Guodos pastebėjimai

nzidinys.lt

Rusijos karo Ukrainoje diskurse analizuojami kuo įvairiausi veiksniai, tačiau komunizmo dėmens tarp jų praktiškai nematome. Plėtojama kita linija – asmenybės kultas, Rusijos įsivaizduotas išskirtinumas, jos agresija, imperiniai siekiai ir panašūs dalykai, su kuriais valstybės ekonominė sąranga tarsi apskritai nesusijusi. Arba tiesiog linksniuojama Putino beprotybė, kas palieka šone visus dalykus, kuriuos galima apmąstyti racionaliai. Nors tikrai susidaro toks vaizdas, būtų labai keista, jei komunizmo pretenzijos būtų išties pradingusios. Drįstu teigti, kad jos yra, net jei vėliavose ir neįrašytas, svarbus Rusijos agresijos matmuo.

Pasiaiškinkime detaliau komunizmo ekonominę esmę. Anot marksistų, komunizmas yra tokia visuomeninė formacija, kurioje kiekvienas dirba pagal galimybes, o gauna pagal poreikius. Svarbu priminti, kad tokia visuomenė niekada neegzistavo, o jos diegimo praktiką atspindi socializmas. Jo apraiškas galime matuoti ir vertinti, nes jis įgyvendintas ne vienoje šalyje. Taigi ekonominių principų prasme komunizmas ir socializmas žymi iš esmės tą patį: viešą gamybos priemonių nuosavybę, centrinį planavimą ir „teisingą“ gėrybių padalijimą. Žemė valstiečiams, fabrikai darbininkams, privati nuosavybė jei ir lieka, ji nevaidina esminio vaid­mens gamybos procese, o atskiro individo gyvenimas ištirpsta kolektyve.

Daug kraujo pralieta kovojant už ir prieš šias idėjas, ne mažiau iečių sulaužyta ir intelektiniame lauke pagrindžiant, kaip tokia santvarka gali ar ne egzistuoti. Tiksliau, apologetai aiškino, kodėl ji turi egzistuoti arba ateis neišvengiamai, nesivargindami pagrįsti, kaip tai bus įmanoma. Galėtų kilti klausimas, kodėl nebuvo pasistengta pagrįsti, negi neužteko proto? Veikiau nebuvo reikalo, nes po bolševikų pergalės Rusijoje Leninas ne teorijomis buvo užsiėmęs, o praktika. Ir ji buvo tokia brutali, kad principai savaime išnyko – juk šventu paskelbtam tikslui visos priemonės tinka. Tas tikslas yra tiesiog galia, kuri buvo koncent­ruojama darbininkų ir valstiečių vardu, nors daugybė darbininkų ir valstiečių buvo nurašyti į šviesaus rytojaus kūrimo nuostolius.

Komunizmo ir socializmo teorinio nepagrįstumo ekonominius argumentus verta žinoti, kad nepasiduotume lozungui, jog ideologija puiki, tik jos diegėjai (kažkodėl) vis pasitaikydavo galvažudžiai – Leninas, Mao ir kiti. Argumentai praverčia ne tik nuginkluoti sekėjus, bet ir suvokti ekonomikos valdymo ir planavimo problemas, kurios aktualios ir liberaliose demokratijose.

Socializmo doktrinos Achilo kulnas yra ekonominis neefektyvumas, iš esmės nulemtas centralizuoto planavimo ir individo nesuinteresuotumo rezultatu. Šis argumentas – apie individą – šįkart mums ir yra įdomus.

Žinia, žmogui visų pirma būdinga siekti asmeninių tikslų. Kapitalistinėje visuomenėje individas gauna pajamas, priklausomai nuo nuosavybės arba darbo grąžos. Komunistinės visuomenės lozungas „kiekvienam pagal poreikius“, nors ir niekaip nepagrįstas, ir toliau išnaudojamas šviesaus rytojaus pranašų. Socialistinio požiūrio arkliukas – kad atlyginama po lygiai – panaikina individo norą stengtis: tausoti bendrą nuosavybę, geriau ar daugiau dirbti, ieškoti naujo, rizikuoti. Praktiškai ši problema gerai pažįstama netgi tiems, kurie negyveno kolūkių ir visuotinio vogimo iš darboviečių laikais. Užtenka problemų su bendromis laiptinėmis, stovėjimo aikštelėmis ir kitu bendru turtu. Šis žmogiškas savo reikalų žiūrėjimo bruožas sovietmečiu buvo smerkiamas ir moralizuojamas, tačiau Lietuvoje ir kitose buvusiose socialistinio lagerio šalyse išliko. Ir kuo daugiau šalyje buvo likę privačios nuosavybės ir verslo, tuo tas jausmas žmonėse išliko geriau.

Taigi ir proponentams teko pripažinti, kad komunistinis ir socialistinis gėrybių dalijimo principas šlubuoja, nes žmonės nori gyventi geriau ir linkę stengtis tai pasiekti. Atsakydami į tai jie tikina, kad tai tik laikinas trukdis, nes jų tikslas – sukurti naują žmogų. Sunku pasakyti, kiek žmonių galėjo tokį planą priimti rimtai, nes jis skamba taip pat, kaip gegužės pirmąją nešioti transparantai apie liaudies ir partijos vienybę ar Leniną, visų vaikų senelį. Kaip galima pakeisti žmogaus prigimtį? Tačiau tai, kas dabar vyksta Rusijoje, verčia manyti, kad galima.

Kodėl Putinas užpuolė Ukrainą? Tarp atsakymų vyrauja ideologinių-psichologinių ir kitų nematerialių priežasčių siūlymai. Juk versija, kad Putinui trūksta teritorijų, atrodo nelabai rimtai. Putinas kariauja, kad pakeltų reitingus – argumentas politiškai pagrįstas, net jei rinkimai nevyksta demokratiškai. Vakarų sankcijos ir pats karas nuskurdina Rusijos gyventojus, kurie ir taip negali pasigirti aukštu gyvenimo lygiu. Normalioje Vakarų demokratijoje žmonių gyvenimo lygis yra pirmas ir pagrindinis argumentas, lemiantis jų požiūrį į politikus. Net jei yra išimčių, kaip kad dabar, kai žmonės iš politikų reikalauja remti Ukrainą, visgi jie nori gyventi geriau, uždirbti daugiau, galėti daugiau keliauti, gauti geresnę sveikatos apsaugą ir pan. Reakcija į ekonominių sąlygų pablogėjimą (infliaciją, nedarbą, ekonominę stagnaciją) būna greita ir masinė.

Rusijoje gi iki šiol karas Putino reitingus kėlė, nesvarbu, kad ekonomika, galimybės ir pragyvenimo lygis krito ir kris toliau. Čia kalbu ne apie elitą, oligarchus ar net viduriniąją klasę, o apie didžiąją dalį gyventojų, kurie yra nepasiturintys ir neturi daug galimybių. Lietuvoje žmonės aikčioja, išvydę jų reakcijas medijose „už Putiną ir tėvynę pakentėsim“ ir pan. Mūsų masteliais jie ir taip kenčia, kur jau toliau? Kaip suprasti jų abejingumą savo ekonominei gerovei?

Net ir įvertinę, kad apklausos Rusijoje turi didelę paklaidą dėl baimės atskleisti savo nuomonę, turim pripažinti, kad esama (ir ne tik Rusijoje) daugybės žmonių, kurie mūsų akimis neatrodo adekvatūs. Žmogus, kuris pateisina žudynes, gal net pats gali žudyti, nes tai pakelia jo nacionalinę savigarbą, sutikdamas dėl to ir skursti – ar tai nėra tas naujasis žmogus, apie kurį kalbėjo komunizmo ideologai?

Sakyčiau, kad yra. Jo netrikdo, kad gerovė dalijama po lygiai, nes jis ir nenori būti geresnis. Jis nori būti toks, kaip visi jo „chebroje“, lygus. Jo nejaudina, kad neturi laisvių ir galimybių, nes nesiruošia jomis naudotis. Gal ir nemoka, nesupranta, bijo, tingi, o gal net laiko nederamu supuvusio kapitalistinio pasaulio atributu. Rašau be ironijos: tam žmogui tai normalus pasaulis. Nes juk tai žydų-masonų sąmokslas, ir reikia gintis. Reikia keltis nuo kelių priešų klupdomai savai didžiai tautai. Kadangi sąmokslas toks didelis ir galingas, esam teisieji, nesvarbu, kad atstumti ir skurdūs. Bet mums ir nereikia tų jūsų gerovių.

Argi ne idealus komunistinis žmogus? Abejingas materialių gėrybių paskirstymui ir bet kokiam efektyvumui, pateisinantis viską, kas padeda bendrai idėjai. Jis neišdygo per naktį ir nebuvo sukurtas profesoriaus Preobraženskio iš šunelio Šariko. Jis buvo pagamintas dešimtmečiais veikusios galingos propagandinės mašinos, indoktrinacinės sistemos. Kaip populiaru sakyti – televizorius laimėjo prieš šaldytuvą. Gal šaldytuvo namuose net nebėra? Kai kas tai gali vadinti idealizmo pergale prieš materializmą, bet matom, kur ta pergalė nuvedė – prie paties žmogiškumo kracho.

Tenka pripažinti, kad naujo žmogaus kūrėjų pastangų sveikas protas neatlaikė. Protas buvo susargdintas už kovidą bjauresne infekcija. Su tokiu žmogumi ne tik socializmas, bet ir komunizmas galėtų būti sukurtas. Principas „iš kiekvieno pagal galimybės, kiekvienam pagal poreikius“ atrodo neįmanomas, kai poreikiai brangūs. O kai poreikiai yra jaustis ypatingam, vieningam su panašiais, taip pat vogti ir smurtauti, nėra jie tokie brangūs. Nes jų patenkinimas neatsiremia į ištek­lių ribotumą ir efektyvumo poreikį. Propaganda negali sukurti lėktuvo, jei nėra reikalingų dalių ir išmanančių žmonių. Bet ji gali pameluoti, kad jis sukurtas arba kad mums jo ir nereikia. Be to, propaganda sugalvoja begalę pergalių prieš priešą, beje, ir pačių priešų.

Negali sakyti, kad prigimtis buvo pilnai pakeista – naujasis žmogus vis tiek nori naudos arba pasitenkinimo. Tik realizuoja tai kitomis formomis. Jam nereikia įsigyti tam tikrų daiktų ar galimybių, jei jis tiesiogiai gauna tikėjimą, kad yra geriausias. O tai, ko jam reikia, jis gali pavogti ar atimti, taip pat pažeminti ir nužudyti. Valdžia tai organizuoja plačiu mastu.

Sakysite, komunizmas iš esmės internacionalinis? Teo­riškai taip. Tačiau revoliucijos ne tik ryja savo vaikus, bet ir paneigia savo tėvus. Klasiniai skirtumai buvo pirminis taikinys, į juos ir nusitaikyta. Nieko originalaus – visada naudinga priešu paskelbti tą, kurio turtą, teritoriją ar gyvybę nori atimti. Iš turtingųjų atimti gali daugiau. Dabar atimti norima ne fizinį turtą, o „gerą gyvenimą“, pasididžiavimą savo tauta, ateities viziją ir kitus Ukrainos turtus, kurie trukdo Rusijos naujųjų žmonių „chebrai“ jaustis pranašesnei ir dėl to laimingai. Būtent tokie žmonės palaiko Putiną ir sudaro „chebros“ branduolį, juk skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, dabar sienos nebuvo uždarytos ir netransformuoti individai galėjo išvažiuoti. Naujųjų žmonių koncentracija šalyje padidėjo. Puiki terpė fašizmui, kuris su socializmo šauk­liais puikiai draugauja, ką liudija ir nacionalsocialisto Hitlerio – masių įkvėpėjo ir valdovo – pavyzdys. Netgi masalas buvo pasiūlytas tas pats – išskirtinumas tautiniu pagrindu, ir priešas sugalvotas toks pat – kita tauta.

Karo eiga stipriai priklauso nuo to, kiek žmogaus prigimties keitimo projektas yra „pažengęs“: ar rašistas taip pat paaukos savo vaikus žūti fronte, kaip paaukoja ukrainiečių vaikus? Ir ekonomine prasme: kokio masto prekių trūkumą ir infliaciją toleruos pakentėti nusiteikusieji, kol kas aišku nėra.

Kai svarstome apie visuomenines santvarkas, turime omenyje ir žmogiškąsias nuodėmes, kurios tose sant­varkose gauna erdvę išsiskleisti. Dabarties įvykių fone matyti, koks civilizuotas yra kapitalizmui priskiriamas godumas (siekis praturtėti), palyginus su socializmo pavydu ir korupcija ir juo labiau su komunistiniu „kiekvienam pagal poreikius“, kuris prasiveržia žemiausiais žmoguje glūdinčiais instinktais.

nzidinys.lt

Pasaulis apvirto prieš keliolika dienų, kai Rusija vėl užpuolė Ukrainą. Atrodytų, kodėl tas įvykis turėjo apversti pasaulį? Juk užpuolė jau ne pirmą kartą, be to, nebuvo ir nustoję puldinėti per tuos aštuonerius metus. Juk žinojom, kad ruošiasi: seniai grasino, praktikavosi aplinkui jūrose ir Baltarusijos kolūkio žemėse; JAV žvalgyba aiškiai raportavo, kad puls, o tai ne ta organizacija, kuriai rūpėtų tik pagąsdinti. Tačiau žinia apie puolimą vis tiek buvo smūgis visiems geros valios žmonėms. Netgi tokiems Rusijos paranoikams, kokie tipinio vakariečio akimis atrodome (gal jau atrodėme?) mes. Tarsi turėjome nenustebti, tik perklausti besistebinčių – argi nesakėm?

Ilga priešistorija tarsi sudarė sąlygas būti psichologiškai pasiruošusiems. Bet ar įmanoma tokiems dalykams pasiruošti? Ar žinojimas, kad gali užpulti banditas, sumažina užpuolimo brutalumą? Kažin. Nebent tik padeda pasiimti su savimi lazdą. Kaip pernai: argi žinojimas, kad Lukašenkos smogikai daužo žmones Minsko gatvėse, sumažino skausmą matyti tai vykstant? Kažin. Kaip ir mūsų kiekvieno žinojimas, kad mirsim, nesumažina pastangų, net ir desperatiškų, dar kiek nors išgyventi.

Žmonija kartu ir žmonės atskirai bando suvokti blogį – karą, prievartą, kankinimus. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai privertė tai daryti aktyviai, nes per daug būta baisios patirties, per daug siaubo, kurį tik stip­rino mintis, kad tai gali pasikartoti. Ir kartojosi daugelį kartų: kitomis uniformomis, kitais pretekstais, kitose vietose. Dabar skauda apie tai galvoti, bet būtina suvokti, kad tai vyksta. Taip, kartojasi. Ir vėl Europos vidury.

Mums, esantiems ne karo zonoje, neskauda fiziškai, nekyla grėsmė gyvybei, kas nors, pažvelgęs į žemėlapį, apskritai galėtų paklausti, kodėl mes taip dėl to pergyvenam? Iš baimės, kad būsim sekantys? Yra to, nenuneigsi, bet ne tik. Mums ukrainiečiai artimi, nes mes suprantam, koks blogis juos užgriuvo ir kaip skiriasi gyvenimas savo valstybėje nuo gyvenimo pavergtoje. Šis supratimas padeda mums atjausti ir labiau palaikyti Ukrainą.

Tačiau vargu ar bent kiek padeda protu suprasti, kaip taip įmanoma. Kaip įmanoma būti tokia rusija, kokia ji šiandien yra, kaip įmanoma būti tokiu putinu, lavrovu, zacharova, kitais žinomais agresoriaus veidais ir visais beveidžiais pakalikais – su generolų uniformom štabe ir įsimaišiusiais tarp žmonių Ukrainoje. Negali patikėti, kad karas vyksta – tas banalus, brutalus karas su tankais ir civilių bombardavimu, karo laivais ir lėktuvais. Kurio, kiek prisiklausėm, tiesiog negali būti, nes neprotinga. Dabar esą visi išmanūs, kariauja tik kibernetinius ir hibridinius karus. Bet karas vyksta. Mums Lietuvoje agresorių teritorijos – iškart už sienų į Rytus ir į Vakarus. O atrodo, kitas pasaulis arba bent pusė amžiaus atgal. Ir klausimas „Kaip tai įmanoma?“ klykia per visą dangų it karo pašvaistė.

Iš 1991-ųjų sausio įvykių Vilniuje man likę du ryškūs jausmai, kuriuos beveik galiu pasverti ir pačiupinėti. Vienas – per žuvusiųjų laidotuves. Atrodė, kad sunkus juodas debesis užklojo Žemę ir spaudžia širdį taip, kad jau niekada nešvies saulė. Kad kažkaip neteisingai išaušo diena ir gal galima atsukti laiką atgal, kad tie žmonės nebūtų žuvę. Toks jausmas užgriuvo vasario 24-osios paryčiais, išgirdus žinias. Po 30 metų, bet jausmas nepakenčiamai pažįstamas. Tik dienos eina, šluoja savo žuvusiuosius ir nė vienos negali atsukti, net mintyse.

Kitas 1991-ųjų palikimas – tankų, šūvių ir nuo stogo besileidžiančių desantininkų vaizdas. Taip į akis plieskia, į ausis griaudžia, gerklę užspaudžia grynasis blogis. Kaip lava, tekanti Sarumano karo fabrikų grioviuose, kaip žygiuojančios Saurono armijos. Pirmasis pasaulinis, Rusijos revoliucija, Antrasis pasaulinis, Vietnamas, Afganistanas, Bosnija, Tibetas, Vilnius, Ukraina, Baltarusija, Ukraina. Ir daugybėje kitų pasaulio vietų žmonės pavieniui, grupėmis ir visomis valstybėmis papuola į blogio gniaužtus, kuriems rakto atrakinti ieško visi geros valios žmonės. Blogis kiekvieną kartą reiškiasi kitaip, bet iš esmės taip pat. Nežinau, ar žmogaus protas gali jo užmačias suprasti, bet turi pripažinti, kad kažkur homo sapiens rūšyje tas blogis gyvena.

Nors universalus ir potencialiai visiems mums būdingas blogis nėra anoniminis ar paveldimas it koks kūno defektas. Būtent taip pasirinkęs asmuo blogį apjungia, sutelkia, suteikia vardą ir nukreipia prieš savo aukas – tuos, kuriuos pasirenka sunaikinti. Filosofiškai įsijautę galime suprasti, kad blogis buvo ir bus, ir žmonėms teks su juo susidurti – pavieniui ir grupėmis, ištisomis valstybėmis. Bet egzistenciškai labiau jaučiam ką kita – kad susidūrę su blogiu jam kaip nors atsakysim: kovosim ginklu, žodžiu, mintimi, malda. Su pačiu blogiu ir jo sukelta baime, panika, neviltim, kurios pasklinda tarp mūsų. Kurie nekovosime, nesipriešinsime – ištirpsime toje skysto metalo masėje arba virsime orkais.

Nė vienas nežinom iš anksto, kur teks atsidurti, ar tarp tų, kurie numuš priešo lėktuvą, ar tarp tų, kuriuos numuš. Tarp tvarstančių žaidas, apraudančių ar skleidžiančių žinią, kvietimą padėti. Karas ne žaibas, jis trenkia ir du, ir tris kartus. Ukraina jau tiek kartų kentėjo nuo Rusijos praeitame ir šiame amžiuje: Raudonoji armija, Holodomoras, Maidanas, Krymas, Kyjivas…

Pasaulis verčiasi, nes vyksta akistatos su blogiu akimirka. Akimirka, kai esi priverstas pajusti, kad esi tas žmogus, į kurį blogis kėsinasi, visų pirma kaip į auką. Bet ir kaip į padarą, kuriame jis gali gyventi. Kaip koks kovido virusas. Pasirenka kažkuriuos, o šie arba kovoja ir pasveiksta, arba apleidžia to žmogaus, kurio vardą rašom didžiąja raide, pavidalą.

Blogio tema, nors tokia deginančiai aktuali ir sudėtinga, nelabai tinka sofos filosofavimui – mažai ką protas čia turi veikti. Ukrainos karas ypač jį skaudina, nes argumentų ir motyvų neįmanoma suprasti. Netgi veiksmai neatrodo protingi, kad ir kokie to karo siekiai būtų. Už ką ten užpuolikai kovoja? Juk ne už tėvynę. Sako, net Rusijos karininkai iš pradžių ne visi suprato, kad čia jie Ukrainą užpuolė. Versijų apstu, bet protas nepajėgus suprasti nei kam, nei kodėl, nei, svarbiausia, ką daryti? Kaip paveikti, kaip pašaukti, kad sustotų? Todėl dažnas sakom, kad jų vadas beprotis. Protą ramina – jei beprotis, tai už proto. Reiškia, galiu ir nesuvokti, tada ne taip skauda. Bet baimę ši mintis maitina – jei beprotis, gali laukti visko ir bet ko. O baimė kausto ir trukdo atsakui. Baimė, kad jis beprotis, stingdo šiaip jau racio­nalią pasaulio šalių baimę taikyti griežčiausias ekonomines sankcijas, pagelbėti galingiausiais ginklais, mesti iš tarptautinių organizacijų, galų gale – nesikalbėti. Agresoriui turėti bepročio reputaciją patogu – esi nepakaltinamas. Tavęs negali nubausti įprastomis priemonėmis. Išbandyta banditų ir nusikaltėlių taktika išsisukti nuo atsakomybės. Ir nėra paprasta atskirti, kur riba tarp beprotybės kaip psichikos ligos ir kaip gyvenimo būdo, ypač kai kalbam apie kagėbistus.

Bandančiam visa tai suvokti žmogui tai yra atvejis, kai nesupranti, nesutinki ir visa esybe protestuoji, bet turi priimti aktyviai besiveržiantį blogį kaip faktą. Ir su juo gyventi – dėl to ir verčiasi pasaulis. Mes to nenorim, ir kančia kyla iš to, kad nesurandame, kaip to blogio atsikratyti. Vieninteliai, kuriems netenka sukti dėl to galvos, yra ukrainiečiai. Jiems reikia išgyventi, apginti savo laisvę ir valstybę. Blogis stovi priešais juos, armijos kareivių ir provokatorių pavidalais. Visi kiti, kurie mato ir girdi kas vyksta, nors fiziškai ir ne karo zonoje, nėra atleisti nuo pareigos rasti būdą šiam blogiui pažaboti. Blogis šiandien vadinasi Rusija, o Vakarų visuomenių turimi instrumentai neveikia.

Suvokti, kad jie neveikia, yra ne mažesnis skausmas demokratinio pasaulio vadovams. Eiliniams šiek tiek paprasčiau: gali apkaltinti politikus, kad nesukūrė efektyvių mechanizmų. Bet ir politikai turi savo mūšius šiame kare – vis naujai aiškinti, kad Rusijos vadas meluoja, yra nepatikimas, neturi jokių skrupulų. Gali tikrai apimti neviltis, tiek kartų išgirdus „mes nesitikėjom“, nors sakei ir ne kartą, ir pagalvojus, kiek žmonių būtų gyvi, jei supratimas būtų atėjęs anksčiau. Bet geriau vėliau nei niekad, nes šis blogis savęs pats nesustabdys. Jei norim gyventi, jį turėsim sustabdyti.

 Buvau parašiusi šiai skilčiai tekstą iki įvykių visai kita tema – apie susilaikymo dorybę, kuri labai tiko „tam metui“ (kaip vėliau tą laiką vadinsim?): visuomenės susipriešinimas ir kaip iš jo išeiti. Pasauliui apvirtus, atitikimas subyrėjo mažais karoliukais. Bet tema apie susikalbėjimą liko aktuali, nes jis yra alternatyva karui. Tik ar visada įmanoma?

Neabejoju, kad karas sustiprino ukrainiečių vienybę. Tačiau vertėtų neapsigauti, jis tik išryškino didžiausią takoskyrą ir atsijojo piliečius, išdavikus ir abejinguosius, kurie tarpusavyje dabar praktiškai nesusieina. Tai, ką vadiname visuomenės susipriešinimu (pažiūrų, vertybių, socialinės padėties prasme) vėl pasimatys, kai tik ateis taika. Žinoma, ne iš karto, nes bus ir taip ką veikti ir apie ką galvoti, kol bus pasiektas tam tikras sotumo ir ramybės lygis. Lietuvos paveikslas iki vasario 24-osios geriausias to pavyzdys. Kaip vis pamini premjerė, vienas demokratijos bruožų yra žmonių galimybė keikti valdžią ir ant jos baubti, jei tai leidžia jų pačių padorumas. Taigi nesusikalbėjimas nėra demokratijos anomalija, tik kita monetos pusė.

Karo kontekste daug aštriau stirkso bendrai kalbėjimosi klausimas tarp valstybių. Vakarų institucijos vis kartojo apie vienybę, kuri ilgą laiką matėsi nebent atskirų šalių veto teisės išlaikymu. ES šalių požiūris į Rusiją labai skyrėsi ir tik karui įsibėgėjus ėmė panašėti. Tai, be abejo, teikia vilties, nes klausimas, kaip bendrauti su Rusija ir jos vadais, lieka. Susikalbėti su priešais padeda neutralumo suteikiančios struktūros – įvairios tarptautinės organizacijos. Bet šiuo metu jos veikia kaip papildomi Rusijos ginklai, kurių funkcionavimą pačios Vakarų valstybės ir garantuoja. Jau seniai turėjom, bet gal imsimės tuos ginklus, jei ne nukreipti prieš agresorių, tai bent atimti? Juolab kad iš tarptautinių organizacijų Rusijos vadui beliko viena tinkama – tribunolas. Tiesa, dar liks atsakyti į klausimą, ar jis (ne) beprotis.

nzidinys.lt

Apie medikus ir mediciną dabar kalba visi – ne tik svarstantys šios srities aktualijas ar dėstantys savo, kaip paciento, džiaugsmus ir nusivylimus. Pandemija įvedė šią profesiją į populiarųjį diskursą it naują žvaigždę, bet viešo pristatymo nesurengė. O jo reikia, nes mūsų supratimas apie mediciną gerokai mistifikuotas – kas diskursą gal ir puošia, bet nei gydyti, nei gydytis, nei juo labiau formuoti racionalios sveikatos politikos nepadeda.

Iškilus klausimui apie medikų darbo sunkumus, atsakomybę, krūvį, darbo sąlygas, atlyginimus, dažnai išgirsime reakciją – juk jie davė Hipokrato priesaiką. Davė priesaiką, ir reikalas aiškus. Kas tai per priesaika, kurią davęs turi dirbti tomis sąlygomis, kokios yra? Gal veikia koks slaptasis ordinas, kuris, saugodamas Hipokrato dvasią, žaibu nutrenkia priesaiką pažeidusį?

Demokratinėje teisinėje valstybėje stipriausias susaistantis dokumentas yra Konstitucija. Ant jos ranką padėję prisiekia Seimo nariai, Prezidentas, kiti aukšto rango politikai. Ar Seimo nariui nusižengus teisei ar moralei teisėtai piktindamiesi sakytume – juk jis prisiekė ištikimybę Konstitucijai? Juolab sulaužius priesaiką Konstitucijai, egzistuoja mechanizmai, priverčiantys politikus patirti savo veiksmų pasekmes. Nors priesaika Konstitucijai yra reali ir neša pasekmes, bet kaip argumentas vertinant jos davėjus, žmonių nelabai naudojama.­

Hipokrato priesaika neturi jokios teisinės išraiškos. Ji taip pat nėra susijusi su Bažnyčios tvirtinamais pasižadėjimais. Tai kultūrinis reiškinys, referuojantis į tolimus medicinos profesijos standartus. Šiandien medicinos studijas baigę studentai neprivalo duoti priesaikos. Jų darbą reglamentuoja licencija ir kiti teisės aktai, o nesureglamentuotus veiksmus labiausiai lemia asmeniniai sprendimai, kurie gali labai skirtis. Tad kodėl supratimas apie Hipokrato priesaiką toks paveikus visuomenėje – ar mes tikrai taip gerbiame Antikos tradicijas, ar mums patinka pats priesaikos turinys?

Priesaikos tekstas nuo Hipokrato laikų yra smarkiai pakitęs. Bėgant amžiams keitėsi medicinos mokslas ir praktika, gydytojo ir paciento santykiai, tad ir priesaikos turinys buvo adaptuojamas. Čia atkreipsiu dėmesį į esminius priesaikos skirtumus, kuriuos nulemia ne medicinos kaita, o mediko profesijos visuomenėje skirtumai.

Pradėkime nuo to, kad Hipokrato priesaika pasiekia mus iš V a. pr. Kr. Tais laikais „medicininiai santykiai“ apsiribojo gydytoju ir pacientu. Būtent apie juos ir yra Hipokrato priesaika (čia ir toliau remiuosi angliškais tekstų variantais). Be gydytojo ir paciento dar minimas mokytojas, kuris išmokė daktarą jo amato, ir kuriam šis lieka visą gyvenimą pasirengęs patarnauti. Pagrindinė Hipokrato priesaikos žinia – „nepakenk“. Gydytojas, priimdamas priesaiką, pasižada nekenkti pacientui. Neduoti jam nuodų, net jei šis prašytų, nepasinaudoti juo kūno malonumams ar kitiems savo tikslams, neišduoti jo paslapčių. Skirti pacientui gydymą, kuris būtų jam į naudą, kiek leidžia jo (gydytojo) galimybės ir supratimas. Išlyga apie galimybes ir supratimą (angl. ability and judgement) išdėstyta ir pirmame priesaikos sakinyje, kai dievų akivaizdoje pasižadama laikytis šios priesaikos „pagal savo galimybes ir supratimą“. Kaip matome, priesaikoje nėra jokio įžado ir netgi intencijos pagydyti visus pacientus ar gydyti juos bet kokia kaina ir priemonėmis.

Šiuolaikinė Pasaulio medikų asociacijos deklaracijos, 1948 etc. Hipokrato priesaika prasideda teiginiu: „Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai“. Toliau kalbama apie mediko pareigas, kurias prisiekiama atlikti nepaisant paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Sovietinėje Hipokrato priesaikoje (1971) skamba tokie pasižadėjimai: „sąžiningai dirbsiu ten, kur reikės visuomenei“, „būsiu visada pasiryžęs suteikti medicinos pagalbą, […] išlaikyti ir stip­rinti garbingas sovietinės medicinos tradicijas, visuose darbuose vadovautis komunistine morale“ ir pan. Amerikos medikų asociacijos Hipokrato priesaika (1980) nurodo, kad gydytojas turi prisiimti atsakomybę ne tik prieš pacientą, bet ir visuomenę, kitus medicinos specialistus ir (!) save. Teikdamas medicininę pagalbą, išskyrus skubius atvejus, jis turi galėti pasirinkti, ką aptarnauti, su kuo asocijuotis, kokioje aplinkoje praktikuoti.

Kaip matome, priklausomai nuo laiko ir visuomenės, kinta subjektas, kuriam gydytojas įsipareigoja. Pradžioje juo buvo pacientas. Šiais laikais tai yra visuomenė ar net žmonija. Gydytojo pa­reigos plečiasi. Be to, jis turi atsižvelgti į profesijos brolius ir seseris, laikytis tam tikros moralės. JAV priesaika, kaip, matyt, ir galėtumėme tikėtis, išsaugo šiek tiek daugiau laisvės gydytojui, galimybę rinktis: kuriam pacientui, kur ir kaip suteikti pagalbą, jei tai nėra skubus atvejis. Priminsiu, kad originaliojoje priesaikos versijoje buvo kelis kartus pabrėžta, jog gydytojas laikosi priesaikos pagal savo galimybes ir supratimą. Šia prasme gydytojas yra sprendžiantis asmuo ne tik dėl gydymo parinkimo (paslaugos turinio), bet ir dėl gydymo, kaip ekonominio veiksmo, sprendimų.

Ar šiais laikais dėl augančių pareigų ir mažesnio asmeninio pasirinkimo didėja ir gydytojo gaunamas materialus ir moralinis atlygis? Apie tai priesaikose tiesiogiai nekalbama. Tačiau formuluotės apie gyvenimą, skirtą tarnauti žmonijai, akivaizdžiai nurodo, kad dėl atlygio derybų nebus – iš gydytojo tikimasi, jog jis dirbs tomis sąlygomis, kurios bus pasiūlytos.

Tai, kad senoji Hipokrato priesaika apie atlyginimą gydytojui už darbą nutyli, nereiškia, kad jis dirbo už dyka, o pajamas gavo iš kitos veiklos ar buvo solidariai bendruomenės šelpiamas. Tarp gydytojo ir paciento vyko laisvi mainai – pacientas mokėjo gydytojui pagal jų susitarimą – „galimybes ir supratimą“. Taigi tais laikais gydytojas priimdavo sprendimus ne tik dėl medicinos turinio, paslaugų organizavimo, bet ir kainos. Kitaip tariant, gydytojas atliko tas funkcijas konkretaus paciento atžvilgiu, kokias šiandien atlieka šūsnys reglamentuojančių teisės aktų, Sveikatos ministerija, savivaldybių sveikatos skyriai, akreditavimo tarnyba, sveikatos draudimo fondas, socialinio draudimo fondas ir ligonių kasos. Sakysite, bet ir medicina nebuvo tokio lygio – taip, bet aš dar nepaminėjau poliklinikų ir ligoninių administ­racijų, profesinių sąjungų, medicinos aparatūros gamintojų, vaistų gamintojų, platintojų ir kontrolierių, laboratorijų ir daug kitų šiandien įprastų sistemos dalyvių. O per slenkstį jau vieną koją įkėlę nauji šios srities veikimo būdai ir veikėjai – telemedicina, išmanieji įrenginiai, namų sąlygomis atliekami testai ir dirbtinai intelektuali visų jų integracija.

Viena vertus, visas šis priemonių ir veikėjų arsenalas stipriai padidina medicinos galimybes išgydyti tam tik­ras ligas, greičiau atstatyti darbingumą, pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti gyvenimą. Kita vertus, nuo gydytojo-žmogaus reglamentais, gydymo algoritmais, sutikimo parašais, vaistais ir aparatūra atskirtas pacientas neretai jaučiasi vienas ir apleistas – gydytojui jis nebėra dėmesio centras ir santykių subjektas. Sudėtingoje sveikatos apsaugos sistemoje pacientas tampa labiau objektu. Tai kelia jam kitokius sutrikimus, kančias ir ligas. Nepriklausomai nuo negalavimo pobūdžio, anksčiau ar vėliau sergančiajam prireikia tiesioginio kontakto su tuo gydytoju, kuris turi nuomonę, pataria ir sprendžia. Manyčiau, kad būtent šis noras būti gydytojo dėmesio centre (nebūtinai suvoktas) skatina žmones gydytojams į chalato kišenę dėti vokelius, o žvelgiant kiek plačiau – juos ir dievinti, ir nusivylus koneveikti, ir mojuoti antikine Hipokrato priesaika.

Nuo atskiro mediko „galimybių ir supratimo“, taigi ir nuo klaidų, atsitraukusi medicina iškyla prieš mus kaip visagalė – ir formuoja lūkestį, kad visos ligos ir negalavimai bus išgydyti. Netgi suvokdami, kad iš principo esame mirtingi, mes neretai negalime patikėti, jog gydytojas padarė viską, ką galėjo, jei gydymas nebuvo sėkmingas. Tas suvokimas neabejotinai prisidėjo prie nusivylimo ir baimės Covid-19 pandemijos metu, kai atvejų, kuomet pacientui gydytojas padėti tiesiog negali, buvo daugybė.

Įdomu pastebėti, kad kartu su pacientu savo, kaip centrinio subjekto, pozicijas praranda ir gydytojas, tapdamas instrukcijų vykdytoju. Tai tam tikra prasme palengvina gydytojo darbą, tačiau vis mažiau leidžia veikti pagal savo gebėjimus ir supratimą. O mediko profesija savo esme nelabai gali būti atsieta nuo prasmingumo ir pašaukimo dalykų. Jei gydytojo darbą vertinsime tik kaip tam tikros svarbios srities profesionalo, jo kaina gali pasidaryti tiesiog neįperkama – kiek reikia mokėti žmogui, kad jis kasdien matytų mirštančius, prisiimtų atsakomybę už tai, kad žmogus išgyvens, nors iš anksto žinoma, kad visiems taip tikrai neatsitiks? Be to, kas sutiks dirbti nesiderėdamas dėl darbo sąlygų ne tik nelaimės, bet ir kasdienybės metu? Vis mažiau ir sutinka. Ši atsakomybės ir laisvės disproporcija yra esminė priežastis, kodėl medicinos srityje turime tiek problemų dėl darbo sąlygų ir visuotinį medikų trūkumą.

Nors apie grįžimą prie į pacientą orientuotos medicinos jau kurį laiką kalba sveikatos politikos formuotojai, kol kas neaišku, kokiais būdais tą pacientocentrizmą planuojama realizuoti. Stebint dabartines tendencijas, greičiausiai tai bus daroma technologijų pagalba, kas vargiai padės pagerinti tiesioginį santykį tarp gydytojo ir paciento. Siekdami to ryšio pacientai pagalbos ir toliau ieškos kitur – pačiose įvairiausiose gyvenimo patarėjų sferose.

Tad būtų visiems naudinga, jei egzistuotų tokia teisinė santykių forma, kuri leistų jiems susitikti: gydytojui, kuriam svarbiausias yra pacientas, ir pacientui, kuris supranta, kad gydytojas gydys pagal savo galimybes ir supratimą.

nzidinys.lt

Mums patinka, kai kiti žmonės prisiima atsakomybę – už save, už susijusius žmones, o geriausia, kai ir už mus. Malonu, kai kas nors kitas už tave prisiima atsakomybę. Nes ji spaudžia protą, kol priimi sprendimą, o po to jau slegia pečius. Našta gali būti santykinai nedidelė – už vieno asmens gyvenimo pasirinkimus, bet ir ji ilgainiui ima slėgti, ypač išorės situacijai susikomplikavus. Tad kodėl gi jos nenumetus, jei yra galimybė?

Numesti atsakomybę galima daug kam – tėvams, vaikams, sutuoktiniams, kolegoms bei viršininkams ir, aišku, politikams. Vieni prisiima, kiti ne. Su artimaisiais netrunki išsiaiškinti – jei neprisiima, bandyk nebandęs, tik santykius susigadinsi. Iš pradžių gali jaustis įsižeidęs ir nepatenkintas: kodėl man nepadeda, nesupranta, palieka tempti sunkią savo naštą. Bet po kurio laiko supranti, kad tai yra geriausia, ką jie galėjo padaryti. Nes jei tavo atsakomybė savo vietoje, su tavimi, tai tarp tavęs ir kitų žmonių lieka erdvės kitiems jausmams bei santykiams.

Bet jei užsispyrusiai bandai, tai turi ir daugiau galimybių atsakomybės naštos susimažinti, tegul ir dalimis. Pavyzdžiui, profesinėje srityje gali stumdyti ją kolegoms ir viršininkams – paskirai arba visų darbuotojų interesais prisidengęs. Vadovai taip lengvai neišsisuks, nes jie atsakingi už rezultatą, įmonės vertę ir vardą. Jei pavyks savąją naštą išradingai užmesti, jie turės pakelti ir nusinešti. Juolab viešoji nuomonė raudonomis raidėmis skelbia, o darbo įstatymai įtvirtina, kad darbdavys už darbuotoją yra atsakingas. Ne tik negatyviai (neskriausti), bet ir pozityviai – sudaryti kuo geriausias sąlygas klestėti. O juk atsakomybės našta neabejotinai trukdo klestėti. Taigi norinčiam ją palengvinti, darbo vieta yra neblogas medžioklės laukas (jei tik ant tvirtos vadybos nepataikai).

Bet patys patraukliausi atsakomybei nusimesti yra politikos laukai. Platūs ir vaizdingi, įvairūs ir intriguojantys. Svarbiausia, politikai patys kviečia tai daryti – mes stiprūs ir galingi, išmintingi ir atjaučiantys, jumis pasirūpinsime. Visais kartu, ir kiekvienu: paremsime, pamaitinsime, apsaugosime ir pagydysime, už jus pagalvosime ir pasirinksime. Jei žmonės prašo, tai kodėl neatiduoti tos naštos? Nesvarbu, kad žadantieji omenyje turi viena, o tu kita.

Kad ir kaip maga, geriau būtų neatiduoti. Nes kartu įduosi ir savo sprendimo laisvę. Ir įdomiausia, kad realią savo pasirinkimo laisvę atiduosi vien už pažadą, kad šie tą atsakomybę prisiims. O neprisiims, nes negali. Nes jiems savos užtenka – tavoji įeina tik į rinkimų, ne į darbų programą.

Žinia, atsakomybė vaikšto sukibusi kartu su laisve, ir, kad galėtų suveikti, abiejų turi būti proporcingai. Kitaip vienas lieka apačioje prispaustas, o kitas – viršuje pakibęs. Kaip vaikiškose sūpynėse („tu šiukšlyne, aš danguj“, – sakydavom). Vaikai atsakomybės ir laisvės – dviejų monetos pusių principo – mokomi nuosekliai. Ilgai jiems lieka neaišku, kodėl suaugusieji neleidžia visą dieną lindėti ekranuose ir valgyti saldainius (tarsi priešai kokie būtų), tačiau kodėl negalima griebti už karšto puodelio, paaiškėja gana anksti. Ir juo anksčiau vaikai gauna laisvės, juo greičiau jiems paaiškėja jos antroji pusė: kad norint nuo kalnelio nuvažiuoti, rogutes į viršų teks užsitempti.

Aiškiausiai laisvės ir atsakomybės pusiausvyra matyti ekonominėje veikloje, kur viskas yra daugiau ar mažiau įrėminta piniginių santykių. Organizacijos skyriaus vadovas yra atsakingas tik už grupę žmonių bei darbų ir turi ribotą laisvę priimti sprendimus. Paprastai kolektyvas tai supranta ir nekelia skyriaus vadovui scenų, kad jis neišmokėjo metinių premijų – tam yra aukštesnis šefas. Šis turi daugiau sprendimo ir veikimo, bet ir atsako už daugiau. Klaidą padaręs darbuotojas (tarkime, apskaičiavęs pirkėją) paprastai negalvoja apie įmonės reputaciją, – jis galvoja apie save. Kas bus taip prisidirbus ir ką dar galima padaryti, siekiant sumažinti pasek­mes: neigti, suversti kaltę klientui, apskaitos sistemai, prastam orui ar pasaulinei revoliucijai. Įmonės atsakomybės prieš klientą darbuotojas neprisiima – ji lieka vadovui. Šis turi ne tik kompensuoti klientui, jo atsiprašyti, – ir ne formaliai, o kad tikrai atleistų ir nepaskųstų įvairioms institucijoms, neparašytų socialiniuose tink­luose, kad „Ei, neikit į šią kontorą, čia žmones apskaičiuoja“. Kai pats esi kaltas arba suklydo tavo patikimas darbuotojas, nėra didelės bėdos ir jo kaltę prisiimti. Bet jeigu pats įtarei, kad taip gali atsitikti, nes darbuotojas jau ne kartą pasirodė neatsakingas (o neatleidai, nes pagalvojai – žmogus jaunas, išmoks, arba senas, ką padarysi), tai daryti sunku neproporcingai. Atsakomybės pusė svarstyklėse tampa sunkesnė, palyginus su laisvės. Juo daugiau žmonių nuo tavęs priklauso, juo daugiau veiklos vystai ir žalos gali padaryti, juo žemiau ta pusė svyra, juo daugiau tave užgula papildomos atsakomybės našta. Chemijos įmonės vadovas, ligoninės vyr. gydytojas, laboratorijos vedėjas, teisėjas, elektros tinklų, statybos aikštelės vadovas, darželio direktorė – visų jų darbe atsakomybė yra sunki pareiginė instrukcija.

Rinkoje atsakomybės ir laisvės pusiausvyra pasiekiama mokant didesnį atlygį. Tiek didesnį, kad galima būtų nupirkti laisvės šiai atsakomybei atsverti. Žinoma, pusiausvyros taškas ir nuo asmenybės priklauso: kai kam ta pati atsakomybė yra knygos, kai kam plytos svorio. Tie, kuriems knygos, yra konkurencingesni vadovaujančiai pozicijai užimti. Tie, kuriems plytos, renkasi kitas profesijas ir pareigas. Ne vienas ir įkliūva tik apie didesnį atlyginimą ar karjerą galvodamas, o apie atsakomybės svorį nesusimastęs. Tada būna didžiai nustebęs ir pasipiktinęs, ūmai tos atsakomybės prislėgtas. Kai su atsakomybe prasilenkia privačios įmonės vadovas, savininkai paprastai jį nubaudžia. Kai tai padaro valstybės institucijos vadovas, nubaudžia retai. Šis greituoju būdu gauna pažymą, kad serga, o išmestas iš pa­reigų bylinėjasi dėl „susidorojimo“ ir neretai būna grąžintas (su kompensacijomis iš mūsų visų pinigų). Ypač pavojinga neįvertinti tos atsakomybės, kai tavo institucija atsakinga už tvarkymąsi nekasdienėse situacijose (kaip antai pandemija, stichinė nelaimė ir pan.). 

Tačiau keisčiausias atsakomybės ir laisvės santykis klostosi politikams. Viena vertus, jie patys atvirai ir savo noru atsakomybę prisiima. Negali žinoti, kiek jų supranta tos atsakomybės ribas. Kita vertus, vos tik jie prisiima tą formalią atsakomybės dalį, ant jų užgriūna bent kelis kartus didesnė tautos lūkesčių našta. Našta tos atsakomybės, kurią žmonės įsivaizduoja, kad politikai prisiims, nes kažką panašaus žadėjo.

Sveikatos ministras, kuris valdo pandemiją (maždaug kaip Gendalfas kaunasi su Balrogu Morajos požemiuose) tikrai yra atsakingas, kad skiepijimo procesas vyktų taip greitai, kaip įmanoma. Tačiau dalis visuomenės įsitikinusi, kad jis yra atsakingas už tai, jog su skiepijimu tiesiog viskas būtų gerai: nepriklausomai nuo vakcinų tiekimo grafiko, oro sąlygų, dalyvaujančių institucijų gebėjimų, dešimtmečiais kauptų pacientų sąrašų būk­lės, žmonių noro skiepytis ir jų nuomonės apie konkrečias vakcinas. Jei žmonės skiepytis nenori, ministras burtų lazdele (atsiprašau, viešųjų ryšių akcija) privalo įrodyti kad jie neteisūs. Arba priešingai, pripažinti, kad skiepijimas nepadeda, o gali būti, kad pandemija net neegzistuoja. Ekonomikos ministrė tampa atsakinga ne už palankias verslui sąlygas ir tvarkingą paramos nukentėjusiems paskirstymą, bet pamaitinimą visų, kurie nukentėjo nuo pandemijos taip, kad jie nebūtų gavę mažiau nei kiti. Tai irgi panašiau į kovą su vėjo malūnais nei į ekonominį uždavinį. Gal dėl to ši ministerija turi pavadinime žodį „inovacijų“?

Aplinkos ministras turi įgyvendinti žaliąjį kursą, kuris reikalauja kuo radikaliausių sprendimų, nieko radikaliai nepakeitęs, o socialinių reikalų ir darbo (apskritai kone magijos magistro) – duoti žmonėms pinigų, nesumažinant jų noro dirbti.

Su kiekvienais rinkimais pažadų apimtys auga bevalgant ir nežinia, kas galėtų jas sustabdyti. Čia jau ne sūpynes primena, o karuselę – politikas negali pažadėti mažiau nei jo oponentas, todėl spiriasi į priekį. Įsisukusiems apsvaigsta galva, o nuo karuselės nulipę savomis kojomis nebegali paeiti.

Deramo balanso situaciją komplikuoja ir tai, kad politikams už prisiimtą atsakomybę nėra sumokama. Iš bėdos galėtumėm sakyti, kad už formalią dalį sumokama, bet už perviršį – tikrai ne. Ypač dabar, kai dalis dirba ir vadovais, ir pandemijos gaisrininkais. Sakysite, juk jie sukaupia politinį kapitalą arba gauna šlovę. Taip, tačiau šlovės trokštantys nebūna geri politikai, o politinį kapitalą Lietuvoje realizuoti nėra paprasta, taigi ir kapitalas ne itin vertingas.

Kadangi laisvės ir atsakomybės pusiausvyra vis vien nusistovi, tam yra tik du keliai: arba savavališkai pasididinama laisvės, arba susimažinama atsakomybės. Pirmuoju atveju politikas demonstratyviai neša rinkėjų lūkesčių atsakomybę, pasipildydamas laisvės daugiau, nei pagal įstatymą priklauso. Neretai nuoširdžiai manydamas, kad taip ir turi būti. Šis būdas apima ir grynąjį populizmą, sakant, dėl rinkėjų padarysiant viską, o realiai net nesirengiant nieko. Tai dažnai pasirenkamas kelias. Antru atveju politikas prisiima tiek atsakomybės, kiek būdamas toje pozicijoje realiai gali panešti, taip dalį rinkėjų lūkesčių ignoruodamas. Tai nėra populiarus kelias. Pirmu atveju visuomenė kalba apie korupciją ir populizmą, antru – apie aroganciją.

Realybėje, žinoma, matome įvairius šių variantų mišinius, tačiau abejoju, kad trečias variantas egzistuotų. Nebent iš minėtosios magijos sferos – kai politikas yra tobulas asmuo ir specialistas, komunikatorius ir masių įkvėpėjas, vadovas ir motyvatorius, dar ir pranašas (ypač krizių ir pandemijų).

Visuomenei gi naudingiausia būtų, kaip tam vaikui, išmokti, kad negali visą dieną spoksoti į ekranus ir šlamšti saldainius, nes ne tėvams, kurie to neleidžia, suges sveikata. Kad džiaugsmas fantastiškais tėvais, kurie visa tai skatina, bus didelis, bet trumpas. Net jei ilgą laiką po to galvosi, kad už situaciją, kurioje atsidūrei, atsakingi kiti, vieną dieną pats turėsi patirti pasekmes. Ir tada niekam nebebus įdomus tavo priekaištas – kodėl jie man iš karto nesakė, kad savo atsakomybę galų gale vis tiek teks patirti pačiam.