, iš tų, kuriuos mes valgome. Sakome „dangiški migdolai“, „kvepia migdolais“ ir pan. Kodėl jie dangiški?

Skonis? Šiandien jau sunku pasakyti, kad taip, nes taip esame pripratę prie migdolų skonio, kad retas tebeprisimename juo mėgautis. Migdolai labiau užima sveiko nei reto ar ypatingai skanaus maisto vietą. Skoniui juos skrudinam, saldinam, maišom į šokoladą, kepam pyragus, gaminam marcipanus ir kitaip papildomai gardinam. O maistinei migdolų vertei sunku atsispirti.

Bet grįžkim prie dangiškumo. Šiandien mums įprasta migdolų rūšis yra vadinamieji saldieji migdolai. Kartieji turi amigdalino, kuris organizme virsta cianidu, todėl nėra skirti valgymui (mažais kiekiais vartojami liaudies medicinoje). Kažkada migdolai buvo tik kartūs. Saldžiųjų migdolų rūšis, manoma, atsirado atsitiktinės mutacijos būdu kažkur dabartinės Armėnijos ir Azerbaidžiano teritorijoje. Tad jau senuose raštuose minimi ir senose kultūrose garbinami buvo ir saldieji, ir kartieji migdolai. Apie juos minima Biblijoje, graikų mitologijoje, migdolų rasta netgi Egipto faraono kape. Matyt migdolų „dangiškumas“ kyla iš senos jų auginimo ir naudojimo tradicijos. Tai nereiklus augalas, vedantis ypač maistingus, skanius, daug kur pritaikomus ir nesudėtingai laikomus (negliaudyti migdolai ilgai išlieka švieži) vaisius. Pražįsta jis vasario mėnesį – gausiai ir įspūdingai, kaip pavasario pranašas. Saldieji žydi baltai, kartieji – rožiniai.

Viena materialiausių migdolų „dangiškumo“ priežasčių yra jų maistinės savybės. Juose itin gausu mineralų (kalcio, magnio, cinko, mangano, geležies, fosforo, kalio), vitaminų (E, B grupės), skaidulinių medžiagų, mononesočiųjų riebiųjų rūgščių, baltymų. Migdolų baltymus ypač vertina ajurveda ir rekomenduoja vartoti netgi mažiems vaikams. Šiandien migdolų paklausa tik auga, nes tai vienas geresnių pakaitalų pieno produktams, kurių netoleruoja daug žmonių. Iš migdolų gaminami įvairios konsistencijos migdolų gėrimai, naudojami kaip pienas, grietinėlė, desertas. Lyginant su pieno pakaitalais iš grūdų, migdolai turi mažai cukraus ir apskritai teigiamai veikia cukraus balansą. Jų nauda sveikatai daugiausia siejama su blogojo cholesterolio mažinimu, cukraus kontrole, teigiama įtaka smegenims, kaulams, odai ir plaukams.

Šiandien augalinio pieno produktų pasiūla labai didelė. Visgi reikėtų turėti omenyje, kad patys migdolai nėra tokie saldūs, kad savaime padarytų pieną saldžiu, kaip kad padaro ryžiai, avižos ir spelta. Todėl migdolų pienas nepratusiam gali pasirodyti neišraiškingo skonio. Būtent dėl šios priežasties nemažai gamintojų migdolų pieną saldina ar kitaip dirbtinai skanina. Jei norime jo dėl sveikos mitybos, geriausia rinktis gryną. Toks gali savyje neturėti net natūralių cukrų.

Žydintys migdolai Ispanijoje

Kaip gi yra su migdolų auginimu šiandien? Atradę Ameriką ispanai vėliau ten nuvežė ir migdolų. Kalifornijoje migdolai stipriai paplito. Šiandien migdolai yra septintas pagal gamybos apimtis JAV maisto produktas. Kalifornijoje užauginama apie 75% visų pasaulyje suvartojamų migdolų. Ten jie auginami intensyvios žemdirbystės būdu. Medžiai laistomi, todėl užauga dideli ir veda daug vaisių. Nuolat kuriamos naujos rūšys. Beje, tokiems sodams apdulkinti prireikia net apildomai atvežti bičių avilių ir „organizuoti“ apdulkinimą.

Viduržemio jūros regione, kur migdolai auginami nuo seniausių laikų, jie tebeauga natūraliomis sąlygomis – jie žmonių pasodinti, bet paprastai nėra laistomi ar kitaip ypatingai prižiūrimi. Medžiai būna nedideli ir derliaus duoda gerokai mažiau nei kalifornietiški. Ispaniški migdolai, palyginus su Kalifornijos, yra apvalesnės formos, minkštesni ir turi daugiau „sviestiškumo“. Kaip žinia, maistingumo duomenys, kuriuos mes randame apie vieną ar kitą produktą, nėra vienodi, o priklauso nuo konkretaus produkto. Ir jo rūšies, ir auginimo sąlygų, ir nurinkimo laiko, ir metų gerumo. Natūraliom sąlygom augantys augalai būna gerokai intensyvesni ne tik savo skoniu, bet ir maistingomis medžiagomis, ypač mineralais, vitaminais, polifenoliais. Ekologiškai auginamuose augaluose išvengiama pesticidų likučių, palaikomas sveikesnis dirvožemis, todėl mineralų ir vitaminų įvairovė vaisiuose būna didesnė. Gausiai tręšiami ir jiems patogiai auginami medžiai teikia išvaizdžius, gausius, bet dalies maistingųjų medžiagų neturinčius vaisius. (Šį efektą ypač gerai galime matyti lygindami sukultūrintas uogas ir prieskonius su laukiniškesnėmis sąlygomis auginamais).

Lankydamiesi šiemet lapkričio pirmomis dienomis Valensijos ir Mursijos regionuose, norėjom pažiūrėti ir migdolų giraites. Bet laikas buvo pats neįdomiausias – derlius jau nuimtas, o žiedai bus tik vasarį. Lapkričio pradžioje migdolų medžiai stovi beveik pliki, numetę didumą lapų.

Susitikime su kolega iš „Almonds Laboratorios“ („Ecomil“ / „NaturGreen“). Saulė buvo labai ryški

Šiemet Ispanijoje labai sausa. Labai retai lyja netgi vadinamuoju lietų periodu – rudenį ir žiemą. Kai kur upės visai išdžiūvę, kai kur smarkiai nusekę. Ir tai nėra išskirtiniai metai – lietaus ten mažėja. Žinoma, tai veikia auginamas kultūras. Klausiu kolegos iš Almonds Laboratorios (Ecomil/NaturGreen), kurie gamina produktus tik iš ekologiškų ir apylinkėse užaugintų (neimportuotų) migdolų, apie migdolų perspektyvas. Enrique Fernández-Delgado Juárez mano, kad jei ir toliau bus taip sausa, Ispanijoje bus vis sunkiau auginti citrusus, nes jiems reikia daug vandens. Tada ūkininkai augins daugiau migdolų, kuriuos teks pradėti laistyti. Bet vandens jiems reikia mažiau, nei citrusams. Taigi galime tikėtis, kad migdolų bus, nepriklausomai nuo klimato šilimo. Tik jie bus panašesni į intensyviai kultyvuojamus kalifornietiškus.

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.