Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja ir ekonomikos analitikė


Sodelis su papūgomis ir kokosų aliejus


Autorius on liepos 17, 2017

Kadangi ne pirmą kartą lankau ekologiškų produktų gamintojus, jau žinau, kad išorė apgaulinga. Atvažiavus prie „Ölmühle Solling“ (Vokietijoje), atrodo, kad papuolei į mielo laiko leidimo vietą: sodelis, darželis, dvi spalvotos papūgos narvelyje (po to sužinojome, kad viena psichologiškai traumuota iš gyvūnų prieglaudos), nenuvalgyti prisirpę serbentai ir avietės, skulptūros, lyg milžinams padaryti baldai bei kitokie menai. Sodelyje auginami augalai, iš kurių sėklų ar vaisių čia spaudžiamas aliejus. Kai kurie atrodo visai netikėtai (kaip antai juodgrūdė).

„Ölmühle Solling“ sodelis ir juodgrūdės

Sodelio gilumoje – parduotuvė, kurioje parduodamas ne tik čia išspaustas aliejus bei veikia nuolatinė visų jų rūšių degustacija, bet ir kitų gamintojų ekologiški ir šiaip mieli dalykėliai. Kaip pasakoja Gudrun Baensch, tos parduotuvės neplanavo turėti. Žmonės rimti, užsiėmę gamyba, nėra laiko su pavieniais klientais užsiiminėti. Tačiau tų norinčių buvo daugiau ir daugiau, kol patys darbuotojai ėmė sakyti, kad reikia įkurti atskirą parduotuvę, o ne pardavinėti aliejų iš ofiso, pripuolamai. Taip, vokiški pirkimo įpročiai skiriasi nuo mūsų. Ten daug žmonių keliauja – kompanijomis, grupėmis ir pavieniui – sustoja pasižvalgyti gražiuose sodeliuose ir mėgsta ten ką nors nusipirkti. Neretas po to ir lieka prie to pasirinkimo, ypač kai produktas toks kokybiškas.

Skaityti toliau

Žinome, kad sezoninis maistas madingas. Bet neretam kyla klausimas, ar ši mada turi argumentų, ar yra tik forma bei propaganda. Kadangi vasara yra pats turtingiausias sezonas, dabar yra tinkamas laikas pakalbėti apie sezoninį maistą.

Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą.

Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis.

Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios.

Skaityti toliau

Kai kvepia, tai nekanda


Autorius on birželio 14, 2017

Atėjus vasarai daugelio galvos skausmas yra sugalvoti, kaip gintis nuo uodų, erkių ir kitų kandikų būnant gamtoje. Sąmoningesni vartotojai nemano, kad pakanka pasipurkšti bet kuo, kas žada apsaugą, ir viskas bus gerai. Nes patys repelentai yra stiprūs chemikalai.

Natūralių repelentų pasirinkimas rinkoje yra smarkiai sumažėjęs dėl teisinio reguliavimo. Visus purškalus ir tepalus, kurie vadina save vabzdžius baidančiais, privalu registruoti ir mokėti nemenkus pinigus. Taip produktai brangsta ir mažėja jų pasirinkimas, o išmanesni vartotojai imasi tepalus maišyti patys. Juolab, kad receptų internete apstu. Kas eterinius aliejus pažįsta, tiems tai tik naujas kūrybos laukas, juolab, kad išbandyti labai paprasta – sumaišai, išsitepi, išeini į kiemą ir viskas tampa žiauriai aišku. Žiaurumo dydis atvikščiai proporcingas tepalo efektyvumui… t.y., kuo tepalas geresnis, tuo mažiau įkandimų.

Tačiau nemažai žmonių eterinių aliejų privengia. Vieni dėl nežinojimo, kiti dėl neigiamos nuostatos eterinių aliejų atžvilgiu, esą jie gali sudirginti. Ši nuostata pastaruoju metu aktyviai formuojama cheminės kosmetikos propaguotojų, ji atsispindi neretoje kosmetikos saugumo vertinimo duomenų bazėje ar nuomonėje. Dažniausiai tos baimės yra nepagrįstos. Galima būtų kalbėti daug, kodėl taip yra, tačiau kitą kartą, šiandien tema praktinė. Aromaterapija – eterinių aliejų mokslas – iš tiesų yra sudėtinga ir subtili disciplina, todėl žinojimas čia būtinas. Bet tų pavojų nėra tiek daug, kiek jų piešiama.

Skaityti toliau

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Skaityti toliau

Vakarienė ir pagaliukai


Autorius on gegužės 26, 2017

Ne vienas suka galvą, ką valgyti vakare, kad būtų ir maistinga, ir nesunkiai virškinama, ir, ne mažiau svarbu, netruktų ilgai pagaminti.

Man tam reikalui tinka sriubos su miso. Sriuba, jei ji ne su mėsa, bulvėm ir kruopom, yra lengvai virškinama. Dėl maistinės vertės – miso ir daržovės. Dėl sotumo, smagumo ir kad vaikai valgytų, dedu šiek tiek makaronų, geriausia be glitimo. Pagaminti tikrai netrunka. Ypač patogu, kai turi daržovių nuoviro. Esu gaminusi visokiausių variantų: su paprikomis, morkomis, daigintomis spindulinėmis pupuolėmis, žirnių ankštimis ir pan. Iš daržovių dedu tai, ką turiu šaldytuve, o miso, sojų padažo, citrinų sulčių ir kokių nors be glitimo makaronų turiu visada. Specialiai nusiperku tik grybų.

Čia vienas galimų variantų, ypač paprastas, o skonio prasme tikrai vykęs.

Reikės:

vandens arba daržovių nuoviro (aš turėjai nuo bulvių ir šparagų) pagal porcijų skaičių

2 šaukštų miso pastos (naudojau Genmai miso)

2 saliero stiebų

3 šampinjonų

1 stiklinės žalių žirnelių (naudojau šaldytus)

3 riekelių šviežio imbiero

1/2 a. š. kajeno pipirų (arba čili)

1/2 pakelio Bifun makaronų

1 šaukšto citrinų sulčių

1-2 šaukštų sojų padažo Shoyu

Skaityti toliau

Maisto produktų etiketes skaityti daugelis jau įprato. Taip, yra maisto priedai E, bet juos ir nesunku susirasti, ir pats jų kiekis produkte yra rimtas rodiklis. O ką daryti su kosmetika?

ES šalyse kosmetikos gaminių sudėtį ant pakuotės nurodyti privaloma. Atrodytų, tai kokia problema? Turime sudėtis, jas skaitome ir pagal tai sprendžiame, norime tokios kosmetikos ar ne. Cheminė ji ar natūrali, potencialiai dirginanti ar švelni ir t.t.

Tačiau nėra taip lengva. Mat kalba, kuria sudėtis nurodoma, yra cheminė. INCI – International Nomeclature of Cosmetic Ingredients – vartoja cheminius medžiagų pavadinimus, nepriklausomai nuo to, ar medžiaga yra visai sintetinė, išgauta cheminiais metodais, ar natūrali ir išgauta iš natūralių medžiagų švelniais būdais. Grynus augalų aliejų ar ekstraktų pavadinimus atpažinti nesunku – nurodomi lotyniški jų pavadinimai, kaip antai Rosa centifolia (rožė) ar Butyrospermum parkii (sviestmedis). Tačiau su bent kiek perdirbtomis medžiagomis to aiškumo nebėra – jos visos skamba chemiškai, net ir tos, kurios organizmą veikia kuo švelniausiai ir yra leidžiamos pačių griežčiausių ekologiškumo standartų. Pavyzdžiui, Coco glucoside ar Sodium olivate.

Skaityti toliau

Dar apie linų sėmenis


Autorius on balandžio 26, 2017

Rašau „dar“ ne dėl to, kad jau esu rašiusi, bet dėl to, kad Lietuvoje turbūt nėra kito maisto produkto, kuris būtų taip gerbiamas ir visuotinai pripažintas. Produktas be „nuodėmės“ pagal visas įmanomas sveikos mitybos teorijas:
– nealergizuojantis,
– be glitimo,
– beveik be sočiųjų riebalų ir cukraus,
– su daug skaidulų ir Omega 3,
– mūsų platumose augantis,
– jei ekologiškas, tai dar ir be pesticidų likučių.

Tai kam dar apie jį rašyti? Pirma, nes visi ar bent dalis gerumų pasimiršta. Antra, ne mažai žmonių nemėgsta linų sėmenų aliejaus ir mano, kad patys sėmenys bus panašaus skonio. Trečia, nuostabu visgi rasti maistą, kurio joks mitybos specialistas dar nesudirbo į miltus. Nes tokių labai jau mažai likę.

Linų sėmenys yra unikalus maistas. Viena vertus, turi daug labai svarbių maistingųjų medžiagų, visų pirma Omega 3 riebiųjų rūgščių. Kodėl jos tokios svarbios? Nes mes jų vartojame mažai, o jos  yra esminės mažinant uždegimus ir slopinant depresijas – kas yra visų šiuolaikinių lėtinių ligų aktualija. Kuo toliau, tuo labiau linkstama lėtines šiuo metu siautėjančias ligas (širdies kraujagyslių, cukrinį diabetą, vėžį, Alsheimerį) sieti su uždegimais organizme. O uždegimus slopina būtent alfa–linoleno rūgštis Omega 3 ir antioksidantai.

Skaityti toliau

Pavasarinės garšvų salotos


Autorius on balandžio 10, 2017

Manau, kad visi jau girdėjo apie garšvų bei kiaulpienių naudojimą maistui. Prirašyta yra apsčiai apie jų naudą, ypač atstatant organizmą po žiemos. Bet tikrai žinau, kad ne visi išgirdo.

Aš nemėginsiu pateikinėti savų argumentų, tik raginsiu pabandyti pasidaryti salotas su jomis. Tam reikės labai nedaug – tik garšvų, kiaulpienių ir nusiteikimo. Abiejų šių žolių rasti nesunku, jei turit ar žinot švarią pievelę. Skinti geriausia mažas, garšvas – dar pilnai neišskleistais lapeliais.

Su nusiteikimu gali būti prasčiau. „Triušių maistas“ – jau girdžiu sakant. „Dar to betrūko, kad aš piktžoles valgyčiau“ ir pan. Tiek garšvos, tiek kiaulpienės daugeliui daržininkų kelia prastas emocijas, nes jas tikrai sunku iš daržo išrauti, o užauga jos greitai (mano darže ir sode garšvų auga ypač daug, tai man tenka su jomis santykius aiškintis nuolat). Bet galim juk pagalvoti, kad kaip tik proga iš jų gauti naudos.

Skaityti toliau