Apie green wash ir ekologišką verslą. Įspūdžiai iš Biofach ir Vivaness 2015 (1)

Autorius on vasario 18, 2015 | Komentarų nėra


Sakoma, tradicijos daro gyvenimą įdomesnį. Sutinku. Kai veiksmas yra pasikartojantis, gali apie jį galvoti iš anksto, jau maždaug žinodamas, ko tikėtis. Tada nereikia nerimauti, įsitempti (kaip antai darbuose) arba net gali panirti į džiugų laukimą (kaip antai prieš šventes). Dalyvavimas Biofach ir Vivaness parodose man nėra šventė – labai jau daug darbo ir nuovargio. Tačiau įspūdžių gausa tikrai šventiška.

Biofach ir Vivaness yra tradicinės ekologiškų produktų parodos: pirmoji maisto, antroji kosmetikos. Biofach žymi tuo, kad yra pati didžiausia ekologiško maisto paroda ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Paroda triukšminga, įvairi, spalvinga, turtinga ir užgriūnanti žmonių gausa bei pojūčių įvairove. Esu rašiusi įspūdžius iš parodos pernai ir užpernai portalui Grynas, dabar galima paskaityti ir mano tinklaraštyje čia… ir čia.

Noriu pratęsti pernai gvildentą mintį apie ekologiško verslo specifiką. Ši tema plačiai svarstoma parodos metu vykstančiuose seminaruose, specializuotoje žiniasklaidoje nuolat, bendroje – laikas nuo laiko (su kokio nors skandalo priegaide). Apie tai negali negalvoti dirbdamas šiame versle, tačiau ir vartotojui tie patys klausimai yra aktualūs. Ar galima šiais laikais ką nors vadinti ekologišku ta prasme, kuria mums norisi – visiškai natūraliu ir švariu nuo chemijos? Kodėl taip sunku atskirti, kas yra ekologiška, o kosmetikos atveju ir natūralu (nepaisant masės teisės aktų, ženklų, standartų ir institucijų). Kokios perspektyvos – ar reikalai darysis aiškesni, ar tik sudėtingesni?

Kaip visada, nuomonių yra įvairių ir visos turi argumentų. Aš vertindama tiek iš verslo praktikos, tiek iš polinkio analizuoti socialinius-ekonominius reiškinius, manau, kad reikalai aiškesni nesidarys ir dėl labai paprastos priežasties. Ta priežastis ypač gerai matosi prekyboje, nors gamyboje ir ypač moksle jos galima visai nepastebėti. Kad ir kaip mūsų kultūra aukštintų protą bei racionalumą, didžioji dalis žmonių perka vadovaudamiesi emocija, impulsu, bet ne protu. Taigi į ilgai derinamus ir aptarinėjimus standartus bei reikalavimus atsižvelgia tik tam tikra ribota žmonių grupė, kuri mąsto, ką perka ir ką vartoja. Kiti nemąsto. Ir ne dėl to, kad yra kokie nors nemoralūs ar piktybiškai nusiteikę gamtos atžvilgiu, abejingi savo sveikatai ar negebantys suprasti informacijos. Jie tiesiog tokios informacijos „nenuskaito“. Beje, pastarųjų yra dauguma, sakoma, kad apie 95%. Taigi jei kažkas turi patraukliai supakuotą ir gerai išreklamuotą gaminį (gal netgi visai be draudžiamų sveikumo ar maistingumo teiginių), kuris sukuria įvaizdį, kad gaminys natūralus, ekologiškas, sveikas ar pan., tai žmogus tokį ir renkasi. Šis reiškinys dažnai įvardijamas, kaip green wash, nuo kurio labiausiai kenčia ekologiškos bei natūralios kosmetikos gamintojai. Ne tik dėl to, kad šios kosmetikos standartų esama daug, jų sudėtis vartotojui suprasti yra gerokai sunkiau nei maisto. Tačiau ir dėl to, kad kosmetika iš esmės yra labiau emocijų, simbolių ir asociacijų sritis. Ją ypač renkamės paklusę regos ir uoslės juslėms.

Todėl manau, kad nepaisant sertifikuotojų pastangų harmonizuoti skirtingus natūralios bei ekologiškos kosmetikos standartus, green wash reiškinys čia išliks labai gajus, o konkurenciniai atskirų prekių ženklų pranašumai kuo toliau, tuo labiau priklausys nuo dizaino bei marketingo skyrių, o ne nuo laboratorijų darbo. Būtent taip yra įprastų (ne ekologiškų) produktų rinkoje. Tačiau tai nereiškia, kad jos niveliuojasi. Priešingai, ekologiškajam sektoriui iškyla dvigubi tikslai – būti patraukliais klientams, tuo pačiu išlaikant gerokai aukštesnius standartus. Kuriuos, beje, ir užtikrina sertifikatai, papildomi reikalavimai ir kontrolė. Šie reikalauja papildomų išlaidų ir savo formalumu neretai labai demotyvuoja augintojus, gamintojus ir pardavėjus. Tačiau, kai šiandien prekyba yra tokia globali, nelabai būtų galima be jų apsieiti. Čia juk ne pirkimas iš kaimyno, kai gali pažiūrėti ir jam į akis ir į jo daržą per tvorą. (Sakysite, pirkite iš kaimyno – bet jei kaimynui nelabai rūpi toks nemasinis klientas? Negali jo kaltinti – jei jis randa mažiau reiklių klientų, kodėl turėtų stengtis įtikti reikliesiems?).

Dar galvoju, kad būtent šis paradoksas maitina įvairius „žaliuosius“ radikalus. Ir parodoje jie pasirodo, nors tiesa sakant, gana retai. Šiemet pirmą kartą patyriau: pagalvojau, kažin ar esu dalykiniame seminare pavadinimu „Kas moka už pigų maistą“, ar kairiųjų radikalų susirinkime. Jie kalbėjo apie išorinių kaštų fenomeną ir piktinosi, kad yra labai neteisinga, jog tausojantieji (augintojai, gamintojai) uždirba mažiau, o vartotojai moka daugiau. Mat niekas neskaičiuoja, kiek mums kainuoja nualintas dirvožemis, užterštas vanduo ir gadinama sveikata. Tikrai neskaičiuoja ir tai yra rimtas ekonominis klausimas, kuris nėra naujas. Jį nagrinėjantieji taip pat gali žiūrėti iš kairės – esą tai rinkos klaidos, kurias šalinti turime naujais reguliavimais. Arba iš dešinės – teigiantys, kad klaidos yra būtent dėl rinkos nebuvimo ir šalinti jas reikėtų plečiant rinkos santykius, t.y., privatizuojant ir dereguliuojant. Galima įtarti, tokios diskusijos seminare nebuvo, tik pasipiktinimai, kad tai neteisinga. Žinia, pasipiktinimas neteisybe yra emocija. Jai pasiduoda dauguma žmonių – kas ypač matyti per rinkimus.

Pamąsčius racionaliai matyti, kad samprotavimai apie teisingumą ir neteisingumą rinkos santykiuose niekur neveda. Pavyzdžiui, ar teisinga prancūzų ūkininkui mokėti išmokas vien tam, kad jis liktų ūkininkauti (esą be subsidijų jis bankrutuotų)? Sakoma, visuomenė to nori, reiškia teisinga. Gerai. Tačiau ar teisinga tai Lietuvos ūkininko atžvilgiu, kuriam išmokos mokamos mažesnės, o konkuruoja jis toje pačioje rinkoje. Dar labiau komplikuota būtų atsakyti, ar tai teisinga trečiųjų šalių ūkininkų atžvilgiu, kurių rinkos nemokios, pajamos menkos, o konkuruoti jiems tenka su turtingų šalių subsidijuojamais ūkininkais. Taigi teisybė labai slidus reikalas. Ir labai labai emociškas. Krūvos ekonomistų žvejoja šioje pelkėje racionalumo akmenėlius. Naivu būtų tikėtis, kad juos ras ūkininkai ir perdirbėjai, patys įsivėlę į subsidijų- reguliavimų (lazdos ir saldainio) politikos žaidimus. Aiškesnius prioritetus turi prekybininkai – jiems teisinga tai, ką renkasi jų pirkėjas. Taigi įprastinio maisto (ar kosmetikos) pardavėjui teisinga atrodo parduoti žmogui pigiai, nes jo klientas to nori. Ekologiško maisto ar kosmetikos pardavėjui teisingai atrodo parduoti prekę, kuri atitinką jo deklaruojamą standartą. Kas iš šono gali pasakyti, kas yra teisinga absoliučiai? Manyčiau, kad niekas.

Daugiau nuotraukų:

This slideshow requires JavaScript.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.