Apie metus ir maistus

Metams baigiantis įprasta apžvelgti įvykius ir pokyčius, įvykusius per metus. Visuomenės įpročiams, rodos, kuklus laikas, bet visai yra ką pastebėti.

Pirma geroji tendencija. Cukrų žmonės Lietuvoje tikrai pradėjo sekti: sudėtyje pastebi, skaičiuoja, lygina. Svarbiausia, pratinasi valgyti mažiau saldžiai ir prie to pratina vaikus. Vieni tai daro labiau, kiti mažiau – kaip ir turėtų būti. Svarbiausia, kad žmonės jau žino, kad cukrus nėra nei nekaltas, nei būtinas ingredientas. Gal statistika to ir nerodo, bet pirkėjų pasirinkimai ir norai rodo tikrai. Nėra ko norėti, kad staiga visi mestų valgyti saldėsius. Nei taip gali būti, nei būtų gerai. Manau, kad cukraus byloje galima dėti pliusą ir sakyti, kad per šiuos metus stipriai pasistūmėjom link sveikesnio maisto.

Antra geroji. Nepaisant laikas nuo laiko iššokančios propagandos apie saugius pesticidus, vis daugiau žmonių sąmoningai jų vengia ir kai tik gali, renkasi savo arba ekologiškai augintą bei gamintą maistą. Manau, kad viešojoje erdvėje daugėjant informacijos apie stambaus agroverslo trąšų kilmę, roundapo naudojimą ir kitus nelabai skanius maisto priedus, tas sąmoningumas ūgtels dar.

Trečia geroji. Daugėja žmonių, kurie susirūpinę ne tik savo ir savo artimųjų sveikata, bet ir gamta. Atrodo visai akivaizdu, kad viskas, ką nuplauname į klozetą ir išmetame į bendras šiukšles, nukeliauja į dirvožemį bei vandenis ir neprapuola į niekur. Suyra tik organinės atliekos (kurių mes labiausiai bijome), o sintetinės lieka. Cheminės medžiagos iš mūsų kosmetikos, ploviklių, higienos priemonių pereina į gyvus organizmus ir grįžta pas mus vandeniu bei maistu. Manau, kad greitai ir Lietuvoje gamtos tausojimo argumentai taps normaliais kriterijais renkantis vieną ar kitą prekę.

Ketvirta geroji. Gaminti maistą patiems Lietuvoje tebėra madinga. Žymūs žmonės tebekalba apie savo kulinarinius nuotykius, dalijasi receptais; leidžiamos naujos maisto gaminimo knygos. Gaminti namie bus madinga ir sekančiais metais. O tai reiškia, kad bus sunaudota mažiau pusfabrikačių, greitojo maisto, saldintų padažų bei priedų, konservantų, emulsiklių ir pan. Galų gale geriau žinosime, ką valgome, ir daugiau pabendrausime tarpusavyje.
Taigi daryčiau išvadą, kad žmonės ieško, atranda, išmoksta ir sąmoningėja. Auga mūsų maisto kultūra bei įvairovė.

O ką šia linkme siūlo aplinka: reguliuotojai ir nuomonės formuotojai? Čia matyti kelios neraminančios tendencijos:

Pirma neraminanti – chaosas žmonių galvose dėl radikalių pasisakymų (ypač pasižymi viena sveikatos TV laida) ir prieštaringų rekomendacijų. Kaip antai: tai valgyti tuos vaisius ar ne, jei iš jų šaukštais cukrus byra? Tai jau galiu čirškinti lašinius pusryčiams, pietums ir vakarienei, nors širdies gydytojas sako, kad ne? Suprantama, kad dietologai ir natūropatai, įprastos ir alternatyvios medicinos atstovai teikia skirtingas mitybos rekomendacijas. Tačiau, kai skirtingi oficialios (įprastos) medicinos atstovai viešai rekomenduoja priešingus dalykus, mums belieka prisiminti tris auksines taisykles, kurios visą laiką padeda:
1) saiką – jei avokadai giriami, nereiškia, kad juos reikia vartoti ir vietoje duonos, ir vietoje sviesto, o jei saldūs vaisiai peikiami, nereiškia, kad jų apskritai nevalgyti.
2) įjungti savo asmeninį mąstymą išgirdus vieną ar kitą į protą netelpantį vertinimą. Galų gale egzistuoja google, galima susirinkti puokštę kitokių nuomonių su jų argumentais.
3) stebėti savo nuosavą asmeninę savijautą vienaip ar kitaip pasielgus.

Antra neraminanti – hiperkritika be argumentų. Mitai kuriami pačių jų demaskuotojų. Jei tik kažkoks maisto produktas ilgau pristatomas, kaip sveikas, būtinai atsiras straipsnis, vardijantis, kodėl jis žalingas. (Šiuo metu laukiu tokio straipsnio apie Ceilono cinamoną, nes apie visą kitą jau buvo, net apie žalią arbatą). Ypač dažnai toks straipsnis bus be autoriaus ir be jokių nuorodų, neretai tiesiog perspausdinamas kas metai–du. Tokius siūlyčiau tiesiog ignoruoti.

Trečia neraminanti – lazdos perlenkimas. Kad ir dėl to paties cukraus, kuris (rafinuotu pavidalu!) byra jau ne tik iš vynuogių, bananų, bet ir iš moliūgų su burokėliais. Turint omenyje bendrą politinį perlenkimų foną, tai nuteikia ypač blogai. Perlenkimai žmogų riboja ir žeidžia, o tai niekaip negali būti sveika nei jo dvasinei būsenai, nei virškinimui. Net jei išminusuojam vieną kokį pyragėlį ar pripliusuojam du kopūsto lapus. Ta proga jau galvoju, gal reikia pradėti vėl kepti pyragus? Jau kuris laikas nekepu, idant mažiau pagundų būtų.

Palinkėjimas ant Naujų metų slenksčio – galvokite savo galva, o dar labiau galvokite savo pilvu. Jį sunkiau apgauti.