Ekonominės logikos nepaisymas politikoje yra gerai žinomas ir nuolat aptariamas reiškinys, kuris rinkimų laikotarpiu ryškiai paūmėja ir besitaškydamas nesąmonių purslais prasineša per viešojo gyvenimo sceną. Rinkimams praėjus jis dažniausiai aprimsta ir atsuka savo tvarkingą nugarą sudarydamas įspūdį, kad kas kalbėta – nebesiskaito. Bet šis įspūdis apgaulingas. Žinia, dalinti butų už dyką, kaip kad žadėjo viena partija Lietuvoje, jis nebandė. Tačiau daugelio kitų, ne tokių ekstravagantiškų sprendimų, laikas nuo laiko imamasi ir, mūsų visų nelaimei, netgi įgyvendinama. Nelaimei, nes kad ir kaip patraukliai skambėtų tie pažadai, jų nesuderinamumas su ekonominiais dėsniais sukuria pasekmes, kurias mažai kas rinktųsi, jei žinotų, kad jos bus. Beje, tai būdinga viso pasaulio politikams, tad nereikia tikslingai apgailėti Lietuvos politinės nebrandos.
Toliau aptarsiu tris neįtikėtinai populiarias politikų idėjas dėl ekonomikos reikalų, kurios reguliariai pasirodo pačiose įvairiausiose šalyse.
Pirmoje vietoje, be abejo, yra kainų reguliavimas. Jis, beje, buvo ir tarp šių metų JAV prezidento rinkimų programų pažadų. Nuostabu, tačiau tokių pasiūlymų atsiranda toli gražu ne tik aukštos infliacijos laikais. Rinkėjų palankumo galima sulaukti pasiūlius pareguliuoti vienos prekių grupės kainas, kaip antai medicininių kaukių, daržovių ar benzino.
Kadangi santykis tarp paklausos ir pasiūlos rinkoje yra dėsnis – toks pat neišvengiamas kaip fizikos dėsniai, – tai prievarta (administraciniais būdais) sumažinus prekės ar paslaugos kainą, tos prekės rinkoje ima mažėti arba ji apskritai dingsta. Tai vyksta nepriklausomai nuo reguliuojančiųjų asmenų talento, valios, moralės ar partinės priklausomybės. Taip sukuriamas deficitas ir šešėlinė ekonomika, ypač jei prekė labai paklausi. Taigi kovodami su tuo, kad prekės ar paslaugos dėl jos kainos negauna mažiau pasiturintys žmonės, kuriama situacija, kai būtent nepasiturintieji jos dar labiau negauna. Reikia suprasti, kad ekonominiams santykiams persikėlus į šešėlį (nes tik ten, esant reguliavimui, kainos atitinka paklausą), visų pirma laimi stiprieji, o silpnųjų negina joks įstatymas.
Kainų mažėjimo kelias yra vienas – konkurencija plačiąja prasme: tarp gamintojų, technologijų, jiems reikalingų žaliavų tiekėjų, laisvai judančios darbo jėgos. Beje, nuo pastarosios paslaugų kainos ypač priklauso. Šiaip žmonės nori, kad virėjai ir padavėjai, gydytojai ir slaugės uždirbtų daugiau, bet kai eina pirkti pietų ar medicinos paslaugų, jau kaip ir nebenori – nes visų darbuotojų atlyginimai atsispindi kainoje.
Labai geras kainų reguliavimo pavyzdys daugelyje pasaulio šalių (Lietuvoje tai tikrai) yra sveikatos sektorius. Kadangi jame dominuoja valstybės finansavimas, tai įkainiai už sveikatos paslaugas yra nustatyti, o kadangi įkainiai nustatyti mažesni, tai paslaugų pasiūla per maža. Susidaro paslaugų deficitas, kurį mes, pacientai, patiriame kaip eiles. Tokiu atveju žmonės patenkina savo poreikį gydytis privačiame sektoriuje, kurio prieinamumas Lietuvoje dėl konkurencijos yra gerokai išaugęs – atsirado mažiau kainuojančių paslaugų.
Eilės gauti sveikatos paslaugas egzistuoja visose Europos valstybėse. Skiriasi jų dydis ir paslaugų kokybė, bet principas yra tas pats – kadangi kainos reguliuojamos, tai paslaugų trūkumas yra norma, o ne nuokrypis nuo jos. Todėl visi, kas žada sumažinti eiles pas gydytojus neplanuodami sisteminių sveikatos finansavimo reformų, meluoja.
Labiausiai visa apimantis kainų reguliavimo pavyzdys, be abejo, yra planinės ekonomikos šalys. Jose galima palaikyti mažas kainas tam tikroms prekėms (pavyzdžiui, dešrai ir degtinei), bet tai lemia masinį deficitą kitų prekių bei paslaugų ir giliai įsišaknijusią korupciją bei šešėlinę ekonomiką, dėl kurios, kaip minėjau, labiausiai nukenčia neturtingieji ir neįtakingieji.
Antroji politikams sunkiai įkandama ekonomikos mįslė yra ilgalaikio finansavimo reikalingi projektai. Pavyzdžiui, dėl artumo asmeniui, paimkime pensijas. Darbinę veiklą baigę žmonės, vertinant labai vidutiniškai, gyvena 15 metų. Dažnai girdime guodžiantis, kad žmonės ateityje dirbs ilgiau. Tačiau tada ir gyvens ilgiau, nes pensinis amžius keliamas atsižvelgiant į vidutinės gyvenimo trukmės dinamiką. Taigi bet kuriuo atveju pragyvenimui reikės gauti pajamų, patiems tuo metu jų neuždirbant, ir ne mažesnį metų skaičių. Taigi pensijų aktualumas niekur nedings, o didės.
Finansuoti pensijas iš principo yra du būdai – perskirstyti ir kaupti. Perskirstyti, reiškia, pensijas mokėti iš dabar dirbančių žmonių sugeneruotų lėšų – tai vadinama einamųjų išmokų sistema payasyou go (PAYG). Ja paremta didžioji dalis pasaulio šalių pensijų sistemų, tarp jų ir Lietuvos socialinio draudimo pensija. Antrasis būdas – kaupiamasis – reiškia, kad pinigus žmogus kaupia dirbdamas ir jis pats juos naudoja, kai išeina į pensiją.
Senose industrinėse šalyse kaupiamosios sistemos susiklostė per maždaug 100 metų, todėl dabartiniai ES senbuvių piliečiai gauna pensiją iš abiem principais paremtų sistemų. Šalyse, kurios industrinę erą praleido sovietinėje kvaziekonomikoje, neleidusioje ir nesaugojusioje privačios nuosavybės, kaupimu paremtos pensijų sistemos yra naujos ir gležnos. Gležnos jos ne dėl to, kad žmonės nepasitiki kaupimu ar bijo tokiu būdu taupyti, o dėl to, kad politikai neleido joms užaugti nuolat kaitaliodami sąlygas, ir ne į kaupėjams gerąją pusę.
Ar tai reiškia, kad kaupimo galime atsisakyti ir apsiriboti einamosiomis įmokomis paremta sistema? Jokiu būdu, mat ji tiesiogiai priklauso nuo demografijos. Kuo daugiau vyresnio amžiaus žmonių visuomenėje, tuo sunkiau dirbantiesiems juos išlaikyti. Kiekvienai naujai dirbančiųjų kartai vis sunkiau išlaikyti pensijas gaunančiųjų kartą. Turint omenyje, kad šiandien jau labai mažai kraštų gali pasigirti teigiama reprodukcija, ši problema kamuoja praktiškai visas valstybes. Ir visoms savotiškai sunku. Lietuvai dėl buvusios didelės emigracijos ir mažo gimstamumo, Pietų Europos šalims dėl to, kad pensijos pas juos ypač dosnios. Tačiau labiausiai veidu į PAYG purvą įkritusi yra Kinija. Ji PAYG įsivedė tik 1997 m., reformuodama iki to laiko buvusią valstybinę pensijų sistemą pagal Vakarų pavyzdį. Tik viena smulkmena – nuo 1980ųjų Kinija buvo pradėjusi nuožmią vieno vaiko politiką. Sunku suvokti, kaip labiau gali nusikirsti šaką, ant kurios sėdi, ir pačiam pasididinti ir taip didžiausią augančių valstybės finansinių įsipareigojimų riziką.
Beje, Lietuvoje yra sukauptas Sodros rezervas, kurį išdalinti taip pat yra daug pasišovusių. Jis kaip tik ir skirtas balansuoti demografijos įtaką. Bet fondas juk ne briedis, jo net nušauti nereikia. Pakanka nubalsuoti už dalybas, o po to kiti bus kalti, kad pinigų išmokoms trūksta. Įdomu tai, kad netgi tos partijos, kurios yra prieš sukauptų pinigų priešlaikines dalybas, viešai paprastai nebalsuoja „prieš“, nes taip galėtų įeiti į istoriją kaip pensininkų priešas, o tokio ženklo nenusiplausi.
Trečiasis ekonominis paklydimas – sudėti visus kiaušinius į vieną pintinę. Neretai tai vadinama ekonomine proveržio politika – labai stambiai suinvestuoti į vieną sritį, taip tapti pasaulyje žinomu ir pritraukti kapitalą. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo netgi ekonomistų, siūliusių tokias nepagrįstas idėjas kaip „pastatyti viską“ ant statybų – esą jos sukuria labai daug darbo vietų. Dar buvo tilto tarp Rytų ir Vakarų vizija, kur turėjom suinvestuoti didžiulius pinigus į tos krypties kelius ir geležinkelius, kad masiškai galėtume vežti krovinius iš Rusijos ir Kinijos į Europą. Įsivaizduokime, kaip šiandien Lietuva atrodytų geopolitiškai, jei tai būtų padariusi. Nepaisant nuolatinių vajų, mūsų laimei, Lietuvos ekonomika liko labai stipriai diversifikuota, tiek pagal veiklos rūšis, tiek pagal importo ir eksporto kryptis. Tai dabar yra vienas esminių ilgalaikio ekonominio augimo veiksnių.
Žinoma, jei neproporcingai investuoji į vieną sritį, tai kažkuriuo metu gali smarkiai laimėti. Bet lygiai taip pat gali ir pralaimėti, o stambiai pralaimėjus, labai sunku pakilti. Šioje srityje bene labiausiai pasižymėjo Vokietija, kuri šalies sėkmę pastatė ant pigių rusiškų dujų. Tai negalėjo neturėti ekonominių pasekmių, klausimas tik buvo, kada jos atsiskleis. Nekalbant jau apie tai, prie kokių geopolitinių problemų tai privedė ir kaip tai paveikė visą ES – jos ekonominę ir energetinę politiką. Vienu metu ES netgi buvo pasiūlymas dujas laikyti žaliuoju kuru. Netekus rusiškų dujų (prisiminkim, jų ne ES atsisakė, o Rusija neteikė), visas Europos šalis ištiko energetinė krizė, nuo kurios nukentėjo daugelis šalių, netgi tos, kurių energetika nebuvo taip stipriai priklausoma nuo pigių dujų. Nes tai bendroji rinka, o ekonomikoje dalykai stipriai veikia vieni kitus. Lietuva šiuo atveju laimėjo turėdama suskystintų dujų terminalą. Laimėjo ne ta prasme, kad išvengė energijos kainų šuolio, o kad turėjo energetinių išteklių. Lietuvai nereikėjo, kaip Vokietijai, skubiai ir už labai brangiai tuos terminalus statytis.
Nepaisant daugybės prastų pavyzdžių, kuo baigiasi politiniai sprendimai dėl ekonomikos prioritetų, vis tenka išgirsti, kad šaliai reikalinga ekonominės plėtros strategija. Tarsi egzistuotų kažkokie viršekonomistai, kurie geriau už pačius geriausius investuotojus galėtų užuosti pelningas ateities sritis. Juk politikų darbas toks platus ir atsakingas, jie turi spręsti tiek daug problemų, kad visiems šalyje gyvenantiems ir dirbantiems būtų geros sąlygos. Bet vis viena jiems kyla noras užsiimti dalykais, kuriuos žmonės sprendžia patys.
Kodėl pačių žmonių sprendimai paprastai visuomenei būna geriausi? Nes žmonės sprendžia ant kortos padėję savo lėšas, laiką ir kitus išteklius. Jų gyvenimas priklauso nuo savų sprendimų sėkmės. Politikai gi bando tai padaryti padėję ant kortos mokesčių mokėtojų pinigus, ir praktiškai su nuline asmenine atsakomybe. Tai kodėl tada žmonės už tokius balsuoja? Atrodo, tai visiškai paprasti dalykai, išbandyti ir įvykę įvairiose šalyse. Matyt, žmonių troškimas materializuoti daiktus iš oro yra toks pirmapradiškai gilus, kad ekonominei logikai sunku su juo konkuruoti bet kuriuose rinkimuose.
