Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 1 of 42

Ar nuo žaliojo kurso sužaliuosim?

nzidinys.lt

Žaliasis kursas šiandien yra viena aiškiausių ekonominės politikos tendencijų. Inicijuotas ES, perimtas vietinių politikų, gausiai paremtas viešaisiais finansais ir stipriai palaikomas visuomenės. Kas galėjo apie tai pagalvoti Lietuvoje dar prieš kokius penkerius metus, kai viešai įvardijus žalumo tikslą būtų grėsę mažų mažiausiai likti nesuprastam? Baikit, buvo sakoma, nėra čia jokio klimato atšilimo, o jei ir yra, tai žmogus niekuo dėtas – pati gamta svyruoja. Kad apie tai kalba tos srities mokslininkai (kurie, beje, stebi, matuoja, vertina, lygina ir teikia išvadas), neatrodė verta dėmesio daugeliui. Dabar daliai neatrodo pagrįsti epidemiologų ir medikų vertinimai dėl kovido.

Skirtingai nuo JAV ir ES senbuvių, Lietuvoje žaliosios idėjos pradėjo įgauti jėgos visai neseniai – net Žaliųjų partijos Seime neturime, o jų vardą eksploatuoja ekologijai tolimų pažiūrų politinė jėga – valstiečiai. Bet, nepaisant užsitęsusios preliudijos, žaliasis kursas įtrauktas į šios Vyriausybės programą kaip vienas iš trijų prioritetų, šalia skaitmenizacijos ir švietimo. Jis numato, kad energetika, pramonė, transportas ir būsto sektoriai bus pertvarkomi „iš viršaus“ smarkiai pakėlus žalumo standartus ir kartu viešais pinigais finansuojant perėjimo procesą.

Ar jau galime šaukt „valio!“ ir būti tikri, kad sužaliuosime sėkmingai? Nelabai. Rizikų yra daug, tarp jų ir rizika pažaliuoti besistengiant įgyvendinti žaliąjį kursą. Galima džiaugtis, kad tikslas įvardytas, tačiau dėl priemonių jokių viešų svarstymų nebuvo. Nelabai buvo diskusijų ir dėl žalėjimo krypčių, pasirinktų technologijų. Todėl girdėdami valingą politinį apsisprendimą, negalime matyti, kaip jis atsispindės ekonominėje ekosistemoje.

Prieš nagrinėdami naujo kurso poveikį mūsų laivo greičiui ir stabilumui, pažvelkime, kaip žalumo siekis realizuojasi ekonomikoje savaime. Ar jis gali veikti kartu su ekonominiu augimu, ar tik augimo sąskaita, kaip mėgstama teigti? 

Rinkos ekonomikoje gaminamos tos prekės ir paslaugos, kurioms pirkėjai suteikia didžiausią vertę. Pažvelgę retrospektyviai matysime, kaip skirtingais laikotarpiais skirtingos prekės ir paslaugos turėdavo aukščiausią vertę, taigi ir kainą. Kadaise tai buvo žemė – su priėjimu prie jūros arba derlinga, atskiri jos turtai ar vaisiai, kaip antai rūda, druska, prieskoniai. Kai kuriuose kraštuose vanduo visada buvo retas, taigi ir brangus, dėl klimato kaitos tokių kraštų daugėja. Kai mažai kas mokėjo skaityti, bet koks išsimokslinimas buvo didžiulė vertė (ko nebėra dabar ir kas daugelį trikdo). Brangiai kainavo arklys ir karvė, kai šiandien kitas keturkojis – madingos veislės šuo – kainuoja už juos daugiau, nors materialios naudos neduoda. Daiktų žmonės šiandien turi daug, netgi nepasiturintieji. Švari aplinka, sava erdvė ir laisvė pasirinkti šiandien yra vertybės, vežančios žmoniją, taigi ir užkuriančios ekonomiką.

Istorinis žvilgsnis į gėrybių vertės kismą padeda suprasti, kad „žalumas“ irgi yra gėrybė, kurios žmonės siekia, taigi ekonomika jį ir gamina – nes tai mūsų laikų duona ir žaidimas. Gaminti tai, ko žmonės nori labiausiai, yra ekonomikos esmė – į vertingiausių gėrybių kūrimą suplaukia investicijos, talentai ir dėmesys. Tik rinkoje tai vyksta laipsniškai, dažnai netgi tyliai – be atskiro kurso paskelbimo. Ir kas svarbiausia – vyksta efektyviai, t. y. gaunant didžiausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis.  Žinoma, efektyvumas kainuoja – konkurencinėje kovoje, bandymų ir klaidų kelyje ne viena įmonė bankrutuoja, ne viena idėja sužlunga, ne vieno žmogaus svajonės ir darbas nueina į sąvartyną. Nes rinka yra asmenine rizika paremtas veiklos modelis. Jei jo nėra ir prieš žengdami žingsnį reikalaujame garantijų, klaidų „porcija“ vis tiek lieka, tik paslėpta viešojo finansavimo neefektyvumo arba korupcijos.

Ne iš politinių sprendimų, o iš vartotojų poreikio ir jį supratusių verslų atsirado tokios prekės kaip ekologiškas maistas ir kosmetika, ekologiški audiniai, pavėžėjimo paslaugos, dalijimosi ekonomika. Šioji ekonomika šaudo kelis zuikius, kartu būdama ir itin veržli – ji leidžia žmonėms vartoti ne mažiau, kartu nedidindama jau pagamintų daiktų kiekio.

Žmonės patys nori, kad pakuotė būtų perdirbama ir galima būtų išvengti bent dalies plastiko, tai duoda impulsą vartojimo prekių gamintojams (pakuočių vartotojams), o šie – pakuočių ir aplinkai draugiškesnių medžiagų kūrėjams. Taip šiose šakose kaupiasi ištekliai – žmonės, finansai, technologijos.

Nors skirtumai visuomenėse tebėra ženklūs, tačiau šiandien nebegalime sakyti, kad vartotojui rūpi tik kaina ir patogumas. Žalumo, kaip prekės charakteristikos, svarba vartotojo pasirinkimams auga, taigi esminė prielaida ekonomikai žalėti yra, ir ji stiprėja.

Žmonės veikia ekonomiką ne tik per vartojimą. Šiandien vartotojai nebėra pilnai atskirti nuo gamybos, bet dalyvauja joje kaip smulkūs investuotojai į įvairius fondus ir verslus. Daugybė smulkių investuotojų, realizuodami savo galią rinktis, nukreipia finansus ne šiaip kur pasirodo pelninga, bet būtent ten, kur atrodo etiška. Šis procesas prasidėjo kaip pacifistinis pasirinkimas neinvestuoti į karo pramonę, bet šiandien jau tapo pripažintu žmonių svertu veikti pasiūlos pusę pagal kitus nei grynojo pajamingumo kriterijus. Informacijos sprendimams priimti pakanka: nuo oficialių finansinių ir socia­linės atsakomybės ataskaitų iki socialiniuose tinkluose akimirksniu plintančių naujienų apie vieno ar kito ekonomikos veikėjo žaliąsias pergales bei nuodėmes.

Procesą akseleruoja finansų institucijos, kurios, norėdamos būti žalios (ir taip patikti vartotojams), pačios kreipia savo fondus atitinkama kryptimi.

Paminėjau tik kraštinius ekonominės grandinės taškus – investicijas ir vartojimą, tačiau pramonei didžiulę įtaką daro būtent įmonių tarpusavio santykiai. Lietuvai tai bene svarbiausioji dalis, kadangi mūsų vartotojai dar nėra aiškiai susivokę, kad jų žalumo noras įgyvendinamas per jų pačių pasirinkimus perkant ir investuojant. Tačiau Vakarų Europos senbuvių yra. Ir mums tai gera žinia, nes Lietuvos pramonė daugiausia tų šalių pramonei gamina komponentus, kurie privalo atitikti galutinės prekės standartą. Taigi net be jokio valstybinių standartų ar mūsų vartotojų įsikišimo Lietuvos pramonė gamina pagal aukščiausius žalumo standartus. Tai vienas stip­riausių atviros ekonomikos privalumų, nes persiorientavimas įvyksta palaipsniui ir savanoriškai – tos įmonės, kurios nori gaminti geriems (stabiliems ir gerai mokantiems) užsakovams, pereina prie jų standartų. Kurios nenori – lieka prie žemesnių, rizikuodamos prarasti rinkas. Ir jokių demonstracijų ar piketų – tik rinkos santykiai.

Jei rinkoje būtų tik privati nuosavybė, nereikėtų vargti dėl vadinamųjų eksternalitetų, kai atskiras veikėjas gali permesti savo teršimo kaštus visai visuomenei. Jei kiaulių ferma teršia upelį, tekantį per privačią teritoriją, yra aiškus suinteresuotas asmuo, kuris veikiausiai paduotų teršėją į teismą. Bet jei upelis yra valstybės žemėje ir jį naudoja pavieniai žvejai ar baidarininkai, geriausiu atveju bus skundas ir žinutė žiniasklaidoje, o ne rimta byla. Lietuvos teisinėje sistemoje, deja, toks nuosavybės gynimo būdas nėra išvystytas. Senesnės tradicijos šalims, kaip antai Jungtinei Karalystei, jis būdingas. Tačiau mums, vis dar menantiems smagumą netausoti viešojo turto, jis labai aktualus – žmonės teršia viešas ežero pakrantes, užpila šiukšlėmis miškus, lygiai taip pat, kaip atskiri fabrikai nuleidžia nevalytas nuotekas į upę ar fermos srutas – į dirvožemį.

Tai gerai tas politikų žaliasis kursas ar negerai, sakysite? Viena vertus, gerai. Nes mokesčių tarifais ir subsidijomis proteguos švarias technologijas, taip sumažindamas netikrumo ir padidindamas investicijų į jas srautą. Taip pat gerai, kad sutelks visuomenės dėmesį, kas provokuos žmones koreguoti savo vartojimo bei investavimo sprendimus. Kažkiek sumažins eksternalitetų, nustatydamas didesnius mokesčius taršesniems pasirinkimams – tiek gamintojams, tiek vartotojams.

Kokios yra rizikos? Jų ne viena. Visų pirma, kad standartai iškelti per dideli, neatitinkantys esamos infrastruktūros, gamintojų ir vartotojų pasiruošimo juos įgyvendinti. Antra, kad subsidijų pinigus panaudos neefektyviai dėl viešųjų pirkimų ydų ir finansavimui numatytų projektų neatitikimo galimybėms (pvz., bus numatyti pinigai finansuoti A, o rinka bus pribrendusi daryti B) – juk valstybinių pinigų skirstytojai rinkoje nedalyvauja ir to nežino, o ir nelabai gilinasi. Trečia, kad po kurio laiko paaiškės, jog kažkuri iš subsidijuoti ir kitaip proteguoti pasirinktų technologijų nėra tokia žalia, kaip manyta. Rinkoje toks projektas tiesiog bankrutuotų ar, laiku pastebėjus klaidą, pakeistų kryptį. Bet einant su žaliojo kurso įkūnyta jėga ir inercija visos ES mastu, proceso sustabdyti bus praktiškai neįmanoma, nes tai reikštų ne tik finansų ir laiko, bet ir politinio autoriteto nuostolius.

Tačiau didžiausią riziką matau tame, kad pats žaliasis kursas įgyvendinimo stadijoje mutuos. Ir ne dėl to, kad bus aptikti plano neatitikimai ekonominei logikai ar technologinėms galimybėms. Jis mutuos dėl politinių priežasčių. Mat daugybė gamtai žalingų sprendimų kyla siekiant ką nors atpiginti: benziną, malkas, maisto produktus. Kai tai daro įmonė, mes ją smerkiam kaip gamtos niokotoją, kai daro valstybė, sakom, kad ji yra socialiai jautri. Įmonės anksčiau ar vėliau nuo to atpras, nes jas spaus ir vartotojų nuomonė, ir konkurentai, ir valstybės priežiūra. Bet sunku patikėti, kad politikai atsisakys socialiai jautriųjų aureolės ir paaukos už juos balsuojančias interesų grupes žalumo labui. Juk to daryti jų niekas tiesiogiai nespaudžia: jie atskaitingi subalsuotojams, o ne mokesčių sumokėtojams.

Daugeliui atrodo, kad pakanka politinės valios, atitinkamos mokestinės aplinkos, aukštų privalomųjų standartų – ir žalumo tikslai bus pasiekti. Bet tai tik dalis istorijos, ir net ne pagrindinė. Svarbiausia transformacija vyksta rinkoje – tarp gamintojų ir vartotojų. Jie sužaliuos ir vieni – lėtai, organiškai – ką ir iki šiol darė. Siekiant paspartinti procesą, valstybei pakaktų įsiklausant į veikėjų problemas ir galimybes sukurti palankią aplinką. Bet kaip tik to ji labiausiai ir nemėgsta – į ką nors įsiklausyti.

Ko nepasakė Hipokratas?

nzidinys.lt

Apie medikus ir mediciną dabar kalba visi – ne tik svarstantys šios srities aktualijas ar dėstantys savo, kaip paciento, džiaugsmus ir nusivylimus. Pandemija įvedė šią profesiją į populiarųjį diskursą it naują žvaigždę, bet viešo pristatymo nesurengė. O jo reikia, nes mūsų supratimas apie mediciną gerokai mistifikuotas – kas diskursą gal ir puošia, bet nei gydyti, nei gydytis, nei juo labiau formuoti racionalios sveikatos politikos nepadeda.

Iškilus klausimui apie medikų darbo sunkumus, atsakomybę, krūvį, darbo sąlygas, atlyginimus, dažnai išgirsime reakciją – juk jie davė Hipokrato priesaiką. Davė priesaiką, ir reikalas aiškus. Kas tai per priesaika, kurią davęs turi dirbti tomis sąlygomis, kokios yra? Gal veikia koks slaptasis ordinas, kuris, saugodamas Hipokrato dvasią, žaibu nutrenkia priesaiką pažeidusį?

Demokratinėje teisinėje valstybėje stipriausias susaistantis dokumentas yra Konstitucija. Ant jos ranką padėję prisiekia Seimo nariai, Prezidentas, kiti aukšto rango politikai. Ar Seimo nariui nusižengus teisei ar moralei teisėtai piktindamiesi sakytume – juk jis prisiekė ištikimybę Konstitucijai? Juolab sulaužius priesaiką Konstitucijai, egzistuoja mechanizmai, priverčiantys politikus patirti savo veiksmų pasekmes. Nors priesaika Konstitucijai yra reali ir neša pasekmes, bet kaip argumentas vertinant jos davėjus, žmonių nelabai naudojama.­

Hipokrato priesaika neturi jokios teisinės išraiškos. Ji taip pat nėra susijusi su Bažnyčios tvirtinamais pasižadėjimais. Tai kultūrinis reiškinys, referuojantis į tolimus medicinos profesijos standartus. Šiandien medicinos studijas baigę studentai neprivalo duoti priesaikos. Jų darbą reglamentuoja licencija ir kiti teisės aktai, o nesureglamentuotus veiksmus labiausiai lemia asmeniniai sprendimai, kurie gali labai skirtis. Tad kodėl supratimas apie Hipokrato priesaiką toks paveikus visuomenėje – ar mes tikrai taip gerbiame Antikos tradicijas, ar mums patinka pats priesaikos turinys?

Priesaikos tekstas nuo Hipokrato laikų yra smarkiai pakitęs. Bėgant amžiams keitėsi medicinos mokslas ir praktika, gydytojo ir paciento santykiai, tad ir priesaikos turinys buvo adaptuojamas. Čia atkreipsiu dėmesį į esminius priesaikos skirtumus, kuriuos nulemia ne medicinos kaita, o mediko profesijos visuomenėje skirtumai.

Pradėkime nuo to, kad Hipokrato priesaika pasiekia mus iš V a. pr. Kr. Tais laikais „medicininiai santykiai“ apsiribojo gydytoju ir pacientu. Būtent apie juos ir yra Hipokrato priesaika (čia ir toliau remiuosi angliškais tekstų variantais). Be gydytojo ir paciento dar minimas mokytojas, kuris išmokė daktarą jo amato, ir kuriam šis lieka visą gyvenimą pasirengęs patarnauti. Pagrindinė Hipokrato priesaikos žinia – „nepakenk“. Gydytojas, priimdamas priesaiką, pasižada nekenkti pacientui. Neduoti jam nuodų, net jei šis prašytų, nepasinaudoti juo kūno malonumams ar kitiems savo tikslams, neišduoti jo paslapčių. Skirti pacientui gydymą, kuris būtų jam į naudą, kiek leidžia jo (gydytojo) galimybės ir supratimas. Išlyga apie galimybes ir supratimą (angl. ability and judgement) išdėstyta ir pirmame priesaikos sakinyje, kai dievų akivaizdoje pasižadama laikytis šios priesaikos „pagal savo galimybes ir supratimą“. Kaip matome, priesaikoje nėra jokio įžado ir netgi intencijos pagydyti visus pacientus ar gydyti juos bet kokia kaina ir priemonėmis.

Šiuolaikinė Pasaulio medikų asociacijos deklaracijos, 1948 etc. Hipokrato priesaika prasideda teiginiu: „Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai“. Toliau kalbama apie mediko pareigas, kurias prisiekiama atlikti nepaisant paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Sovietinėje Hipokrato priesaikoje (1971) skamba tokie pasižadėjimai: „sąžiningai dirbsiu ten, kur reikės visuomenei“, „būsiu visada pasiryžęs suteikti medicinos pagalbą, […] išlaikyti ir stip­rinti garbingas sovietinės medicinos tradicijas, visuose darbuose vadovautis komunistine morale“ ir pan. Amerikos medikų asociacijos Hipokrato priesaika (1980) nurodo, kad gydytojas turi prisiimti atsakomybę ne tik prieš pacientą, bet ir visuomenę, kitus medicinos specialistus ir (!) save. Teikdamas medicininę pagalbą, išskyrus skubius atvejus, jis turi galėti pasirinkti, ką aptarnauti, su kuo asocijuotis, kokioje aplinkoje praktikuoti.

Kaip matome, priklausomai nuo laiko ir visuomenės, kinta subjektas, kuriam gydytojas įsipareigoja. Pradžioje juo buvo pacientas. Šiais laikais tai yra visuomenė ar net žmonija. Gydytojo pa­reigos plečiasi. Be to, jis turi atsižvelgti į profesijos brolius ir seseris, laikytis tam tikros moralės. JAV priesaika, kaip, matyt, ir galėtumėme tikėtis, išsaugo šiek tiek daugiau laisvės gydytojui, galimybę rinktis: kuriam pacientui, kur ir kaip suteikti pagalbą, jei tai nėra skubus atvejis. Priminsiu, kad originaliojoje priesaikos versijoje buvo kelis kartus pabrėžta, jog gydytojas laikosi priesaikos pagal savo galimybes ir supratimą. Šia prasme gydytojas yra sprendžiantis asmuo ne tik dėl gydymo parinkimo (paslaugos turinio), bet ir dėl gydymo, kaip ekonominio veiksmo, sprendimų.

Ar šiais laikais dėl augančių pareigų ir mažesnio asmeninio pasirinkimo didėja ir gydytojo gaunamas materialus ir moralinis atlygis? Apie tai priesaikose tiesiogiai nekalbama. Tačiau formuluotės apie gyvenimą, skirtą tarnauti žmonijai, akivaizdžiai nurodo, kad dėl atlygio derybų nebus – iš gydytojo tikimasi, jog jis dirbs tomis sąlygomis, kurios bus pasiūlytos.

Tai, kad senoji Hipokrato priesaika apie atlyginimą gydytojui už darbą nutyli, nereiškia, kad jis dirbo už dyka, o pajamas gavo iš kitos veiklos ar buvo solidariai bendruomenės šelpiamas. Tarp gydytojo ir paciento vyko laisvi mainai – pacientas mokėjo gydytojui pagal jų susitarimą – „galimybes ir supratimą“. Taigi tais laikais gydytojas priimdavo sprendimus ne tik dėl medicinos turinio, paslaugų organizavimo, bet ir kainos. Kitaip tariant, gydytojas atliko tas funkcijas konkretaus paciento atžvilgiu, kokias šiandien atlieka šūsnys reglamentuojančių teisės aktų, Sveikatos ministerija, savivaldybių sveikatos skyriai, akreditavimo tarnyba, sveikatos draudimo fondas, socialinio draudimo fondas ir ligonių kasos. Sakysite, bet ir medicina nebuvo tokio lygio – taip, bet aš dar nepaminėjau poliklinikų ir ligoninių administ­racijų, profesinių sąjungų, medicinos aparatūros gamintojų, vaistų gamintojų, platintojų ir kontrolierių, laboratorijų ir daug kitų šiandien įprastų sistemos dalyvių. O per slenkstį jau vieną koją įkėlę nauji šios srities veikimo būdai ir veikėjai – telemedicina, išmanieji įrenginiai, namų sąlygomis atliekami testai ir dirbtinai intelektuali visų jų integracija.

Viena vertus, visas šis priemonių ir veikėjų arsenalas stipriai padidina medicinos galimybes išgydyti tam tik­ras ligas, greičiau atstatyti darbingumą, pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti gyvenimą. Kita vertus, nuo gydytojo-žmogaus reglamentais, gydymo algoritmais, sutikimo parašais, vaistais ir aparatūra atskirtas pacientas neretai jaučiasi vienas ir apleistas – gydytojui jis nebėra dėmesio centras ir santykių subjektas. Sudėtingoje sveikatos apsaugos sistemoje pacientas tampa labiau objektu. Tai kelia jam kitokius sutrikimus, kančias ir ligas. Nepriklausomai nuo negalavimo pobūdžio, anksčiau ar vėliau sergančiajam prireikia tiesioginio kontakto su tuo gydytoju, kuris turi nuomonę, pataria ir sprendžia. Manyčiau, kad būtent šis noras būti gydytojo dėmesio centre (nebūtinai suvoktas) skatina žmones gydytojams į chalato kišenę dėti vokelius, o žvelgiant kiek plačiau – juos ir dievinti, ir nusivylus koneveikti, ir mojuoti antikine Hipokrato priesaika.

Nuo atskiro mediko „galimybių ir supratimo“, taigi ir nuo klaidų, atsitraukusi medicina iškyla prieš mus kaip visagalė – ir formuoja lūkestį, kad visos ligos ir negalavimai bus išgydyti. Netgi suvokdami, kad iš principo esame mirtingi, mes neretai negalime patikėti, jog gydytojas padarė viską, ką galėjo, jei gydymas nebuvo sėkmingas. Tas suvokimas neabejotinai prisidėjo prie nusivylimo ir baimės Covid-19 pandemijos metu, kai atvejų, kuomet pacientui gydytojas padėti tiesiog negali, buvo daugybė.

Įdomu pastebėti, kad kartu su pacientu savo, kaip centrinio subjekto, pozicijas praranda ir gydytojas, tapdamas instrukcijų vykdytoju. Tai tam tikra prasme palengvina gydytojo darbą, tačiau vis mažiau leidžia veikti pagal savo gebėjimus ir supratimą. O mediko profesija savo esme nelabai gali būti atsieta nuo prasmingumo ir pašaukimo dalykų. Jei gydytojo darbą vertinsime tik kaip tam tikros svarbios srities profesionalo, jo kaina gali pasidaryti tiesiog neįperkama – kiek reikia mokėti žmogui, kad jis kasdien matytų mirštančius, prisiimtų atsakomybę už tai, kad žmogus išgyvens, nors iš anksto žinoma, kad visiems taip tikrai neatsitiks? Be to, kas sutiks dirbti nesiderėdamas dėl darbo sąlygų ne tik nelaimės, bet ir kasdienybės metu? Vis mažiau ir sutinka. Ši atsakomybės ir laisvės disproporcija yra esminė priežastis, kodėl medicinos srityje turime tiek problemų dėl darbo sąlygų ir visuotinį medikų trūkumą.

Nors apie grįžimą prie į pacientą orientuotos medicinos jau kurį laiką kalba sveikatos politikos formuotojai, kol kas neaišku, kokiais būdais tą pacientocentrizmą planuojama realizuoti. Stebint dabartines tendencijas, greičiausiai tai bus daroma technologijų pagalba, kas vargiai padės pagerinti tiesioginį santykį tarp gydytojo ir paciento. Siekdami to ryšio pacientai pagalbos ir toliau ieškos kitur – pačiose įvairiausiose gyvenimo patarėjų sferose.

Tad būtų visiems naudinga, jei egzistuotų tokia teisinė santykių forma, kuri leistų jiems susitikti: gydytojui, kuriam svarbiausias yra pacientas, ir pacientui, kuris supranta, kad gydytojas gydys pagal savo galimybes ir supratimą.

Svarstyklės: tu šiukšlyne, aš danguj

nzidinys.lt

Mums patinka, kai kiti žmonės prisiima atsakomybę – už save, už susijusius žmones, o geriausia, kai ir už mus. Malonu, kai kas nors kitas už tave prisiima atsakomybę. Nes ji spaudžia protą, kol priimi sprendimą, o po to jau slegia pečius. Našta gali būti santykinai nedidelė – už vieno asmens gyvenimo pasirinkimus, bet ir ji ilgainiui ima slėgti, ypač išorės situacijai susikomplikavus. Tad kodėl gi jos nenumetus, jei yra galimybė?

Numesti atsakomybę galima daug kam – tėvams, vaikams, sutuoktiniams, kolegoms bei viršininkams ir, aišku, politikams. Vieni prisiima, kiti ne. Su artimaisiais netrunki išsiaiškinti – jei neprisiima, bandyk nebandęs, tik santykius susigadinsi. Iš pradžių gali jaustis įsižeidęs ir nepatenkintas: kodėl man nepadeda, nesupranta, palieka tempti sunkią savo naštą. Bet po kurio laiko supranti, kad tai yra geriausia, ką jie galėjo padaryti. Nes jei tavo atsakomybė savo vietoje, su tavimi, tai tarp tavęs ir kitų žmonių lieka erdvės kitiems jausmams bei santykiams.

Bet jei užsispyrusiai bandai, tai turi ir daugiau galimybių atsakomybės naštos susimažinti, tegul ir dalimis. Pavyzdžiui, profesinėje srityje gali stumdyti ją kolegoms ir viršininkams – paskirai arba visų darbuotojų interesais prisidengęs. Vadovai taip lengvai neišsisuks, nes jie atsakingi už rezultatą, įmonės vertę ir vardą. Jei pavyks savąją naštą išradingai užmesti, jie turės pakelti ir nusinešti. Juolab viešoji nuomonė raudonomis raidėmis skelbia, o darbo įstatymai įtvirtina, kad darbdavys už darbuotoją yra atsakingas. Ne tik negatyviai (neskriausti), bet ir pozityviai – sudaryti kuo geriausias sąlygas klestėti. O juk atsakomybės našta neabejotinai trukdo klestėti. Taigi norinčiam ją palengvinti, darbo vieta yra neblogas medžioklės laukas (jei tik ant tvirtos vadybos nepataikai).

Bet patys patraukliausi atsakomybei nusimesti yra politikos laukai. Platūs ir vaizdingi, įvairūs ir intriguojantys. Svarbiausia, politikai patys kviečia tai daryti – mes stiprūs ir galingi, išmintingi ir atjaučiantys, jumis pasirūpinsime. Visais kartu, ir kiekvienu: paremsime, pamaitinsime, apsaugosime ir pagydysime, už jus pagalvosime ir pasirinksime. Jei žmonės prašo, tai kodėl neatiduoti tos naštos? Nesvarbu, kad žadantieji omenyje turi viena, o tu kita.

Kad ir kaip maga, geriau būtų neatiduoti. Nes kartu įduosi ir savo sprendimo laisvę. Ir įdomiausia, kad realią savo pasirinkimo laisvę atiduosi vien už pažadą, kad šie tą atsakomybę prisiims. O neprisiims, nes negali. Nes jiems savos užtenka – tavoji įeina tik į rinkimų, ne į darbų programą.

Žinia, atsakomybė vaikšto sukibusi kartu su laisve, ir, kad galėtų suveikti, abiejų turi būti proporcingai. Kitaip vienas lieka apačioje prispaustas, o kitas – viršuje pakibęs. Kaip vaikiškose sūpynėse („tu šiukšlyne, aš danguj“, – sakydavom). Vaikai atsakomybės ir laisvės – dviejų monetos pusių principo – mokomi nuosekliai. Ilgai jiems lieka neaišku, kodėl suaugusieji neleidžia visą dieną lindėti ekranuose ir valgyti saldainius (tarsi priešai kokie būtų), tačiau kodėl negalima griebti už karšto puodelio, paaiškėja gana anksti. Ir juo anksčiau vaikai gauna laisvės, juo greičiau jiems paaiškėja jos antroji pusė: kad norint nuo kalnelio nuvažiuoti, rogutes į viršų teks užsitempti.

Aiškiausiai laisvės ir atsakomybės pusiausvyra matyti ekonominėje veikloje, kur viskas yra daugiau ar mažiau įrėminta piniginių santykių. Organizacijos skyriaus vadovas yra atsakingas tik už grupę žmonių bei darbų ir turi ribotą laisvę priimti sprendimus. Paprastai kolektyvas tai supranta ir nekelia skyriaus vadovui scenų, kad jis neišmokėjo metinių premijų – tam yra aukštesnis šefas. Šis turi daugiau sprendimo ir veikimo, bet ir atsako už daugiau. Klaidą padaręs darbuotojas (tarkime, apskaičiavęs pirkėją) paprastai negalvoja apie įmonės reputaciją, – jis galvoja apie save. Kas bus taip prisidirbus ir ką dar galima padaryti, siekiant sumažinti pasek­mes: neigti, suversti kaltę klientui, apskaitos sistemai, prastam orui ar pasaulinei revoliucijai. Įmonės atsakomybės prieš klientą darbuotojas neprisiima – ji lieka vadovui. Šis turi ne tik kompensuoti klientui, jo atsiprašyti, – ir ne formaliai, o kad tikrai atleistų ir nepaskųstų įvairioms institucijoms, neparašytų socialiniuose tink­luose, kad „Ei, neikit į šią kontorą, čia žmones apskaičiuoja“. Kai pats esi kaltas arba suklydo tavo patikimas darbuotojas, nėra didelės bėdos ir jo kaltę prisiimti. Bet jeigu pats įtarei, kad taip gali atsitikti, nes darbuotojas jau ne kartą pasirodė neatsakingas (o neatleidai, nes pagalvojai – žmogus jaunas, išmoks, arba senas, ką padarysi), tai daryti sunku neproporcingai. Atsakomybės pusė svarstyklėse tampa sunkesnė, palyginus su laisvės. Juo daugiau žmonių nuo tavęs priklauso, juo daugiau veiklos vystai ir žalos gali padaryti, juo žemiau ta pusė svyra, juo daugiau tave užgula papildomos atsakomybės našta. Chemijos įmonės vadovas, ligoninės vyr. gydytojas, laboratorijos vedėjas, teisėjas, elektros tinklų, statybos aikštelės vadovas, darželio direktorė – visų jų darbe atsakomybė yra sunki pareiginė instrukcija.

Rinkoje atsakomybės ir laisvės pusiausvyra pasiekiama mokant didesnį atlygį. Tiek didesnį, kad galima būtų nupirkti laisvės šiai atsakomybei atsverti. Žinoma, pusiausvyros taškas ir nuo asmenybės priklauso: kai kam ta pati atsakomybė yra knygos, kai kam plytos svorio. Tie, kuriems knygos, yra konkurencingesni vadovaujančiai pozicijai užimti. Tie, kuriems plytos, renkasi kitas profesijas ir pareigas. Ne vienas ir įkliūva tik apie didesnį atlyginimą ar karjerą galvodamas, o apie atsakomybės svorį nesusimastęs. Tada būna didžiai nustebęs ir pasipiktinęs, ūmai tos atsakomybės prislėgtas. Kai su atsakomybe prasilenkia privačios įmonės vadovas, savininkai paprastai jį nubaudžia. Kai tai padaro valstybės institucijos vadovas, nubaudžia retai. Šis greituoju būdu gauna pažymą, kad serga, o išmestas iš pa­reigų bylinėjasi dėl „susidorojimo“ ir neretai būna grąžintas (su kompensacijomis iš mūsų visų pinigų). Ypač pavojinga neįvertinti tos atsakomybės, kai tavo institucija atsakinga už tvarkymąsi nekasdienėse situacijose (kaip antai pandemija, stichinė nelaimė ir pan.). 

Tačiau keisčiausias atsakomybės ir laisvės santykis klostosi politikams. Viena vertus, jie patys atvirai ir savo noru atsakomybę prisiima. Negali žinoti, kiek jų supranta tos atsakomybės ribas. Kita vertus, vos tik jie prisiima tą formalią atsakomybės dalį, ant jų užgriūna bent kelis kartus didesnė tautos lūkesčių našta. Našta tos atsakomybės, kurią žmonės įsivaizduoja, kad politikai prisiims, nes kažką panašaus žadėjo.

Sveikatos ministras, kuris valdo pandemiją (maždaug kaip Gendalfas kaunasi su Balrogu Morajos požemiuose) tikrai yra atsakingas, kad skiepijimo procesas vyktų taip greitai, kaip įmanoma. Tačiau dalis visuomenės įsitikinusi, kad jis yra atsakingas už tai, jog su skiepijimu tiesiog viskas būtų gerai: nepriklausomai nuo vakcinų tiekimo grafiko, oro sąlygų, dalyvaujančių institucijų gebėjimų, dešimtmečiais kauptų pacientų sąrašų būk­lės, žmonių noro skiepytis ir jų nuomonės apie konkrečias vakcinas. Jei žmonės skiepytis nenori, ministras burtų lazdele (atsiprašau, viešųjų ryšių akcija) privalo įrodyti kad jie neteisūs. Arba priešingai, pripažinti, kad skiepijimas nepadeda, o gali būti, kad pandemija net neegzistuoja. Ekonomikos ministrė tampa atsakinga ne už palankias verslui sąlygas ir tvarkingą paramos nukentėjusiems paskirstymą, bet pamaitinimą visų, kurie nukentėjo nuo pandemijos taip, kad jie nebūtų gavę mažiau nei kiti. Tai irgi panašiau į kovą su vėjo malūnais nei į ekonominį uždavinį. Gal dėl to ši ministerija turi pavadinime žodį „inovacijų“?

Aplinkos ministras turi įgyvendinti žaliąjį kursą, kuris reikalauja kuo radikaliausių sprendimų, nieko radikaliai nepakeitęs, o socialinių reikalų ir darbo (apskritai kone magijos magistro) – duoti žmonėms pinigų, nesumažinant jų noro dirbti.

Su kiekvienais rinkimais pažadų apimtys auga bevalgant ir nežinia, kas galėtų jas sustabdyti. Čia jau ne sūpynes primena, o karuselę – politikas negali pažadėti mažiau nei jo oponentas, todėl spiriasi į priekį. Įsisukusiems apsvaigsta galva, o nuo karuselės nulipę savomis kojomis nebegali paeiti.

Deramo balanso situaciją komplikuoja ir tai, kad politikams už prisiimtą atsakomybę nėra sumokama. Iš bėdos galėtumėm sakyti, kad už formalią dalį sumokama, bet už perviršį – tikrai ne. Ypač dabar, kai dalis dirba ir vadovais, ir pandemijos gaisrininkais. Sakysite, juk jie sukaupia politinį kapitalą arba gauna šlovę. Taip, tačiau šlovės trokštantys nebūna geri politikai, o politinį kapitalą Lietuvoje realizuoti nėra paprasta, taigi ir kapitalas ne itin vertingas.

Kadangi laisvės ir atsakomybės pusiausvyra vis vien nusistovi, tam yra tik du keliai: arba savavališkai pasididinama laisvės, arba susimažinama atsakomybės. Pirmuoju atveju politikas demonstratyviai neša rinkėjų lūkesčių atsakomybę, pasipildydamas laisvės daugiau, nei pagal įstatymą priklauso. Neretai nuoširdžiai manydamas, kad taip ir turi būti. Šis būdas apima ir grynąjį populizmą, sakant, dėl rinkėjų padarysiant viską, o realiai net nesirengiant nieko. Tai dažnai pasirenkamas kelias. Antru atveju politikas prisiima tiek atsakomybės, kiek būdamas toje pozicijoje realiai gali panešti, taip dalį rinkėjų lūkesčių ignoruodamas. Tai nėra populiarus kelias. Pirmu atveju visuomenė kalba apie korupciją ir populizmą, antru – apie aroganciją.

Realybėje, žinoma, matome įvairius šių variantų mišinius, tačiau abejoju, kad trečias variantas egzistuotų. Nebent iš minėtosios magijos sferos – kai politikas yra tobulas asmuo ir specialistas, komunikatorius ir masių įkvėpėjas, vadovas ir motyvatorius, dar ir pranašas (ypač krizių ir pandemijų).

Visuomenei gi naudingiausia būtų, kaip tam vaikui, išmokti, kad negali visą dieną spoksoti į ekranus ir šlamšti saldainius, nes ne tėvams, kurie to neleidžia, suges sveikata. Kad džiaugsmas fantastiškais tėvais, kurie visa tai skatina, bus didelis, bet trumpas. Net jei ilgą laiką po to galvosi, kad už situaciją, kurioje atsidūrei, atsakingi kiti, vieną dieną pats turėsi patirti pasekmes. Ir tada niekam nebebus įdomus tavo priekaištas – kodėl jie man iš karto nesakė, kad savo atsakomybę galų gale vis tiek teks patirti pačiam.

Kaip paremti tą, kuris tau uždirba pinigus?

nzidinys.lt

Šalia naujo Seimo, naujos Vyriausybės ir ateinančių metų biudžeto, Covid-19 skaičių grėsmės ir vilčių dėl vakcinų pandemiškai ekonominiame fone kybo klausimas: kaip remti verslą per antrąją bangą? Kaip ir iki šiol? Jei keisti, tai pagal kokius kriterijus, kokios apimties siekti? Dėl politinio broko atsakymo prireikė anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas. Naujoji valdžia dar negalėjo jo paruošti, o senoji nebenorėjo. Dėl to klausimas vėl tapo skubus, nors jau antras kartas, tad turėjom turėti planą: duomenis, patikrintas hipotezes ir išvadas. Bet neturime. Taigi politikams eilinį kartą teks priimti sprendimus be duomenų. Tačiau mums tai netrukdo pasiaiškinti nuosekliau, ar verslą dėl epidemiologinės krizės reikėtų remti ir kodėl. To nepadarius, nėra net kaip svarstyti paramos principų ir kriterijų. Juolab kad šioje srityje ekspertų nėra: reiškinys tebevyksta, todėl negali būti ištirtas empiriniais metodais. O mes visi drauge dalyvaujame procese ir savo svarstymais, ir savo kailiu.

Normaliomis sąlygomis – juo valstybė verslą remia mažiau, juo visiems yra geriau. Visų pirma dėl to, kad ji neturi savų pinigų. Valstybės disponuojamus pinigus sudaro žmonių uždirbtų pinigų mokesčiai arba paskolos – būsimų kartų uždarbio mokesčiai. Antra, valstybė neturi aiškių kriterijų ištekliams skirstyti, o ekonomika visada yra apie efektyvų išteklių paskirstymą. Kai procesai vyksta rinkoje, valstybei nereikia nei kurti kriterijų, nei dėlioti prioritetų, nei kelti bei tikrinti hipotezių. Visa tai yra pačiame rinkos mechanizme: ekonominių veiksmų dalyviai, siekdami naudos, kiekvienas iškelia hipotezes, parenka kriterijus, nustato prioritetus ir savo kailiu patikrina, ar veikia. Taip ištekliai pasiskirsto efektyviai. Tai nereiškia, kad visi rinkos dalyviai lieka patenkinti: savo tikslų pasiekti pavyksta ne visiems verslams, išradėjams, kūrėjams, vadovams ir netgi eiliniams darbininkams. Bet neturim kam pateikti sąskaitų: sakom, nepasisekė. Jei esam labai pasikėlę, galim teigti, kad rinka nebuvo pribrendusi (mūsų produktui ar vadovavimo būdui). Bet jei suprantam ekonominių reiškinių esmę, negalim net pykti – tik bandyti iš naujo.

Tačiau visa tai galioja, kai yra laisvos kainos, konkurencija, nuosavybės apsaugos institucijos, galų gale, laisvė. Jokia rinka neveikia, kai stipriai ribojama pati ekonominė veikla, žmonių judėjimas, kai nesaugoma nuosavybė, nefunkcionuoja teismai. Rinka yra žaidimas pagal taisykles, todėl kai taisyklės prapuola arba greit ir stipriai pakinta, rinka neveikia arba kraustosi į šešėlį. Taigi karo-maro atvejais išteklių skirstymą perima valstybė, o lygiagrečiai auga nelegali veikla. Paprastai tai baigiasi maisto kortelėmis ir eilėmis prie duonos, bet kitų pasirinkimų tuo metu gali ir nebūti.

Covid-19 pandemija neatnešė tokio didžiulio taisyklių pasikeitimo, kad rinka nebefunkcionuotų, bet visgi jis ženklus. Nes dalis veiklų, ypač fiziškai aptarnaujančių judančius piliečius (kaip antai turizmas, viešbučiai, viešasis maitinimas, kultūros renginiai, sporto klubai), laisvės veikti neteko. Šie verslai su visais savo darbuotojais, partneriais, atidarytais restoranais, skolon nupirkta įranga, išplatintais bilietais ir suplanuotomis premjeromis liko išmesti iš jiems pažįstamo žaidimo. Naudojant dabar tokius artimus medicininius terminus – apmirė ekonomikos organo tam tikros dalys, nes sutriko kraujotaka. Priklausomai nuo šalies ekonominės struktūros, šis apmirimas sudarė didesnę ar mažesnę visumos dalį. Lietuvoje, kur turizmo nėra tiek daug, o žmonės vis dar dažniau valgo namie, nei restorane, tai nesudaro labai didelės ekonomikos dalies. Tačiau labai matoma – juk sustojo tai, ką žmonės tiesiogiai vartojo, pažinojo, be ko neįsivaizdavo savo kasdienos ir (ypač) švenčių. Taigi valdžia ėmėsi nukentėjusį verslą remti, idant kraujotaka būtų bent kiek palaikyta ir tie audi­niai nenunyktų. Atrodo, taip ir turėtų būti, žvelgiant iš nukentėjusio verslo pozicijų.

Bet kuo gi remiasi valdžia, prisiimdama pa­reigą remti nuo pandemijos nukentėjusį verslą? Priminsiu, kad ikipandeminiu laiku kištis į ekonomiką valstybėms nebuvo naujiena. Šio laikotarpio ekonomika Vakaruose, o ypač ES yra persmelkta reguliacinio kolorito. Ji ir vadinama reguliuojama rinkos ekonomika. Tačiau reguliavimai tie yra politiniai – jais siekiama perskirstyti pajamas iš turtingesnių gyventojų skurdesniems, iš dirbančių nedirbantiems, iš miestų kaimui, iš daugiau sukuriančių veiklų mažiau sukuriančioms. Remti tiesiogiai privatų verslą, kad jis išgyventų, nėra įprasta veikla net intervencinei valstybei. Taigi kuo remiantis tai daroma dabar ir dar tokiu plačiu mastu visose ES šalyse, JAV ir kitur turtingesniame pasaulyje?

Pirma priežastis yra teisinė. Skelbdamos karantiną, valstybės apriboja žmonių judėjimą ir tam tikras veiklas. Tai yra valstybės saugomų vertybių (nuosavybės laisvės) apribojimas, kurį teisinėje valstybėje privalu kompensuoti. Panašiai kaip kompensuojamas žemės sklypas, paimamas kelio statybai – vienų laisvės apribojamos dėl kitų naudos. Kompensacijos dydis visada yra keblus dalykas, nes, kaip jau minėjau, objektyvių kriterijų resursams skirstyti ne rinkoje nėra. Tačiau pats principas svarus ir karantino atveju, – sakyčiau, svarbiausias.

Antroji paramos verslui priežastis yra socialinė. Sustabdžius verslus, jo įdarbinti žmonės lieka be pajamų šaltinio. Jei verslai juos visus atleistų, didžioji jų dalis kreiptųsi nedarbo išmokų, kas sudarytų didelį spaudimą nedarbo draudimo sistemai ir pareikalautų didesnių išteklių, nei mokant per paramos schemas darbdaviams. Mat neatleisdami darbuotojų darbdaviai dalijasi su valstybe ir darbo vietų išlaikymo kaštais, ir rizika. Ar visi turi kuo dalytis, klausimas, tačiau pats principas aiškus. Valstybė siekia išlaikyti darbuotojus jų darbo vietose, kad šios prisiimtų ne visą, o dalį rizikos dėl jų pajamų.

Trečioji priežastis yra ekonominė. Kad ir kokia būtų duobė per karantiną, ekonomika atsigaus, kai tik sąlygos pagerės. (Ji veikia panašiai kaip gamta – kai po sausros palyja, viskas puola augti ir žydėti.) Tuomet bus svarbu, kad verslai galėtų iš karto vėl dirbti – nereikėtų ieškoti darbuotojų, žaliavų, patalpų ir pan. Dar svarbiau, kad nereikėtų iš naujo kurti įmonių, pirkti įrangos ar konstruoti kitos ekonominės infrastruktūros nuo nulio. Kadangi valstybės konkuruoja, natūralu, kad tos, kurių verslas nukraujuos mažiausiai, o ekonominiai santykiai išliks gyvybingi, bus konkurencingiausios ir galės pritraukti išteklių (investicijų, darbuotojų, talentų) iš kitų, labiau nusilpusių.

Pavasarį, kai paramos politika buvo modeliuojama, apie antrą bangą apskritai mažai kas kalbėjo. Buvo tikimasi V arba U formos atsigavimo, kas reiškė: pabūnam užsidarę greitai greitai, o po to iš karto atšokam ir šaunam su BVP į aukštumas, kokių nebuvo net iki krizės. Nes juk visi bus alkani vartoti, kurti ir veikti. Vasarėjant darėsi aišku, kad jokio trumpo pasėdėjimo giliam karantine nebus, tada prabilta apie W formos atsigavimą su dviem nuosmukio bangom pavasarį ir rudenį arba apie kvadratinės šaknies ženklo formos laipsnišką ilgą lipimą iš karantino duobės. Tačiau realybėje gavosi ilgas niurkdymasis nei pirmyn, nei atgal, nes ir nesant formalaus karantino, žmonių judėjimas ir veikimas buvo formaliai arba neformaliai apribotas. Apie greitą atšokimą jau niekas nebekalba. (Oficialiuose dokumentuose yra, galima pri(si)minti.)

Taigi valstybei verslus remti tenka ne vienu priešokiu, kurio nesėkmes galima būtų nurašyti netikėtumui, skubai, nepatirčiai ir geriems norams. Šiandien turime antrą seriją ir jokių priežasčių manyti, kad ji bus trumpesnė. Nepasitenkinimo bus daugiau, nes ir buvę įmonių rezervai sunaudoti, ir vilties dėl greito atsigavimo nebėra. Pagaliau žiema Lietuvoje ir taip ne pats maloniausias metas, ypač kai negali rengti vakarėlių, lankyti koncertų ir netgi vaikščioti lauke be kaukės.

Kokie yra pliusai, palyginti su pirmąja banga? Pagrindinis – tai nebėra netikėtumas. Nei medikams, nei verslininkams, nei visai visuomenei. Todėl tie, kurie visą tą laiką mąstė – o įmonių vadovai mąsto apie įmonės reikalus be laisvadienių, – tikrai įvertino ir blogąjį scenarijų. Tai dar vienas į akis krentantis skirtumas tarp privataus ir viešojo sektoriaus. Privačiame visada skaičiuojamas ir blogiausias scenarijus, nueinanti valdžia gi parengė biudžetą, pasiremdama geriausiomis prognozėmis. Tai patogu, kai nori padalyti išmokų prieš rinkimus, prisidengiant pagalba nukentėjusiems nuo pandemijos – „galime sau leisti“, taip sakė buvęs valdančiųjų lyderis.

Taigi įmonės optimizavosi, įvaldė karantininio darbo procedūras: kaip, kiek dirba, ką daro kiti. Kas sugebėjo, persiorientavo į kitas grandines ar erdves. Pramonė, atsistačius prekių judėjimui tarp šalių, stabilizavosi. Tačiau liko rizika dėl susirgusių darbuotojų ir bendro darbuotojų trūkumo – vieni jų nespėjo persiorientuoti, kiti ir neketina, o treti ramiai sėdi prastovose už minimumą. Pandemija ir karantinas paveikė ne visą ekonomiką – dalis verslų netgi plečiasi, ypač susiję su skaitmenizacija. Žvelgdami į bendrus rodiklius ir ypač kartodami faktą, kad Lietuva nukentėjo bene mažiausiai ES, galėtume sakyti, kad su ekonomika viskas gerai, tiesiog pasikeitė situacija, verslas prisitaikė. O kas neprisitaikė, tai jų pačių bėda (kaip teigė paskutinis premjeras). Bet negalim. Dėl jau išdėstytų teisinių, socia­linių, ekonominių priežasčių. Ir dėl ateities lūkesčių.

Normalumas ekonomikoje nėra toks įprastas, kaip dažnai piešiama. Vienokios ar kitokios krizės nutinka ir dar tikrai nutiks. „Išgyvena stipriausi“ vaistas tinka ekonomikos viduje kilusioms krizėms – įvairiems burbulams ir kitiems neefektyvumams – gydyti. Šią tiesą valstybių valdžios žino, ir tai ne visada taiko. Kaip tvarkytis su išorės veiksnių, tokių kaip epidemijos, gamtos stichijos ar kita, ko dabar negalime numatyti, sukeltomis krizėmis, išbandytų vaistų neturime. O kol vartojame bandomuosius, visi turime progą patirti, kokios menkos yra galimybės, kad centralizuotai priimti sprendimai mums realiai padės, ir kokie visa apimantys ir vienas nuo kito priklausomi yra atskirų žmonių kasdienės veiklos ryšiai, kurie ir sudaro tai, ką vadiname ekonomika.

Laiko pasirodymai vasarai baigiantis

Apie laiką, kaip objektą, kalba fizikai ir poetai. Koks jis? Išlenktas, galingas, virpantis, tankus arba ažūrinis, permatomas. Negailestingas visaapimantis pradas. Esamą laiko trupinį – akimirką – gaudo tapytojai ir meditacijos meistrai, įrėmina ją spalvomis ir potėpiais, įkvėpimais ir iškvėpimais, kurie tik tiek jo tėkmę tesulaiko. Blyksnis beribiame danguje. Istorikai mėgsta jau įvykusį laiką, jiems reikalingas praeities buferis, kad galėtų imti apie įvykį kalbėti. Kitaip gyvi liudininkai ir emocijos per daug judina laivą, tad neišeina juo naviguoti tarp povandeninių uolų. Laikas, kaip atminties klodai.

Politikai žada būsimąjį. Jei kažkas gero, tai bus ateityje dėl jų pastangų; jei reikia daryti nepopuliarius sprendimus, įpareigoja būsimas vyriausybes. Praeityje visada buvo jų negerieji oponentai, ateityje – gerieji jie. Jiems laikas, kaip daugtaškis – tuštuma, kurioje vyksta, kas pasakyta.

Ekonomistai laiko matmens nemėgsta – jis trukdo skaičiuoti, painioja ir taip sudėtingus dalykus. Be to laiko skalę sunku įdėti į plokščius grafikus – ten du matmenys jau užimti: pinigai ir žmonės. Jiems laikas lieka tarp eilučių. Matematikai pakiša mintį – imkite tokias laiko atkarpas, kad jo pokytis būtų nykstamai mažas ir vaizduokite tikrovę tuose pjūviuose. Mintis gera matematikams, ekonomistų negelbsti – ekonomiką daro gyvi žmonės, kai jau nebegyvi – nebedaro. Sukarpytas laikas tampa skylėtas, o per tas skyles gali įslysti (ir įslysta) nelaukti reiškiniai, kurių ekonomistai neaiškina (nes nežino kaip suskaičiuoti). Tuo tarpu žmonės gyvena ir dirba visą laiką, skylėtą taip pat. Nenuostabu, kad jiems pasaulis neatrodo toks nuoseklus, tvarkingas ir paaiškinamas. Ypač, kai atsiduria ties skyle. Jiems jis tiesiog (iš)gyvenamas arba ne.

Vasarą galvoju apie laiką ir kitų apie jį galvojančių mintys susirenka į mano aplinką it naktiniai drugiai prie lempos ant terasos. Poetai, tapytojai, medituotojai, mokslininkai, tyrėjai, skaičiuotojai siunčia apie laiką savo žinią. Visi tą pačią – kad laikas yra svarbus, gal net svarbiausias, norint bet ką suprasti, pajusti, išgyventi. Galvoju, kodėl dabar, per atostogas? Logiška: žmogaus protas operuoja laike ir erdvėj. Jei erdvę maksimaliai sumažini ir panaikini išorinius įvykius, laiko matmuo sutirštėja ir tampa labiau juntamas. Gamtoje be sociumo laikas tvyro it rūkas karštą dieną po lietaus. Beveik gali pačiupinėti.

Gyvename neapibrėžtumo sąlygomis ir neįvertiname dinamikos – nuolat kartoja N. Nicholas Taleb savo knygoje „Skin in the Game“. Nekomentuosiu tų epitetų, kuriuos jis prideda prie ignoruojančių laiko veiksnį – kvailiai ar ne kvailiai, bet reiškinius, ir ypač sudėtingus, linkstame interpretuoti statiškai. To nepastebėti gali tik nestebintieji.

Mūsų viešo gyvenimo tvarkytojai, planuodami intervencijas nevertina nei laiko matmens nei tos „smulkmenos“ (apie kurią žino kiekvienas savo darbą dirbantis žmogus – kad ir Talebo mėgstamas minėti taksistas), kad procesai vyksta etapais ir visada po veiksmo seka atoveiksmis. Todėl nieko keisto, kad padalinus pinigų nedirbantiems, dirbančių sumažės, o valdžiai nesiskaitant su gydytojais ir mokytojais, šios profesijos negalės tapti prestižinėmis. Pagrindinės ekonominės politikos priešpriešos dalinasi pagal laiką. Padalinam pinigų dabar, bus problemos ateityje. Bet apie laiką juk nekalbam – tada kiti bus valdžioje (tik pasekmes patiriantieji liks tie patys). Valstybės skolai taip kaupiantis ir biudžeto išlaidoms didėjant kažkada teks patirti pasekmes – infliaciją, išaugusius skolos aptarnavimo kaštus ir kitus garą nuleidžiančius reiškinius. Bet „kažkada“ nesiskaito, ypač kai „dabar“ taip patrauklu, o „kažkada“ taškas laike toks neapibrėžtas. Be to jis toks nebaudžiamas (prisiminkime Kirkilo ir Blinkevičiūtės fiestas prieš aną krizę). Priklausomybė nuo skolinimosi ir svetimų pinigų leidimo nei kiek nemažesnė nei nuo lošimo ir alkoholio. Bet apie tai raudoni užrašai ant Seimo ir Vyriausybės rūmų neįspėja. Dinamika ekonomikoje nėra tik klausimas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių pasirinkimų ir atoveiksmio įvertinimas. Ji vyksta visomis kryptimis. „Naujojo Židinio“ puslapiuose esu ne kartą rašiusi apie skurdo matavimo rodiklių klaidinančias išvadas, manant, kad jie rodo skurdo būklę. Ne, jie rodo momentinę nuotrauką nuokrypių nuo pajamų vidurkio. Realybėje gi žmonių pajamos nuolat kinta ir didesnis nuokrypis gali būti tiek aukštesniojo kilimo, tiek žemesniojo kritimo pasekmė. Mes fiksuojam vis kitų žmonių pajamas, kaip mažas, o traktuojam, kaip tų pačių. Rodiklis yra tik vektoriaus modulis, kuris perspektyvai nėra esmingas. Esminga yra vektoriaus (dar tiksliau: daugybės vektorių aibės) kryptis. Ar keliai, vedantys laike  į didesnę gerovę yra atviri? Ir ar egzistuoja motyvas – potencialas – kuris paskatina tuo keliu judėti?

Laiko dimensija svarbi ne tik tokiems mobiliems mokslams, kaip ekonomika, bet ir tokiems statiškiems kaip genetika. Skaitau apie tai interviu su mokslininku tyrėju Artūru Petroniu „Maratono lauke“. Jis pasakoja, kad įtraukę laiką, kaip veiksnį į epigenetikos tyrimus, atvėrė naują galimybių etapą. Man, tiesa, pasakius, keisčiau, kad anksčiau jie laiko nelaikė veiksniu, nei kad dabar nusprendė įtraukti. Žinoma, aš nesuprantu nei apie genetiką, nei apie epigenetiką, bet statika apskritai neatrodo perspektyvi prieiga.

Korona virusas visų pirma apribojo judėjimą. Taip pat įvedė atstumus, saugiais vadinamus. Pridėjo baimės. Tai perkeitė erdvę ir laiką, kiekvienam pagal jo situaciją. Beje, žmonių nusiteikimas buvo laiko turėti daug. Ekonomistai prognozavo gerokai didesnio masto „skylę“ vyksme (o dėl to ir pajamose, darbo vietose bei biudžete), žmonės ruošėsi perskaityti tas knygas, kurias laikė pensijai pasidėję. Gal net pabendrauti daugiau su vaikais. Bet retam pavyko. Vaikai pilnai sulindo į virtualią erdvę – nuotolinis mokymasis legalizavo buvimą prisijungus (on-line), taigi prasilenkėm. Laikas įgavo kitą matmenį ir nušuoliavo, kaip jam būdinga, nesileisdamas būti pagautas. Ypač tiems, kurie turėjo priimti sprendimus: mažinti , perorientuoti ar uždaryti verslus, stabdyti arba keisti projektus, išeiti iš vieno darbo, susitelkti į kitą, parvažiuoti iš kitos šalies ar likti. Rizikuoti, prarasti ir iki ausų patirti netikrumą. Plaukioti netikrume lyg jūroje per atostogas kartu neatostogaujant. Netikrumas visada buvo ir bus, tiesiog anksčiau dauguma galėjome jį ignoruoti pasislėpę už rutinos ir stabilumo garantijų, tokių kaip darbovietė, mokykla ar poliklinika. Labai gerai pasijuto, kad tai ne garantijos, tik laikini susitarimai, it popieriniai namai –  nes pūsteli stipresnis vėjas ir jie sugriūna. Tai nepavaldu nei atskiram žmogui, nei institucijai, nei vyriausybei – laikas teka srove, mes tik galim vienaip ar kitaip jį sutikti. Keistas toks laikas, sako žmonės iki šiol ir patys nelabai supranta, ar turi jo daugiau, ar mažiau. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau nušluotumėm tų saugumo ir užtikrintumo iliuzijų ir nustotumėm aukoti savo galimybes vardan garantijų. Bet vargu. Klausiam, kada grįšim į normalų gyvenimą? O koks jis yra normalus?

Įvykiai Baltarusijoje, kai apie juos galvoji, užgrobia visą laiką. (O negalvoti negali). Jie perkelia epocha atgal, į tą laiką, kurį jau sukatalogavo istorikai. XX a. pradžios nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija po to Sovietų sąjunga Rytų Europoje. Autozakai žmones gaudo gatvėje ir išveža, kur? Į koncentracijos stovyklas, tremtį, lagerius ar Baltarusijos kalėjimus? Česlovas Milošas „Pavergtam prote“ rašė apie tuos dengtus sunkvežimius Varšuvoje prieš aštuoniasdešimt metų, pasirodo vyksta dabar, tik Minske. Žmogaus amžiaus laiko paklaida duoda nedidelę geografinę paklaidą. Būdami labai to arti užimam kvapą į tą tarpą nepakliuvę. Ar tai reiškia, kad jau prasmukom, ar nereiškia nieko?

Po Niurnbergo proceso, hitlerizmo nusikaltimai buvo įvardinti ir pasmerkti, aprašyti, ištirti ir nugulė sunkia našta vokiečių tautai. Kad ir kiek Rytų Europa stengėsi, bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai nebuvo taip pat vienareikšmiai pasmerkti. Gal dėl to, kad tebėra gyvi? Ar gyvi dėl to, kad jų nenuteisėm ir neatidavėm istorijai?

Visą tą laiką buvo ir tebėra daugiau žmogaus proto ribas peržengiančių prievartos atvejų prieš taikius žmones (apie karus net nekalbu), visų pirma Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Jų stipriai neskaičiuojam, matyt dėl to, kad esam labai nerasistai…

Ką po vaizdų ir liudijimų iš šiandienos Baltarusijos galėsim pasakyti apie žmogų, kaip padarą ir apie jo progresą? Manau, kad nieko. Galėtumėm apie tą žmogaus progresą apskritai nustoti kalbėti, nes nesimato jo iš jokios pusės. Nebent imtumėm tuos nykstamai mažus laiko tarpus – juose žmonės progresuoja, o per tarp jų žiojėjančias skyles plūsta omonas ir kiti orkai. Nežinau, kas būtų universaliau visą tai aprašęs nei Tolkenas savo „Žiedų valdove“. Jo blogio-gėrio perskyra jungia visų laikų ir kraštų laisvės kovotojus, nes nesudaro prielaidų lygintis, kur buvo baisiau. Ir į hobitus man panašiausi šiandien gudai. Tokio masto ir atvirumo beginklė kova maišo protą! Kaip jie ryžtasi ir ryžtasi kiekvieną dieną, kai žino, kas bus? Pamenu jausmą išėjus į gatvę prieš 1991 sausio 13 ir iš karto po jos. Viena, kai bijai, tikėdamasis, kad smurto nebus (ir nežinodamas kaip jis realiai atrodo, kaip tave veikia), ir visai kitaip, kai žinai, kad bus. Suprantu, kad ir pas mus žinantieji žinojo daugiau ir ilgiau, bet man, kaip eilinei tada stovėjusios minios atstovei, dabar kaimynų stovimas laikas jaučiamas, kaip iki begalybės ilgas. 

O kas bus po to? Kada tai ateis, nespėliosiu, nes šiuokart „po to“ pasako pakankamai daug – kai pasitrauks iš gatvių omonas, kariškiai ir autozakai, o iš kalėjimų bus paleisti sulaikytieji. Tuomet jiems reikės sveikti. Daugybei žmonių reikės gydyti žaizdas ir pradėti rūpintis savo reikalais. Jų neberodys per žinias ir jie nebeužims tiek mūsų minčių. Tada turėsime progos parodyti kitokį solidarumą ir įsileisti darbo ieškančius gudus (visus, ne tik aukštos kvalifikacijos) pas mus dirbti legaliai. Ar zirsim, kad jie gadina mūsų darbo rinką, nes verčia lietuvius pasitempti? Jei užsidarysim, pasmerksim juos ieškoti darbo galimybių paribiais, kur visų tautų apgavikai (mus įskaitant) turės daugiau šansų juos apgaudinėti.

Laisvės kelias taip pat buvo kelias laike. 30 metų nuo Baltijos kelio – matyt gražiausio Lietuvos kelio per istoriją. Prisiminti buvo nostalgiška. Bet šiame laiko taške kelyje pakylėjimo nejaučiau. Galvojau apie tuos tris pradus – drąsą, niekšybę ir abejingumą. Gudijos žmonės dabar demonstruoja drasą. Gudijos pavergėjai – niekšybę. Mes, savo buvusią drasą prisiminę, demonstruojam ją vardan solidarumo. Bet mums patiems to reikia ne ką mažiau, nes abejingumas – rutinos brolis, taip meiliai gaubia ir stingdo. Nesakau, kad mes abejingi kaimynų laisvės siekiui. Visai ne. Mes daug labiau abejingi savosios laisvės tyliam viduje glūdinčiam balsui. Jei tik iškyla grėsmė prarasti gabalėlį saugumo (ekonominio, visų pirma) ar pasislinkti iš komforto zonos, tuoj puolam cituoti Maslow piramidę, kaip žmonėms labiausiai rūpi maistas ir saugumas, o tik po to visokios laisvės ir teisybės. Jie tai tiesa, tai ką veikia tie žmonės Minsko gatvėse, griūvantys po omono lazdomis? Ir ką mes veikėm Baltijos kelyje prieš trisdešimt metų ir dar labiau 1991-ųjų sausį? Ieškojom saugumo? Geresnio maisto? Istorijos tyrinėtojams reikalingas laikas jau praėjo ir pasirodo įvairūs tyrimai, įvairiai interpretuojantys to laiko žmonių sprendimus. Bet kiek aš pati atsimenu, ir ką dabar labai skausmingai primena kaimynai, kad kovojom tada už laisvę ir tiesą. Už teisę gyventi savo gyvenimus, o ne sekti kažkieno nurodymus.

Page 1 of 42

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén