Kodėl nepaisant mokslo, tenka rinktis patiems

Autorius on sausio 7, 2015 | 23 komentarai


Klausimas – kaip mes žinome, kad žinome, yra filosofinis, tačiau ir labai praktiškas. Nes bet kokiam kalbėjimui reikalinga prielaida, kad žinome ką kalbame. Pavyzdžiui, kažkas sako „daržoves valgyti sveika“. Galime paklausti (ir vaikai, kai jiems tai nuolat kartojama, taip pat paklausia) – o iš kur žinome? Ar žinome, nes esame vyresni, dėl to, kad mums sakė mūsų mama, ar girdėjome per televizorių ir skaitėme žurnale. Todėl komentaras mano pirmam įrašui, kad nėra ką čia interpretuoti ir rinktis, mokslas žino, kaip reikia maitintis, yra tikrai vertas aptarimo. (Beje, mano knygoje šiam klausimui skirta daug dėmesio).

Pradėkime nuo faktų. Šiandien mitybos teorijų egzistuoja daug ir labai įvairių. Netgi jei atmestumėm tradicines ir paliktumėme tik mokslininkų (kaip šiandien mokslas suprantamas) sukurtas, jų vis viena liktų daug ir įvairių. Jei iš jų išrinktumėm tik tas teorijas, kurias sukūrė chemijos ar biochemijos specialistai, vis viena jų liktų ne viena ir jų rekomendacijos puikiausiai prieštarautų viena kitai. Savo knygoje aš cituoju dviejų biochemikų knygas, kur dėstomas visiškai skirtingas požiūris į riebalus. Taigi, jei perskaitome daugiau nei vieną knygą, negalime praktiškai remtis mokslu kaip savaiminiu autoritetu, priimdami konkrečius sprendimus ką valgyti ir ką ne, nes rekomendacijos skiriasi.

Faktus taip pat galime matyti laiko skalėje  – rekomendacijos, ką valgyti sveika, o ką ne, laikui bėgant gana apčiuopiamai kinta. Buvo visi riebalai nesveiki, dabar tik sotieji. Buvo labai sveiki visiems ir visada polivitaminai, pratrūkus alergijoms šis sveikumas buvo aptilęs kokiam penkiolikai metų, dabar vėl girdžiu, kad sveika. Dabar labiausiai nesveika druska ir cukrus. Koks cukrus ir iš ko – vėlgi, nėra sutarimo. Netgi daržovės buvo nesveika, dėl nitratų.

Kitas aspektas yra pats mokslinis metodas. Jis remiasi eksperimentu. Tarkime, žiūrima, kaip pavyko numesti svorį žmonėms, kurie atsisakė tam tikrų produktų, kažkokių produktų valgė daugiau, keitė valgio ritmą, sumažino kalorijų ar pan. Įsivaizduokime, kaip tai padaryti praktiškai? Kaip subendravardiklinti jų esamą būklę, medžiagų apykaitos greitį, polinkius valgyti vieną ar kitą maistą, taip pat polinkį meluoti fiksuojant ką suvalgei? (Beje, kaip pažymi tyrimų tyrinėtojai, toks polinkis labai dažnas, žmonės meluoja ne iš piktos valios, jie nuoširdžiai fantazuoja, kad valgė mažiau, matyt dėl to, kad labai to nori). Svarbiausia, kaip padaryti išvadas, kad norimas efektas pasiektas būtent dėl dietos pokyčių, o ne, tarkime, dėl nuotaikos pasikeitimų? Taip, sakysite yra statistiniai metodai. Bet atkreipiu dėmesį, statistiniai metodai vertina koreliacijų stiprumą, o ne nurodo priežastingumą (!) Tačiau jei mokslininkai ir parašo, kad kažkokie veiksniai koreliuoja, tai rekomendacijų kalboje jau sakoma „nulemia“. Jau nekalbant apie tai, kad koreliacija nereiškia 100% priklausomybės. Jei skaitysime atidžiai citatas iš mokslinių tyrimu, rasime kur kas mažesnius skaičius, tokius kaip „pagerėjo 20-30% tirtų žmonių“.

Patikimoms statistinėms išvadoms reikalingos ilgos eilutės vienarūšių duomenų. Apie kokius vienarūšius duomenis galime kalbėti, jei tiriami yra gyvi žmonės. Gyvi žmonės turi savybę būti skirtingi, negana to – nuolat keistis. Gyvi žmonės turi ir daugiau įdomių savybių. Pavyzdžiui, jiems labai norisi numesti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems. Dažniausiai valstybei ir specialistams. Tokia pozicija patraukli ir turi savo logiką. Bet neveikia. Patys pagalvokim, net jei esame savo srities kieti profesionalai, ar visi mūsų grupės draugai, kurie gavo specialisto diplomus, yra tokie, kuriems be abejonės patikėtumėm savo: šukuoseną, dantis, namus, mašiną, vaikų mokymą ir t.t. Taigi kaip ir naivu būtų tikėtis, kad visi medikai, dietologai, visuomenės sveikatos specialistai, apie tai rašantys žurnalistai bus ir neklystantys, ir sugebantys atsižvelgti į mūsų ypatumus (o ypatumų turime visi, juk esame skirtingi). Ir mokslininkai, net jei ir labai protingi, nėra antžmogiai ir nėra dievai. Jie nežino daugiau negu jų tyrimo metodai ir žmogiškas protas leidžia. Taigi niekur nesidėsi, netgi tiems, kurie šimtu procentu pasitiki šiuolaikiniu mokslu tenka rinktis savo galva. Kad ir labiausiai asmeniškai tinkančią mitybos teoriją.

 

 

23 komentarai

  1. Vertingos mintys. Aciu, Goda, uz pasidalinima.

  2. Man visada buvo įdomu kiek vertas tarkim pomidoras iš prekybos centro, užaugintas vatoje, per kurią leidžiamos jam augti reikalingos medžiagos. Ar jame yra kokių nors vitaminų, ar tik tos medžiagos, ant kurių jis buvo auginamas??

  3. Labai malonu, kad pagaliau rašo žmogus, suprantantis statistinius terminus. Nes apie maistą šnekama daug, remiamasi kažkokiais „mokslininkais“, o maža koreliacija tampa verdiktu. Laukiame daugiau tekstų, žinių, nuomonės ir rekomendacijų.

  4. „Ir mokslininkai, net jei ir labai protingi, nėra antžmogiai ir nėra dievai. “ Žinoma, tai taikytina visur.
    Maistas ir mityba. Maistas yra maistas, jis visoks. Ir pavieniai produktai, ir neapdoroti, specialaus paruošimo, ir visokie kitokie … Man atrodo svarbiau yra mityba, t.y. kiek, kaip, kur, su kuo, kodėl … valgai ir geri … 🙂 … žinoma, jei esi sąlygiškai sveikas, pajėgus, arba sieki sau padėti … nekalbu apie mitybą per zondą … Maistui net priskiriama kramtoma guma, tabakas ir t.t. :))) Juk egzistuoja tarptautinės sąvokos, bet jas suprantame kiekvienas skirtingai

  5. Prie ko čia chemija? Biochemijos ir Fiziologijos žiniomis remiantis mokslininkai, medikai tiria mitybą. Ir tai ta biochemija nėra tiek svarbi kiek fiziologija (studijuojant mediciną asmeninė patirtis). Trumpai tariant, fiziologijos žinios reikšmingesnės kalbant apie mitybą.

  6. Ir dar. Nereikia taip kategoriškai nubraukti mokslo pasiekimus mityboje. Pavyzdžiui, iš tiesų sveikam žmogui per dieną būtina gauti daugiau kaip 2000 kcal ir ne mažiau, kitaip bus badavimas (deja, bet būtų bepigu tikėtis, kad galima išgyventi minimaliai valgant). Populiarioji žiniasklaida dažnai viską iškreipia (pvz. nuvertina sočiuosius riebalus), tačiau studentams VU MF pateikiamos tikros žinios (kad tie riebalai būtini ne tik vit. D sintezei, bet ir ląstelių membranų stiprumui, atsparumui užtikrinti). (Tad gydytojai normaliai ruošiami.) Todėl vienareikšmiškai teigti, kad mitybos teorijos yra gryna nesąmonė, būtų per daug kategoriška ir, ko gero, toks tvirtinimas rodytų, kad žmogus iš tiesų nesigilino į rimtus vadovėlius. Aišku, yra dar ką veikti šioje temoje medikams (kaip pvz., dantų būklė ir mityba), tačiau jau nemažai nuveikiama ir dabar. Štai nelabai seniai atrasta, kad sintetinis vitaminas E gali sutrikdyti sveikatą, labai daug vartojant sintetinio kalcio su papildais gali kilti problemos su inkstais ir pan. Tačiau tos bazinės mitybos žinios yra tikros.

  7. Mūsų visuomenė mėgsta ieškoti kaltų, todėl labai noriu pasidalinti šia mintimi: jeigu pasitaikė ne koks gydytojas, tai ne universitetas kaltas, o tas pats gydytojas. Universitetas pateikia žinias, o tik nuo pačio žmogaus priklauso, kaip jis jas įsisavins, koks jo požiūris į gyvenimą, kaip įsivaizduoja ligos gydymą ir t.t. Anksčiau maniau, kad universitetas būsimam gydytojui suformuoja mąstyseną, kad reikia gydyti tik ligą, bet pradėjusi studijuoti supratau, kad universitetas toli gražu negrūda kažkokio supratimo. Mokomės, kad svarbu vertinti visą žmogų, o ne išskirti ligą, kad labai svarbu žmogaus psichologija, išgyvenimai, norai, suvokimas. Tačiau dėl laiko stokos dažnai gydytojas nespėja pakankamai įsigilinti į problemą.
    Mane pačią labai nustebino, kad fiziologijos dėstytoja neneigė vegetarizmo (kaip atseit netinkamos mitybos), tik sakė, kad netrūktų riebalų, reikėtų daug valgyti riešutų 🙂

  8. Noriu dar pasidalinti mintimi apie maisto papildus. Tikrai galima be jų išsiversti, nieks nepakeis natūralaus maisto teikiamos naudos. Žmonės, kurių mityboje gausu šviežio įvairaus augalinio maisto, gauna daugiau medžiagų nei tie, kurie retai, bet sočiai pavalgo mėsos ir miltiniais produktais ar saldumynais (matyt, šiai pastarajai grupei ir orientuoti maisto papildai). Dar yra žinoma, kad net tos pačios rūšies augalo vitaminų, mineralų kiekis gali smarkiai įvairuoti priklausomai, kur tas augalas augo, kada nuskintas ir pan. O maisto papilduose, kad ir kaip stengtųsi farmacininkai, nebus visų reikalingų medžiagų (kalbant apie tas „smulkiąsias“ medžiagas, o ne apie angliavandenius, riebalus, baltymus), nes augaluose yra labai daug įvairiausių junginių, kurie tarpusavyje sąveikaudami tausoja sveikatą, o atskirti jau gali visai kitaip veikti. Todėl pakartosiu savo jau prieš tai išsakytą mintį, kad žmogus, bent minimaliai žinodamas ir vadovaudamasis pagrindiniais mitybos principais, gali normaliai, sveikai maitintis vien pats racionaliai rinkdamasis, ką valgyti. Ir tam nebūtina gilintis į visokias mitybos teorijas ar pirkti farmacijos produktus.

  9. Justinui apie pomidorus. Pomidoras yra labai geras pavyzdys iliustruoti požiūrių skirtumus – ir į žemdirbystę, ir į sveikumą. Vyrauja požiūris, kad daržovėse gali tikėtis tų medžiagų, kurias įdedi papildomai į dirvožemį. Tai yra pagrindinis argumentas prieš ekologišką žemdirbystę – esą, jei tręši kalio ir fosforo trąšomis, tai šių elementų pomidore yra, jei netręši, nėra. Ekologinės, biodinaminės ir dar labiau gamtinės žemdirbystės šalininkai sako, kad jei augalui kažkokių medžiagų duodi papildomai, išsikreipia natūrali augalo raida ir galų gale jis užauga mažiau maistiškai vertingas, nei netręštas cheminėmis trąšomis, bet augęs natūraliame dirvožemyje. Įdomu pastebėti tai, kad ir maisto ženklinimo taisyklės akcentuoja atskirus mineralus, vitaminus ar kitus skaičiuotinus elementus ir juos galima nurodyti, kaip privalumą ant pakuotės, kartais net su vadinamaisiais sveikumo teiginiais. O jei tų atskirų elementų nurodyti ir įrodyti jų buvimo negali, tai ir sakyti nieko negalima. Šioje vietoje gerai pasikliauti skoniu – juo juk atskiriame dirvožemyje po saule augusį pomidorą nuo užauginto tirpale po lempomis, ir renkamės pirmąjį, net jei fosforo ar kalio jame mažiau. Jame tiesiog daugiau pomidoro. Tik kad žiemą to pasirinkimo nedaug mūsų klimato sąlygomis…

  10. Anonimė komentuoja kaip medikė. Aš rašau kaip vartotoja, kuri dėl įvairių priežasčių žino daugiau, nei eilinis vartotojas, todėl aušina burną. Kaip vartotoja aš nelabai domiuosi kas kaltas dėl kažko. Klausimas ‘“kas kaltas“ nėra labai produktyvus. Man įdomiau, kaip žmogui, kuris neturi specialaus medicininio, dietologinio, cheminio ar biologinio išsilavinimo, gali gaudytis informacijoje apie mitybą. Pabrėžiu – klausimas yra ne kaip maitintis, o kaip mąstyti, svarstyti ir atsirinkti informaciją. (Turintieji mano paminėtuosius išsilavinimus turi sisteminį požiūrį į maistą, tad jiems pasimetimas informacijoje nelabai gresia). Šia prasme turėti, kad ir nedidelį, supratimą apie mitybos teorijas praverčia. Tada gali matyti kontekstą: kokie klausimai diskutuojami, kokio laikotarpio patirtis vertinama (tūkstančių metų, šimtų ar vienetų), kokiose srityse sutariama ir pan. Nereikėtų apsigauti manant, kad vadovėlinės tiesos yra vienintelės teisingos ir nekintamos. Nežinau tiksliai, kiek jų yra mitybos moksluose, bet ekonomikoje egzistuoja bent keturios skirtingos teorijos, kurių vadovėlinės tiesos skiriasi iš esmės. Ir visos jos gyvuoja. Mitybos srityje tai ypač lengva stebėti – kaip kinta oficialus (taigi ir vadovėlinis) traktavimas tų pačių riebalų, atskirų vitaminų ir kitų esminių teiginių. Man šioje vietoje įdomiausias visgi yra pažinimo metodas (neatsitiktinai tiek rašau apie eksperimentus). Nes juk negali būti, kad teorija tiesiog „paseno“ – čia ne švarkų mada. Juk ir tie, kurie sakė, kad visi riebalai kenkia, rėmėsi moksline vieninga metodika, ja remiasi ir sočiųjų riebalų neigėjai, ir jos propaguotojai. Todėl naudoti tenka ir kitus argumentus, ne tik eksperimento. Taigi yra ką apmąstyti ir aptarti. Bet ..
    pažadu pereiti prie praktiškesnių klausimų, nes filosofavimo pradžiai tikrai pakanka.

  11. Tai kodėl, nepaisant mokslo, tenka rinktis patiems? Ogi todėl, kad esame laisvi tai daryti : gilintis, mąstyti, svarstyti, suvokti ir … elgtis pozityviai kitų atžvilgiu. Ačiū Guodai už publikaciją, diskusiją. 🙂

  12. Tikrai taip, HED, viskas dėl laisvės. Pasirašau šimtu procentų.

  13. o taip, pasaulyje veiksmas taip pat vyksta. Manau, kad GMO plinta ir plis, kartu stiprės ir vienysis balsai prieš GMO. Mano galva nereikia nei sutarties su JAV, jei jau pačios ES parlamentarai balsuoja, kad šalys narės gali leisti pas save auginti GMO kultūras. Čia klausimas, kaip garantuoti, kad GMO nepapuls į gretimas šalis, kurios jų nenori, dar aktualesnis. Iš esmės aš nematau būdų, kad nepapultų. (Beje, aš vokiškai pati taip gerai nesuprantu, nuorodoje esantį straipsnį kolegė išvertė).

    Dar apie diskutuotą temą prisiminiau savo vieną straipsnį, spausdintą žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“ 2012 „Apie specialistus ir generalistus“:
    http://guodos.pastebejimai.lt/apie-specialistus-ir-generalistus-arba-kodel-nepavyksta-susitarti/

  14. Ačiū, straipsnis „Aiduose“ patiko, tiksliau, pritariu jūsų požiūriui. Manau, kad svarbiausia, jog ir švietimo, ir mitybos … ir kt. sferose reikia paprasčiausio moralumo, tada gal geriau suvoksime savo darbus-darbelius … ar tik nemoralizuoju? 🙂

  15. Dėl P. Andriukaičio veiklos ir asmenybės nekomentuosiu – per daug su juo senų sąskaitų įvairiose srityse. Ir komentarai, bijau, korektiški neišeitų.

    O dėl moralizavimo, tai manau, kad tai yra labiau stiliaus, ne turinio kategorija. Jei įkyriai kartojame visai buitinius dalykus, neturinčius nieko bendra su morale – „pvz., persiauk kojines, Karlsonėli, persiauk kojines“ – skamba kaip moralizavimas. O moralės temomis parašyti visi didieji literatūros veikalai.
    Tik mūsų diskusijoje aš gal labiau vartočiau žodį „sąmoningumas“, ne „moralumas“, nors jų prasmė tikrai persidengia.

  16. … juk sąmoningas gali būti visoks – ne tiktai padorus, moralus. Man kartais atrodo, kad tokių yra nemažai… kartais man atrodo, kad net kompetencijos sąvoka yra nepadoriai manipuliuojama, kaip tas Andriukaitis … o Europai tikrai nereikia GMO … ir neabejoju, kad ir badaujantiems kraštams nereikia GMO …

  17. … juk sąmoningas gali būti visoks – ne tiktai padorus, moralus. Man kartais atrodo, kad tokių yra nemažai… kartais man atrodo, kad net kompetencijos sąvoka yra nepadoriai manipuliuojama, kaip tas Andriukaitis … o Europai tikrai nereikia GMO … ir neabejoju, kad ir badaujantiems kraštams nereikia GMO …

    Atsiprašau, paskutinysis komentaras yra mano, pamiršau įrašyti vardą.
    Pagarbiai, Hed

  18. Dėl kompetencijos visiškai sutinku – ši sąvoka nieko nepasako apie žmogaus padorumą. Savo srityje „kompetetingų“ šmikių, manau, yra ne mažiau nei tiesiog šmikių, gal net be išsilavinimo (t.y., netikiu, kad išsilavinimas savaime veda į dorą ir gėrį).
    Bet dėl sąmoningumo nesutinku. Beje, aš pagalvojau apie tai, ką rašote. Bet jei žmogus suvokia, kad daro blogai, o visgi daro, jis nėra sąmoningas. Gal šaltakraujiškas, gal profesionalus, gal racionalus, netgi padorus pilietis, bet ne sąmoningas.
    Neseniai girdėjau tokią rytietišką istoriją. Atėjo vagis pas išminčių ir sako, duok man patarimą, kaip tapti laimingu, tik neaiškink, kad turiu liautis vogti. Gerai, sako išminčius. Man nerūpi apskritai ką tu darai, svarbu, kad darydamas būtum sąmoningas. Po kurio laiko vagis grįžta ir sako – apgavai mane, seni. Kai tik aš pradedu gyventi sąmoningai, nebegaliu vogti…

  19. Smagus tas išminčius! Kaip keista, kad sąmoningumo sąvoką, kaip ir meno, dažnai (o gal net beveik visada) visi suvokia skirtingai, net radikaliai skirtingai. Panašu, jog tiktai „pagal save“, kaip sakoma. Ir nėra jokio bendro suvokimo … na, ne, tikrai būna, kada visi „viena kryptimi“ suvokiame, juk tai aiškiai pajutau prieš ketvirtį amžiaus…
    Apie maistą, mitybą: restoranai privalo deklaruoti patiekalo sudėtį, o maisto produktų etiketėse raidės turi būti didesnės… taigi, pradedame skirti dėmesio maisto saugai. Tai tikrai gerai!

  20. Nzn autore kokius mokslinius saltinius (straipsnius) nagrineja. Jai galiu pasakyti, kad moksliniai saltiniai irgi buna ivairus: nerecenzuojami, recenzuojami.
    Cituoju „Bet atkreipiu dėmesį, statistiniai metodai vertina koreliacijų stiprumą, o ne nurodo priežastingumą (!)“
    Jus galvojate mokslininkai to nezino ir priima gautus rezultatus uz gryna tiesa nediskutuodami apie rysio priezastinguma??? Rimtame recenzuojamame moksliniame saltinyje Jus tokiu dalyku nerasite, kur pagal rysi sprendziami apie priezastinguma ir pateikiamos nediskutuotinos isvados.
    Mokslinius saltinius reikia moketi atsirinkti ir korektiskai interpretuoti.
    sekmes nepaklystant moksliniuose saltiniuose.

  21. Straipsnių ir knygų tenka nagrinėti visokių. Ir tikrai yra tokių, kur išvados apie priežastis nedaromos. Tačiau yra ir kur daromos. Ir tokius labiausiai mėgstama eksploatuoti. Situacija visiškai suprantama – praktikams (pvz., maisto politikos formuotojams) reikia kažkuo pasiremti oficialiai. Arba kitiems mokslininkams, kurie rašo į mokslinius žurnalus, reikia pasiremti jau esamais šaltiniais. Jei randa tokius, naudojasi visai korektiškai – nes jie juk išspausdinti moksliniame žurnale.
    Mano mintis yra dvi. Viena paprasta – iš to, ką matome oficialaus mitybos mokslo srityje, niekaip negalime aklai pasitikėti rezultatais. Pasekite bent dvidešimties metų laikotarpiu, kas buvo oficialiai deklaruojama apie riebalus. Mokslininkai kalba, kad tai natūrali mokslo evoliucija keisti išvadas, nes sužinomi nauji dalykai, kurie senesnius koreguoja. Ir aš visiškai sutinku – mūsų pažinimas nėra tobulas. Ką gi tai reiškia praktikoje? Kad nepaisant šaltinių patikimumo tikrų priežasčių mes nežinome. Tik turime versijas, kurias priimame arba ne, pasiremdami savo pasaulėžiūra, turima patirtimi ir kitomis žiniomis.
    Kita mano mintis gerokai radikalesnė, bet tai pat ne kokia naujiena – aš nemanau, kad eksperimentiniai metodai apskritai gali atsakyti į klausimus apie priežastingumą. Gali tik apie koreliacijas, tikėtinumą ir pan. Todėl tradicija yra svarbu – tai, kad ilgai kažkas buvo naudojama ir buvo gerai, yra papildomas rodiklis. Nors taip pat neabsoliutus (nes gal gerai nebuvo, tik niekas nepastebėjo…).
    (Beje, dėl to, kad recenzuojamas žurnalas yra visada geresnis nei nerecenzuojamas, nesutinku iš esmės).
    Šia tema labai taikliai ir aštriai rašo N. N Taleb savo knygoje apie Juodąją Gulbę. Tiesa, ten dėmesio centre socialiniai mokslai, bet ir gamtos mokslams kliūva. Rekomenduoju.

Išsiųsti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.