Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja ir ekonomikos analitikė


Skonio subtilumai


Autorius on vasario 15, 2017

Vis rašau apie tai, kas sveika ir tvirtinu, kad tai būna ir skanu. Žinoma, būna ir neskanu, nes yra maisto gamintojų ir gaminimo būdų, kurie net geriausius produktus sugadina. Bet dabar būtent apie priešingą reiškinį – kai skonį žmonės sukuria.

Neaprašinėsiu savo mėgstamiausių skanėstų, tokių kaip „Centonze“ alyvuogių aliejus, juodieji ryžiai, „Bauck Hof“ biodinaminiai avižų dribsniai, „Altomayo“ kava, „Keiko“ žalioji ir „Lebensbaum“ Earl grey arbatos. Taip, žmonės prie jų stipriai prikiša nagus ir be jų žinių, darbo ir kantrybės jie tokie nebūtų. Bet čia noriu pakalbėti būtent apie išskirtinai vykusius receptus „Livinn – sveiki produktai“ asortimente.

Čempionas – ekologiškas „Bauck Hof“ pyrago ruošinys be glitimo Brownies. Taip, jame daug cukraus – bet mes ir nesiruošiame jo valgyti dažnai ir po daug. Pyragas tiek kupinas skonio, kad pakanka nedidelio gabalėlio. Jį itin lengva pasigaminti: greita ir paprasta, išeina visiems. Ir mėgsta jį visi – dar neteko sutikt nepamėgusio. Vaikai ypač – o su jais juk niekada nežinai. Valgytojai paprastai nepatiki, kad šis Brownies yra be kvietinių miltų. Taip, pyragas visų pirma skirtas glitimo netoleruojantiems. Bet didelė dalis jo mylėtojų apie tai net nežino, nes jiems neaktualu. Jie vertina jį dėl skanumo ir patogumo.

Skaityti toliau

Niekada nerašiau apie kavines ir restoranus. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Greičiau dėl to, kad nelabai galiu ką ragauti. Ir to priežastis yra visai asmeninis dalykas – negalėjimas valgyti česnako. Negaliu jo nuo vaikystės – jei suvalgau net labai nedaug, apsinuodiju. Atrodytų smulkus apribojimas tas česnakas, bet Lietuvoje jis tampa stambus. Kas nėra česnakui jautrus, tikriausia net nepastebi, bet kas yra – gali išeiti nieko suvalgyti neradęs. Česnako gali rasti visur: daržovių sriuboje, lęšių, pomidorų ir baklažanų patiekaluose beveik visada, būna netgi bulviniuose blynuose ir šaltibarščiuose.

Vegetarizmas nėra esminis apribojimas – bent jau Vilniuje kavinės paprastai turi bent porą variantų be mėsos ir žuvies. Bet su česnaku.

Skaityti toliau

Apie neprotingą laisvę


Autorius on sausio 25, 2017

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Skaityti toliau

Šaknys tai karčios, o vaisiai?


Autorius on sausio 11, 2017

Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta. Suprantama: sistema sena, besiremianti į šlovingąją sovietinę tradiciją (nesvarbu, kad pakeistas istorijos ir literatūros turinys). Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.

Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tik­rovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.

Skaityti toliau

8 sveiko maisto tendencijos 2017-iems


Autorius on sausio 5, 2017

Internete sveiko maisto tendencijų galima rasti daug ir pačių įvairiausių, čia mano apibendrinimas ir komentarai. Tiesa, populiarumo pakilimai ir jų atoslūgiai Lietuvoje ne visais atvejais sutampa su JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos, tačiau banguoja netoliese – paprastai pusę ar metus atsilikdami. Sakyčiau, kad atotrūkis daugeliu atvejų mažėja, nes 2017 pranašaujamos tendencijos ir Lietuvoje nebėra naujiena, greičiau jau esamų tendencijų tąsa.

1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai. Kodėl? Nes, viena vertus, maistinga, mažai cukraus, daug skaidulų ir baltymų, kita vertus – įpratus ankštinių patiekalus nesunku pagaminti, skanu, spalvinga, palanku fantazijai ir patiems įvairiausiems deriniams. Tinka vaikams. Savo knygoje esu detaliai aprašius apie įvairius lęšius, pupuoles, pupeles, avinžirnius – kaip juos ruošti. Svarbu turėti omenyje, kad skirtingose ankštinių rūšyse yra skirtingų vitaminų, mineralų ir kito gėrio.

2. Fermentuotas maistas. Kodėl? Nes ypač sveika žarnynui, o nesveikas žarnynas yra visų negalavimų šaltinis. Ypač kai valgome mažai žalio maisto, mažai natūralaus maisto, o daug perdirbto.

Skaityti toliau

Žmonės ir imigrantai, bet ne tie


Autorius on gruodžio 16, 2016

Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.

Pagrįsti reikia, nes, pirma, ne vienas sakys, kad ir gerai, jog negyvena, mums visko daugiau liks: vietos, darbo vietų, pašalpų, dėmesio ir pan. Tai yra naivus paklydimas, ir tiek. Antra, gali atsitikti taip, kad jie niekada čia ir neapsigyvens, nes bus klausomasi pirmųjų arba tiesiog dėl inercijos, baimės ar tingulio išlaikoma situacija status quo.

Taigi kodėl tų žmonių iš kitur reikia? Gana paprasta: kraštas gyvas tik tada, kai jame gyvena žmonės. Tas yra tiesa, kalbant apie atskirą namą (kiek gyvybės apleistame name?), kvartalą (pavyzdžiui, labai gerai saugomo senamiesčio), kaimą (kuriuos išnykusius ir benykstančius viešai apgaili kas antras lietuvis). Juolab tai yra tiesa kalbant apie valstybę. Galime tapti visi labai sąmoningi ir patrio­tai (kas, žinia, negresia), bet jei mūsų bus mažai, tai ir gyvybės krašte bus menkai. Pirmieji tai pastebi stambieji verslai ir, pasiremdami skaičiais, pradeda konstatuoti „darbo jėgos trūkumą“, kuris neleidžia plėtotis jokiems stambesniems projektams. Ne tik dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų, bet ir dėl to, kad nebus vartotojų. Arba aptarnaujančių verslų. Arba aktyvaus kultūrinio gyvenimo, dėl ko kvalifikuotiems darbuotojams gyventi čia bus nuobodu ir jie pabėgs, kur įdomiau, dinamiškiau – gal į Singapūrą, gal į Varšuvą ar Berlyną.

Skaityti toliau

Apie sausainius nekalėdinius


Autorius on gruodžio 9, 2016

Su kalėdiniais sausainiais viskas gerai – į juos tiek sudedama šventės laukimo, kad tampa nelabai svarbu, iš ko jie pagaminti, kiek ir ko vengtino jie savyje turi. Juolab, kad ir skirti jie šventėms, o ne kasdienai.

Noriu pakalbėti apie kasdienius sausainius, kuriuos valgo vaikai. Dalis vaikų valgo, nes patys jau prašo, kiti – nes jiems jų duoda. Jei ilgai duoda ir tau skanu, po to ir pats prašysi. Kaip bebūtų keista, bet dar nemažai mamų mano, kad sausainis, tai visai neutralus maistas, kurio galima duoti vaikui (pvz., vežimėlyje) kramtyti bet kokia proga ar visai be jos – tiesiog kad būtų užsiėmęs. Nors sausainiai yra tikrai labai patogus maistas pasiimti su savimi ir daugelio vaikų mėgstamas, dažniausiai jis nėra nei natūralus, nei sveikas.

Sveikus sausainius pagaminti sunku. Visų pirma dėl to, kad tai keptas produktas. Antra, iš miltų. Trečia, su nemažai cukraus. Ketvirta, pramoniniai sausainiai kepami su hidrintais riebalais, be to, į juos dedama kvapiklių, dažiklių ir masė visokių kitokių konservantų – pažiūrėkite ant pakelio.

Skaityti toliau