Pagal ką reikėtų rinktis sveiką maistą

Autorius on sausio 29, 2015 | Komentarų nėra


„Patarimų, ką valgyti ir ko nevalgyti, yra daug, tačiau dažnam jie visai nepadeda. Žmogus nesupranta, kodėl jis turėtų taip daryti, juk bent jau valgymo srityje jis yra laisvas pasirinkti. Vienas iš svarbiausių dalykų – teisingai mąstyti ir žinoti, kad galėtum savo pasirinkimą suprasti“, – taip šilutiškiams sakė ekologiško maisto ir sveikos gyvensenos puoselėtoja Guoda Azguridienė, neseniai išleidusi knygą „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.

Į susitikimą su sostinėje gyvenančia sveiko maisto eksperte šilutiškius pakvietė Šilutės diabeto klubo „Margainis“ nariai.

Daugybė teorijų gali suklaidinti

Anot G.Azguridienės, ši knyga yra apie maistą kaip mūsų gyvenimo dalį. Kaip juo džiaugiamės ar nekenčiame, nuo jo sergame ir sveikstame. Kaip mes maistą auginame, gaminame, renkamės, perkame ir valgome. Apie sveiką ir nesveiką, ekologišką ir įprastinį, pačių pagaminamą ir perkamą. Apie mitybos sistemas ir dietas, kurios sujaukia protą, bet išsipainioti turime patys.

Skaitytojas ras atsakymus, kaip atpažinti maistą, kurį tikrai nori suvalgyti; kaip valgyti skaniai ir išlaikyti figūrą; kodėl tai retai pavyksta, nors niekas nekaltas.

G.Azguridienė sakė, kad šiandienos „profesionalų visuomenėje“ žmogui nebelieka vietos gyventi pačiam – jis tik privalo konsultuotis su specialistais. Matydamas tiek skirtingų teorijų ir rekomendacijų dėl mitybos, jis pasimeta arba jų nebepaiso. Žmonėms reikia padėti susigaudyti, ką skirtingos rekomendacijos reiškia ir, svarbiausia, kaip pasirinkti pačiam.

Anot mitybos ekspertės, jei atmestumėme tradicines teorijas ir paliktumėme tik mokslininkų sukurtas, jų vis viena liktų daug ir įvairių. Jei iš jų išrinktumėme tik tas teorijas, kurias sukūrė chemijos ar biochemijos specialistai, vis viena jų liktų ne viena, o rekomendacijos dažnai prieštarautų viena kitai.

„Rekomendacijos, ką valgyti sveika, o ką ne, laikui bėgant gana apčiuopiamai kinta. Buvo visi riebalai nesveiki, dabar – tik sotieji. Buvo labai sveiki visiems ir visada polivitaminai, bet pratrūkus alergijoms šis sveikumas buvo aptilęs kokiam penkiolikai metų.
Dabar vėl girdžiu, kad sveika. Dabar labiausiai nesveika druska ir cukrus. Koks cukrus – vėlgi nėra sutarimo. Netgi daržovės buvo nesveika dėl nitratų“, – apie įvairių maisto ekspertų sukeltą painiavą kalba G.Azguridienė.

Vieni kuo griežčiausiai ragina atsisakyti riebalų (vartoti tik nuriebintą pieną ir varškę), kiti – angliavandenių, ypač – cukrų (net ir natūraliai produkte esančių); vieni aktyviai ragina valgyti jūros žuvį, kiti gi įspėja, kad jūros žuvys yra ypač užterštos. Bulvės, makaronai, kruopos, dribsniai, vaisiai, mėsa – tai produktai, kurių atsisakyti siūlo vieni ar kiti specialistai. „Kyla klausimai – kuriais tikėti ir ką galų gale valgyti?“ – klausia knygos autorė.

G.Azguridienė ragina apsispręsti patiems. Tačiau tam reikia bazinių žinių – kodėl viena ar kita teorija kritikuoja vieną ar kitą produktą. Kodėl sakome, kad tas nesveika, kokiais atvejais, kiekiais, pavidalais tai nesveika. Anot viešnios, jei patys nesuprasime logikos, kodėl vienas ar kitas maistas yra vengtinas, o kitas teigtinas, nepavyks sveikai maitintis.

Auginame ir valgome ne tai, kas buvo anksčiau

Maistas – kultūrinis dalykas. Jį gaminti išmokstame ne aukštosiose mokyklose, o savaime, kitaip tariant „iš reikalo“. Anot G.Azguridienės, didelį vaidmenį atlieka maisto pramonė. Nors maisto technologijos pigina prekes, tačiau kuo daugiau maisto produktai perdirbami, tuo jie labiau netenka kokybės, savo tikrosios vertės.

Šiais laikais, anot viešnios, natūraliu būdu jau neužsiaugintume tokio vaismedžio, kuris užaugo močiučių soduose.

Vaismedžių rūšys yra „nuselektyvintos, išlepintos“, o pasodintas, pavyzdžiui, „Antaninės“ obels medis be chemikalų tiesiog sunyktų paveiktas kenkėjų.

„Jei prieš 100 metų užtekdavo suvalgyti vieną obuolį, kad gautume reikiamą kiekį vitaminų, tai šiais laikais reikėtų apie dešimt tokių vaisių“, – teigė ekologiško maisto ekspertė.

Anot viešnios, anksčiau močiutės duoną kepdavo be jokio aliejaus ar džemo, o dabar beveik neįmanoma nusipirkti šio kasdienio patiekalo be minėtų priedų.

„Tai – nenormalu ir nenatūralu. „Tragedija“ yra ir kepiniai su tepiu riebalų mišiniu: sausainiai, kiti kepiniai“, – susitikime su šilutiškiais sakė G.Azguridienė.

Šiais laikais pagrindinės ligos: širdies, kraujagyslių ligos, diabetas, alergijos, nuo kurių daugiausia miršta žmonės, deja, taip pat susijusios su maistu.

Maisto kokybę nurodo etiketės

Anot G.Azguridienės, kiekvienas žmogus apie prekės kokybę gali sužinoti perskaitęs etiketę, kurioje pažymėta, kokios maisto gaminio sudedamosios dalys. Tačiau ir ši informacija beveik visada pasako tik dalį tiesos. Gamintojas, jei leidžia įstatymai (o taip yra neretai), dažnai „apeina“ nustatytas tvarkas ir nurodo tik kokio papildo ar skonio stipriklio įdėta į gaminį, bet ne tų papildų kiekį. Jei etiketėje, pirmoje eilutėje, užrašyta, kad gaminyje yra cukraus, bet nenurodytas jo kiekis procentais, tai jo bus gerokai daugiau, nei galima sau leisti. Beje, visokie E ir kiti priedai, pažymėti „didžiosiomis raidėmis“, G.Azguridienės teigimu, yra grynų gryniausias nuodas.

Pasak maisto ekspertės, niekas iš tikrųjų dar neištyrė, kaip šie papildai ateityje paveiks mus, mūsų ateities kartas. Tiesiog nėra nė vieno žmogaus, kuris rizikuotų savo sveikata ir būtų pasiryžęs pabūti „bandomuoju triušiu“. Atlikti tyrimai, pavyzdžiui, su žiurkėmis nepasako tikro maisto papildų poveikio žmogui. Juk ne visas maisto medžiagas virškina žiurkių organizmai, šie graužikai visiškai netoleruoja riebalų.

Tačiau žmogus negali kiekvieną kartą parduotuvėje skaityti prekės sudedamąsias dalis. G.Azguridienė pataria tai daryti namuose, parsinešus prekę, ir nuspręsti, ar kitąkart pirkti produktą, ar verčiau jo atsisakyti. Svarbu ne jo kaina, bet kokybė. Geriau maisto mažiau, bet tegul jis bus sveikesnis.

Gamintojai pirkėjams pateikia produktus tokius, kad jie ilgiau išsilaikytų, keltų apetitą ir būtų pigesni, bet, deja, ne kokybiškesni. Kaip sakė maisto ekspertė, todėl žmogus pats turi ir privalo dėl savęs ir ateities kartų išmokti apsispręsti, ką jis gali valgyti ir ko turi atsisakyti.

Maistą verta gaminti patiems

Bendras vardiklis, kurį tarp skirtingų mitybos teorijų G.Azguridienei pavyko surasti, – produktų natūralumas (kad būtų kuo artimesni gamtos sukurtiems), švara (kokybė, ekologiškumas), įvairovė, saikas ir maisto ruošimas su meile.

Anot viešnios, knygą ji išleido norėdama pateikti faktus bei informaciją, surinktą iš asmeninio gyvenimo. Tad sveiką maistą galime pasigaminti patys namuose.

„Nėra kitos išeities, kaip patiems susipažinti su turima informacija ir patiems priimti sprendimą, kuris mitybos būdas mums atrodo mažiausiai rizikingas ir įgyvendinamas. Tam praverčia ne tik žinios, bet ir įprotis naudotis savo juslėmis ir stebėti savo kūno pojūčius. Žmogus tūkstančius metų maitinosi ir be reglamentuotų etikečių ant pakuočių ir krūvos kontrolės institucijų. Ir be galiojimo laiko – maistas nevalgomas tada, kai jis sugedęs, o ne kada sukanka tam tikra data“, – sakė knygos autorė.

Knygoje ji dalijasi savo išbandytais receptais. „Juos net receptais sunku vadinti – tai daugiau patiekalų idėjos. Kad gaminti būtų galima be griežtų saikų, tikslių produktų sąrašų, improvizuojant. Man atrodo, kad mūsų maistas gerokai paskanėtų ir pasveikėtų, o gyvenimas palengvėtų, jei maisto gaminimas nustotų būti pareiga, o taptų maloniu užsiėmimu“, – pripažino G.Azguridienė.

Po susitikimo popietės dalyviai ir viešnia diskusijas pratęsė prie arbatos puodelio bei namuose iškepto gardaus pyrago.

 

Publikuota „Šilutės naujienos“, 2015 m. sausio 29 d.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.