Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Sveikos gyvensenos tyrinėtoja ir ekonomikos analitikė


Kas sojų padažą priskiria prie sveiko maisto? Ne šiaip nekenksmingo, bet naudingo žarnynui, imunitetui, širdžiai ir t.t.? Nedaugelis. Nes prisižiūri ir prisiragauja sojų padažų, kurie su sveiku maistu iš tiesų neturi nieko bendro. Pagaminti kaip pigiau, paspalvinti ir pasaldinti.

O aš kalbu apie tradiciniu japonišku būdu pagamintą fermentuotą ekologiškų sojų padažą. O būdui šiam nei daug, nei mažai – virš tūkstančio metų. Miso ir sojų fermentavimo meistrai žino savo mokytojus ir tęsia tradicijas iš kartos į kartą, nes nuo meistro patirties bei intuicijos priklauso pasiekto skonio tobulumas.

Pradžiai pakalbėkime plačiau apie fermentuotą maistą. Girdime apie jį iš šen ir ten – kaip apie panacėją. Seniausią, tarsi neestetiškiausią (visokie kvapai, mikroorganizmai, į pelėsius panašūs dariniai) maistą moderniausiam švariausiam žmogui. Prisižaidėm su tuo sterilumu. Sunyko mūsų gerosios bakterijos ir užpuolė žmones visokios keistos ligos. Alerginės, autoimuninės, dirgliosios žarnos sindromai ir kitokie vargai. Kai tokios ligos užpuola, nelabai pasveiksi tabletėmis. Tenka radikaliai keistis.

Skaityti toliau

Konditeriniai žaidimai ir atradimai


Autorius on kovo 10, 2017

Saldainių su matcha receptą (receptas ČIA >>, autorė Jelena Rimavičienė) „Livinn – sveiki produktai“ skelbė Kalėdų laikotarpiu. Akį patraukė gražus vaizdas, bet dar labiau užkliuvo netikėti, bet man visai suprantami ingredientai. Hmm, avokadas su kokosų aliejumi… Gal ir nieko turėtų būti. Bet kaip visada per šventes prisiplanuoji daugiau nei gali padaryti ir geri sumanymai lieka kitam kartui.

Saldainius gaminau vyro gimtadieniui. Kažkodėl nenorėjau kepti pyrago – nors jis norėjo, žinau. Ir saldainiai jam atrodė įtartini. Hmmm… su avokadu. Bet matcha viską gelbsti, taigi gavusi sutikimą užsiėmiau.

Skaityti toliau

Detoksikacija ne fanams


Autorius on kovo 3, 2017

Pavasarį užsiimti švarinimu yra įprasta – tiek namų, tiek organizmo. Šluoti, šveisti, plauti ir vėdinti. Įprasta ne veltui, nes ir reikia, ir pagaliau norisi atsinaujinti. Tačiau, jei nesi fanas, mintis apie organizmo valymą arba detoksikaciją neįkvepia. Atrodo tik dar vienas „privalu“ kasdieniame privalomumų sąraše.

Detoksikacija – neabejotinai sveikatai naudinga procedūra. Tačiau tik tuomet, kai atlikta tinkamai. Ne tik ta prasme, kad pasirinksime teisingus autoritetus ir metodus, bet ir kaip tuo metu jausimės. Nes jei prisikursime naujo streso, naudos iš detoksikacijos gali ir nelabai likti. Bet kuriuo atveju, rimtu organizmo valymu, ypač su badavimu, užsiimti derėtų arba pačiam apie tai gerai išmanant, arba padedant specialistui. Ir pageidautina tuo metu nedirbti, bent jau pirmais kartais. Daug žmonių tai sėkmingai taiko ir nebeįsivaizduoja, kaip galima be to apsieiti. Tačiau ne visi yra fanai. Ir ne visi yra nusiteikę tiek investuoti.

Skaityti toliau

Sakysite, kaip čia yra? Juk tiek yra mokslinių rekomendacijų, kokį maistą valgyti sveika ir kokį ne. Net vaikai žino, kad sveikiau valgyti daržoves, o ne ledus, avokadus, o ne cepelinus, sriubą, o ne picą, raugintus kopūstus, o ne bulvių traškučius, gerti vandenį, o ne limonadą, o gyvenimą saldinti vaisiais bei cinamonu, o ne rafinuotu cukrumi.

Tiek straipsnių ir pagiriamųjų žodžių girdime grikiams, bolivinei balandai, burokėliams, spanguolėms ir ciberžolei ir tiek papeikiamųjų rūkytai dešrai, spirgų padažui ir greitam maistui, kad, atrodo, seniai viskas aišku, kas sveika ir kas ne. Ir tik kažkokie piktybiniai užsispyrėliai daro viską priešingai. Matyt, tik tam, kad pasinaudotų nemokama medicina ir vaistais… Žinoma, kad taip nėra. Tačiau kodėl tada taip lėtai keičiasi mūsų lėkštės turinys?

Skaityti toliau

Skonio subtilumai


Autorius on vasario 15, 2017

Vis rašau apie tai, kas sveika ir tvirtinu, kad tai būna ir skanu. Žinoma, būna ir neskanu, nes yra maisto gamintojų ir gaminimo būdų, kurie net geriausius produktus sugadina. Bet dabar būtent apie priešingą reiškinį – kai skonį žmonės sukuria.

Neaprašinėsiu savo mėgstamiausių skanėstų, tokių kaip „Centonze“ alyvuogių aliejus, juodieji ryžiai, „Bauck Hof“ biodinaminiai avižų dribsniai, „Altomayo“ kava, „Keiko“ žalioji ir „Lebensbaum“ Earl grey arbatos. Taip, žmonės prie jų stipriai prikiša nagus ir be jų žinių, darbo ir kantrybės jie tokie nebūtų. Bet čia noriu pakalbėti būtent apie išskirtinai vykusius receptus „Livinn – sveiki produktai“ asortimente.

Čempionas – ekologiškas „Bauck Hof“ pyrago ruošinys be glitimo Brownies. Taip, jame daug cukraus – bet mes ir nesiruošiame jo valgyti dažnai ir po daug. Pyragas tiek kupinas skonio, kad pakanka nedidelio gabalėlio. Jį itin lengva pasigaminti: greita ir paprasta, išeina visiems. Ir mėgsta jį visi – dar neteko sutikt nepamėgusio. Vaikai ypač – o su jais juk niekada nežinai. Valgytojai paprastai nepatiki, kad šis Brownies yra be kvietinių miltų. Taip, pyragas visų pirma skirtas glitimo netoleruojantiems. Bet didelė dalis jo mylėtojų apie tai net nežino, nes jiems neaktualu. Jie vertina jį dėl skanumo ir patogumo.

Skaityti toliau

Niekada nerašiau apie kavines ir restoranus. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Greičiau dėl to, kad nelabai galiu ką ragauti. Ir to priežastis yra visai asmeninis dalykas – negalėjimas valgyti česnako. Negaliu jo nuo vaikystės – jei suvalgau net labai nedaug, apsinuodiju. Atrodytų smulkus apribojimas tas česnakas, bet Lietuvoje jis tampa stambus. Kas nėra česnakui jautrus, tikriausia net nepastebi, bet kas yra – gali išeiti nieko suvalgyti neradęs. Česnako gali rasti visur: daržovių sriuboje, lęšių, pomidorų ir baklažanų patiekaluose beveik visada, būna netgi bulviniuose blynuose ir šaltibarščiuose.

Vegetarizmas nėra esminis apribojimas – bent jau Vilniuje kavinės paprastai turi bent porą variantų be mėsos ir žuvies. Bet su česnaku.

Skaityti toliau

Apie neprotingą laisvę


Autorius on sausio 25, 2017

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Skaityti toliau