Kodėl nepaisant mokslo, tenka rinktis patiems

Klausimas – kaip mes žinome, kad žinome, yra filosofinis, tačiau ir labai praktiškas. Nes bet kokiam kalbėjimui reikalinga prielaida, kad žinome ką kalbame. Pavyzdžiui, kažkas sako “daržoves valgyti sveika”. Galime paklausti (ir vaikai, kai jiems tai nuolat kartojama, taip pat paklausia) – o iš kur žinome? Ar žinome, nes esame vyresni, dėl to, kad mums sakė mūsų mama, ar girdėjome per televizorių ir skaitėme žurnale. Todėl komentaras mano pirmam įrašui, kad nėra ką čia interpretuoti ir rinktis, mokslas žino, kaip reikia maitintis, yra tikrai vertas aptarimo. (Beje, mano knygoje šiam klausimui skirta daug dėmesio).

Pradėkime nuo faktų. Šiandien mitybos teorijų egzistuoja daug ir labai įvairių. Netgi jei atmestumėm tradicines ir paliktumėme tik mokslininkų (kaip šiandien mokslas suprantamas) sukurtas, jų vis viena liktų daug ir įvairių. Jei iš jų išrinktumėm tik tas teorijas, kurias sukūrė chemijos ar biochemijos specialistai, vis viena jų liktų ne viena ir jų rekomendacijos puikiausiai prieštarautų viena kitai. Savo knygoje aš cituoju dviejų biochemikų knygas, kur dėstomas visiškai skirtingas požiūris į riebalus. Taigi, jei perskaitome daugiau nei vieną knygą, negalime praktiškai remtis mokslu kaip savaiminiu autoritetu, priimdami konkrečius sprendimus ką valgyti ir ką ne, nes rekomendacijos skiriasi.

Faktus taip pat galime matyti laiko skalėje  – rekomendacijos, ką valgyti sveika, o ką ne, laikui bėgant gana apčiuopiamai kinta. Buvo visi riebalai nesveiki, dabar tik sotieji. Buvo labai sveiki visiems ir visada polivitaminai, pratrūkus alergijoms šis sveikumas buvo aptilęs kokiam penkiolikai metų, dabar vėl girdžiu, kad sveika. Dabar labiausiai nesveika druska ir cukrus. Koks cukrus ir iš ko – vėlgi, nėra sutarimo. Netgi daržovės buvo nesveika, dėl nitratų.

Kitas aspektas yra pats mokslinis metodas. Jis remiasi eksperimentu. Tarkime, žiūrima, kaip pavyko numesti svorį žmonėms, kurie atsisakė tam tikrų produktų, kažkokių produktų valgė daugiau, keitė valgio ritmą, sumažino kalorijų ar pan. Įsivaizduokime, kaip tai padaryti praktiškai? Kaip subendravardiklinti jų esamą būklę, medžiagų apykaitos greitį, polinkius valgyti vieną ar kitą maistą, taip pat polinkį meluoti fiksuojant ką suvalgei? (Beje, kaip pažymi tyrimų tyrinėtojai, toks polinkis labai dažnas, žmonės meluoja ne iš piktos valios, jie nuoširdžiai fantazuoja, kad valgė mažiau, matyt dėl to, kad labai to nori). Svarbiausia, kaip padaryti išvadas, kad norimas efektas pasiektas būtent dėl dietos pokyčių, o ne, tarkime, dėl nuotaikos pasikeitimų? Taip, sakysite yra statistiniai metodai. Bet atkreipiu dėmesį, statistiniai metodai vertina koreliacijų stiprumą, o ne nurodo priežastingumą (!) Tačiau jei mokslininkai ir parašo, kad kažkokie veiksniai koreliuoja, tai rekomendacijų kalboje jau sakoma “nulemia”. Jau nekalbant apie tai, kad koreliacija nereiškia 100% priklausomybės. Jei skaitysime atidžiai citatas iš mokslinių tyrimu, rasime kur kas mažesnius skaičius, tokius kaip “pagerėjo 20-30% tirtų žmonių”.

Patikimoms statistinėms išvadoms reikalingos ilgos eilutės vienarūšių duomenų. Apie kokius vienarūšius duomenis galime kalbėti, jei tiriami yra gyvi žmonės. Gyvi žmonės turi savybę būti skirtingi, negana to – nuolat keistis. Gyvi žmonės turi ir daugiau įdomių savybių. Pavyzdžiui, jiems labai norisi numesti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems. Dažniausiai valstybei ir specialistams. Tokia pozicija patraukli ir turi savo logiką. Bet neveikia. Patys pagalvokim, net jei esame savo srities kieti profesionalai, ar visi mūsų grupės draugai, kurie gavo specialisto diplomus, yra tokie, kuriems be abejonės patikėtumėm savo: šukuoseną, dantis, namus, mašiną, vaikų mokymą ir t.t. Taigi kaip ir naivu būtų tikėtis, kad visi medikai, dietologai, visuomenės sveikatos specialistai, apie tai rašantys žurnalistai bus ir neklystantys, ir sugebantys atsižvelgti į mūsų ypatumus (o ypatumų turime visi, juk esame skirtingi). Ir mokslininkai, net jei ir labai protingi, nėra antžmogiai ir nėra dievai. Jie nežino daugiau negu jų tyrimo metodai ir žmogiškas protas leidžia. Taigi niekur nesidėsi, netgi tiems, kurie šimtu procentu pasitiki šiuolaikiniu mokslu tenka rinktis savo galva. Kad ir labiausiai asmeniškai tinkančią mitybos teoriją.