Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Ypač maisto trūkdavo karo ir pokario metais. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje taip pat stipriai trūko maisto, bet tuo metu jau buvo stipriai išplėtotos technologijos, tad buvo sukurta pakaitinio maisto. Jis galėjo būti puikus laikinas sprendimas, gelbėjantis nuo bado. Bet tie spendimai užsiliko, mat leido pagaminti pigų maistą. Tai labai patiko politikams, juolab kad dirbtinio maisto žala dar nebuvo pastebėta.

Toliau skaitykite Delfi.lt >

„Kai ekonomistas ir sveiko maisto žinovas parašo straipsnį apie gero maisto ekonomiką, gaunasi geriausias mano skaitytas straipsnis ta tema. Kaifavau skaitydamas.
Jau kuris laikas man krebžda mintis, kad tikroji prabanga yra ne fermose užaugintos krevetės, o natūraliai užaugęs (dar geriau – paties užaugintas) pomidoras. Dėl tūkstančio priežasčių, kurias jūs žinote. Ačiū.“ – apie straipsnį atsiliepia marketingo strategijos ekspertas Linas Šimonis.