Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Summertime and the living is easy

Dainuoja mano mylimiausioje Dž. Geršvino dainoje. Toliau kas tekste nesigilinsim, bet vasarą gyvenimas tikrai turi daug lengvumo. Ypač tokią šiltą kaip šiemet. Tiek šviesos ir šilumos jau nepamenu kada buvo. Jaučiu, kad pradėjau įprasti. Maisto mylėtojams vasarą gyvenimas taip pat lengvas. Kokios teorijos apie sveiką maistą, kai tokios sąlygos praktikai! Ir kokie receptai vasarą? Tik spėk paskui sezono gėrybes bėgti. Kadangi gėrybės šviežios ir trumpalaikės, reikia spėti išragauti, nėra kada fotografuoti, aprašinėti ir samprotauti (čia mano pasiteisinimas, kodėl nerašiau).

Man šiemet siurprizą iškrėtė cukinijos ir šparaginės pupelės. Maniau, kad išdygo ir moliūgai, ir cukinijos, o pasirodo visi jie buvo cukinijos – 8 krūmai. Tris kartus per daug nei man reikia. O šparaginės sugebėjo nušalti per vienintelę šaltą naktį gegužės vidury. Tada kaitrą pratūnojo pasislėpę už pupų – nebuvau tikra ar apskritai gyvos – ir į vasaros pabaigą užpylė mane pupelėmis. Taigi cukinijos-šparaginės-pomidorai. Kaip nepaminėti pastarųjų, ypač šiemet, kai tokios palankios buvo jiems sąlygos. Lyg tyčia pasodinusi buvau 6 skirtingas rūšis, o į dirvą perkėliau visu mėnesiu anksčiau. Surizikavau ir sėkmingai. Galvoju, gerai, kad grybai vėluoja, nes jau tikrai nieko nespėčiau sužiūrėti, o esu sau pažadėjus, kad auginsiu daržą, kol nenervins. Jei taps našta, mesiu ir laisvalaikiu užsiimsiu siuvinėjimu kryželiu (chi-chi).

Naują sezoną su tokiom mintim ir pradedu – už lango dar šilta, vasara ir ankstyvas ruduo dalina dovanas, už kurias galėtumėm jaustis dėkingi (jei prisimintumėm). Bet, kaip dažniausiai ir būna, yra ir ne tokių malonių minčių. Labai nepatinka man tas sveikatingumo vajus per prievartą. Nepatinka, nes: neskanu, neveiksminga, o iš esmės žalinga.

Sveika gyvensena yra žmogaus pasirinkimas. Visų pirma dėl to, kad žmogaus esminė gyvenimo užduotis yra pasirinkti kaip gyventi – visomis prasmėmis. Tie, kas nesirenka, daug mažiau gyvenimo patiria. Antra, todėl, kad sveika gyvensena susideda iš daug elementų, toli gražu ne tik iš mitybos ir sporto. Tarp jų yra toks svarbus elementas, kaip geros mintys. Atsipalaidavimas, geranoriškumas, gerumas gamtai ir žmonėms, tarnystė. Šeimos, auginančios daug vaikų, kūrėjai, vienuoliai, gydytojai, slaugės, interneto elfai, žmonės, išgyvenantys ypatingai didelio krūvio ar atsakomybės laikus. Jie gali būti visai ne sveikuoliai savo valgymo įpročiais kraupinti specialistus, bet būti sveiki savo gilesniais asmenybės pasirinkimų klodais. Nebūtinai dėl savo pasirinktos profesijos, galbūt tiesiog dėl susiklosčiusios gyvenimo situacijos, tokio charakterio, kitų prioritetų. Juk žvelgiant iš esmės, sveikata nėra tikslas, ji tik priemonė realizuoti mūsų žmogiškumą. O jei vėl kažkas nori pazirzti dėl nesveikai gyvenančių naštos sveikatos sistemai, tai progų tam yra ir be sveikos gyvensenos aspekto. Esamas sveikatos apsaugos finansavimo būdas yra netvarus ir neteisingas, jį seniai reikia keisti, o ne žmonių gyvenimus pagal finansavimo lekalą apkirpinėti. Taigi norėtųsi daugiau supratimo (kuklumo) iš politikų bei specialistų žmones matuojant, sveriant, vertinant ir ypač smerkiant.

Apie nulį maiste

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias maistas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waste, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Ką pilti ant salotų?

Dabar pats salotų metas ir toks dar bus iki pat rudens. Salotų mėgėjų fiesta. Pradžioje viskas skanu, nes šviežia ir pasiilgta. Po kurio laiko jau norisi ir paįvairinti, ir skonių paieškoti.

Kai kam gali kilti klausimas, ar užpilai apskritai reikalingi. Gal geriau salotas valgyti vienas, tikriausia ypač sveika? Nieko panašaus. Dalis mums būtinai reikalingų vitaminų tirpsta tik riebaluose, taigi norint juos pasisavinti, reikia, kad būtų riebalų: aliejaus, grietinės, riebesnio jogurto ar majonezo. Kalbėsiu apie užpilą ant kasdienių salotų – aliejų su rūgštele. Cukraus ir medaus tikrai nereikia, nebent gamintumėt kažkokį specialų patiekalą.

Kam ta rūgštelė? Geriau virškins. Žalios salotos nėra lengviausiai pasaulyje virškinamas maistas, ypač jei tai žolės ir jų daug. Kiek ir kokios rūgštelės, priklauso nuo skrandžio rūgšties stiprumo ir nuo skonio. Šioje srityje esama ir mitų. Kadangi tiek daug kalbama apie padidėjusį rūgštingumą ir skrandyje „kylančią ugnį“, nenuostabu, kad reikia nereikia žmonės ima vengti rūgščių produktų, bijodami per daug pasikelti rūgštingumą. (Žinia, rūgštingumas labiausiai kyla ne nuo rūgštaus, o nuo prasto maisto). Tačiau nemažai žmonių kenčia nuo priešingos problemos – per mažo skrandžio rūgščių kiekio. Salotų kupinas dubuo yra geras testas. Jei jas jums virškina, greičiausiai rūgšties netrūksta, tada pakanka pilti aliejaus (jei kitokio skonio nesinori). Tačiau jei žalias salotas virškina sunkiai, pabandykite užsipilti citrinų sulčių arba obuolių acto ir pažiūrėti, ar nebus geriau. Tai gerai matyti agurkų atveju – agurkai patys rūgšties neturi (ypač jei lyginsim su pomidorais), todėl ne visi žmonės gali juos žalius valgyti. Gali tik raugintus, marinuotus ar su grietine. Bet galima susitaisyti ir su kokybišku aliejumi, tiesiog reikia į užpilą įkomponuoti ir rūgštaus skonio.

Receptas – troškinys su mėtomis

Kartais būna, kad nieko šviežio nenusiperki ir tenka gaminti iš atsargų. Būna, kad išeina skaniau nei suplanuotai gaminant. Vakar gaminau troškinį su mėtomis.

Reikės:
3 v.š. kynvos,
3 v.š. raudonųjų lęšių,
3. v.š. bulguro kruopų,
3 v.š. žaliųjų žirnelių (turėjau šaldytų),
saujelės anakardžio riešutų,
2 v.š. razinų,
kelių juostelių džiovintų mangų,
kokosų aliejaus,
prieskonių: ciberžolės, maltos kalendros, maltų juodųjų pipirų,
druskos,
šviežių mėtų.

Įkaitinam kokosų aliejų keptuvėje su storu dugnu, dedam prieskonius. Išmaišom, pakaitinam, tada dedam kynvą, bulguro kviečius ir lęšius. Pakepam maišydami. Tada užpilam verdančiu vandeniu, kad apsemtų dvigubai. Sumažinam ugnį, uždengiam keptuvę ir paliekam 15 min. troškintis.

Jūros daržovės – visų pirma daržovės, tik po to – jūros

Kaip rašiau savo „10 paprastų naujametinių pasižadėjimų“, noriu geriau susipažinti su japoniška virtuve. Tai ta tema domiuosi ir dalinuosi. Visų pirma – apie jūros daržoves, nes jos labiausiai nepažįstamos.

Vakaruose mums rytietiška įvairovė dažnai atrodo vienoda. Žinom, kad kažkokius jūros augalus Japonijoje įprasta vartoti. Žinom, kad labai sveika, gal net ir dėl to japonai ilgiau gyvena. Tačiau retas įvardintumėm, kodėl sveika, retas pasakytumėm daugiau nei du jūros daržovių pavadinimus ir dar retesnis žinotumėm, kaip jas paruošti.

Ir pradžioj reikėtų tarti žodį apie patį pavadinimą. Angliškai bendriausias žodis yra algae – jis verčiamas, kaip dumbliai, o seaweed – kaip jūros dumbliai. Iš tiesų algae yra labai plačią klasę žymintis žodis, nuo mikro iki makro – dešimtimis metrų matuojamų – jūros augalų. Vadinamieji jūros dumbliai (seaweed) yra stambieji jūros dumbliai, dar jūros daržovėmis vadinami. Kadangi lietuviškai tiek daug įvairovės vadiname tiesiog „dumbliais“ žodžiu, kuris itin bendras ir švelniai tariant neduoda jokių teigiamų asociacijų su maistu, vartosiu jūros daržovių sąvoką. Man pačiai pavadinimo pakeitimas iš dumblių į daržoves tiesiog atrakino temą. Nes juk kodėl norėčiau ruošti maistą iš dumblių? Ir ką iš jų galima pagaminti? Daržovės – kas kita. Na ir kas, kad iš jūros ir nenueisi nusiskinti, bananų juk irgi patys neskinam ir cinamono lazdelių nesukam.

Page 4 of 40

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén