Braškės

Vasarop mūsų ofise pokalbiai per pietų pertrauką krypstą nuo to ką ir kaip gaminti, prie to, kas ir kaip auga. Sodininkų būrelis pas mus rimtas tad šiandien siūlau du vaizdelius apie daržus.

Pirmas apie mane ir braškes, antras – apie Laurą ir kitokias pupeles.

Sodininkė aš labiau eksperimentatorė nei žinovė. Man smagus pats auginimo procesas, didelių derlių neužauginu. Juolab, kad prie daržo prieinu tik savaitgaliais. Auginti bandau gamtinės žemdirbystės būdu ir šis būdas man labai patinka. Jau vien dėl to, kad kažkas užauga (kiek esu anksčiau turėjusi “normalių” daržų, tai neužaugdavo praktiškai niekas). Apie gamtinę žemdirbystę čia nerašysiu, tam yra jos žinovai ir patikimi šaltiniai, kaip antai gerazemdirbyste.lt

Tiesiog norėjau pasigirti, kaip šiemet netikėtai gavau gerą braškių derlių. Braškių auginti neketinau. Viena vertus dėl to, kad aplinkui miškai ir miško uogos už daržo uogas vertingesnės, o pirmąsias tik spėk susirinkti. Antra dėl to, kad su braškėmis daug darbo. Tik ir girdi aplinkui, kiek reikia vargti jas ravint ir naujus ūglius karpant, dailiai mulčiuojant ir t.t. Tam aš laiko tikrai neturiu. Bet dukra vis paklausdavo, o kur mūsų braškės. Tai galvoju, įkišiu kelis daigus. Buvau mačiusi Balsiuose, kaip braškės auga ir veda puikias uogas pievose, kur anksčiau buvo kolektyviniai sodai. Pievos tos visai rimtos, tankios, bet braškės skanios. Galvoju, pamėginsiu. Juolab, kad visai atitinka gamtinės žemdirbystės principus: braškės auga ne plikoje žemėje, niekuo specialiai nepurškiamos, laisvai prieinamos visiems ekosistemos gyventojams. Taigi pasodinau penkis daigus į tuo metu buvusią laisvą žemę, kuri buvo visai prasta. Gal būt net be augalinio sluoksnio. Apmulčiavau ir pamiršau. Neravėjau, ūglių nekarpiau, sakiau, jei norės eiti į pievą, tegul eina. Bet į pievą jos smarkiai nelindo. Tiesiog tankėjo vietoje.

Pirmais metais mano braškes stirnos gerokai apskabė, tai vargiai tikėjausi, kad iš jų kas bus. Bet laikiausi savo pasižadėjimo – neinvestuoti nei laiko, nei darbo. Jei nori, tegu auga.

Ir šiemet braškės sužydėjo kilimu. krūmeliai ištyso į aukštį, galvojau, gal uogų nebrandins. Bet uogų buvo daug ir labai skanių. Nežinau, ar bus panašiai ir kitais metais, bet kol kas tai vienas efektyviausių mano daržininkystės pavyzdžių – mažiausia darbo ir daugiausia naudos. Galvoju, kad prisideda ir vietos aplinkybės – šlaitukas yra į pietus, stirnos šį pavasarį neužėjo, žemė tokia prasta, kad piktžolės riebios neužauga. Bet braškės užauga.
Ir skaniausia man jas valgyti vienas, ką tik nuskintas. Pyragai ir desertai taip pat skanu. Tačiau kažkaip neprieinu iki jų – visas braškes, kurios namie atsiranda, suvalgom paprastuoju būdu.

Antras vaizdelis yra apie mano kolegės, Livinn- sveiki produktai parduotuvės Vilniaus Big’o prekybos centre vadovės Lauros užaugintas pupeles.

Iš nuotraukos atrodytų pupelės kaip pupelės, gal įtartinai didelės ir vešlios birželio viduriui. Tačiau įdomu tai, kad čia ne tradicinės pupelės, o spindulinės pupuolės, dar mung pupelėmis vadinamos. Pasėtos iš mūsų prekiaujamų ekologiškų spindulinių pupuolių ir tokios dailios užaugusios. Dabar visi, ne tik  Laura, laukia derliaus. Gal reikės kokį eksperimentinį ūkį steigti ir keisti veiklos profilį?