Vis bandau ir
bandau, bet negaliu atsistebėti, kai protingi žmonės kalba niekus. Vieni iš to
niekų kalbėjimo knygas parašo, kiti judėjimus įkuria. Dar kiti apsiriboja gera
karjera ir aukštu statusu. Įdomu tai, kad niekų kalbėjimas statusui netrukdo, o
ir statusas netrukdo niekų kalbėti.
Pareiškimas ar
bent potekstė, kad esu genijus, byloju tiesą, bet niekas manęs nesupranta, vis
nuskamba viešojoje erdvėje iš gana pripažintų autoritetų. Čia turiu omenyje
visų pirma ne menininkus, o žmones manančius, jog žino kaip pataisyti ir gal
net išgelbėti pasaulį, kuris ritasi prarajon. Jie žino, ką daryti visiems: jiems
byloti nuo kalno (ar bent jau tribūnos), o visiems kitiems tik klausyti ir
vykdyti. Nes juk nesupranta.
Tik šie
genialieji skaitė teisingus filosofijos, ekonomikos, politikos, istorijos ir
kt. vadovėlius, tik jie seka „naujausius tyrimus“, tik jie turi tinkamą
išsilavinimą. Visi kiti turintys nuomonę, nežinia iš kur išdygo ir net jei
skaitė teisingas knygas, iš principo nepajėgūs jų suvokti.
Leiskime prielaidą,
kad jie teisūs, ir tarp mūsų yra nedidelė grupelė žmonių (maždaug po vieną kiekvienai
žinojimo sričiai), kurie supranta nepalyginamai daugiau už kitus ir todėl kiti
turėtų tiesiog jiems paklusti. Tačiau kiekvienas mąstymą praktikuojantis
supranta, kad jis negali tiesiogiai matyti jokio kito žmogaus gebėjimo gerai ar
blogai kažką suprasti, nes kiekvienas žmogus yra integralus. Integraliai vienas
ir toks unikalus. Galime spręsti tik pagal tų žmonių veiksmus ar žodžius, bet
visuomet tai yra tik prielaidos, spėjimai. Juo labiau negalime įvertinti
tikrųjų intencijų ar motyvų. Nes ne visi žmonės šneka tose erdvėse, kur mes
klausomės, ne visi šneka mums suprantamai, ne visi mąsto remdamiesi ta pačia
logika ir teorine prieiga. Taigi niekaip negalima atmesti prielaidos, jog daug
daugiau žmonių dalykus supranta, turi idėjų ir netgi jas realizuoja, nei mes
esame pastebėję. Nei vienas, netgi pats protingiausias, vertintojas jų visų nemato
ne tik dėl informacinių burbulų ir savo gebėjimo išgirsti ribotumų – to
negalime padaryti dėl fundamentalių žmogiškosios prigimties bruožų.
Žinoma, visuomenės išsisluoksniavimas ir informacinio lauko prasiplėtimas labai stipriai prisideda prie neadekvataus vertinimo. Viena vertus tuo, kad sudaro iliuziją, jog viską sekame ir žinome, kai iš tikrųjų sekame ir žinome ypač selektyviai. Kita vertus informacijos gausa ir jos kitimo greitis viešojoje diskusijoje palaiko tik tą greitį toleruojančius diskutantus. Trečia, informacijos supaprastėjimas ir tekstų virtimas sunumeruotais punktais verčia visus kalbėti apie sudėtingus reiškinius taip supaprastintai, kad iš šono pažiūrėjus tikrai gali atrodyti, kad dėstantysis nesupranta. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės, ir balne (eteryje) išsilaiko tik tie, kurie šį žanrą įvaldo.
Yra ir daugiau trikdžių – noras išsiskirti, aukšti emocinio užtaiso ir negatyvo reitingai (skaitlingi klikai) iškelia radikalaus, kontrastingo turinio ir išsiskiriančios retorikos žinutes. Toleruojama šaukti ant oponento, kaltinti jį nebūtais dalykais, įžeidinėti asmeniškai, siuntinėti, kad ir ministrą, darbų atlikti ar vadovėlių pasiskaityti. Tai kažkodėl suprantama kaip „kietumas“ arba nuoširdumo išraiška. Nors iš šono žiūrint atrodo neprotingai.
Tačiau nemanykim,
kad tik aplinka kalta. Kai kurie asmenys nuoširdžiai mano, kad yra genijai ir
be savo atvaizdo ekrane ar kokio artimo sekėjo, neturi su kuo protingai
pasikalbėti. Juos galima tik užjausti dėl vienišumo ir pagalvoti, kas galėtų
nuo tokios liūdnos būklės apsaugoti. Žinoma, retas jų taip tiesiai ir pasako,
kad neturi lygių savo protui. Kiti gi vis porina apie kažkada buvusį aukso
amžių ir dabar į bedugnę besiritantį pasaulį. Ir lyg tarp kitko priduria, kad
jie esą viską seniai žinoję ir sakę, bet niekas neklausė ir neklauso. Todėl
dabar patys kalti ir tegu srebia, kas privirta, o potekstėje žvilgso galimybė –
pulti pranašui į kojas, pripažinti, kad klydai ir atiduoti jam įgaliojimus
vesti visus į šviesų rytojų. Tai sudėliojus skaitosi komiškai, bet būtent šie
teiginiai kituose kontekstuose visuomenei atrodo labai protingi, netgi
moksliški.
Dėl aukso amžių
istorikai jau prirašę kalnus, kad kiekviena epocha turėjo savo aukso ir
savo mėšlo, įvairiomis proporcijomis
ir, aišku, tebeturi. Nieko nuostabaus, nes visais laikais istoriją kūrė žmonės,
kurie iš savo prigimties turi ir aukso, ir mėšlo. Įvairiomis proporcijomis.
Žinoma, visada galima išsirinkti vieną gerumo aspektą ir tam tikrą laikmetį
paskelbti auksiniu. Kaip antai Sąjūdžio metų vienybę. Bet ir ją geriau
panagrinėjus paaiškėja, kad vienybė nebuvo tokia vieninga, kaip daugelis
emociškai prisimenam. Dar lengviau tokias aukso atkarpas išrankioti
ekonomistams, ypač vertinant tokius agreguotus dydžius, kaip BVP, atlyginimų,
investicijų augimas ar kiti makro rodikliai. Rodiklių dinamika stipriai
priklauso nuo bazės, taigi jei žiūrėsime nuo labai žemų reikšmių, gausim
neįtikėtinus pakilimus. Pavyzdžiui, BVP augimą po karo, užimtumo augimą po
krizės ir t.t. Su nostalgija žvelgdami į anksčiau buvusias gerosios dinamikos
kreives lengvu vaizduotės judesiu grįžkime į tą laikmetį ir pagalvokime, apie
ką tuo metu buvo svarstoma viešumoje. Neabejotinai apie didžiules bėdas ir
problemas, nes juk ekonomika tam ir skirta – ji yra nuolatinė pastanga įveikti
stoką, kuri absoliučia prasme yra neįveikiama. Tas pats galioja pasakoms apie
buvusių senų laikų visuotinį dvasingumą, sovietinį irgi visuotinį draugiškumą
ar kitas aukso amžių apraiškas. Neabejotina, kad įvairiais laikais visuomenės
nuomonė akcentavo skirtingas dorybės – kažkada normalu buvo turėti garbės
kodeksą, dabar normalu jo neturėti, kažkada buvo nemoralu vogti, sovietmečiu
tai daryti buvo normalu ir pan. Tai charakterizuoja visuomenes, tačiau visiškai
nereiškia, kad seniau visi žmonės buvo garbingi, sovietmečiu visi vogė, o
šiandien visi yra moraliai lankstūs ir dėl to (ar dėl kažko kitko) pasaulis
ritasi į bedugnę.
Dėl pasaulio
ritimosi į bedugnę diskusija ypač nevaisinga. Viena vertus dėl to, kad mes
tikrai negalime paneigti, jog jis ten ritasi, nes yra aibė priežasčių jam ten
ristis. Bet jei yra bent viena priežastis jam ten nenusiristi, tai jos ir laikykimės.
Kaip ir žmogaus gyvybė – yra tiek mažai šansų žmogaus gyvybei atsirasti ir tiek
daug priežasčių jai nutrūkti, kad absoliučiai neįtikėtina turėtų būti, kad mūsų
tiek daug – genijų ir nelabai – gyvena.
Visgi pasaulio pabaigos naratyvas gana populiarus ir būdingas įvairiems gyventojų sluoksniams. XX a. pradžios Lietuvos kaimo bobutėms aiškus pasaulio pabaigos ženklas buvo moteris su kelnėmis. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme „1892 metų progreso idėja“ aprašo, kaip Kauno gyventojams pasaulio pabaiga atidardėjo arkliniu tramvajumi, po kurio ratais žuvo žmonių. Žūčių beprasmiškumas ir netikėtumas aprašyti taip įtaigiai, kad gali sutikti, jog tikrai, pasaulis ritasi į bedugnę, tempiamas šuoliais lekiančių arklių. Bet ką tada sakyti apie pirmą ir antrą pasaulinį karą, spalio revoliuciją, Mao režimą, Alkaidą ir daug daug kitų žmogiškosios beprotybės protrūkių? Tik kad pasaulis jau nusiritęs į bedugnę. (Beje, apie tai laikas nuo laiko kas nors autoritetingai paskelbia). Bet pasaulis rieda toliau ir ne mūsų nosiai žinoti, kas laukia už posūkio.
Ką galėtum
pasakyti žmogui, kuris mano, jog supranta dalykus taip gerai, kad žino visus
atsakymus, ir juos visada žinojo, jei jis kartais būtų nusiteikęs išgirsti?
Pirmiausia jį reikėtų atjausti, nes tokioj proto būsenoj gyventi turėtų būti
sunku. Jei kartais jam norėtųsi pagalbos, būtų galima pasiūlyti pasigilinti į
kitą sritį, kurioje to žinojimo nėra tiek daug, nes juk protingas žmogus
supranta realybės daugiamatiškumą. O taip pat pagalvoti apie tą paradoksą, kad
tiek daug priežasčių yra žmogaus gyvybei nebūti, o ji vis dėl to yra. Ar ne ta
pati priežastis įgalina ir mus, kurie ne viską suprantam, išlaviruoti gyvenimo
užduotyse? Svarbiausia tomis pasaulio supuvimo idėjomis neužsikrėsti
jaunystėje, nes jos yra tiesus kelias į pasaulio gelbėjimo ir žmogaus
perkeitimo projektus, kurie prasideda dainomis ir vėliavomis, o baigiasi kraujo
klanais. Garbiame gi amžiuje mintys, kad pasaulis tapo kitoks, ir aš jo
nesuprantu, yra tiesiog dovana ir ženklas, kad metas mesti pasaulio reikalus ir
užsiimti savimi. Ką gi daugiau daryti su pasauliu, kurio negali priimti, nes
nepajėgi padaryti prielaidos, jog pats klysti (nesupranti)? Palikti jį savo
eigai. Juk daug skaudžiau tai padaryti, kai manai, jog viskas vyksta pagal tavo
planą ir tau beliko tik susirinkti apdovanojimus.
