Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 1 of 43

Nepasterizuotas

Rinkdamiesi sūrį atsižvelgiame į daugybę kriterijų: kietas ar minkštas, pelėsinis ar ne, kokio brandinimo, karvės, ožkos ar avies pieno, su kokiais priedais, kokios šalies gamybos, kokia pakuotė, „galiojimas“, kaina ir pan.

Tarpe viso to, o taip pat istorijų apie sūrių gamybos vietą ir patarimų su kuo juos derinti, būna paminėta iš kokio pieno – pasterizuoto ar nepasterizuoto – tas sūris pagamintas. Skonio prasme tai svarbus veiksnys sūrio gurmanams, nes nepasterizuoto pieno sūriai yra turtingesni skonių ir švelnesni tekstūra. Paprastas sūrio valgytojas to greičiausiai nepajus, tačiau sūrio maistinio vertingumo prasme pieno „žalumo“ kriterijus svarbus visiems. Nes žalias pienas ir pasterizuotas pienas savo sudėtimi stipriai skiriasi.

Anot nepasterizuoto pieno sūrio mylėtojų, toks sūris turi svarių privalumų: iš jų nepalyginamai geriau pasisavinamas kalcis, lengviau virškinami baltymai, išlieka piene esantys vitaminai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Žinoma, jei tos medžiagos buvo piene (jei gyvulių pašaras buvo žolė ir šienas, ir jie išleidžiami į ganyklas). Gaminant iš nepasterizuoto pieno gali užtekti piene natūraliai esančių bakterijų, iš pasterizuoto – jos „užnešamos“ papildomai.

Klausimas, kuris čia kyla visų pirma, yra apie bakterijų baimę. Žmonės bijo vartoti žalią pieną labiausiai dėl bakterijų rizikos, kuri be abejo egzistuoja. Žinia, ši rizika egzistuoja daugeliui maisto produktų – žuviai, jūros gėrybėms, kiaušiniams, mėsai, netgi daržovėms – bet apie pieną girdime neproporcingai dažnai.

Tačiau bakterijų rizika sūriuose yra kitokia nei kituose produktuose – juk sūriuose viskas yra apie bakterijas ir mikroorganizmus. Sūrį iš pieno pagamina ne kas kita, kaip mikroorganizmai ir fermentai. Jei pienas buvo blogas, sūris tiesiog neišeis, to sūrininkui reikia mažiausiai. Sūrinės yra ta reta vieta, kur žmonės suvokia mikroorganizmų buvimą ir sąmoningai valdo terpę, kad būtų reikalingųjų ir jokiu būdu neatsirastų patogeniniai.

Pasterizuoto ir nepasterizuoto pieno skirtumai paaiškintų nuolat girdimą dviprasmybę dėl pieno naudos. Pienas ir jo produktai yra geras kalcio šaltinis, bet ar pasisavinam? Pienas ir jo produktai yra geras baltymų šaltinis, tačiau vėl – ar pasisavinam? Jei pienas pasterizuotas, greičiau ne, jei pienas nepasterizuotas – greičiau taip.

Žinoma, individualių savybių ar būklių nevalia ignoruoti – tam tikruose gyvenimo etapuose (kaip antai nėštumas) nesinori net ir menkiausios papildomos bakterijų rizikos, o alergija pienui taip pat gali nubraukti nepasterizuoto produkto momentinius privalumus. Netoleruojantiems laktozės svarbus faktas – ilgesnio brandinimo sūriuose laktozės praktiškai nėra, ją suvartojo bakterijos.

Kodėl tada tiek daug sūrių gaminama iš pasterizuoto pieno? Nes visiems pigiau ir patogiau. Bet ne tik.

Be abejo, pieno parinkimas priklauso nuo tradicijos. Yra sūrių rūšys, kurios nuo seno gaminamos iš nepasterizuoto pieno. Ypač jei gamintojas dalyvauja DOP sistemoje (Denominazione d’Origine Protetta /Saugomos kilmės vietos nuoroda), jis turi gaminti taip, kaip to sūrio tradicija reikalauja. Yra sūrių, kurie gaminami ir iš tokio, ir iš tokio pieno. Tačiau nemažai žinomų sūrių rūšių gaminama iš pasterizuoto pieno, kaip antai olandiški sūriai. Greičiausiai tai susiję su gamtinėmis sąlygomis, nes lygumų regionuose galima laikyti gerokai daugiau gyvulių ir pieną apdoroti didesniais kiekiais. Kai kiekiai dideli, reikalingi kiti procesai. Tik maži gamintojai gali prisitaikyti prie pieno pamelžimo ciklo ir sūriams gaminti naudoti patį šviežiausią bei termiškai neapdorotą pieną. Be to, pramoninė gamyba visada yra masinė ir standartizuota (tai jos esmė).

O būtent masinės gamybos sūrių ir suvartojama daugiausia. Masinė gamyba siūlo standartinį „saugų“ produktą, kuris ilgiau „galioja“ už prienamą kainą. Mažosios sūrinės (artisan) Europoje ir Lietuvoje siūlo vietinį skoniu turtingą, gyvą ir nuolat kintantį produktą, kurio skonis, sakoma, atspindi tą vietovę, kur sūris gaminamas (priklausomai nuo vietos sąlygų, piene yra skirtingų gerųjų bakterijų, kurios dalyvauja sūrio gamyboje ir suteikia savitą skonį. Taip pat skonis priklauso nuo pašaro).

Žmonija kol kas vis dar juda standartizacijos ir sterilizacijos linkme, tad ir nepasterizuoto sūrio suvartojimas pasaulyje mažėja. Prie to prisideda ir institucijos bei teisiniai reguliavimai, ypač JAV, kur daugelio rūšių nepasterizuoto pieno sūriai tiesiog draudžiami. Tačiau matyti ir kiti trendai – perdėto plovimo ir sterilizavimo atsisakymas, dėmesys lokalumui, natūralumui, gyvūnų gerovei. Kol tos tendencijos galinėjasi, naudokimės galimybe ragauti autentiškų sūrių iš nepasterizuoto pieno.

P.S. Apie varškę. Įprastinė varškė gaminama iš pasterizuoto pieno, nes pienas gamybos metu kaitinamas. Lietuvos sūrinė „Sūrio džiazas“ turi fermentuotą varškę, kurią gamina iš nekaitinto pieno. Iš tos varškės jie formuoja sūrio rutuliukus ir desertinius sūrelius. Beje, karves jie gano pievose ir sūrius gamina iš nepasterizuoto pieno.

PPS Apie mokslinį pagrįstumą. Pienas ir jo gaminiai kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Ar geriau riebus, ar liesas? Ar gerai visai be laktozės, ar laktozė iš principo nėra blogai? Ar pieną iš esmės pakeičia homogenizacija? Pasterizacija? Ar pakeičia pieną gyvuliams duodami hormonai? Ar pašaras daro esmingą įtaką pieno maistinėms savybėms? O gal visas pienas ir jo produktai gerai, arba visas blogai? Mokslininkų nuomonės neįtikėtinai skirtingos, o nuo jų visų pirma priklauso oficialus valstybių požiūris į vieną ar kitą produktą ir iš to kylantys apribojimai arba skatinimas. Tyrimų apie pieno pasterizacijos įtaką ypač mažai, nes JAV nepasterizuotas pienas ir jo gaminiai uždrausti (su tam tikrom išlygom), tad nėra kaip surinkti duomenų, o kitos šalys tokių tyrimų mažai atlieka.

Sūriui netinka stresuotas pienas

Alpėse ganosi karvės: vaikštinėja sau, gėleles skabo, tyrą orą ir vandenį geria. Atsipalaidavimas ir pilnatvė. O realybė?

Taip – kai kurių karvių gyvenimas tikrai geresnis nei daugelio likimo sesių. Kita vertus, jų šeimininkai dirba labai sunkiai. Kaip ir pas mus, pragyventi iš vadinamojo žaliavinio pieno, sunku. Reikia pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės, specializacijos, daugybės technologijų ir inovacijų. Dėl to tenka ir su tėvais pyktis (visada darėm taip, kodėl norit sugriauti?), ir pinigų investicijoms iš kažkur gauti. Vienas iš aukščiausios pridėtinės vertės pieno gaminių yra sūris. Ypač brandintas ar kitaip išieškoto skonio – gurme.

Skaniam ir vertingam sūriui pagaminti reikalingas labai geras pienas. Jo siekiantys ūkininkai gano karves kalnuose ir patys ruošia joms šieną iš tų pačių apylinkių. Tuomet galima pagaminti sūrį be konservantų. Žole ir šienu mintančio gyvulio pieno sudėtis, skonis ir net spalva skiriasi. Bet ne tiek, kiek skirtųsi palyginus su industriniu pašaru. Kad karvės būtų nestresuotos, joms reikia judėti, bendrauti tarpusavyje. Pirmą kartą mačiau ką reiškia gyvūnų gerovė realiai – karvių aptvaras bendras, pakabinti didžiuliai šepečiai, jos gali pasikasyti nugaras. Sūrių gamintojai pieno melžia mažiau, nei karvė realiai galėtų duoti. Bet tada ji kelis kartus ilgiau gyvena – apie 10 metų. Kaip normalus miestiečio veislinis šuo.

Viena smulkmena – tokiom sąlygom ūkiai gali laikyti labai nedaug karvių. Viename lankytame buvo 15, kitame – 30 gyvulių. Taip yra ir dėl erdvės tvarte, ir dėl šieno kiekio. O iš mažai karvių ir dar melžiant tausojančius kiekius pieno, pagaminama mažai ir sūrių.

Pačios pieninės – atskira istorija. Net ir maža ji yra brangus užsiėmimas. Pieninė visada asocijuojasi su švara – kepurėlėmis, antbačiais. Bet vienoje iš lankytų apskritai į vidų neleidžia – gali stebėti per stiklo sieną, ką sūrininkas veikia. Logiška. Juk sūrių gamyboje mikroorganizmai daro pagrindinį darbą. Nėra ko visokių jų užnešinėti.

Žinia, brandinti sūriai kainuoja daugiau nei švieži, tačiau visą laiką kol jie bręsta (nuo kelių mėnesių iki kelių metų tam tikroje temperatūroje ir tam tikroje drėgmėje, priklausomai nuo sūrio rūšies), ūkininkas iš jo pajamų negauna. Mums atrodo brangu, bet kai pagalvoji, kiek įdėta darbo į tuos geruosius sūrius, kur smulkūs ūkininkai gamina, gali suprasti jų vertę. Pramoninėj gamyboj, kur karvės laikomos šimtais, melžiamos maksimaliai, pašarai gaunami iš kur pigiau, o gyvuliai niekada neišleidžiami į lauką, sūriai pagaminami gerokai pigiau. Bet jie yra iš esmės kitokie – ir tas jaučiasi juos valgant.

Saugumas, kurio nebuvo

nzidinys.lt

Žmogui būdinga gyventi apsimuturiavus iliuzijomis. Kad kitiems labiau sekasi – juos labiau myli ir jiems mažiau skauda, jie gauna atlyginimą mažiau dirbdami ar apskritai už nieką. Kad kitur dangus mėlynesnis, žolė žalesnė, visuomenė draugiškesnė, protingesnė ir visaip kitaip šaunesnė. Ir kad kadaise gyventi buvo ramiau, aiškiau ir paprasčiau. Be abejo, svarbiausia, saugiau. Bet nebuvo.

Atskirai paėmus neabejotina, kad kartais kitam geriau sekasi, kitur pigesnis vynas ir daugiau šviečia saulė, bet iš principo pasaulis surėdytas gana proporcingai ir vienus gerumus atsveria kiti blogumai. Taigi mūsų pretenzijas gyvenimui ar kūrėjui pagrįsti būtų sunku. Kadangi šiuolaikinis vakarietis savo minčių nei į likimą, nei į kūrėją labai nekreipia, tas menkai pagrįstas pretenzijas jis pateikia politikams. Prezidentui, vyriausybei, merui ar ministrui. Juo asmenybė ryškesnė ir atviriau bendraujanti, juo labiau maga jam tuos savo norus pateikinėti. Prieš rinkimus jų pasitaiko ypač juokingų (antai kai kurie politikai žada garantuoti piliečiams orumą), bet pakalbėkime apie pačią rimčiausią – pretenziją į garantijas ir saugumą.

Nenuostabu, kad saugumas yra didžiausias troškimas daugeliui žmonių – tai glūdi instinktuose. Tačiau kaip to saugumo siekį ir lūkestį formuluojame protu? Antai amerikiečiai balsavo už Donaldą Trumpą trokšdami sienos su Meksika, Vokietijos radikalai įgarsino norą gyventi tik tarp savų, o britai jį net įgyvendino priimdami Brexitą; Rusijoje noras sugrąžinti Sovietų Sąjungą tapo viena iš Ukrainos užpuolimo priežasčių. Visais atvejais iš iniciatorių skambėdavo mintis, kad vienaip ar kitaip atsitvėrus gyvenimas tampa stabilus, saugus ir teisingas.

Bet istorija sako ką kita. Kiekvienos šalies gyvenime būna santykinio stabilumo tarpsnių, bet ilgoje laiko skalėje visada raudonais brūkšniais eina karai, marai, sukilimai, revoliucijos, valdžios teroras prieš savo piliečius, teroristų išpuoliai ir kiti kataklizmai. Jokio garantuoto stabilumo ir saugumo.

Maža to, žmonės visada susidurdavo su gamtos stichijomis. Jie labai stengėsi iš jos iškovoti saugumo ir stabilumo gabalėlį sau – stogą virš galvos, šiltesnį būstą, maisto atsargų, gink­lus ir pan. Kai gamta didžiąja dalimi buvo pajungta arba „sutvarkyta“ pasitelkus technologijas (tiltai, užtvankos, vandens, šilumos ir elektros tiekimas, žemės ūkis ir maisto pramonė), susifokusuota į visuomenės gaivalus.

Taigi chaosas yra mūsų gyvenimo nuolatinė realybė. Kartais jis tik mirguliuoja fone, atnešdamas mums tokius siurprizus kaip smarkiai pabrangęs šildymas ir maistas, liga, atleidimas iš darbo, dėl aviatorių streiko sužlugusios atostogos ar dėl sausros nudžiūvę gėlynai. Tačiau kartais trenkia visa jėga, kaip kovido pandemija, Rusijos atvira agresija ar žemės drebėjimas Turkijoje. Sutikime, padarinių nėra ko lyginti, bet mąstymo eiga ta pati. Mes galvojam, kad pasaulis sugedo. Bet jis visada toks buvo. Žmogus visada kovojo su grėsmėmis aplink jį ir anksčiau ta kova anaiptol nebuvo lengvesnė.

Kada galėjo būti tie saugūs laikai? Kai žmonės urvuose slėpėsi nuo laukinių žvėrių, kai skėrių būrys galėjo sunaikinti metų maisto atsargas, kai žudyti ir grobti žmones į vergovę buvo norma? Kai dėl atviros kanalizacijos miestuose žmonės masiškai mirdavo dėl užkrečiamųjų ligų? Ar kai dėl industrinės revoliucijos buvo toks darbo jėgos perteklius, kad dirbti tekdavo bet kokiomis sąlygomis? Gal manoma, kad Lietuvos kaime gyvenimas buvo saugus ir idiliškas? Kokia buvo parodomojo sovietinio stabilumo ir visuotinio užimtumo kaina, net neaptarinėsiu. Tad kurioje istorijos vietoje glūdi tas saugumo ir stabilumo rojus, lieka paslaptis. Jis yra tik mūsų iliuzija, wishful thinking.

Jei šie žmogaus psichikos mechanizmai veikia taip intensyviai, gal jie padeda mums išgyventi, tačiau tikrai nepadeda tvarkytis su grėsmėmis. Iliuzijos yra mažiausiai konstruktyvus mąstymo būdas.

Tačiau gal visa tai galioja tik didžiosioms stichinėms nelaimėms ir grėsmėms? Gal apčiuopiamesnius kasdienybės reiškinius išmokome valdyti? Kažkiek valdyti galime: gyvename namuose su šildymu ir elektra, vandens tiekimu, turime skiepus ir sveikatos apsaugą, socialinę paramos sistemą, lėktuvus ir traukinius. Tačiau kas atsitinka, kai užsninga kelius, oro uoste sutrinka informacinės sistemos, audra nutraukia elektros tiekimą arba negalime patekti pas norimą gydytoją? Mus tai rimtai išmuša iš vėžių, ir ne tik dėl to, kad negauname norimos paslaugos, bet ir dėl to, kad pajuntame garantijų praradimą. Tarsi mus apgavo – neištesėjo kas pažadėta. Ir kas taip bjauriai su mumis pasielgė? Aišku, kad valdžia. Kuri turėjo (nežinia) ką padaryti, bet neleisti, kad taip nutiktų. Iš čia garsusis kvietimas „Darykite ką nors!“, kurio įkvėptieji tik dar daugiau priskaldo malkų.

Pasaulinis vyksmas yra tikimybinis, ne determinuotas. Todėl jokių garantijų tiesiog būti negali. Tuo tarpu žmogus, manydamas, kad tos garantijos gali ir netgi privalo būti, stengiasi išsirūpinti sau kuo daugiau tikrumo dėl ateities. Kiti žmonės ir ypač žiniasklaida tokius norus labai palaiko, nes supranta – kiekvienas to saugumo norėtų. Turėdamas galios svertą kaip rinkėjas, žmogus moka savo balsu už iliuzijos palaikymą – pažadą suteikti garantijas. Atskiram žmogui kainuoja tik tiek – balsą rinkimuose. O realiai demokratinėse valstybėse už visas garantijas moka mokesčių mokėtojas. Ta prasme aš moku už jus, jūs už mane ir mes visi kartu stipriai susistiprinam saugumo iliuziją, kurdami sistemas, kurios garantijų nesuteikia, o dažnai ir šiaip prastai veikia.

Pakalbėkime apie saugumo gaminimo instrumentus. Tarkime, kad pasaulio stochastinę prigimtį suvokiame ir suprantame, kad tam tikrų įvykių negalime išvengti. Tokių, kaip užpiltas butas, avarijoje sugadintas automobilis, liga, senatvė ar vaikų mokslų išlaidos. Tokiems dalykams išmokome stebuklingą žodį „draudimas“. Draudimas yra rinkoje funkcionuojantis ir save išlaikantis rizikų valdymo instrumentas. Jis remiasi tuo, kad įvykis neatsitinka visiems apdraustiesiems vienu metu, todėl daugumos įmokas galima nukreipti to nedaugelio, kuris patyrė įvykį, išmokoms. Deja, bet draudimas galimas ne visų bėdų atveju, o viešajame diskurse šis žodis vartojamas ten, kur draudimu nė nekvepia.

Draudimo mechanizmą galima pritaikyti tik esant tam tikroms būtinoms sąlygoms. Pirma, įvykis turi tik­rai būti tikimybinis – negalima iš anksto žinoti, ar jis įvyks. Antra, apdrausti galima tik panašios rizikos asmenis. Trečia, visos dalyvių įmokos turi padengti visas išmokas visą laikotarpį.

Draudimo principą lengviausia suprasti nelaimingų atsitikimų atveju: gaisro, avarijos, traumos, audros pasekmių ir pan. Bet jis visai netinka senatvės, eilinės ligos, smulkių automobilio gedimų atveju. Automobilių draudikai sprendžia šią problemą įvesdami franšizę, privatus sveikatos draudimas paprastai riboja išlaidas stomatologijai ir kitoms sritims, kur poreikis beveik garantuotas.

Tačiau nei pensijų, nei viešasis sveikatos draudimas šios sąlygos neatitinka iš esmės. Tai, kad Sodros pensija ir sveikatos finansavimas iš ligonių kasų vadinami draudimu, įneša daug painiavos. Žmonės mano, kad jie už tai sumokėjo – kaip kad yra privačiame draudime, nes tai, kaip minėta, yra atsiperkanti veikla, tik kaip tokia ir funkcionuojanti. Žmonės dažnai mano, kad jų įmokų pinigus kažkas pasisavino, kad juos apgavo. Atskirais atvejais taip gali būti, bet labai retai. Tai sisteminis trūkumas. Nes senatvė yra ne tikimybinis, o determinuotas įvykis – t. y. ji tikrai ateis, jeigu iki to laiko nenumirsim. Todėl senatvės rizika negalima pasidalinti.

Rinkoje egzistuoja toks produktas kaip kaupiamasis draudimas, kurį galima taikyti pinigams kaupti esant planuojamai rizikai, bet kaupia juos sau atskiras žmogus.

Tuo tarpu atskiro žmogaus Sodros pensijų ir sveikatos įmokos su išmokomis ne tik nesueina, bet ir negali sueiti – jų suvesti nesiekiama. Nes šios abi sistemos yra perskirstomosios – vieni gydosi, kiti moka. Vieni dirba, kiti gauna pensiją. Po to tie, kurie dirbo, gauna pensiją iš tuo metu atėjusios naujos dirbančiųjų kartos. Niekam šioje sistemoje neįdomios atskiro gavėjo ar mokėtojo pastangos tų rizikų išvengti (sveikatos atveju) ar išmokėti išmoką tuo būdu, kuris patogus gavėjui (pavyzdžiui, anksčiau ir didesne suma, nes reikia dantų implantams).

Kad ir iš kurio kampo žiūrėtumėm į pensijų, sveikatos ir netgi švietimo sistemas, jos vienoms grupėms naudingos kitų sąskaita. Nes perskirsto ne tik tarp kartų, bet ir tarp ligų, mokyklų tipų, skirtingo dydžio pensijų gavėjų. Kuriuos tuo metu politikai išgirsta, pagal tuos sistemą ir „pataiso“. Dėl to nuolat gyvename pensijų, sveikatos ir švietimo reformų laikotarpiu. Daugelis mano, kad būtent dėl to jos prastai veikia ir negarantuoja mums tų gėrybių, kurių mes taip norime – saugumo senatvėje, gydymo susirgus, išsilavinimo baigus mokymo įstaigą. Aišku, prastos ir nuolat keičiamos sistemos situaciją tik pablogina, bet ir kitose šalyse nėra rasti šių garantijų teikimo mechanizmai. Ir pensijų, ir sveikatos apsaugos sistemos yra didžiulėse skolose, o krintanti švietimo kokybė ir segregacija bado akis net pačiose brandžiausiose demokratijose. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį laužo galvas, kaip išeiti iš šių spąstų, bet atsitrenkia į garantijų iliuzijos sieną. Ryškiausiai matomas pavyzdys – geltonosios liemenės Emmanueliui Macronui bandant bent kiek pakelti privilegijuotų sektorių darbuotojų pensijos amžių Prancūzijoje.

Kas belieka žmogui, jei tuščios iliuzijos jo neįkvepia? Naudotis kitais dviem dorojimosi su ateities neapibrėžtumu būdais – rizikų diversifikavimu ir savo galimybių gerinimu, rizikai ištikus. Tai apima ne tik ir ne tiek skirtingo turto ir pajamų įgijimą, kiek gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Pavyzdžiui, gebėjimą imtis visai naujo darbo (kaip tai dažnai nutinka emigrantams). Mokytis visą gyvenimą. O svarbiausia gebėjimų dalis yra mentalinė – operatyvinėje proto dalyje laikyti mintį, kad saugumo garantijų nėra ir negali būti.

Karys – vaistas nuo karo

nzidinys.lt

Įprasta rašyti apie tai, ką gerai išmanai. Šį kartą noriu kalbėti apie dalykus, kuriuos išmanau menkai, užtat apie juos nuolat galvoju. Esu tikra, kad šiuose galvojimuose nesu vieniša, bet kalbančių girdėti nedaug. Diskursas siauras: arba žmogiškai emocinė karo baisybių refleksija, arba geopolitikos ir karybos sausa ekspertizė, arba citatos iš kūrinių apie karą. Kokia yra ir kaip kinta pati karo ir kario samprata visuomenės sąmonėje – garsiai dar aptarinėjame retai.

Istorine ir biologine prasme kova yra pirmapradė, iš savisaugos instinkto ir gyvenimo tikrovės gimstanti žmogaus veikla. Žmonijos istorija suverta iš pasakojimų apie karius, karus, karo mokslą, meną, garbę ir papročius. Karai katalizuoja mokslo laimėjimus, menai minta kovų siaubo ir pergalių syvais. Su karine kova paprastai siejame garbę, ne nuopuolį, ir toji garbė neretai stovi per sprindį nuo pergalės. Istorija jos vartotojui yra pasakojimas, padedantis jaustis dalimi jį pateikusios visuomenės. Istorikai kartais papasakoja apie karų nuopuolius bei taikos garbes ir atvirkščiai – garbingą karą ir nuopuolio taiką. Tačiau visuomenė geba girdėti tik lūžiniais momentais – kai atsiverčia naujas istorijos lapas, pro kurio plyšius veržiasi baimė, grėsmė ir kiti skausmingi išgyvenimai. Kaip tai, pavyzdžiui, vyksta dabar. Iki to laiko gyvename pasakojime, kuris susiformavo kultūriškai ir Lietuvoje nėra vienareikšmis.

Tai šlovingi Vytauto laikų karžygiai – ir garbingi, ir narsūs laimėtojai. Taip pat teisūs ir narsūs 1863 m. sukilėliai, kurie pralaimi nelygioje kovoje. Ir dar nelygesnėje kovoje pralaimi partizanai. Istorija apie partizanus, kad ir kokia ryški ji būtų, netampa lemiančia kovos linija. Esminė mūsų nesenos istorijos žinia yra ta, kad Lietuva XX a. viduryje savo kovas pralaimėjo kariuomenei nepradėjus kautis. Dabar beveik galėtume sakyti (su ironija), kad taikiai. 1990-aisiais vėl laimėjom, tačiau ne kariškių, o žmonių pajėgomis. Lietuvai reikalinga kariuomenės garbės reabilitacija, ir ji vyksta organiškai: jaunimas stoja į kariuomenę savanoriais, plečiasi Šaulių sąjunga. Tačiau labiausiai kariuomenę ir kovą Lietuvoje reabilituoja Ukrainos kariai. Mes jų ugnimi pasišviečiam.

Kas šiandien yra karys mūsų sąmonėje bendriausia prasme? Žvelgiant į tai, kaip palaikome ir remiame ukrainiečių kovą, karys mums yra išvaduotojas nuo grobikų, saugotojas nuo blogio, stiprus, ginkluotas ir tvirtas. Jis yra išsipildžiusi viltis teisingumo, kurio laukė mūsų seneliai, tikėdamiesi amerikonų ateinant nuo sovietų vaduoti. Sovietų nustekentos tautos užaugo ir sustiprėjo, viena po kitos pačios pasipriešino okupantui. Vienos gebėjo ar turėjo laimės padaryti tai be karo, kitos – antai baltarusių ir ukrainiečių – to padaryti negalėjo. Nes toks susiklostė laikas ir aplinkybės.

Sovietmečiu klestėjo „kario išvaduotojo“ simbolika, kuri buvo pompastiška, bet tuščia. Suprantama: anas karys mūsų neišvadavo, o tik perleido iš vieno grobiko kitam. Tuo metu buvo įdiegtas naratyvas, kaip imperialistai nuolat ginkluojasi (nes spaudžia pelno godūs gink­lų gamintojai), o komunistai yra visų tautų draugai, siekiantys nusiginklavimo ir leidžiantys taikos balandžius. Netruko išaiškėti tiesa apie sovietinį karinį pramoninį kompleksą. Jis kalė pinigus brangiai nomenklatūrai, tik ne legalaus pelno gavimo, o galimybių patogiai pavogti būdu. Karo pramonės kapitalistų norai yra apriboti žmonių norų turėti daugiau pinigų kasdienio gyvenimo reikmėms, o ne prikaupti sandėlius ginklų ir amunicijos. Įgyvendinama tai banaliai – per demokratiją, kur politikai priima sprendimus pagal žmonių valią.

Tuo tarpų liaudies valdžia besivadinanti sovietų, vėliau Rusijos nomenklatūra sunkė ir sunkia iš žmonių paskutinį kraują, kad tik apsirūpintų ginklais, kariais ir visa amunicija. Nesvarbu, kad kreiva ta jų karo mašina, jos pakanka žmonėms žudyti. Savo gyventojams ir pasauliui Rusija kuo ramiausiai toliau pasakoja apie taikos siekius. Poveikis rinkodarinis – niekas jau seniai neprisimena, kuo konkretus prekės ženklas susijęs su norima vertybe, bet sąsaja veikia. Rusija dešimt­mečiais yra aktyvi agresorė, žmonės kasdien mato vaizdus iš Ukrainos, kurie veria širdį ir sprogdina protą, bet jai prakalbus apie taiką it romūs ėriukai yra nusiteikę klausyti ir kalbėtis. Mes Lietuvoje jau ne, todėl mums taip sunku girdėti susitarimų su Rusija propaguotojus.

 Šiandien daug kam pasaulyje taika yra įgavusi savaiminės vertybės statusą – tokios, kuri siektina bet kokia kaina. Kiekvienam aišku, kad taika yra labai brangi, ji yra žmogaus ir gamtos gyvybės, žmonių civilizacijos klestėjimo prielaida. Tačiau ilgesnį laiką saugiai gyvenančios visuomenės ima manyti, tarsi ji yra natūrali žmonių sambūvio būklė. Deja, taikai išlaikyti reikalingos didžiulės ir labai įvairios pastangos bei institutai. Valstybė kaip institutas reikalingas visų pirma gynybai. O taikai išlaikyti reikia ir galios, ir įtakos, ir kariuomenės, ir ginklų. Kad taika nėra aukščiausias tikslas, gana elementariai išskaičiuojama logiškai.

Jei taip būtų, agresoriui užpuolus auka turėtų tiesiog nesiginti. Išvada neatrodo protinga ar vedanti prie taikaus sambūvio perspektyvos nei atskiroje visuomenėje, nei tarp šalių. Jei karas jau prasidėjo, vienai šaliai išreiškus norą, kita šalis turėtų sutikti veiksmus nutraukti ir dalyvauti derybose. Teoriškai taip. Tačiau tam reikia, kad adekvatūs būtų abiejų šalių reikalavimai ir tikėjimas, kad pasiekto susitarimo pavyks laikytis. Ukrainos ir Rusijos atveju nė viena sąlyga neatlaiko kritikos.

 Politikai skaičiuoja dideliais masteliais ir ilgais laikotarpiais. Visi suprantam, kad jie viena žino ir galvoja, o kita sako, nes to reikia tikslui pasiekti. Tačiau taikos paliaubų kaip Rusijos karo Ukrainoje sprendimo dabar demonstracijose reikalaujantys italai ir vokiečiai negali nestebinti. Jiems atrodo, kad jie yra gero trokštantys ir dorybingi, o iš tiesų vienu mirksniu paaukoja milijonus ukrainiečių kančioms vergijoje. Taip kaip po Antrojo pasaulinio karo buvom paaukoti visas Rytų lageris.

„Niekada daugiau“ – įrėžta po Holokausto, „niekada daugiau“ sakom po Molotovo-Ribbentropo pakto. „Niekada daugiau“ bus kartojama po karo Ukrainoje. Bet ką konkrečiai turime omenyje tai sakydami? Ko nebus? Karo? Jis tikrai bus. Žvėriškumo? Už tai negalim atsakyti, nes žvėriškumas kyla žmonių giminės individuose, o kuriuose – paaiškėja tik kai pasireiškia. Niekada daugiau mes kaip pasaulio visuomenė nepražiopsosim kylančio agresoriaus? Tai kad pražiopsojom. Kai kurie iki šiol tebežiopso. Šalia viltingo tikėjimo „daugiau niekada“ balsuojantiems piliečiams pravartu prisiminti, kad valstybės pirmoji priedermė yra rūpintis žmonių saugumu, o tik po to kitomis gerovėmis. Kai rinkdami valdžią jie labiausiai nori žemų kainų, nemokamo transporto ar kitų auksinės žuvelės gėrybių, valdžia jiems tai ir parūpina. Bet kai vieną dieną elektra ir šildymas dingsta, o į pasubsidijuoto būsto svetainę įlekia raketa, per vėlu susirūpinti savo kariuomenės būkle.

Kare žūsta žmonės, todėl visiems natūralu siekti taikos. Tačiau kas bus su žmonėmis, kurie taps paaukoti tai taikai? Šiandien Ukrainoje žmonės kovoja prieš agresorių savo valia. Jei būtų suorganizuota Rusijai tinkama taika, tie žmonės būtų tiesiog paaukoti agresoriui. Skirtumas yra ne gyvybių skaičiuje – to niekas negali pasverti. Skirtumas yra laisvoje valioje žmonių, kurie renkasi kautis su priešu, o ne būti nušauti surištomis rankomis. Ir civiliai renkasi šalti savo namuose tamsoje, o ne būti nukankinti apšviestuose rūsiuose. Labai racionalus ir žmogiškai suprantamas, civilizuotas pasirinkimas. Rusija grasina, kad sugriaus Ukrainos infrastruktūrą ir pavers ją necivilizuota akmens amžiaus šalimi. Nieko panašaus – juk civilizaciją apsprendžia žmogaus protas ir valia, medžiaginiai daiktai iškyla kaip jų pasekmė. Vakarų civilizacija susiformavo remdamasi žmogaus laisvos valios ir tiesos ieškojimo vertybėmis. Iškeisti laisvę į vergiją dėl parodomosios taikos – tai būtų jos degradacija ir „akmens amžius“. Ir nereikia sakyti, kad jei nebūtų ginklų, jie kariaut negalėtų. Iš savų partizanų ir net Sausio 13-osios žinom, kad vis tiek kariautų. Nes žmogaus pasiryžimas nebūti vergu negali būti nuramdytas priemonių trūkumo.

Yra ir tokia kovos rūšis kaip taikus pasipriešinimas. Tačiau tai itin sunkus ir radikaliai individualus kelias. Jis nereiškia pasitraukimo, priešingai, jis reiškia patį aktyviausią asmeninį įsitraukimą. Jis yra pasiaukojimas, o ne paaukojimas kitų. Tas bjaurus kolektyvizmas, kur susirinkusi minia sprendžia kitų žmonių likimus, yra demokratijų Achilo kulnas. Minia išeina ir pareikalauja duonos ir žaidimų. Kad išeitų anksčiau į pensiją arba kad pigiau kainuotų benzinas. Be jokios ironijos sutinku, kad jie ir mes turim teisę to reikalauti, tačiau vadinti tai kova už taiką yra tiesiog veidmainystė. Arba kvailystė, jei kartais ryšio nesupranti.

Juolab taikaus pasipriešinimo agresoriui versiją matėm vos prieš pusantrų metų – Baltarusijos kova buvo be karių ir be ginklų. Jų nepalaikė Vakarai, jie ėjo savo valia taikiai, bet nuožmiai priešintis diktatoriui. Tai buvo taikus pasipriešinimas, bet, deja, nesėkmingas. Liko masė suluošintų žmonių ir baimės persmelkta visuomenė. Bet ir viltis, kad atsiras karių ir ginklų, kurie nukaus blogio jėgas. Tada vėl atsiras besiaukojančių savo valia, kad galėtų gintis ir ginti.

Rodos, kas labiau nei Indijos filosofija galėtų paremti besąlyginės taikos poziciją. Bet nieko panašaus! Garsiojo Indijos šventraščio Bhagavadgytos pirmojoje scenoje kilmingas karys Ardžuna stovi mūšio lauke priešais kito klano armiją ir nenori kautis. Jis sako savo draugui Krišnai – kaip galiu kovoti prieš savo buvusius draugus ir mokytojus, savo pusbrolius? Norėčiau būti jogas kur nors oloje, nuo visko atsiribojęs, vien tyrose mintyse paskendęs, arba težudo mane, beginklį. Krišna tokias Ardžunos kalbas vadina gėdingomis ir nuodėmingomis, jis ragina Ardžuną atsitokėti ir kautis, nes kautis už teisingą reikalą yra ir garbė, ir pareiga.

Ardžuna vis dėlto stoja į kovą, kaip kad daro dabar Ukrainos kariai, kurie nori, kad jų šalies žmonės išliktų gyvi ir išliktų žmonėmis. Kurie tada galėtų gyventi taikoj. Ilgai ir laimingai, kol neprabus naujas drakonas.

Apie matematiką, egzaminą ir ažiotažą

nzidinys.lt

Ažiotažas dėl prastų matematikos egzamino rezultatų kilo platus, aistringas ir nebe pirmą kartą, tad kartu su savo objektu prašosi analizės.

Analizė, beje, yra matematikos instrumentas, nors šios temos diskusijoje, kaip ir daugelyje kitų, jos nepasitaiko daug. Daug pasitaiko emocijų. Ir aptariamąjį ažiotažą kildinčiau visų pirma iš emocijos, veikiausiai frustracijos, kuri gali būti suprantama – tiek metų mokytis ir neišlaikyti egzamino! Apmaudu. Tačiau jei tas dalykas, kurį turėjai išmokti, bet neišmokai, yra didžiai vertingas ir reikalingas, tada ne tik apmaudu, bet ir pikta. Jautiesi tarsi negavęs brangios dovanos.

Niekur negirdėjau tiek ditirambų matematikos išmanymui, kiek pastarosios diskusijos apie prastus egzaminų rezultatus metu. Kaip ji puikiai lavina protą, suteikia jam jėgos, aštrumo, tikslumo ir kitų individui bei visuomenei vertingų savybių. Būtent preziumuojama nauda visuomenei suteikia diskursui ugnies – net periodiškai pasikartojantis susirūpinimas dėl vaikų silpnų raumenų ir sunkių kuprinių (kuris yra labai pagrįstas) nesukelia tiek aistrų. Matematikos mokėjimas pateikiamas kaip silpno proto sunkiame gyvenime priešnuodis. Esą matematiką išmanąs žmogus vadovaujasi argumentais, atskiria fake news, neturi polinkio į alternatyvią realybę ir apskritai geba skaidriai ir logiškai mąstyti.

Nėra abejonių, kad kai kurie matematikos išmanytojai šiomis savybėmis pasižymi. Tačiau vargu ar egzistuoja koreliacija tarp matematikos išmanymo ir orientacijos realiame gyvenime (ne dažų kiekio skaičiavimą buto remontui turiu omenyje). Žiūrint griežtai matematiškai, jei esama žmonių (bent vieno), kurie nurodytomis dorybėmis nepasižymi, tai bendra taisyklė nėra teisinga. Sakysite, matematiniai dėsniai realybėje taip tiesiogiai neveikia – bet juk tai ir reikėjo įrodyti!

Matematika operuoja grynaisiais dydžiais, santykiais ir dėsniais, kurie galioja tik tam tikriems objektams tam tikrose aplinkybėse. Gebėti konvertuoti realybės faktus (duomenis) į matematinę erdvę, o skaičiavimų (ar kitų matematinių manipuliacijų rezultatus) – atgal į gyvenimą reikia daugiau savybių, ne tik matematikos išmanymo. Kaip vertėjui reikia gerai mokėti abi kalbas, taip matematikos dėsnių taikytojui, pavyzdžiui, ekonomikoje, reikia išmanyti ir modelius, ir ekonomiką. Priešingu atveju gauname matematikos profanaciją, kurios socialiniuose moksluose vis dar labai daug. (Šiais atvejais gal būtų buvę geriau, jei kažkas būtų to matematikos egzamino neišlaikęs ir supratęs, kad jos nemoka).

Dėl alternatyvios realybės ir matematikos būčiau dar atsargesnė. Būtent matematika leidžia kiek tik nori vidujai neprieštaringų sistemų, kurios remiasi skirtinga aksiomatika. Nesvarbu, kad vienos yra vyraujančios, kitos marginalios. Juk ir alternatyvi realybė yra marginalija vyraujančios sampratos fone. Ar dvi lygiagrečios tiesės begalybėje susikirs, ar ne, priklauso nuo pradinių prielaidų arba paradigmos. Taip ir žemės apvalumas ar plokštumas priklauso nuo to, kas mūsų nuomone ją laiko. Jei vėžliai, drambliai ar sraigės, tai bet kokios išvados, nors ir kuo skrupulingiausiai prisilaikant logikos padarytos, skirsis nuo to, kas mums atrodo savaime suprantama.

Visa šita rašau ne norėdama paneigti matematikos grožį ir potencialą. Priešingai, galiu jį tik paryškinti. Tai rašau tik norėdama pagrįsti teiginį, kad matematikos išmanymas nėra išskirtinis ugdant gyvenime susivokiantį individą. Kiti mokslai bei menai turi nė kiek ne mažesnį poveikį, jei tik pats mokymas yra sėkmingas. Taigi visuomeninė šio mokslo vertė nėra tokia didelė, kokia vaizduojama. Matematikoje pasikaustę žmonės nėra nei daugiau, nei mažiau dori bei pilietiški, lyginant su kitais.

Visgi matematikos išmanymas neabejotinai daug duoda pačiam individui. Jis suteikia nuoseklų ir itin plačiai apimantį instrumentą pažinti pasaulį – tarsi pasaulėžvalgos stuburą. Tiesa, bet koks kitas klasikinis ir kokybiškas išsilavinimas taip pat suteikia pasaulio pažinimo instrumentą, kaip antai filosofija, filologija, istorija, biologija, muzika, dailė. Matematikos instrumentas yra išskirtinis savo talpumu ir formalumu – juk kalbame apie abstrakcijas, operuojame erdvėje, toli nuo žmogiškojo ribotumo, paklaidų ir laiko žymų; praktiškai neveikiami ideologijų ir kito bruzdesio. Šiandien jis išskirtinis ir tuo, kad remiasi teorija, o ne eksperimentu. Matematikoje kalbame apie bekūnius taškus, begaliniai mažus ir begaliniai didelius dydžius, n-mates erdves ir kitus objektus bei funkcijas, kurių negalime apčiuopti juslėmis anei organiškai sutalpinti į savo protą, taigi ir eksperimento suorganizuoti negalime – tenka kliautis teorija.

Sutikim, tokį aparatą įvaldyti gali toli gražu ne kiek­vienas. Ir, matyt, ne kiekvienam jo būtinai reikia. Tačiau matematikos mokslai individui vertingi dėl pačių pratybų – pastangų juos įvaldyti. Pratinti protą prie disciplinos: suvokti sąlygą, sudaryti sprendimo planą, nuosekliai spręsti, patikrinti rezultatą – ugdyti loginį bei strateginį mąstymą, užčiuopti chaose struktūrą.  Matematikos uždavinys yra bet kokio gyvenimiško uždavinio kvintesencija. Tačiau ar tokia nėra ir užduotis nupiešti ar parašyti rašinį konkrečia tema? O ir logikos galime išmokti ne matematikos, bet žodinių disciplinų keliu. Mokyti logikos mokykloje būtų labai naudinga iniciatyva.

Jei vertybė yra pats ugdymas, tai kuo čia dėtas egzaminas? Kodėl reikėtų taip sureikšminti jo rezultatus? Be to, jei vertinant patį ugdymą, būtų nuoseklu toliau siekti ugdomojo pozityvaus santykio su matematika ir jos neišsemiamu potencialu. Tik štai būtent santykis ir yra blogas visų, kurie nėra gabūs matematikai iš prigimties. Ne tik vaikų, bet ir suaugusių santykis su matematika yra, švelniai tariant, įtemptas. Įtampa kyla iš to, kad tu (tavo vaikas) privalai mokėti, bet išmokti neišeina ar neproporcingai sunku. Neišeina visų pirma dėl to, kad, akivaizdu, ne pats ugdymas laikomas vertingu, o rezultatas. Egzamino rezultatas.

Matematika yra lėtai įveikiama įkalnė. Lėtai, ilgai ir nuobodžiai turi zulinti tas pačias tiesas, kol jos prasiskverbia į kitą sąmonės lygmenį ir ten padaro tą transformaciją, kurios siekiam. Bet daugeliui motyvacija baigiasi net neįpusėjus, visų pirma dėl to, kad reikia rutiniškai kartoti ir kartoti ką esi išmokęs, po truputį prijungiant naujo. Koks šiuolaikinis vaikas nuosekliai mokosi visus 9 mokslo metų mėnesius? O visus 12 mokyklos metų?

Anksčiau nuobodaus kalimo lygoje matematika turėjo draugių – gramatikas. Lietuvių kalba toje lygoje daug kam išliko, tačiau užsienio kalbos ją neabejotinai paliko. Užsienio kalbų mokytojai pasitelkia begalę skirtingiausių priemonių ir metodų, ne tik tam, kad mokiniam būtų lengviau suvokti ir prisiminti, bet ir tam, kad nebūtų nuobodu. Įpūsti motyvacijos nurodomuoju būdu nuobodiems veiksmams informacinės epochos vaikui ar paaugliui – misija neįmanoma. Taigi vienas iš atsakymų neabejotinai glūdi mokymo metoduose, nes palikti matematikos mokytoją vieną akistatoje su dideliais visuomenės lūkesčiais (kuriuos ir žymi egzaminas bei ažiotažas aplink jį) bei nemotyvuotu, įsitempusiu ir nuosekliai lėtai dirbti negebančiu vaiku ar paaugliu yra tiesiog nesąžininga.

O kaip su nauda? Kiek kiekvienam moksleiviui gyvenime matematikos žinių prireiks tiesiogiai (ne proto plotį ir raumenis turiu omenyje)? Viena vertus, žmonės, gyvendami su savo išmaniuoju, it rankos tąsa, beveik gali apsieiti be matematikos. Kita vertus, daugybei specialybių šiandien matematika yra reikalinga. Ir realiai, ir formaliai.

Formaliai – stojant į didelį skaičių specialybių reikia matematikos pažymių: informacinių technologijų, inžinerijos, socialinių mokslų, netgi psichologijos. Manau, čia ir glūdi pirmas lūžis, kuris turėtų pritraukti švietimo sistemą arčiau šiuolaikinio žmogaus, kurio poreikis dinamikai ir nepakantumas seniesiems mokymo būdams yra neįveikiamas. Esu tikra, kad atsiras universitetų, kurie į informacinių technologijų ir inžinerijos specialybes priiminės ne pagal matematikos egzamino rezultatus, o pagal kūrybingumo, logikos ir panašius testus.

Realiai matematika reikalinga ir tam tikrai daliai darbų. Apie tai daug ir garsiai kalbama su nemažiau apokaliptine gaida. Tačiau tai ne nauja tendencija. Drįsčiau teigti, kad matematiką išmanančių studentų poreikis rinkoje išlieka aukštas 30, 50, o gal ir visą šimtą metų. Dalis vaikų gimsta su šiuo polinkiu – vargu ar galim daugiau „užsisakyti“. Svarbu, kad jie turėtų kur šiuos savo polinkius vystyti. Gali atrodyti, kad mažinant bendrus reikalavimus, jie praras šias galimybes. Tačiau noras palaikyti visiems vienodą visų dalykų lygį neatlaiko gyvenimo diktuojamų reikalavimų. Mokyklos ir klasės specializuojasi ir tai suteikia vaikams galimybes rasti jų gebėjimus atitinkantį mokymą.

Ar galima vaikus priversti mokytis matematikos? Neabejotinai. Ar galima juos priversti nustatytą kiekį jos išmokti – galbūt. Bet prievarta tikrai neįmanoma instaliuoti matematinio mąstymo į žmogaus galvą, taigi ir pasiekti visų aukščiau išvardintų šios disciplinos įvaldymo dovanų.

Neįtikėtina, kaip visuomenė šiandien supranta, kad žmonės skiriasi savo rase, tautybe, religija, seksualine orientacija, gyvenimo būdu, ir jų vertė nuo to nemažėja. Bet kad jie skiriasi būdais, kuriais geba matyti, justi ir suprasti pasaulį – nesupranta. Šiandien nereikia išmanyti matematikos, kad gebėtum naudotis matematikos žinių pagrindu sukurtais įrankiais. O įrankiams kurti tikrai nereikia minių specialistų.

Ir kodėl mes turėtumėm versti žmones daugiau skirti laiko studijuoti būtent matematiką? Argi mums atrodo, kad ji gali suteikti raktą, kurio reikia atrakinti didžiausiems šiandienos žmonijos iššūkiams? Ar mums trūksta technologijų suvaldyti agresijos židinius pasaulyje, pakeisti iškastinį kurą, sumažinti taršą ir emisiją? Technologijos išrastos, jos tiesiog neįdiegtos dėl tam tikrų žmogiškai susiklosčiusių priežasčių. Kadangi nuolat tarėmės žiną, kokių specialistų reikia, matyt iki šiol nepataikėm, kad su svarbiausiais uždaviniais vis nesusidorojam.

Page 1 of 43

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén