Su kuo geriamos sultys? Tikros sultys VALGOMOS. Ir vienos. Jei sultys spaustos (iš vaisių, uogų ar daržovių), o ne pagamintos iš koncentrato pridedant sintetinių kvapų ir kitų medžiagų, jos yra ne tik labai vertingos, bet ir sočios. Apie natūralių sulčių naudą pasakoja sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.
Prieš gerą savaitę buvau Grožio gurmanės organizuotame seminare apie gražius plaukus. Pati kalbėjau apie plaukų dažų ABC (bus sekančiame poste), nors daug daugiau turiu ką pasakyti apie šampūnų sudėtis ir sveiką maistą. Tačiau pukiai išėjo – turėjau progą paklausyti, ką mano įprastom temom kalba kiti. Ir, Eureka! Pagaliau išgirdau dvi mintis, kurios, mano nuomone, tiesiog tvyro ore, bet profesionalai (dermatologai ir kosmetologai) apie tai tyli it vandens į burną prisėmę.
Kartu su seminaro pranešėjais ir organizatore
Nors dažnai sakome, kad maistas yra vaistas, tačiau vis mažiau kas į tokią mintį žiūri rimtai. Ypač turint omenyje, kad produktus gaminant masiniu standartizuotu būdu, juos rafinuojant, fortifikuojant, konservuojant, stiprinant skonį, paprastinant pagaminimo procesą ir t.t., to vaistiškumo mažėja ir produktai tampa tiesiog maistu.
Tačiau esama ir tokių, kuriems tapti eiliniu kasdienybės produktu yra gerokai mažiau šansų, nes jie tokie neįprasti! Savo skoniu, konsistencija, netgi vartojimo būdu.
Geriausias pavyzdys – japoniški antioksidantų čempionai: matcha, miso ir ume slyvos. Na taip, galima padaryti saldžią matcha late ir užmušti jos autentišką kartumą, miso įmaišyti į barščius su grybais, o ume slyvą tik palaikyti ryžiuose dėl vaizdo. Bet tikrai verta pabandyti šiuos produktus valgyti tuo būdu, kaip jie vartojami tradiciškai. Šį kartą plačiau apie marinuotas japonines slyvas – UMEBOSHI (dar vadinamas ume abrikosais).
Marinuotos japoninės slyvos UMEBOSHI – populiarus japonų virtuvės produktas
Vis galvoju, kaip paprastai įvardinti, kas yra produkto kokybė (juk sakom – prekiaujam tik kokybiškais), ir nėra kaip. Nes kokybė – dalykas sudėtingas. Jis priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie netgi skiriasi skirtingoms produktų grupėms. Kuo produktas sudėtingesnis, tuo daugiau reikia žinių norint įvertinti. Kas yra kokybiškas tekstas? Kokybiška daina ar spektaklis? Juk nepakanka, kad be gramatinių ar atlikimo klaidų. Ir subjektyvi nuomonė „man patinka“ taip pat ne viską pasako. Artėja Eurovizija, gera iliustracija apie vyraujančias nuomones ir kokybiškas dainas.
Pateiksiu pavyzdžių iš maisto ir kosmetikos sferų. Suprantama, kad kokybiškas produktas neturi turėti aiškių defektų. Tačiau svarbiausia – jis turi būti vertingas kaip maisto produktas ir nesukeliantis rizikų sveikatai (nebent būtumėm alergiški arba besočiai). Tam svarbu:
1) žaliava (šviežios ir švarios bei kitaip tinkamos būklės),
2) minimali perdirbimo technologija,
3) tvarkingai laikomasi priklausančio gamybos proceso,
4) žmonės, kurie tai daro.
Daugelio apkalbėtas alyvuogių aliejus. Spaustas šaltuoju būdu prižiūrint, kad spaudimo metu temperatūra nepakiltų aukščiau 27°C. Iš ką tik surinktų alyvuogių, kurios užaugintos be pesticidų ir kitų aršių chemikalų (ekologiškai), o nuskintos tuo metu, kuriuo reikia (ko jokiais skaičiais nenusakysime, tik šio amato meistras pasakys). Išspaustas aliejus supiltas į neigiamam išorės poveikiui atsparius konteinerius ir laikomas pastovioje vėsioje temperatūroje. Išpilstomas į tamsius stiklinius butelius specialia įranga tik prieš pat patekimą į parduotuves. Tada jis ne tik atitinka formalius virgin bei extra virgin reikalavimus, bet ir realiai yra kokybiškas.
Jau įpusėjo mūsų mėnuo be cukraus. Aš jame formaliai nedalyvauju, nes komentuoju Skaivos patirtis, rengiu patarimus ir atsakinėju kitiems dalyviams. Bet realiai cukrų smarkiai „prisukusi“ esu ir pati, nors iš anksto ir nesiruošiau to daryti. Pirma, ruošiausi projektui rinkdama informaciją ir stebėdama produktų sudėtis. Tad pasidariau kaip cukraus sudėtyse medžiotoja – tik paimu kokį nors maisto pakelį, tuoj žiūriu, kiek yra cukraus. Antra aplinkybė buvo ta, kad skridau į JAV. Cukraus patirtys kelionės metu buvo stiprios.
Gigantiška smoothy porcija
Pradėkime nuo lėktuvų. Maistas lėktuve šiais laikais retenybė, bet kai skrendi virš 10 valandų, jau tampa aktualu. Ir dar duoda užkandžių. Tai va, tų užkandžių sudėtis buvo įspūdinga. Ir sausainiukai, ir šokoladas, ir pyragėlis buvo iš trijų rūšių cukraus pirmu numeriu. Pabandžiau skonį, tai net sutraukė. Net ne nuo saldumo, nuo sintetikos. Sutinku, kad stebinti labai neturėtų – masinis maitinimas, visi taupo pinigus. Bet avialinijos ne pigiųjų skrydžių buvo, o per didelio cukraus vartojimo bėdos – ne vakar išlindusi aktualija.
Powered by WordPress & Theme by Anders Norén