III. Alternatyvos. Sveiko maisto samprata

Autorius on rugpjūčio 6, 2015 | Komentarų nėra


Kai kas sako, kad sveikas maistas su ekologija neturi nieko bendra. Ekologija esą yra apie drugelių saugojimą, o apie sveiką maistą supranta tik mitybos specialistai. Ir šiaip, sveikas maistas su gamta tiesiogiai nesusijęs. Jį susieja tik protingas (išmanus?) tarpininkas. Sveiką maistą, kaip ir gydymo priemones, gamina pats žmogus, pasitelkdamas mokslą ir technologas. Esą pesticidai, hormonai, antibiotikai dabar yra tokie tobuli, kad, jei neviršija nustatytų dozių, tai žmogui nekenkia.

Kad taip galvoja sveikatos ministerijų pareigūnai, kaip ir neturėtų stebinti. Juk jei manoma, kad labiausiai sintetinės prekės – vaistų – nauda visada atperkanti jų kenkimą, tai kodėl nemanyti, kad žemesnė maisto produktų kaina kompensuojanti dėl jam pagaminti sunaudotų chemikalų nešamą žalą? (32)

Reikia pripažinti, kad pačios ministerijos ir kitos atsakingos institucijos tokios atviros pozicijos nereiškia, tačiau ji egzistuoja ir tą nesunku matyti vertinant, kaip valstybės reguliavimas veikia natūralaus ir ekologiško, ir kaip perdirbto maisto gamintojus. Lietuva čia nėra išskirtinė – ES mastu priimtos ir galiojančios teisės normos, reglamentuojančios maisto gamybą ir ženklinimą, skatina kuo labiau perdirbto maisto gamybą (33). Sunku pasakyti, kiek tam įtakos turi stiprių verslo subjektų lobizmas, o kiek sprendimai atitinka sprendimų priėmėjų nuostatas. Manyčiau, kad esama abiejų veiksnių.

 

Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3s

Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3s

Lietuvoje būtent Sveikatos apsaugos ministerija įvedė vadinamąjį sveiko maisto standartą „rakto skylutė“ (34). Aš iš pradžių niekaip negalėjau suprasti tokio pavadinimo prasmės. Maniau, jis simbolizuoja, kad valgydamas nuolat turi jaustis stebimas sveikatos sargų pro rakto skylutę…, o pasirodo, prasmės esama kitos. Standartas yra toks griežtas, kad jį atitikti yra tas pat, kas pralįsti pro rakto skylutę. Rakto skylutės reikalavimai susieti ne su maisto pagaminimo būdu, o su jo maistingomis medžiagomis, kurių vienų turi būti kuo mažiau (antai cukraus, druskos ir riebalų), kitų – kuo daugiau (antai baltymų, skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralų). Toks požiūris visiškai atitinka šiuolaikinį oficialų nutrionistinį požiūrį į maistą (apie tai plačiau skyriuje Mitybos teorijos), kuris ekologijai ar net natūralumui sentimentų nepuoselėja. Priešingai, dažną natūralų maistą reikės rimtai perdirbti (visų pirma, nuriebinti), kad jis galėtų mėginti pralįsti pro tą rakto skylutę.

Požiūris, ką valgyti sveika, nuolat kinta, ir gana drastiškai. Mano vaikystės laikais gamyklose žalingomis sąlygomis dirbantiems žmonėms dalydavo pieną – kaip produktą, naudingą sveikatai. Tuo metu parduotuvėse nebūdavo geros mėsos, tad kokybiška mėsa buvo laikoma geriausiu maistu. Man paaugus, labai gerai atsimenu, prasidėjo riebalų vengimo bumas. Namuose aptarinėjome sveikatos specialisto pasiūlytą dietą: servetėle išspauskite iškeptą kotletą ir tik tada jį valgykite. Mano tėvui kažkodėl atrodė, kad tuomet geriau jau valgyt servetėlę… Aš savo nuomonės tada dar neturėjau. Dabar nevalgau pačių mėsos kotletų, bet jei valgyčiau, riebalų tikrai neišsunkinėčiau.

Vėliau atėjo daržovių ir vaisių aukso amžius, kuris, manau, tęsis, tik retkarčiais bus pertraukiamas panikų dėl nitratų ar kokių bakterijų. Žinia, daržoves auginant naudojama itin daug trąšų, o vaisius ir uogas – pesticidų, tad ekologiškumo svarba tik didės.

Palyginti neseniai sveikuoliško maisto sąrašas pasipildė omega-3 ir omega-6 riebiosiomis rūgštimis, taigi dalis riebalų tapo reabilituota, nors sotieji riebalai dar labiau sukompromituoti – kaip cholesterolio didintojai.

Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3sVis labiau plintant alergijoms sveikųjų gretose atsidūrė maistas be glitimo ir be pieno – mat kviečiai ir pienas yra vieni didžiausių alergenų. Plintant nutukimui ir diabetui garsiai kalbama apie kenksmingą cukraus poveikį, ypač vartojant jį tokiais kiekiais, kaip dabar gauna vaikai. Tačiau bene labiausiai sukritikuota druska – jai priskirtos širdies ir kraujagyslių ligų epidemijos priežastys.

Galime sutikti su įvardytais ligų kaltininkais, galime ir ne. Tik manau, kad labai svarbu žinoti, kuo vienas ar kitas produktas kaltinamas. Nes jei druskos, sviesto ar kitų sočiųjų riebalų pradės atsisakyti visi žmonės, manau, dalis jų tikrai nukentės.

Gaila, kad kitos, ne oficialios, šiuolaikinių didžiųjų ligų paplitimo teorijos viešai neaptariamos. Pavyzdžiui, dėl cholesterolio kiekio ir poveikio skirtingų teorijų egzistuoja bent ketvertas. Ir tik viena jų tiesiogiai sieja padidėjusį cholesterolį su riebiu maistu ir priskiria jam didelę įtaką širdies ligoms. Kiti kalba apie stresą ir antioksidantų trūkumą organizme. Dėl druskos poveikio tarp mokslininkų ir medikų yra bene aiškiausia takoskyra. Vieni ją vadina baltąja mirtim ir ragina jos vengti, kiti, pasitelkę druską, gydo. Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į tai, apie kokią druską kalbam: natūralią ar rafinuotą. Dėl mums naudingų ar žalingų riebalų teorijų taip pat esama daugybės: oficiali, kad labai sveika omega-3, o sotieji riebalai – apskritai nesveika. Nuosaikesnė, kad svarbus omega-3 ir omega-6 santykis, o sotieji riebalai sveika, jei jie nėra gyvuliniai. Ir trečioji, beveik priešinga, kad polinesotieji riebalai – nesveika, o sotieji, ir ypač gyvuliniai, yra tai, ką organizmas gali virškinti geriausiai.

Linkusieji visur įžvelgti sąmokslus sakys, kad su tiesa šios teorijos neturi nieko bendra, tai vis interesai. Plataus užmojo sąmokslo versija, kad farmacijos pramonei, o kartu ir valstybei naudinga, jog žmonės vartotų vaistus ir sirgtų, todėl natūralūs gydymosi būdai, pasitelkiant subalansuotą mitybą, esti sąmoningai kompromituojami. Kuklesnio užmojo sąmokslo versija – kad vienų ar kitų maisto produktų lobizmas lemia, kokios maisto medžiagos „pakrikštijamos“ sveikomis ir kokios nesveikomis. Ir paprastoji sąmokslo versija sako, kad visame tame labai daug lemia žmogiškasis veiksnys – tyrimo ar mokslininko, kuriam pavyko prieiti prie įstatymų leidėjų ir suformuluoti tokias, o ne kitokias nuostatas, apie kurių pagrįstumą po to niekas nebeklausia. Tai tampa įprasta nuomone bei praktika. Ypač šis paprastasis sąmokslas matyti stebint šiandienę ES maisto saugos politiką. Kaip paaiškinti faktą, kad metų metais per visas žiniasklaidos priemones plūste plūdo žinia apie vieno gamintojo jogurto naudą virškinimui ir figūrai, o tuo pat metu kitiems jogurto, kefyro ar kitų maisto produktų gamintojams uždrausta apie analogišką poveikį net užsiminti? Po ilgų ES mitybos specialistų, reguliuotojų ir biurokratų diskusijų priimtas verdiktas, kad „maistas negydo“, jis reikalingas tik kūnui pasotinti, o gydo tik tai, ką valstybių valdymo aparatai užregistruoja kaip vaistus.

Beje, gyvenime galime stebėti ne vieną reiškinį, patvirtinantį ir stambesnio užmojo sąmokslus. Tačiau, kaip sako matematinė logika – atskirų pavyzdžių nepakanka teorijai įrodyti…

Nuotrauka iš https://goo.gl/jnOSF7

Nuotrauka iš https://goo.gl/jnOSF7

Neturiu pakankamai kompetencijos diskutuoti, kuri iš cholesterolio ar druskos poveikio versijų yra teisinga, tačiau vykdomos oficialios sveikos mitybos politikos poveikis žmonių pasirinkimui labiau glumina ir gąsdina, nei įkvepia. Daugybė žmonių paniškai bijo riebalų. Žinia, jie būtini organizmui, ypač jam augant ir bręstant. Šalia alkoholizmo ir narkomanijos atsirado nauja itin sunkiai gydoma priklausomybė – vadinami valgymo sutrikimai, o aiškiau – bulimija ir anoreksija. Kiti bijo druskos. Vaikai, būdami svečiuose, taikosi palaižyti Himalajų druskos šviestuvą, mat namuose juos „sveikai“ maitina. Tačiau geriausiai antidruskinį apsėdimą iliustruojančią istoriją man papasakojo sūnus. Būdamas svečiuose, jis paprašė druskos, jam buvo atsakyta, kad tokio kenksmingo produkto kaip druska pas juos nėra, jie naudoja nuo neatmenamų laikų populiarų prieskonių mišinį, – jo sudėties, matyt, niekad nežiūrėjo:

PRIESKONIŲ MIŠINYS, žinomas ir populiarus nuo sovietmečio (tas, kuris naudojamas vietoje druskos): druska, džiovintos daržovės 15,5%, aromato ir skonio stiprikliai: mononatrio glutamatas ir dinatrio inozinatas, cukrus, prieskoniai, grūdų krakmolas, dažiklis riboflavinas…

Kiek tai teorijos, o kiek jos komunikacijos klaidos, pasakyti sunku, tačiau bent jau man visiškai aišku, kad oficiali sveikos mitybos koncepcija su realių žmonių sveikata, švelniai tariant, šiek tiek prasilenkia. Visų pirma dėl to, kad šiandien oficialiai sveiku laikomas maistas gamtoje retai pasitaiko. Norint jo pasiekti, natūralų maistą reikia nuriebinti, praturtinti sintetiniais priedais ir kitaip pakeisti. Taigi natūralumas, o juo labiau ekologiškumas, tokiam požiūriui nėra esminiai dalykai. Taip pat jam nėra esminis dalykas vengti rafinuotų produktų, – svarbu, kad tik jie būtų sustatytose riebumo–saldumo–sūrumo normose. Man toks požiūris neatrodo panašus į sveikatos ir harmonijos ženklą. Nematau prielaidų, kodėl turėtume manytis gebą geriau atspindėti savo organizmo poreikius technologiniais maisto perdirbimo procesais, nei tai susiformavo žmogui bendraujant su gamta per tūkstančius metų.


(32) Kaip teigia Lipton (Bruce H. Lipton, op. cit., p. 104), labai atsargiais vertinimais mirtis nuo gydymo ar gydytojų padaryto poveikio JAV yra trečia dažniausia mirties priežastis po vėžio ir širdies ligų.

(33) Pavyzdžiui, reikalavimas nurodyti tikslius ir tyrimais paremtus vitaminų ir mineralų kiekius maisto produkte neproporcingai pabrangina natūralų maistą, kuriame maistinės medžiagos varijuoja. Į rafinuotą maistą papildomai dedant sintetinius analogus tirti nieko nereikia – kiek pridedi, tiek užrašai. O užrašas ant pakelio – toks pat: pavyzdžiui, „turi daug vitamino C“.

(34) LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl maisto produktų ženklinimo simboliu „Rakto skylutė“, Nr. V-50, 2014-01-22.


 

Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ publikuojama nuo pradžių. Iki šiol publikuotas knygos dalis galite rasti čia.

Visą knygą elektroniniu formatu galite įsigyti čia.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.