Praėjusiame NŽ-A numeryje publikuotoje ateitininkų studijų savaitgalio Guronyse apžvalgoje Skirmantas Laurinaitis minėjo, kad temą apie meilę žmogui, gamtai ir Dievui atskleisti sekėsi sunkiausiai. Turiu sutikti. Ir dėl to, kad buvau viena tų atskleidinėtojų. Ir dėl to, kad manau, jog meilės tema bet kokiai analizei ar intelektualiai diskusijai pasiduoda sunkiai. Tam egzistuoja kitos, toliau nuo racionalumo ir arčiau širdies esančios priemonės, tokios kaip poezija ir kiti menai.
Be to, norint apie ką nors diskutuoti, reikia bent jau būti apsibrėžus sąvokas. Kaip apibrėšime meilę? Kaip ją, neaprėpiamąją, apibrėžti, idant galėtume kalbėti nepažeisdami jos esmės? Pasiūlyti meilės apibrėžimą diskusijai buvo mano pagrindinė užduotis, kaip aš ją supratau, ruošdamasi minėtam renginiui, ir būtent į šį apibrėžimą čia noriu atsiremti. Meilė – tai savęs apribojimas, leidžiant mylimam objektui būti savimi.
Žinia, tai neaktualu meilei Dievui – Jo mes nei apibrėžimais, nei veiksmais neapribosime, bet meilės žmogui ir gamtai atveju, mano galva, tai svarbiausia. Priešingu atveju siekiame kitą užvaldyti, todėl keliame jam grėsmę arba baimę. O kur baimė, ten meilės nėra. Taigi šiuose nustebimuose norėčiau pratęsti savo svarstymus apie žmogaus meilę gamtai.