Kodėl ekologiška svarbu?

Informacijos perpildytoje visuomenėje mūsų gerovė daug priklauso nuo to, kaip mums pavyksta nuolat atsirinkti, kokia informacija svarbi, o kokia tik fonas, mada ar paprastoji rinkodara. (Moki pinigus – tave ir tavo produktą giria. Nebemoki, nebegiria.)

Įgūdžiai atskirti informaciją atsiranda, jei kasdien ją gaudamas apie tai pagalvoji. Tokius įgūdžius formuoti verta, nes jie yra gyvybiškai reikalingi. Kaip kažkada seniai žmogui norint išlikti, reikėjo turėti greitas kojas ir stiprius dantis, po to ilgą laiką tiesiog pakako turėti pakankamai intelekto. Šiandien svarbu nepaskęsti putojančioje informacijos jūroje.

Šiame kontekste norėčiau grįžti prie daug apkalbėto klausimo, kodėl ekologiška yra svarbu. Noriu grįžti, nes klausimas yra plataus mąsto, ne tik koks siaurai žemės ūkio, gamtosaugos ar mitybos. Juolab, kad vis atsiranda versijų, kad ekologiška nėra svarbu. Svarbu esą nusipirkti paslaugą pas teisingą konsultantą ir tiek.

Pradėkime nuo gamtosaugos. Su ja situacija aiškiausia – ekologiniai ūkiai ir tausojanti gamyba yra geri gamtai, nes mažiau teršia (priminsiu, kad visai neteršiančios žmogaus veiklos apskritai nėra). Mažiau teršia auginamą kultūrą, aplinkui esančius augalus, vabzdžius ir gyvūnus, dirvožemį ir vandenį. O per vandenį ir dirvožemį viską aplink – artimus ir tolimus kaimynus. Turint omenyje, kad pasaulio mastu peticidų naudojimas tik didėja ir didėja sparčiai, net daug smegenų neįtempus turėtų kilti klausimas, kiek tų nuodų prisikaupia ir kur jie visi dedasi. Tik nereikia sakyti, kad pesticidai ne nuodai, kai jie skirti nuodyti žoles, vabzdžius ir mikroorganizmus.

Kaip teigia Jungtinių tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), 1% padidintas derlius pasiekiamas pesticidų pagausinus 1.8%. Neefektyvumas akis bado. Ir nereikia pasakoti, kad be to numirsime badu – deja, badu žmonės miršta ir su chemizuota maisto gamyba. Būtent jų šalyse labiausiai nualintas dirvožemis ir užterštas vanduo. O žmonija toliau užkariauja kosmosą, klonuoja gyvūnus, balsu valdo technikos prietaisus ir apskritai gali padaryti viską, ką nori. Nereikia pasakoti, kad negali sukurti žemės ūkio ir maisto technologijų, kurios būtų gyvajai gamtai draugiškos.

Mitybos sfera šiandien primena aukštąją matematiką. Skaičiuojam kalorijas, vienokias ir kitokias omegas bei jų santykius, vienokius ir kitokius cukrus bei jų santykius, baltymus, vitaminus, mineralus ir kitus komponentus. Tuose skaičiavimuose ir vertinimuose jau seniai visi esame susipainioję: ar čia valgyti liesai, ar priešingai – riebiai, ar dažnai, ar priešingai – kuo rečiau. Vis iškyla nauji žinovai, kurie patikina, kokie mes valgytojai esame kvaili, kad klausėme iki tol buvusių žinovų. Nors visi žinovai mokslus baigę, diplomuoti specialistai, su praktikomis ir sėkmės istorijomis. Dėmesys prikaustytas prie to, kiek obuolių suvalgyti per dieną ir kurio aliejaus užsipilti ant salotų: saulėgrąžų ar moliūgų sėklų. Bet esmė juk yra kita – viskas priklauso, koks tas obuolys ir koks aliejus. Ir obuolių, ir ypač aliejų yra tokių, kokių apskritai geriau niekur nepilti ir į burną nedėti. Neįtikėtina, kiek straipsnių ir laidų įrodinėja, kad vartoti reikia vieną, o ne kitą aliejų (pavyzdžiui, girdėjau rusiškoj laidoj, kad alyvuogių aliejus tukina, o va saulėgrąžų – ne… Reikia laiku prisiminti, kad saulėgrąžos Rusijoje auga, o alyvmedžiai – ne). Bet paprastai nebūna paminėta, apie kokį aliejų šnekama – rafinuotą, ar šalto spaudimo. Žmonės girdi tai, ką supranta. Ir perka rafinuotus, nes juos žino, prie jų pripratę. Ypač maisto technologai mėgsta taip traktuoti maistą – per jo cheminę, ne biologinę sudėtį. Apie tai, kad įvertintų auginimo bei gaminimo būdą, net kalbos nėra. Lietuvoje tik atskiri gerai įsigilinę specialistai, ypač biologai, į tai atkreipia dėmesį. Pasaulio mastu išsiskiria JAV maisto ekspertai, kurie sąmoningai ir argumentuotai akcentuoja, kad ekologiška yra svarbu. Nenuostabu, JAV daugiausia daroma tyrimų su maistu ir jie gerai viešinami.

O jie teigia, kad su įprastu maistu gaunami toksinai yra pagrindinė priežastis praktiškai visų šiuolaikinių chroniškų ligų: širdies kraujagyslių, diabeto, Alshaimerio, Parkinsono, vėžio, endokrininių susirgimų, alergijų. Dar daugiau, jie teigia, kad tokių chemikalų, kaip daugelio Lietuvoje pamėgtas Roundup, net nuolat su vandeniu gaunamos nedidelės dozės (gerokai žemesnės už leidžiamas) pažeidžia laboratorinių žiurkių inkstus ir kepenis. Galime tikėtis, kad žmonėms tokių pažeidimų nebus. Bet ligų statistika jau seniai sako ką kitą.

Pesticidai kenkia ne tik dėl tiesioginio savo, kaip nuodo, veikimo. Būdami stiprios cheminės medžiagos, pesticidai keičia mūsų žarnyno florą – naikina gerąsias bakterijas, didina atsparumą antibijotikams. Galima po to valgyti jogurtus ir ryti probiotikų tabletes, bet šaukštai bus jau gerokai po pietų.

Pesticidai keičia patį maisto medžiagų metabolizmą. Mes kitaip virškiname tą patį maistą, kai jis su pesticidais, ir kai be jų, arba mūsų organizme jų prisikaupę. Ir ne kviečiai čia kalti, ir ne soja, ne pienas ir ne saulėgrąžos, o kaip mes juos auginame. Netgi cukrus ir kava – labai stipriai pesticidais apdorojamos kultūros – ekologiški turi kitą poveikį organizmui.

Neretai tenka išgirsti – cukrus yra cukrus. Jis visada yra blogis (prieš kurį laiką tas pats buvo sakoma apie riebalus ir druską). Valgykit kalafijorus su linų sėmenų aliejumi ir būsite sveiki. Nebūsite. Nes nuodai yra nuodai, jie ir ant kalafijorų, ir ant linų lieka nuodais. Aišku, jei dar rafinuoto cukraus pridėsite, geriau nebus.

Nėra abejonių, kad pesticidų ir kitų chemikalų, naudojamų pramoniniame žemės ūkyje ir maisto pramonėje, įtaką mūsų masiniam sveikatos silpnumui, jautrumui ir neatsparumui yra esminė. Bandoma kelti versijas, esą dėl to kalti riebalai, druska, pienas, cukrus, kviečiai ar dar kas nors. Taip, jie kalti, bet visų pirma ta prasme, kad masiškai vartojami rafinuoti (taigi chemiškai paveikti) ir auginti chemizuotuose ūkiuose. Tiesa, dar prieš tai stipriai „patobulinti“ kitomis priemonėmis – kaip antai kviečiuose nenormaliai padidinta glitimo. O po to stebimės, kaip čia suserga diabetu vaikai, kurie negalėtų spėti prisivalgyti vieno kenksmingo produkto tiek, kad nuo jo konkrečiai susigadintų medžiagų apykaitą.

Medžiagų apykaitos ir kitų sistemų sutrikimai yra tokie masiniai, kad jie paprasčiausiai negali būti nulemti atskirų produktų vartojimo ar nevartojimo. Juolab visada galime pažvelgti istoriškai ir pažiūrėti, kada šios masinės istorijos prasidėjo – būtent tada, kai chemizavome visą maisto gamybos grandinę.

Šiame kontekste logiška būtų kelti klausimą, ar ekologinis ūkis ir pramonė nėra per menki ginklai situacijai pakeisti. Sutikčiau, kad menki. Ypač Lietuvoje. Bet jie yra perspetyvūs, jeigu vartotojai supras, ką jie valgo ir ims ieškoti geresnių alternatyvų. Ne panacėjų nuo visų ligų ir negandų, o tik modernizuotų „senoviškų“ maisto auginimo ir paruošimo būdų. Vartotojai juk ne revoliucijomis formuoja ateitį, o paprasčiausiais vartojimo pasirinkimais.