Kai kas sako, kad sveikas maistas su ekologija neturi nieko bendra. Ekologija esą yra apie drugelių saugojimą, o apie sveiką maistą supranta tik mitybos specialistai. Ir šiaip, sveikas maistas su gamta tiesiogiai nesusijęs. Jį susieja tik protingas (išmanus?) tarpininkas. Sveiką maistą, kaip ir gydymo priemones, gamina pats žmogus, pasitelkdamas mokslą ir technologas. Esą pesticidai, hormonai, antibiotikai dabar yra tokie tobuli, kad, jei neviršija nustatytų dozių, tai žmogui nekenkia.
Kad taip galvoja sveikatos ministerijų pareigūnai, kaip ir neturėtų stebinti. Juk jei manoma, kad labiausiai sintetinės prekės – vaistų – nauda visada atperkanti jų kenkimą, tai kodėl nemanyti, kad žemesnė maisto produktų kaina kompensuojanti dėl jam pagaminti sunaudotų chemikalų nešamą žalą? (32)
Reikia pripažinti, kad pačios ministerijos ir kitos atsakingos institucijos tokios atviros pozicijos nereiškia, tačiau ji egzistuoja ir tą nesunku matyti vertinant, kaip valstybės reguliavimas veikia natūralaus ir ekologiško, ir kaip perdirbto maisto gamintojus. Lietuva čia nėra išskirtinė – ES mastu priimtos ir galiojančios teisės normos, reglamentuojančios maisto gamybą ir ženklinimą, skatina kuo labiau perdirbto maisto gamybą (33). Sunku pasakyti, kiek tam įtakos turi stiprių verslo subjektų lobizmas, o kiek sprendimai atitinka sprendimų priėmėjų nuostatas. Manyčiau, kad esama abiejų veiksnių.