Ekologiškumo tyrimai

Autorius on lapkričio 18, 2016 | 4 komentarai


Nemažai žmonių sunerimo išgirdę, kad „Galintos“ ekologiškuose grikiuose rasta pesticidų (konkrečiai glifosato), kuris 20 kartų viršija leidžiamą normą. Gamintojas aiškina ir tai atrodo visai logiška, kad grikiai superkami iš įvairių ekologinių ūkių, tai sunku dabar pasakyti, kuris ar kurie jų nesilaikė ne tik ekologinio, bet ir įprastinio ūkininkavimo taisyklių. Mat ekologiškuose produktuose pesticidų turi nebūti visai, o neekologiškiems nepakanka neviršyti leistinos normos.

Kas šiuo konkrečiu atveju kaltas, aiškinsis gamintojai, augintojai ir kontrolės institucijos. Aš noriu plačiau pakalbėti, kaip ekologiškumas kontroliuojamas.

grikiu_kruopos_straipsnis

Reikia turėti omenyje, kad praktiškai kiekvienam produktui pagaminti yra ne vieno, o kelių veikėjų grandinė. Yra ūkininkai, kurie augina, didmenininkai, kurie superka produkciją iš įvairių ūkininkų, perdirbėjai, kurie gamina gaminį, ir pardavėjai, kurie parduoda. Ekologiško maisto atveju, jie visi turi laikytis ekologiškumo standarto: ūkininkai ekologinio ūkininkavimo, gamintojai – ekologiškos gamybos. Netgi pardavėjai turi sertifikuotis kaip ekologiški pardavėjai, nors jie niekaip nebeprieina prie pačio produkto, jei produktas sufasuotas. Pardavėjas turi užtikrinti produkto atsekamumą – tai yra, kad būtų galima pagal dokumentus matyti, kokia partija iš kokio gamintojo atvažiavo.

Nors daugelis vartotojų mano būtent taip, bet kažkokiu vieningu testu patikrinti, ar produktas ekologiškas, nėra įmanoma. ES kuria įvairias metodikas, kaip tai padaryti, bet mokslininkai iki šiol mano, kad tai neperspektyvus kelias. Jie siūlo toliau stiprinti gamintojų savikontrolę ir vienas kito tikrinimą grandinėje. Daugelis gamintojų patys daro gaunamų žaliavų tyrimus arba tikrina pagamintą produkciją, nepasikliaudami vien ūkininkų patikinimais ar tiekėjų dokumentais. Tai, žinoma, kainuoja. Be abejo, patogiau pirkti iš vieno ūkio, kuris pats turi laboratorijas ir gerai savo produkciją kontroliuoja. Bet juk ekologinio ūkininkavimo idėja ne ta. Joje turi būti vietos smulkiesiems.

Tačiau didžioji problema yra būtent pesticidai. Jų legalių yra šimtai ir visų jų buvimo patikrinti nėra įmanoma. Taigi tikrinama pasirinkta rinkoje populiarių pesticidų grupė. Glifosatas yra tikrai paplitęs pesticidas, tad jį tikrinti būtų protinga.

Kita problema Lietuvoje yra ta, kad nėra kur tuos pesticidus tikrinti, nes laboratorija turi būti akredituota. Lietuvoje apskritai striuka su laboratorijomis, kas tikrai nepalengvina ir taip sudėtingo gamintojų darbo, siekiant užtikrinti žaliavos visokeriopą kokybę. Nes juk nei pesticidų, nei sunkiųjų metalų, nei bakterijų plika akimi nesimato. Nesimato netgi paskirų priemaišų ar drėgmės nuokrypių. Viskam reikalingi tyrimai. Paprasčiausius dalykus gamintojai parastai tikrinasi patys, dėl pesticidų tenka ieškoti išorinės laboratorijos. Lietuvos gamintojai naudojasi Lenkijos, Vokietijos akredituotų laboratorijų paslaugomis, kas nėra nei pigu, nei patogu.

grikiu_laukas

Ką realiai gali ir ko negali padaryti maisto gamintojai bei pardavėjai? Pirmas ir labai aiškus dalykas – domėtis savo tiekėju ir žinoti, kad jis šiuos dalykus seka. Tiria tuos pesticidus, kuriuos laiko esant reikalinga, tokiu dažniu, kokiu privalu, ir vykdo kitus kokybės kontrolės veiksmus, kuriuos turi nusimatę savo programoje. Lygiai taip pat gamintojas turėtų domėtis ūkininkais, iš kurių savo produkciją perka. Tai nėra paprasta, nes negali gi daryti auditų svetimoje įmonėje. Todėl taip daug gamintojų siekia turėti savo ūkius arba bent ilgalaikius santykius su tiekėjais. Tačiau gyvenimas nuolat kinta, tad visada atsiras naujų ūkių, pasikeis vadovybė ar atsakingas specialistas. Galų gale ir patys tyrimai remiasi mėginio paėmimu, kitam tikrintojui gali pakliūti kitas mėginys. Nuo tokių rizikų niekas neapsaugotas, juo labiau, kad ir laboratorijos daro klaidas.

Pasitaiko, kad ekologiškoje produkcijoje randa pesticidų likučių. Taip atsitinka dėl taršos nuo kaimyninių laukų, kuriuose tręšiama ir to išvengti intensyvios žemdirbystės teritorijose labai sunku. Kartais būna pesticidų likučių dėl technologinių pažeidimų, kai į ekologišką produkciją patenka neekologiškos. Tačiau tai lemia labai mažus pesticidų kiekius, kurie jokių normų neviršija, tik pažeidžia ekologiškumo standartą. Bet kai ekologiškoje produkcijoje randama paplitusio (ne kokio reto) pesticido tiek, kad viršija net neekologišai produkcijai taikomą normą, aišku, kad ne apie atsitiktinę taršą čia eina kalba. Kažkas iš tos gamybos grandinės tikrai nesilaikė jokių apribojimų.

Žmonės kartais sako, kad nepasitiki visa ekologiškos produkcijos sistema, nes esą vis girdi, kaip kažkas buvo pažeista. Tačiau jei pažiūrėti ne emociškai, o faktus, paaiškės, kad tų atvejų yra vienas kitas. Galite sakyti, kad gi ne visus ir viską patikrina. Tikrai taip, to padaryti niekas negali. Tačiau tikrinimas vyksta nuolat. Tyrimai, kur pesticidų, kenksmingų bakterijų ar sunkiųjų metalų nerasta, juk nėra viešinami.

ekologiskas-maistasVertėtų turėti omenyje, kad ne tik pesticidų maiste svarbu išvengti. Visi kiti dalykai, kurie yra tikrinami ir įprastiniame (ne ekologiškame maiste) yra kontroliuojami tokiu pačiu būdu. Gamintojai  yra įpareigoti gaminti produkciją, kuri atitinka normas, jie susikuria kokybės kontrolės sistemą, kurios laikosi. Kontrolės institucijos laikas nuo laiko arba esant skundui ima mėginius ir juose kažką konkrečiai patikrina, kaip antai, cheminius priedus, mikrotoksinus, sunkiuosius metalus, GMO ar pan. Tačiau yra esminis skirtumas – ekologiškame maiste negali būti jokių GMO, didžiosios dalies maisto priedų (sintetinių dažiklių, kvapiklių, skonio stipriklių, konservantų), pesticidų, hormonų, hidrintų riebalų, kurie įprastame maiste liestinais kiekiais yra visiškai legalūs.

4 komentarai

  1. ….kas nutiko!? 26 metai nepriklausomi !? Anoje sąjungoje buvo GOST’ai, kurių niekas net nenorėjo pažeisti ! O per 26 nepriklausomybės metus dygsta tik Vijūnėlės dvarai, o laboratorijoms pinigėlių NĖR ! Kas Lietuvoje atsakingas už tai, kas pakliūna į lentynas, iš kurių maitinasi lietuviai :
    jauni, seni, kūdikiai ? Pareigūnai pamėlusiais pirštais įsikibę tik į šiltas kėdes, nes atsakomybė Lietuvoje – visiškai sunaikinta! Kas visa tai sutvarkys, nors pradės tvarkyti !?

  2. Na dėl sovietmečio, tai nesutinku tikrai. Tada ir salietrą plikom rankom barstė ir Černobilio avarijos dieną vaikus į laukus dirbti siuntė ir dar daug visokių bjaurysčių buvo. Tiesiog mūsų apie tai neinformuodavo.
    Dėl kontrolės dabar. Sutinku, kad institucijų darbas nėra patenkinamas. Gerai pastebi „Galintos“ atstovas – tai kam mes (gamintojai, pardavėjai) tada mokame pinigus už buvimą ekologiško maisto grandinėje? Juk nei gamintojas, nei pardavėjas nėra įgaliotas imti mėginius iš savo tiekėjų ūkių. Tai kontrolės institucijų pareiga. Tai, kad rado kelis tokius ūkius, ne vieną, kelia visokių minčių. Man tai norėtųsi matyti kontroliuotojų ataskaitą, ką ir kada jie tikrino.

  3. Miela Guoda, o kaip yra su ekologiškos kosmetikos kontrole?

    Nes kuo daugiau domiuosi, tuo tamsiau darosi…

    Visų Europoje veikiančių ekologišką kosmetiką kontroliuojannčių institucijų standartai skiriasi, šitą žinau.. Skiriasi pagal leidžiamas naudoti natūralias ekologiškas sudedamasias dalis ir kontroliavimo pobūdį, bet iš esmės kyla klausimas, kaip -žinoti, kad gamintojų ir jų medžiagų tiekėjų – visa grandis yra pastoviai testuojama, išvengiant nelaimingos grikių dramos? 🙂 Ar žinote kaip dažnai augintojus, gamintojus tikrina, testuoja tos pačios institucijos? O gal tai tik vienkartinis patikrinimas? Ne paslaptis, kad tos pačios institucijos yra savarankiškai susikūrusios ir jos nėra sveikatos priežiūros institucijos, o atvirkščiai marketinginės institicijos, kurios , žinoma, skleidžia natūralumo klausimą, bet tuo pačiu ir generuoja didelius pelnus šioje ‘žalioje’ industrijoje, juk akivaizdu, žmonės perka produkciją, tik pamatę ECO sertifikatą, nesvarbu koki.. nors net nežino, ką tas sertifikatas atstovauja ir kokia jo reikšmė,. Vadinasi, tai pardavimų garantas! Įdomus pavyzdys būtų NUXE BIO-BEAUTÉ linija, NUXE pati iš esmės kelianti įvaizdį kaip natūrali, i.e. jų bestselleris atrodantis kelių nekaltų aliejų mišinys (pati turėjau – labai kvepia :))suprantama kodel:), bet jau naujoje eko linijos kolekcijoje giriamasi , EcoCerto sertifikatu, tačiau ant pakuočių jo ženklo nė kvapo, yra tik kažkoks mažai girdėtas, CosmeBio ir giliau paanalizavus tampa aišku, kad CosmeBio asociacija priklauso tam pačiam Ecocertui, tačiau tai tik ekologijos švietėjiška asociacija…nieko daugiau.
    Vadinasi, net jeigu rašo, kad ingredientų sąraše % natūralių ir tiek % ekologiškų ingredientų, tai belieka pasikliauti, kad toks gigantas kaip NUXE sąžiningumu, nes jų pakuotė puošiantis CosmeBio ekologiškumo nekontroliuoja ir netikrina. Tada natūraliai kyla klausimas, jei sėkmingos institucijos kaip Ecocerstas ar Soil assosiation generuoja didelius pelnus dėl išduodamos sertifikuotos ženklodaros, ar čia nėra tas pats ‘greenwashingas’, jei jos neatlieka testavimų ir kontrolės, leisdamos užsidėti dukterinės asociacijos ženkliuką

    Atsiprašau, išsiplėčiau, bet man tikrai labai įdomu būtų daugiau šia tema iš Jūsų išgirsti, nes šiuo metu esu labai pasimetusi dėl visų tų institucijų skaidrumo veiklos..

    Ačiū

  4. Galvojau, kaip čia kompaktiškai pakomentuoti, nes temų platumas oho.
    Pradėkim nuo to, kad kalbam apie kosmetiką, ne maistą. Mano giliu įsitikinimu, susekti piktnaudžiavimus eko maiste yra gerokai sunkiau, nei pramonės gaminiuose. Kodėl? Todėl, kad 1) maiste eko standarto esmė yra ekologiškas procesas nuo sėklos iki parduotuvės lentynos. Ir būtent auginimo stadija yra procesas, kuris stipriai priklauso nuo gamtos sąlygų, daugybės (atsitiktinių, sezoninių) žmonių ir niekaip negali būti standartizuotas.
    Maisto gaminius labai sunku patikrinti laboratoriškai nuo visų tikėtinų pesticidų (jų rūšių galybė, o tikrinimas įmanomas tik dėl apibrėžto nedidelio kiekio), todėl eco sertifikavimo esmė – augintojų ir gamintojų įsipareigojimai, susitarimai ir jų kontrolė tam tikruose rizikos taškuose.
    Maiste piktnaudžiauti eco yra didelės pagundos dėl skirtingų išmokų žemdirbiams, skirttingų kainų, o didelėje ES dalyje ir dėl skirtingo PVM. Kosmetikoje išmokų veiksnio nėra, kainų skirtumas taip pat nėra esminis veiksnys.
    Kosmetikoje eko (arba natūralumo) standartas apima tik dalį eko reikalų (ta prasme, kad buvo užauginta eologiškai), didžiausia dalis rūpesčio yra pati sudėtis. Kad joje nebūti A1..An kenksmingumu įtariamų ingredientų. O tai jau reikalas, kurį galima patikrinti laboratoriškai. Kosmetika gaminama konkrečioje gamybos bazėje (kuri taip pat turi sertifikuota, kaip tinkama gaminti eko produkcija). Šiame verslo segmente tai paprastai nedideli cechai, kuriuose procesai iš principo gali būti aprėpiami ir kontroliuojami. Dirba nedaug ir ne atsitiktinių žmonių. Ne taip, kaip atviruose grikių laukuose ir net ne taip, kaip stambiame kosmetikos fabrike.
    Reikia turėti omenyje, kad eko kosmetikos gamintojai (bent jau didelė jų dalis) laiko kiekvienos partijos pavyzdžius iki galiojimo pabaigos (dėl to, kad jei kas atsitiktų klientui, būtų galima atsekti, ar buvo kokių nuokrypių nuo jų formulės standarto). Visą tą laiką kontrolė gali paimti „įkalčius“!
    Bet svarbiausi yra kiti du argumentai. Pirmas. Sakote, kad eko garantuoja pardavimą. Labai nustebinot mane tokia mintimi. Eco ženkliukas pardavimuose nieko negarantuoja! Yra mažai vartotojų, kuriems rūpi eco ar natūralumas! Jiems rūpi mada, patogumas, kvapas, konsistencija, kaina. Aš knygą savo rašiau visų pirma tiems žmonėms, kurie nori eco – kaip jiems susigaudyti ženklinime ir sudėtyje, jei tu to ieškai. Bet dauguma žmonių nei iš tolo to neieško. Jie nežino, kas kosmetikos viduje ir svarbiausia, nenori žinoti.
    Antras. Kontrolės sistemos galimybės. Jos visada ribotos. Nes viskas, kas susiję su žmogaus gyvenimu yra ribota ir tikimybiška. Tai yra, mes galime kalbėti tik apie rizikų mažinimą, ne jų eliminavimą (bet kokioje srityje). Jei nori būti tikras 100%, kad padarysi gerai, tai nedarai nieko – nes net prie extra mega kontrolės sistemos būna klaidų – sisteminių ir nesisteminių.
    Jūs, suprantu, nuogąstaujate dėl sisteminių klaidų ir ypač dėl to, kad kontrolės institucijos yra rinkos subjektai, ne sveikatos organizacijos ar valstybės institucijos. Aš kaip tik dėl to ta sistema pasitikiu. Nes būtent tos organizacijos, kurios neišsilaiko iš savo veiklos (yra finansuojamos kokiais nors paraminiais ar subsidiniais pinigais) turi sistemines rizikas. Korupcines visų pirma. Tai ne teorija, o praktika, galiojanti visuose kraštuose ir visose veikos rūšyse.
    Dėl kosmetikos gigantų eko sertifikatų aš su Jumsi sutinku ir savo skepsį esu knygoje išreiškus. Bet ne dėl to, kad jie kažkaip nenusipelniusiai tą savo Ecocert ar Cosmebio (beje, Cosmebio standartas egzistuoja) gavo. Nes tai nėra aukšti standartai. Jie ne taip sunkiai gali įvykdyti to reikalavimų minimumą (yra daugybe gamintojų, kurie naudoja Ecocert, bet minimumus gerokai viršija). O dėl to, kad patys nesiangažuoja eco. Nes eko (ir natūrali) kosmetika, tai ne vienas-kitas sertifikuotas gaminys, o kitoks požiūris į kosmetikos gamybą. Kai kurie sertifikuotojai, kaip antai Natrue, atskirų produktų net nesertifikuoja, tik linijas.
    Ir stambieji gamintojai į šią sritį eina taip keistai – žingsnis į priekį, du atgal. Tarsi madinga ir prie veido tiktų, bet neapsimoka. Nes iš eko ir natūralios kosmetikos neuždirbama tiek, kad galima būtų išlaikyti savo modelį (kai pelnas įsukamas per plataus masto marketingą).
    Manau, kad jie yra tik „triukšmai“ natūralios kosmetikos rinkoje ir vartotojui apskritai nereikėtų už rimtą priimti jų „natūralumo“. Bet sutinku, kad jie gali daryti įtaką įvairiems rinkos veikėjams – ypač objektyviais save laikančioms vertinimų institucijoms, kurios ne uždirba iš klientų, o išlaikomos įvairiomis paramomis (net jei vertinama pagal viešai prieinamą metodologiją). Durniausia, kad jie turi didelę įtaką ES teisinės bazės formavimui, kuri nustato svarbiausias žaidimo taisykles.
    Tikiuosi bent dalį klausimų atsakiau.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.