Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Category: Maistas Page 23 of 26

Sugedęs telefonas arba kas parašyta produkto etiketėje

Pirkėjai dažnai mano, kad tai, kas parašyta etiketėje, yra gamintojo informacija jam. Lygiai taip pat naujokai gamintojai ir pardavėjai naiviai tikisi, kad etiketė yra jo komunikacijos apie produktą su vartotoju vieta. Taip lyg ir turėtų būti. Tačiau nėra.

Visų pirma dėl to, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek vietiniai teisės aktai nustato, ką gamintojas ir pardavėjas privalo parašyti etiketėje ir netgi kaip jis tai turi padaryti. Norai, be abejonės, yra kuo geriausi, bet išeina, kaip visada. Nesusišnekėjimai ir nusišnekėjimai.

Sveikatos diena

Antradienį (balandžio 7) buvo žymima sveikatos diena. Ta proga radijo žurnalistas paprašė manęs pakalbėti laidoje. Man savo ruožtu tai buvo proga pagalvoti apie šią temą plačiau, visuomeniniu masteliu – kas Lietuvos visuomenei labiausiai aktualu galvojant apie sveikatą. Laidoje šių minčių neprireikė (teko tiesiog atsakinėti į klausimus), tai nusprendžiau užrašyti.

Kalbant apie aktualumą matyt reikėtų pradėti nuo didžiausių sveikatos bėdų Lietuvoje – sergamumo ir mirtingumo statistikos, kad visiems pasidarytų baisu (nes į skaičius pasižiūrėjus taip ir būna) ir baimė suteiktų mums impulsą imtis ryžtingų veiksmų ir savo sveikata susirūpinti. Toks dėstymo scenarijus yra įprastas, bet man jis nepatinka. Labiausiai dėl to, kad baimė yra blogas motyvas netgi geriems darbams daryti. Taip, ji atlieka savo funkciją, saugo mus nuo pavojų, tačiau motyvatorius ji trumpalaikis ir su ilgalaikėmis blogomis pasekmėmis. (Tai patvirtina ir liūdinanti psichikos ligų bei savižudybių statistika). Antra, nėra visai tiesa, kad pasirūpinę sveikata mes nesirgsime – nes tada ir nemirtumėm. Tai supratus baimė tik didėja – juk niekada nesi tikras, kad viską išsityrei ir ėmeisi visų prevencijos priemonių. Trečia, nėra vienareikšmiai aišku, ką konkrečiai turėčiau daryti savo sveikatos labui: ar miegoti daugiau, ar mažiau, ar valgyti rečiau ar dažniau, ar pasibarstyti salotas linų sėmenimis (dėl omega 3), ar sezamo sėklomis (dėl kalcio).

Taigi kas motyvuoja domėtis savo sveikata, o kartu su ja ir mityba?

Iš knygos*. Ko nori maisto pirkėjas?

Gražaus, pigaus ir patogaus. Maistas turi būti pigus, nes žmonės nori leisti pinigus ir kitiems dalykams, kurių yra vis daugiau ir daugiau. Netgi visuomenės gerovė vertinama pagal tai, kiek pinigų išleidžiama maistui – kuo didesnė šeimos biudžeto dalis skiriama šiam tikslui, tuo skurdesne laikoma ta šeima ir visuomenė. Lietuvoje, be to, nuolat brangsta būsto išlaikymas ir kuras, nuo kurių miesto žmogus yra labiausiai priklausomas. Taigi esama didelio noro pirkti maistą pigiai. Šis noras jau yra tapęs įpročiu – pats brangesnio maisto egzistavimas neretą valgytoją stebina ir piktina.

Kaip jau minėjau, visuomeninė nuomonė formuojama tokia, kad visi turėtų galėti nusipirkti valgyti visko, kas toje visuomenėje laikoma norma. Atkreipkite dėmesį – ne to, ko individui reikia, bet kas yra norma. Jei valgyti paukštieną ir ananasus kasdien yra norma, laikoma, kad taip daryti yra tos visuomenės narių teisėti lūkesčiai, o to nedarantieji lieka socialinėje atskirtyje (8).

FreeGreatPicture.com-30504-shoppingMaistas turi būti patogus laikyti ir naudoti. Šiandien niekas nepilsto grietinės į atsineštą tarą ir net duona dažniausiai parduodama suraikyta. Dėl skubos ir miestietiško gyvenimo negalime maisto nuolat gauti šviežio. Be to, turime sugebėti pirkinį greitai paversti valgomu daiktu, pavyzdžiui, tik užpylę karšto vandens ar įkišę į mikrobangų krosnelę, neaišku, ar maistui ruošti apskritai tinkamą

Klausimas „ant ko kepti“?

Sveikos mitybos kontekste skamba beveik egzistenciškai. Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas seminaruose, žurnaluose ir kt.

Kaip ir daugelis klausimų apie mitybą, jis paprasto atsakymo neturi. Jei reikėtų visai trumpai ir aiškiai, turėčiau atsakyti – nekepti visai. Jei rūpinamės, kas liks iš tų riebalų, ant kurių kepame, klausimas turėtų kilti ir esmingesnis – kas lieka iš to maisto, kurį kepame. Bet kepame. Tad galime grįžti prie ilgojo atsakymo „ant ko“.

IMG_0021

Iš knygos*. Apie maistą ir mūsų laikus (II)

I. Apie mūsų laikus (2 dalis)

Kodėl žemės ūkio politika yra toks aktualus veiksnys? Visų pirma todėl, kad per valstybės aparatus mokesčių pagalba galima akumuliuoti milžiniškas lėšas, kurių prieš pora šimtų metų tiesiog nebuvo. Antra, todėl, kad žmogus ir taip jau giliai įsiskverbęs į gamtą: išžvalgęs kosmosą, žemės ir vandenų gelmes, sudrėkinęs dykumas, nukreipęs upes, prakirtęs džiungles ir „civilizavęs“ ten gyvenančias tautas. Galim diskutuoti, kiek tai sukūrė gėrio, bet kad sukūrė labai rimtų blogų padarinių – faktas. Ir tada kyla klausimas: kas toliau? Ar išliks bent tai, kas dar liko tose džiunglėse, vandenyse ir dykumose? Ar mes patys išliksime bent kiek gamtiški?

Page 23 of 26

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén