Ką veikia įstatymų leidėjai? Dažniausiai draudžia ir riboja. Labai retai pasitaiko koks teisės aktas, leidžiantis tai, kas anksčiau buvo uždrausta. Arba bent dalelę to. Manoma, kad taip kuriamas geresnis gyvenimas.
Ir mano taip daug žmonių: pakanka paklausyti skambinančiųjų nuomonių populiariuose radijo kanaluose ar paskaityti interneto komentarus: drausti, riboti, bausti, neleisti, sugriežtinti atsakomybę ir pan. Įvairiausių sričių sprendimuose: kokio amžiaus leisti vaikus į mokyklą, kokių ir kada skiepų jie turi būti gavę, kada daryti kokius sveikatos tyrimus vyresniems, kokia forma disponuoti savais pinigais, kiek turėti laisvų dienų ir po kelias dienas imti atostogų, kokį atlyginimą galima gauti, kaip rašyti savo pavardes ir kirčiuoti savo vardus, kur ir kaip statyti savo namus ir šiltinti jų sienas ir t.t. Kitaip elgtis kartais visai negalima, kartais leidžiama už tai sumokėjus.
Nuotrauka iš http://goo.gl/ttkVYz
Tokia tvarka laikoma pergale. Teisiųjų pergale prieš neteisiuosius, nesupratinguosius, gal net kenkėjus. Tvarkos pergale prieš netvarką. Taip galvoja patys draudimų priėmėjai: mano, kad to nori jų rinkėjai; įrodė viena ar kita mokslininkų grupė (kaip antai kalbos reguliavimo atveju), viena ar kita teorija; paskelbė autoritetinga vietinė ar tarptautinė organizacija arba sugalvojo vienas ar kitas politikas.
Galėtume sakyti, kiek žmonių – tiek nuomonių. Matyt, tie, kurie nori drausti ir riboti, labiausiai stengiasi užimti visuomenės tvarką nustatančias pozicijas. Dalis tokiais tampa įgavę galių arba, kas man atrodytų tikėtiniausia, nematydami veiksmingo būdo pasiekti norimų tikslų kitaip. Juk dėl tikslų niekas nesiginčija: visi nori, kad vaikai gautų gerą išsilavinimą, kad žmonės būtų sveikesni, mažiau kas griebtųsi alkoholio, narkotikų ar nelegalios veiklos – cituoju draudimų (ne)kultūrai bene labiausiai nusipelniusio ministro žodžius: „Juk mums rūpi vaikučių sveikata.“
Drįstu pabrėžti, mums visiems ji rūpi. Labiausiai ji rūpi tų vaikų tėvams, kad ir kokie neišmanėliai jie atrodytų įgaliotiems specialistams. Ir visiems piliečiams rūpi, kad mūsų visuomenė būtų sveikesnė. Tai, kad jie nepritaria draudimams, nerodo jų abejingumo. Tai rodo kitokių sprendimų matymą, kuriems išdėstyti ir pagrįsti šiuo metu vyraujančių požiūrių kontekste nėra erdvės.
Galų gale tai pavojinga, nes pirma draudimo mylėtojų reakcija yra kaltinimas. Kaltinimas oponentui, kad jis atstovauja alkoholio gamintojams; pogrindinėms suklaidintų mamyčių, norinčių būti atsakingoms už savo vaikus, grupelėms; gal net narkotikų platintojams; rusiškų gamtinių dujų pardavėjams (nors Lietuvai pasistačius savo dujų terminalą šis argumentas turėtų nunykti). O jei nieko prikabinti neišeina, matyt, paprasčiausiai esi neatsakingas arba piktavalis.
Mintis, kad laisvė daliai žmonių yra pamatinė vertybė, nepriklausoma nuo atskirų empirinių naudų, kažkaip negvildenama. O be reikalo. Nes būtent čia yra takoskyra. Net keista, bet tiesos absoliutumas žmonių taip nešokiruoja – dažnas intelektualas ramiausiai pacituotų liūdną Sokrato istoriją apie tiesos kainą. Gal nemanydami, kad jo poelgis buvo racionalus ir sektinas, bet juo nesipiktindami. Tačiau laisvės nelygstamumas išskirtinai intelektualus erzina. Laisvė, ji kažkokia neracionali, neišlaikyta, nesantūri, griaunanti nusistovėjusią tvarką. Gal dėl to, kad jos labiausiai bijomasi?
Pasvarstykime teoriškai – ar įmanoma prievarta garantuoti geresnį gyvenimą? Ar įmanoma, vis labiau ribojant žmonių veiklas ir pasirinkimus, sukurti gerovę? Šiuo atveju kalbu ne tik apie ekonominę gerovę, su kuria laisvė veikti tradiciškai siejama dėl konkurencijos ir efektyvumo. Kalbu apie vertybes: sveikatą, kultūrą, išsilavinimą, asmeninį gyvenimą, vaikų auginimą ir kita, kas sudaro žmogaus asmeninio gyvenimo erdvę. Tenka girdėti teigiant, ypač iš reguliavimo ekspertų, esą tai per svarbu palikti rinkai ir konkurencijai ir apskritai privatiems sprendimams. Čia žodį turi tarti valstybė, nes labai svarbu.
Ir valstybė taria (nes labai svarbu). Tačiau koks tas žodis yra? Arba subsidijų ir formalios paramos, arba draudimų ir ribojimų. Pirmieji dažniausiai vykdomi europiniais pinigais, nes tam skirtų jų esama daugiau. Antroji veikla visuomenės gyvenimo formuotojams prieinamesnė, nes suprantamesnė ir reikalauja mažiau resursų.
Įdomu pastebėti, kad draudimų įvedėjai dažniausiai elgiasi nuoširdžiai. Jie tikrai mano darantys gerą darbą – netenka tuo abejoti žvelgiant į triumfuojančius ir savimi pasitikinčius jų veidus, kai jie dėsto oponentams, kokie protingi ir pagrįsti jų sprendimai. Kitiems, ypač institucijų vadovams bei atsakingiems politikams, nemažai įtakos daro noras gauti daugiau lėšų į savos įstaigos biudžetą ar pasiekti kokį nors jiems svarbų rodiklį.
Nesvarbu, kad kursto įtampą tarp visuomenės grupių, nesvarbu, kad didelės dalies žmonių atveju yra neteisingi. Kad verčia juos emigruoti, atsisakyti savo veiklų ir svajonių. Verčia veikti prieš jų įsitikinimus ir apskritai nesijausti savo valstybės piliečiais – tai ir yra didžioji bėda, kurios nenori matyti laimėtojai. Jie ir pilietiškumą įvestų prievarta, – kaip jau įvedė solidarumą, bando įvesti verslumą ir kitas pozityvias vertybes. Bet jos per prievartą neatsitinka. Kas atsitinka, tai jų karikatūros – koks dabar yra socialinis solidarumas.
Iš nelaisvės visos vertybės tampa tik fikcija arba savo nuomonės primetimu kitiems. Tokių „patriotų“ ir „susirūpinusių piliečių“ pavyzdžių buvo apstu sovietmečiu, ne mažiau ir dabar, tik raiškos formos įvairesnės (ir laisvės priešininkai naudojasi jos vaisiais).
Klausantis ribojimų šalininkų diskusijų su žurnalistais (kurie, kad ir kaip būtų keista, tokią poziciją dažnai palaiko), neapleidžia vienas klausimas: kada, kaip jie mano, bus gana? Kai jau bus normaliai uždrausta viskas su alkoholiu, energiniais gėrimais, tada imsimės cukraus? Kokios nors rūšies riebalų? Ribosime laiką prie interneto? Liepsime darbo vietose daryti mankštą? Deklaruoti ne tik pajamas, bet ir išlaidas? Rašyti raportus apie galimai įtartinus asmenis? Mesti iš darbo politiškai nekorektiškus dėstytojus, mokytojus, žurnalistus ir kitus kalbėtojus? Neskiepytų neįleisim į viešąjį transportą? Uždrausim įžeidžiamai rašančius rašytojus, nesveikus įpročius propaguojančias knygas ir spektaklius?
Visą laiką mes judame tik draudimų linkme ir galo nesimato. Darbo santykių liberalizacija iškelia tokias liumpenproletariškas tiesas, kad nebesistebi nei populistinių partijų pergalėmis, nei žmonių neatsparumu rusiškai propagandai. Juk jei kaimynų baltarusių pavyzdinio kolchozo nušienautos pakelės ir balti šaligatvių apvadai daro įspūdį tokiam kiekiui žmonių, tai kodėl jie turėtų galvoti, kad laisvė rinktis yra vertybė? Ir ne dėl smagumo, o dėl to, kad socialinėje sąrangoje nėra teisingų ir neteisingų sprendimų. Yra tik susitarimai.
Bet susitarimai būna tada, kai tariamasi, o ne įstatymu įtvirtinama „teisinga“ nuomonė. Ne dėl to, kad kitokios suprasti negalima. Tiesiog dėl to, kad net nesiruošiama. Nes sava nuomonė naudinga visaip – ir emociškai, ir ekonomiškai.
Taip, reguliavimais ir draudimais valdoma visuomenė gali būti. Žmonės ir tokioje gyveno bei gyvena, ir gal ne taip jau blogai. Vieno sprendėjo būdu galima pasiekti trumpalaikio efektyvumo, kaip antai armijoje: ten įsakymai vykdomi, o ne aptarinėjami. Tačiau pasiekiami tik trumpalaikiai tikslai, ilgalaikiam žmonių visuomenės gyvybingumui ir gerovei reikalingos kūrybinės galios, kurios, gal ir labai lėtai, vis dėlto užauga tik iš laisvės.
Įdomu tai, kad asmens laisvės mažėjimo pavyzdžių šiandien jau turime ir Rytuose, ir Vakaruose. Dėl Vakarų – nors ir neramu, bet ten yra bent laisvės ragavusių kartų ir pilietinės kultūros. Ten žmonės yra mokęsi savo nuomonę, nuosavybę ir vertybes turėti, taip pat ir jas ginti. Tai, kad šiandien ta gynyba neatrodo įspūdingai (bent jau iš Lietuvos), mums tik dar akivaizdžiau rodo, kokia gležna yra laisvė. Nes žmogus, jei nuolat jos nepraktikuoja, apauga komforto ir personalinio teisumo lašiniais ir nebenori judėti. Niekur. Nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Ir nereikia po to virkauti apie ekonomikos stagnaciją ir visuomenės nusivylimą, depresijas ir narkomaniją.
Visose žmogaus gyvenimo sferose tenka balansuoti tarp trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų. Ekonomikoje tai vadiname vartojimu ir investicijomis.
Ilgalaikė ekonominė plėtra negalima be investicijų, nors pavienes atskiras problemas normalu spręsti valingais sprendimais, kurie ilgalaike prasme nėra naudingi. Taip dažniausiai esama krizės atveju: gali būti sustabdyti tyrimai, atleisti žmonės arba sumažinti atlyginimai, išteklius skiriant ten, kur tuo metu būtiniausia. Tai gali išgelbėti įmonę iš krizės. Tačiau kiek galima greičiau balansas atkuriamas ir vėl orientuojamasi į ilgalaikius tikslus.
Taip pat veikia ir žmogaus organizmas – susirgę ryte nebėgiojame kroso, nekvaršiname galvos naujomis žiniomis ar mokslais – leidžiam organizmui be eilės naudoti resursus sveikimui. Žmonių visuomenė funkcionuoja ne kitaip. Didelio pavojaus ar nelaimės metu ji akumuliuoja resursus ten, kur jų reikia labiausiai, ir daro tai valingais vadovybės sprendimais. Tai gali leisti visuomenei išsigelbėti – nuo gamtos stichijų, epidemijų, ekonominės blokados, karo.
Bet taikos metu protinga visuomenė investuoja į savo sveikatą: piliečių laisvę ir iš tos laisvės kylančią asmeninę atsakomybę. Jei neinvestuoja, tai tos laisvės anei atsakomybės neatsiranda. Tuomet tenka nuolat gyventi socialinio streso sąlygomis, kas labai primena normalią būseną Lietuvoje.
Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5., perspausdintas www.bernardinai.lt , 2015 rugpjūčio 18 d.
Leave a Reply