Gražaus, pigaus ir patogaus. Maistas turi būti pigus, nes žmonės nori leisti pinigus ir kitiems dalykams, kurių yra vis daugiau ir daugiau. Netgi visuomenės gerovė vertinama pagal tai, kiek pinigų išleidžiama maistui – kuo didesnė šeimos biudžeto dalis skiriama šiam tikslui, tuo skurdesne laikoma ta šeima ir visuomenė. Lietuvoje, be to, nuolat brangsta būsto išlaikymas ir kuras, nuo kurių miesto žmogus yra labiausiai priklausomas. Taigi esama didelio noro pirkti maistą pigiai. Šis noras jau yra tapęs įpročiu – pats brangesnio maisto egzistavimas neretą valgytoją stebina ir piktina.
Kaip jau minėjau, visuomeninė nuomonė formuojama tokia, kad visi turėtų galėti nusipirkti valgyti visko, kas toje visuomenėje laikoma norma. Atkreipkite dėmesį – ne to, ko individui reikia, bet kas yra norma. Jei valgyti paukštieną ir ananasus kasdien yra norma, laikoma, kad taip daryti yra tos visuomenės narių teisėti lūkesčiai, o to nedarantieji lieka socialinėje atskirtyje (8).
Maistas turi būti patogus laikyti ir naudoti. Šiandien niekas nepilsto grietinės į atsineštą tarą ir net duona dažniausiai parduodama suraikyta. Dėl skubos ir miestietiško gyvenimo negalime maisto nuolat gauti šviežio. Be to, turime sugebėti pirkinį greitai paversti valgomu daiktu, pavyzdžiui, tik užpylę karšto vandens ar įkišę į mikrobangų krosnelę, neaišku, ar maistui ruošti apskritai tinkamą
Read More
