Kaip žadėjau, keičiu temą į praktiškesnius dalykus. Planavau rašyti apie arbatą. Mat eilinį kartą iš naujo nustebau (tarsi nežinočiau…), kad Vilniaus restoranai, net ir japoniški, pliko žalią arbatą verdančiu vandeniu ir kitais būdais padaro ją ne tik neskanią, bet tiesiog negeriamą. Net stilingi arbatiniai nepadeda. Bet apie arbatą parašysiu vėliau.
Šį kartą kava nukonkuravo. Ji dažnai nukonkuruoja. Prisideda ir tai, kad knygoje, kurią dabar skaitinėju savo malonumui, nuolat apie kavą kalbama. Negana to, Italijoje gyvenanti draugė atsiuntė nuorodą į straipsnį apie kavą, kurį iš karto perskaičiau. Ten yra itin taiklių pastebėjimų, kad ir apie geriausiai atskleidžiamą popierinio puodelio skonį, tad pasidalinu nuoroda http://blog.lrytas.lt/rafinerija/2012/04/apie-kava-ir-asmeniskuma/ Draugei atsakiau, kad puikus straipsnis, bet kliūva ilgi ekskursai į susijusias temas – žmones, daiktus, vietoves. Po to pagalvojau, ką pati rašyčiau apie kavą, ir mintyse pasipylė (mano) žmonės, daiktai, vietovės… Gal dėl to niekada apie ją nerašydavau, kad taip asmeniška?
Pažadu, dabar kavos prisigėrus nesu – reiškia ji veikia ir per atstumą. Mano santykį su kava geriausiai atskleidžia toks gyvenimo epizodas. Vienu metu mečiau valgyti mėsą ir gerti kavą. Mėsos rimtai niekada nebenorėjau ir nekilo minčių grįžti. Kavos negėriau trylika metų ir … visą laiką jos norėjau. Apie kavą tai byloja gerai, bet apie mane – net pačiai sunku skaityti. Užsispyrimų užsispyrimas. Tegaliu pasiteisinti žemaitišku krauju ir avino ženklu gimimo metu. Bet tai, žinoma, juokai. Ne juokai yra tai, kad valia ne visada pagalbininkė, gali būti ir kliūtis.
Kavą vėl pradėjau gerti, žinoma, Italijoje. Tik, švelniai tariant, mažesniais kiekiais nei prieš mesdama. Geriu vieną puodelį espresso po pietų ir tai ne kiekvieną dieną. Bet espresso turi būti geras. Iš tikro puodelio ir rankenėle sukiojamo aparato arba namie iš aliuminio verdamo kavinuko. Be jokių sirupų ir kitų praeinančių mados detalių. Neturiu tokios turtingos kavos gėrimo patirties jos šalyje, Italijoje, bet vis viena skaniausios kavos patyrimas iš ten. Kavai matyt būdingas kontrastas ir drama (kaip rašo K. Sabaliauskaitė apie patyrimą Sicilijoje), ne rožės ir saulėlydžiai su ja asocijuojasi.
Važiavome automobiliu Pulijos keliais, nors maršrutą turėjom, bet iš esmės kur akys veda. Kol ėmė kilti įtarimas, kad bent jau kelias neveda niekur. Jis ėmė siaurėti, aplink pasimatė apdegusių namų, automobilių, jokio veiksmo ar žmonių. Vaizdelis kraupokas. Galų gale kelias tiesiog baigėsi – toliau buvo perkastas. GPS kito kelio nerodė. Teko suktis ir važiuoti atgal iki kokios nors alternatyvos. Veiksmas vyko lapkritį, nuolat dulksnojo lietus, pūtė stiprus vėjas nuo jūros, o pilkuma net lietuviškai akiai atrodė per pilka. Sustojome mažytėje degalinėje po viaduku. Staliukai viduje buvo gal trys, ant paklypusių kojų, celofanų užtiesti. Už kasos aparato stovėjo italas filmui apie mafiją priderančia veido išraiška – vakare gatvėje sutikt nenorėtum. Užsisakiau espresso. Toliau galite įtarti – jis buvo nepakartojamas! Galime spėlioti ar ta kava “tikrai” buvo labai gera, ar ji tiesiog sugėrė aplinkos nuotaiką ir skonis atsispindėjo joje kaip kontrastas, ar aš pati visa tai sugalvojau, idant kompensuočiau bjaurią situaciją, kurioje atsidūrėme. Nežinau, bet nelabai dėl to rūpinuosi. Man svarbu, kad kava šį efektą sukuria, kaip joks kitas gėrimas. Kava ir yra apie žmones, santykius, nuotaikas, vietas.
Vienas Maks Frai herojų iš tos knygos, kur skaitau savo malonumui, pradeda pratintis prie kavos, nes įsimyli merginą, kuri kavą dievina. Jis pats kavos skonio nekenčia, bet būgštauja, kad kitaip nepasieks kavos fanės širdies. Gal ne taip radikalu, bet visgi ji tokia, ta kava.
(Populiaria tema “ar labai žalinga gerti kavą” parašysiu kitą kartą.)
Alba
Oho, kokia valia negerti kavos net 13 metų! Kaip reikėtų išmokti gerti kavą be pieno ir cukraus?
Guoda
Manau, kad geriantieji kavą be cukraus ir kitų priedų mėgsta patį kavos skonį. Nes šių gėrimų skonių įvairovė tikrai didžiulė, produkto kokybė skonyje tikrai atsispindi. Cukrus, aromatai, priedai maskuoja skonį.
Kai kas beria į kavą cinamono – sumažina saldumo poreikį.
Šiaip tai kava su pienu nėra kažkoks negerumas, ji netinka nebent tada, kai norite negerti pieno. Tik po sočių pietų jos reikėtų vengti (pienas sunkina virškinimą).
Alba
Kava su pienu man labai skanu, bet bėda ta, kad kai nueinu į svečius, dažniausiai šeimininkai pieno neturi 🙂 Iš mano draugų labai mažai kas geria balintą kavą.
Guoda
Na taip, svečiuose ir kavos rūšies nepasirinksit. Tokiu atveju, kaip tam mano minėtam knygos herojui, tenka gerti kavą vardan draugystės…
Jolanta
Įdomu,kaip seksis knygos herojui nekenčiančiam kavos? 🙂 Aš nuo vaikystės nekenčiu kavos ir negeriu jos jau virš trisdešimt metų, nors jos siūlydavo išgerti, kad daugiau energijos ir jėgų būtų.(Kokia nesąmonė! Ir kas taip sugalvojo!)
Kartą bandžiau draugystei palaikyti ir iš mandagumo išgerti kavos kavinėje. Tai dar ir šiandien atsimenu kiek pastangų reikėjo kiekvienam gurkšniui:(
Guoda
Dėl vienintelės gyvenimo meilės turėtų pasisekti, bet dėl kitų priežasčių specialiai pratintis dėl kavos tikrai neverta. Knygos herojus jis toks truputį nežemiškas – kaip ir visi Fray herojai. Jam, įtariu, net pilvo neskauda, tik širdį gali skaudėti. Kava energijos nepriduoda, tikra tiesa. Mano vyras kavos negeria. Italijoje pabandė – dėl kultūrinio konteksto. Po to jautėsi nelabai kaip.
Bet tie, kurie kavą geria, manau gali reguliuoti jos gėrimo laiką, kiekį ir priedus, jei yra toks poreikis. Pavyzdžiui, galima susitarti su savimi, kad negeriu automatu kas rytą kavos, o geriu tik sąmoningai, pasimėgaudama. Kava, kaip ir desertai, maistine prasme nėra vertingi, jie vertingi tik emociškai (laikas sau), kultūriškai (prisėsti kavinėje), socialiai (dėl kompanijos). Bet jei žmogui netinka ir nepatinka, tikrai galima rasti kuo tai pakeisti.
Danute
Skaitau Jusu mintis su dideliu malonumu. Aciu kad rasote, kad dirbate toki darba.Gal galite pakomentuoti apie Bulletproof Coffee.
Guoda
Nu va, turėjau progos pasidomėti Bulletproof Coffe… Nesu bandžius, bet iš to, ką perskaičiau man dėstosi taip. Geriausia dalis man tame recepte pasirodė dėmesys sviesto kokybei – ten pabrėžiama, kad sviestas turi būti karvių, kurios ėda žolę. Dabar, kai vis daugiau žmonių apskritai nežino, kad karvės minta žole, manau tiesiog puikus tradicinio karvių gyvenimo būdo (ir taip ūkininkaujančių ūkių) PR. Iš maistingumo pusės man labai įtartinas tas aliejus gudriu pavadinimu, kurį siūlo naudoti. Kai kas mini nerafinuotą kokosų, tuomet puiku, bet, kaip suprantu, tai tik supaprastintas variantas. Kava su sviestu ir kokoso aliejumi, geriama ryte į tuščią skrandį turėtų skrandžiui būti geriau nei gryna kava, bet aš tokiu atveju rinkčiausi klasikinę kavą su grietinėle…
Labiausiai man kliūva motyvacija – esą tu visos dienos bėgyje turi būti energingas ir nepavargęs. Jei žmogus dirba, tai jis ir pavargsta. Būti momentais pavargusiu man atrodo yra normalų normaliausia. Tuomet reikia pailsėti – išeiti pasivaikščioti ar bent pažiopsoti pro langą. Nebent esate alpinistas ir kopiate į kalną, kur pakeliui nėra kur ilsėtis. Tada bet ką galima išgerti, kas jėgas atstato.
Buletproff ar kitokia kavos versija yra tiesiog naujas produktas – nauja verslo galimybė, kuri labai dėkinga marketingui ir gali pritraukti naujas vartotojų grupes. Kitaip sakant, business as usual.
Aida
Kiek būtų apie kava prirašyta kokia ji nesveika, kaip kenkia organizmui, protu tą suvokiu ir kitą galiu paprotinti, bet kažkas toje kavoje tikrai slypi 🙂 gal labiausiai vilioja kvapas? Keista, rožių kvapui galiu atsispirti ir nepulti jų valgyti, net minties tokios nešauna, o va kavai ne.. Ką ten žiūrėti į kavą imi ir geri…
Dalia
Jei manęs paklaustumėt, kuo kvepia laimė, atsakyčiau – kava… 🙂
Laisve
Dalia, Jus – saunuole. Laimes kvapas – tai kava. Mudu su vyru jau sulaukeme brandaus amziaus (vadinasi- virs 70. Nes senatve prasideda nuo 99.) Kartais nakti pabundu ir matau, virtuveje dega sviesa, Kodel nemiegi? – klausiu. – Nesimiega, – atsako manasis. – Gal kavos? – Oi, butu gerai. Taigi isgeriame geros stiprios kavos ir miegame kaip nuzudyti. Manau, nemiga, aukstas spaudimas, skrandzio erozija – sios ir kitos nelaimes gali atsirasti nuo prastos kokybes, prasto malimo ar perdegintos kavos. Dar priklauso, kokiame inde ja verdate, kaip verdate. Beje, ir kavos aparatai ne visada gamina gera kava.
Negeriu kavos sveciuose, kavinese, net restoranuose. Tik namuose. Tiktai.
Jei prasideda kosulys, butinai dedu cukraus ir mazulyti gabaleli sviesto. Sis receptas padeda net mano vyrui, uzkietejusiam rukaliui.
rasa
Kavos negėriau kuri laika, bet tai tikrai narkotikas, noreciau vel atsisakyti. Daugiau jėgų atsiranda ir istvermes. Sportuoju, tada istveriu didesnius kruvius.
Tikrai narkotikas ir nuodas, silpninantis organizma ir valia ir vedantis i niekur.
Guoda
Tai atsisakykit. Čia ir visas sveikos mitybos triukas – jei stebime savo pojūčius, suvokiame giliai (ne tik protu, teoriškai) kas mums kenkia, tada atsisakymas yra lengvas ir naudingas. Jei mėginame patys tuo nebūdami įsitikinę – ir pastangų daug reikia, ir naudos mažai, nes viduj nesame tikri.