Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 36 of 44

Apie gerą aliejų virtuvėje: alyvuogių aliejus

Virtuvėje jis yra labai reikalingas. Ypač vasarą, kada tiek daug žalumynų, o ir ne tik. Be gero aliejaus gera virtuvė vargiai išsiverčia. Juk pirmas dalykas, kurį pastebime nesėkmingai pavalgę, kokioje nors nelabai aiškioje maitinimo įstaigoje, yra pasilikęs prasto aliejaus skonis. Jis ten guli ir urzgia, primindamas apie blogą pasirinkimą.

Klausimas yra vienas – koks aliejus yra geras? Lietuvoje labiausiai tikėtini atsakymai bus: linų, alyvuogių, kokosų, rapsų, saulėgrąžų, galbūt sezamų. Tam tikra prasme jie visi geri, toliau kalbėsiu apie jų gerumo aspektus. Visų pirma reikia susitarti, kad kalbame tik apie mechaninio spaudimo (paprastai vadinamo šalto spaudimo) aliejus. Ne apie rafinuotus – nes jiems jokio skirtumo, vis vien neturi nei vertingų maistinių medžiagų, nei augalui būdingo skonio, nei kvapo. Turi tik gerą galiojimą, jokį skonį, kalorijas ir žemą kainą.

 

Apie gerą aliejų virtuvėje: kokosų aliejus

Jei nuo gimtųjų alyvuogių aliejaus kraštų judėsime link pusiaujo, rasime daug kokoso palmių, su didžiuliais kokoso riešutais. Kokoso palmė – įstabus augalas. Jos lapai naudojami kaip statybinė medžiaga, o iš vaisių gaunamas ne vienas maisto produktas bei žaliava pramonei.

http://www.unconventionalbaker.com/wp-content/uploads/2014/11/Tips-for-Baking-with-Coconut-Oil_Vegan-Dairy-Free-Baking.jpg

Apie gerą aliejų virtuvėje: linai, saulėgrąžos ir kiti

Lietuvoje populiariausi aliejai – saulėgrąžų, linų, rapsų. Taigi, pradžioje apie juos, o po to trumpai apie pas mus rečiau vartojamus, bet tikrai neprastesnius pasirinkimus. Priminsiu, kalbu tik apie šalto spaudimo aliejus, nerafinuotus. Nes rafinuotieji neverti nei rašymo, nei juo labiau valgymo.

Apie skonius ir įpročius

Galim ilgai nagrinėti sudėtis, technologijas ir kitokias žinias apie produktą, bet jei jauti skirtumą pats, tai visi papildomi argumentai nebegroja. Šiandien apie tai pagalvojau kavinėje. Valgėme prėskoką patiekalą ir užsibėrėme druskos. Įprastos stalo druskos. Galime dėl skonio nesiginčyti, bet oi agresyvi ta rafinuota druska… brr. Kai valgai kasdien, negali nė įtarti, kad druska turi savo skonį, gali būti maloni arba pikta. Panašiai kai geri arbatą su cukrum daug metų, po to meti ten cukrų dėti ir po kurio laiko paragauji vėl. Kyla rimtas klausimas, ką aš čia geriu? Šį nustebimo jausmą, esu tikra, yra daugelis patyrę. Bet jis nei kiek nemažesnis po ilgesnės pertraukos ragaujant rafinuotą druską, rafinuotą aliejų, netgi ne pilno grūdo manus, visai baltų miltų kepinius. Jau nekalbu apie standartinius prieskonių mišinius su kvapikliais ir skonio stiprikliais – jie apskritai sunkiai atrodo valgomi.

Iš knygos*. Viską patys

Pirmoji logiškai besiprašanti alternatyva dabartinei maisto pasiūlos situacijai yra jo tiesiog nepirkti. Tačiau jos paprastumas apgaulingas. Pamatę žmogaus veiklos bjaurius padarinius gamtai, daugybė žmonių – pavieniui, šeimomis ir grupėmis – jau bandė pasitraukti iš visuomenės, taip norėdami išreikšti savo nepritarimą tokiai gyvensenai. Arba norėdami įrodyti, kad galima apsieiti be viso to, kas šiandien sudaro įprastą mūsų gyvenimo socialinę infrastruktūrą: valstybės, institucijų, įmonių, pinigų, bankų, prekybos. Ekonominiais terminais kalbant, jie bandė grįžti į natūrinį ūkį: pasigaminti patys viską, ko jiems reikia. Tačiau įgyvendinti to norėtais užmojais nepavyko, nors neteigiu, kad nė negali pavykti. Manau, kad žmogui, kuris neturi vaikų ir kurio poreikiai – minimalūs, taip gyventi yra įmanoma, tačiau bet kuriuo atveju tai išimtis. O apie sėkmingas išimtis mums sunku sužinoti, nes žmonės, kuriems pasisekė atsiskirti, nenoriai dalijasi savo patirtimis.

Page 36 of 44

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén