II. Šiandienis maistas. Chemikalai: vaistai ar nuodai?

Autorius on balandžio 30, 2015 | Komentarų nėra


Ir tas, ir tas. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pasitelkus chemiją sukuriami ir labiausiai žudantys nuodai (pavyzdžiui, cheminis ginklas), ir sunkias ligas gydantys vaistai. Chemija – kaip ir bet koks žmogaus kūrinys – yra tik lazda jo rankoje, kurią galima ištiesti skęstančiam, bet galima ir trenkti per galvą.

Maisto gamyboje chemijos šiandien naudojama itin daug: trąšos, pesticidai, augimo hormonai, antibiotikai, dažikliai, kvapikliai, skonio stiprikliai, emulsikliai, purikliai, konservantai. Daugybė įvairiausių medžiagų, kurios tobulinamos, keičiamos, sukuriama naujų. Technologijų kūrimas, kaip ir bet kuri ekonominė veikla, paklūsta ekonomikos dėsniams: mažiau efektyvios sunyksta, efektyvesnės plėtojasi. Kalbant apie maistą ir maisto pramonę, technologijos ar medžiagos efektyvumas apima ir jos poveikį žmogui bei aplinkai, t. y. jei dvi priemonės lygiai gerai atlieka tą patį darbą (pavyzdžiui, žudo grybelį), tai efektyvesnė bus ta, kuri mažiau žudo kitos rūšies organizmus. O populiariausia bus ta, kurios efektyvumo ir kainos santykis yra pats geriausias. Taigi nenuostabu, kad jei neigiamas poveikis žmogui ir aplinkai nevertinamas, veikiausiai bus panaudotos pačios agresyviausios priemonės, mat jos efektyvios ir pigios. Ne vienam mūsų tai teko patirti sovietiniu laikotarpiu: salietra barstoma plikomis rankomis, ant laukų ir ant galvų iš lėktuvų byra „roundapas“, o jei kokia problema buityje – papurškiame dichlofosu. Po Černobylio sprogimo dieną mokiniai buvo vežami į laukus rinkti akmenų. Kiek buvo rūpinamasi žmonių sauga karinėse struktūrose ar su jomis susijusioje pramonėje, geriau nė neprisiminti.

Nėra taip, kad viską, ką mokslas sukuria, pramonė gali naudoti. Modernių valstybių institucijos, kurios teisiškai yra prisiėmusios atsakomybę už visuomenės saugumą, nustato ir prižiūri, kaip ir kokiais kiekiais šias medžiagas naudoti leidžiama. Galiojančius medžiagų leidimus bei draudimus galima rasti teisės aktuose: ES direktyvose bei reglamentuose ir Lietuvos Respublikos higienos normose bei kituose norminiuose aktuose. Rasti tai galima, tačiau, be abejo, be specialaus išsilavinimo, suprasti sunku. Tai mes ir nesigilinam… Todėl pasigilinkime šiek tiek į tų saugumo ribų nustatymo procedūras.

Nustatant medžiagų apribojimus demokratinėse valstybėse paprastai siekiama kompromiso tarp technologijos efektyvumo argumentų, kurie kalba apie jos naudą ir sutaupytas lėšas, sveikatos ir gamtosaugos argumentų, kurie nurodo galimas rizikas, ir politikų, kurie „stumdo“ susitarimo tašką į vieną ar į kitą pusę. Susitarimo taško padėtis priklauso nuo visuomenėje veikiančio jėgų balanso. Jei visuomenė alkana ir skurdi, ji paprastai labiau klauso pirmųjų, kurie kalba apie apčiuopiamą naudą. Jei turtingesnė – didesnė tikimybė, kad sugebės išgirsti antruosius, apie rizikas.

Untitled-1Tačiau labiausiai susitarimo rezultatas priklauso nuo naudos gavėjų. Jei pagrindinis naudos gavėjas yra stambios industrijos, jų spaudžiami politikai stumtels kompromisą link laisvesnio technologijos naudojimo. Vartodama žodį „spaudimas“ aš visai nebūtinai turiu omenyje papirkinėjimą ar paramą partijoms per rinkimus, nors tai bene labiausiai paplitusi forma. Spaudimo forma yra konkrečios visuomenės tradicijų ir situacijos reikalas, tačiau jis egzistuoja bet kuriuo atveju.

Maisto pramonė, ypač mėsos pramonė, yra viena galingiausių industrijų pasaulyje, po ginklų, narkotikų ir vaistų pramonės. Nieko nuostabaus, juk maisto mums reikia visada ir nuolatos, ir tada, kai esame turtingi, ir kai vargšai, ir kai patenkinti, ir kai nelaimingi. Maisto pramonėje dirba daugybė žmonių, kurių darbo vietos ir atlyginimai generuoja pajamas į biudžetą. Nuosmukiai ar dideli darbuotojų atleidimai šiame sektoriuje neabejotinai paveiktų valstybės finansus. Galų gale žaliavos tiekėjai – visas subsidijuojamas žemės ūkio sektorius. Ūkininkai yra protestuoti pripratinta socialinė grupė, kuri dažniausiai yra sudaryta iš pareigingų rinkėjų. Jokia politinė jėga nenorės užsirekomenduoti kaip skriaudžianti savo šalies kaimo žmones.

Taigi jei klausimas iškils, „ar gamintojai ir augintojai, ar valgytojai“, retas politikas palaikys valgytojus. Atrodytų keista ir prieštarauja tam, ką politikai patys žada per rinkimus. Tačiau pasirinkimas racionalus: valgytojai neįvertins to, kad buvo gintas jų interesas. Norint tai suprasti, reikia specialiai apie tai pamąstyti. O kaimo skriaudimas daugumai rinkėjų-valgytojų atrodo blogas tonas iš politiko pusės. Juk visos apsaugos priemonės importui yra skirtos perskirstyti pinigus iš vartotojų vietiniams augintojams. Valgytojai moka brangiau, nei galėtų mokėti už analogišką ar geresnį importuotą produktą, vien tam, kad vietiniai ūkininkai galėtų jį auginti. Ir netgi sugeba tuo didžiuotis, vadinti nacionaline kultūra ar pan., manydami, kad daro gerą darbą – gelbsti kaimo žmonės. Tačiau jų gelbėti tikrai nereikia – jie neprapuls. Nesuvilioti auginti tai, kas neefektyvu, jie randa tas kultūras, kurių tikrai nori vartotojai ir pramonė, ir kurias augindami jie nebėra visuomenės paramos gavėjai, o visiškai savarankiški verslininkai.

Esama žemės ūkio „tempimo už ausų“ politika labiausiai kenkia eiliniam valgytojui miestiečiui. Visų pirma dėl to, kad ji įsiterpia į natūralų ryšį tarp paslaugos tiekėjo – ūkininko, ir kliento – valgytojo, teikdama subsidijas ir kitokias paramas. Tokioje situacijoje ūkininko klientu tampa politikas, pirmasis nori antrajam įtikti, už tai paremdamas per rinkimus. Politikui ūkininkas yra geras rinkėjas, o žemės ūkio politika – puikus socialinės inžinerijos poligonas, kuriame kiekvienam susijusiam po grūdelį nubyra. Kaip skaičiavo protingieji kurmiai, grūdas prie grūdo, ir per metus susidaro nemenka sumelė. Taigi ūkininkai su politikais beigi jų programas vykdančiais biurokratais krauna aruodus, valgytojai gali eiti šunims šėko pjauti – valgyti to, kas liko, t. y. sintetinio maisto.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus politologinius argumentus, tektų pripažinti, kad susitarimas dėl leistinų cheminių medžiagų normų greičiau atspindi tiesioginės naudos iš efektyvesnės gamybos, nei ilgalaikio visuomenės būklės vertinimo poziciją. Trumpai tariant, leistinos chemikalų normos, tikėtina, yra per didelės. Ir tai visiškai dera ir su visuomenės sveikatos statistiniais rodikliais, ir su daugelio žmonių intuityviu noru chemikalų vengti, ir su nepasibaigiančiais moksliniais tyrimais, kurie fiksuoja vienokį ar kitokį legaliai naudojamų cheminių medžiagų ryšį su tam tikromis ligomis ar pokyčiais gamtinėje aplinkoje.

Taip galime svarstyti, kai gilinamės. Jei nesigiliname, tai vertinimas priklauso nuo to, kuo esame linkę pasitikėti. Kad ir kaip būtų keista, didelė dalis žmonių tiki valstybe, kaip kompetentinga institucija. Šio pasitikėjimo keistumui patvirtinti pasitelksiu vieno ekonomisto mintį: „Jūs nustebtumėte sužinoję, su kiek mažai smegenų yra valdomas pasaulis“. Taip esą mėgdavęs sakyti Johnas Maynardas Keynes‘as, garsus ekonomistas, kurio teorijomis ir praktikomis šiandien remiasi daugelio valstybių politikai (16).

Untitled-2Žmonės sako, jei chemikalų normos patvirtintos, reiškia, viskas tvarkoje, mat jei būtų negerai – uždraustų. Juk aplink tiek draudimų ir kitokių valdžios rūpesčio apraiškų daug mažiau pavojinguose dalykuose. Vien saugos žurnalų, instrukcijų ir pažymų – segtuvais riogso eilinėje įmonėlėje. Tačiau, kaip aptarėme anksčiau, leistinų naudoti medžiagų normos yra susitarimo dalykas, kuris priklauso nuo daugybės subjektyvių veiksnių: susitarime dalyvavusių asmenų kompetencijos ir pažiūrų, jų padorumo ir finansinio ar kokio kito suinteresuotumo, galų gale – nuo jų pasitikėjimo labiau mokslu ar gamta, taip pat nuo tuo metu vyravusių visuomenėje nuostatų. Vienaip bus sprendžiama iškart po istorijos, pavyzdžiui su kempinlige, E. coli bakterija salotose, kitaip – po kelerių metų.

Sprendimas taip pat priklauso nuo to, kokius ribojančius skaičius siūlė konkrečios medžiagos tyrėjai. Medžiagos poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai toli gražu nėra paprastai išmatuojamas rodiklis. Tai nėra nei daikto ilgis, svoris ar greitis. Tai poveikis žmogaus sveikatai, kurį reikia užfiksuoti. Paprasčiausia būtų stebėti alergijas, matomus odos sudirgimus, pulso pokytį ar kitus apibrėžtu laiku pamatuojamus rodiklius. O kaip išmatuoti ilgalaikį poveikį, pavyzdžiui, hormonų ar reprodukcijos sistemai? Vėžio rizikai? Psichikos būklei? Kai tai pamatyti ir kaip tuos tiriamus žmones stebėti? Jis juk negyvena laboratorijos narvelyje, kaip pelytė. Ne mažiau sudėtingas uždavinys yra tiriamąjį objektyvizuoti – parinkti tokius žmonės, kad rezultatai nebūtų jautrūs lyčiai, amžiui, organizmo savybėms, arba tuos skirtumus išskirti. Todėl bandymai visų pirma daromi su gyvūnais, nors toli gražu ne visos žmonių ir gyvūnų reakcijos esti vienodos. Galų gale, kaip eliminuosime kitus veiksnius, t. y. kuo remdamiesi teigsime, kad konkretus pažeidimas buvo nulemtas būtent tiriamos medžiagos, o ne, pavyzdžiui, įgimto polinkio ar tiesiog netinkamos mitybos? Tam reikia turėti kontrolinį pavyzdį, kuris tiriamosios medžiagos nevartojo, o kitais atvejais buvo identiškas su tiriamuoju. Kaip tai suorganizuoti tyrimų su žmonėmis atveju?

Žinoma, moksliniai tyrimai turi savo metodikas, kaip parinkti stebimuosius, ką ir kaip stebėti, kad rezultatas būtų kuo patikimesnis, tačiau reikia suvokti, kad tas rezultatas niekada nėra objektyvus, tikslus ir absoliučiai patikimas. Jis yra apytikslis apibendrintas vertinimas. Jis patikimas ir tikslus tiek, kiek leidžia metodas.

Kodėl apskritai turėtumėme manyti, kad mūsų asmeninė situacija atitinka ištirtą situaciją, o mūsų asmeninės reakcijos bus būtent tokios, kaip tyrimo metu gautas įvertis? Juk mes galime reaguoti į leistiną vienos ar kitos medžiagos dozę visiškai kitaip. Gerai, jei pastebime, tuomet galime jos vengti. Tačiau bloga reakcija nebūtinai yra matoma arba galima užfiksuoti trumpu laikotarpiu. Gali nesužinoti, kad ta medžiaga išderina hormoninę sistemą, o pajusti tik tuomet, kai bus diagnozuotas diabetas ar koks inkstų nepakankamumas.

Ši tyrimų patikimumo problema yra esminė kalbant apie maisto saugą, naudą ir žalą. Šiuolaikiniame moksle taikoma tyrimo metodologija iš esmės negali vertinti individualių atvejų. Ji yra visada subjektyvi (ta prasme, kad pakartojus bandymą kitaip, duos kitą rezultatą), priklauso nuo pasirinktų imčių ir stebėjimo taškų, netgi tais atvejais, kai tyrimas atliekamas profesionalų, 100% besilaikančių nustatytų procedūrų. O 100% gyvenime pasitaiko labai retai.

Taigi leistinos naudoti chemikalų normos yra įvertintos, tie įverčiai įtvirtinti įstatyme, o kontrolės institucijos prižiūri, kaip jų laikomasi (17). Tačiau šie įverčiai nėra objektyvus tikrovės atspindys, o tiesiog susitarimas, kuris galbūt yra geriausias įmanomas tomis sąlygomis. Toli gražu nebūtinai jis teisingas visiems atvejams, be to, jis gali būti pakeistas. Iš esmės susitarimai pasiekiami tokie, kad nauja technologija leistų pasiekti naudos (pakelti efektyvumą, išvengti retų ar sudėtingų operacijų, atpiginti produktą, prailginti jo galiojimą ar pan.) ir nesukeltų masinių ir pastebimų neigiamų pasekmių žmogaus sveikatai bei gamtai. Žmonės taip pat labai naiviai mano, kad kontrolės institucijos mato savo misiją ir darbo prasmę ginti jų – vartotojų – interesus. Tiesa, kartais tie interesai sutampa, tačiau iš esmės institucijos gina savo interesus ir negaudo tų pažeidėjų, kuriuos gaudyti dėl vienų ar kitų priežasčių nepatogu. O savo darbo prasmę jos mato vykdant teisės aktus ir viršesnių institucijų nurodymus (kurios vėlgi turi savų interesų).

Gali kilti klausimas, ką daryti, jei tokia situacija mūsų netenkina? Trumpas atsakymas pagal žmogaus evoliucijos dvasią būtų – išmokti joje gyventi. Nesakau, kad neprasminga stengtis ką nors pakeisti, tik manau, kad neprotinga kelti sau labai ambicingus tikslus, tokius kaip paimti ir pakeisti viską vienu mostu: nuėjus į valdžią, inicijavus referendumą, laišką Europos parlamentui ar surengus masinę manifestaciją. Šiandienės visuomenės sąranga tiesiog negali išgirsti mažumų pagal pažiūras (18).

Taigi kiekvienas truputį konservatyvus, mėgstantis natūralius daiktus, laikantis save labiau gamtine nei technine būtybe ar tiesiog nerandantis ko valgyti iš to, kas maistu vadinama, galėtų visų pirma pats savimi pasirūpinti. Kai kuriuos dalykus suprasti, kai kuriuos išmokti, kai kuriuos pamiršti, kai kuriuos atgaivinti. Toliau knygoje – apie visa tai.


16 Reikėtų patikslinti – deja, remiasi, nes būtent Keynes’o ekonomiką padarė socialinės inžinerijos įrankiu politikų rankose. Drįstu teigti, kad ekonomikos esmės jis nesuprato, tačiau apie politikus tikrai žinojo daug. Tad kaip jų (ne)profesionalumo vertintojas, manau, yra labai tinkamas. Apie Keines‘o ekonomines teorijas ir praktikas bei asmenybę išsamiai rašo: Robert Heilbroner, Didieji ekonomistai, iš anglų k. vertė Jonas Čičinskas, Vilnius: Amžius, 1995.

17 Kontrolės institucijų atliekamos priežiūros efektyvumas yra ne mažiau sudėtingas klausimas, kaip pačių normų ir reikalavimų nustatymas. Lietuvoje praktika tikrai nėra gera: įprasta, kad kontrolės institucijos stiprius rinkos žaidėjus tikrina pro pirštus, o savo uolumą demonstruoja rikiuodamos vidutiniuosius ir smulkius. Dėl ko taip yra, paliksime jų darbo kultūrai ir sąžinei.

18 Gal dėl to į kitokias mažumas atsižvelgia pabrėžtinai?

 


Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ publikuojama nuo pradžių. Iki šiol publikuotas knygos dalis galite rasti čia.

Visą knygą elektroniniu formatu galite įsigyti čia.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.