Month: July 2024

Kam rūpi Lietuvos gynybos pajėgumai?

On 2024-07-16

nzidinys.lt

Lietuvos ekonominės politikos kambario viduryje riogso dramblys, kurio vardas „gynybos finansavimas“. Dramblys ne dėl to, kad finansavimas baisiai didelis, o dėl to, kad tai didelis ir svarbus klausimas. Ir ilgalaikis.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Rusijos grėsmė ne tik esti, bet ir nesiruošia niekur dingti. Be fantazijų, kad „kažkaip viskas išsispręs“, nežinome nė vieno scenarijaus, kaip ši valstybė galėtų nebebūti grėsme, net jei kažkuriuo metu jos agresija nusloptų ir būtų pasirašyta krūva taikos susitarimų su Ukraina.

Antra, todėl, kad geriausia gynyba yra atgrasymas: juo labiau būsim apsiginklavę ir pasiryžę tuos ginklus panaudoti, juo mažiau tapsim patrauklūs agresoriui. Žinoma, pasirengimas apima ne tik kietąją dalį – kariuomenę ir jos aprūpinimą – bet ir visuomenės, verslo ir institucijų efektyvumą bei atsparumą. Atsparumą dėl hibridinių karų, efektyvumą – dėl ekonomikos. Šiandien kaip niekada žinome, kiek kas kainuoja – nuo F-16, Leopardų iki turniketų sužeistiesiems. Ir dar žinom, kad tuos pinigus reikia sutelkti. Taigi klausimas, kaip surinkti pinigus gynybai finansuoti subrendo jau seniai ir dabar po truputį sproginėja.

O kaip apskritai pinigai atsiduria valstybės biudžete? Didžioji dalis lėšų atsiranda iš mokesčių. Taip pat paskolų, valstybės įmonių ir turto grąžos, ES paramos ir kt. ES finansinė ar kitokia parama gynybai yra atskiras klausimas, ji tikrai nebus panaši į tą paramą, kurią Lietuva gaudavo ir dar kažkiek gauna integracijai į ES vystyti. Paskolos, kaip asmenų, taip ir valstybės, kainuoja. Kai paskolų susikaupia daug, jos kainuoja vis daugiau ir visa ši našta gula ateinantiems ant pečių. (Mėgstam kalbėti, kad neturim vaikams palikti šiukšlių ir išeikvotų gamtos resursų, bet skolas su palūkanom – nėra problemų.)

O kaipgi kitos iš biudžeto finansuojamos sritys, sakysite? Visoms joms irgi reikia pinigų. Reikia, tačiau tai nepalyginami dalykai. Nė vienai jų nereikia padidinti finansavimo taip stipriai ir taip greitai. (Potencialūs gavėjai sakys, kad reikia, ir bus neteisūs, nes tiesiog nepajėgtų prasmingai įsisavinti tokių sumų). Nemažą dalį šiandien valstybės vykdomų funkcijų gali perimti verslo ir visuomenės organizacijos. Kritiniu atveju – beveik visas valstybės funkcijas gali perimti bendruomenės ir komercinės struktūros (beje, tai subsidiarumas, kuriuo Europoje mėgstame girtis). Tačiau organizuoti valstybės gynybos – išlaikyti kariuomenę, pirkti ginklus, dalyvauti NATO ar kituose aljansuose – negali niekas kitas, kaip pati valstybė. Negali nei de jure, nei de facto. Valstybės gynyba yra pirmoji ir svarbiausia valstybinės valdžios pareiga. Šios pareigos finansavimo lyginimas ar net priešinimas su kitomis funkcijomis primena diskusiją apie grindų apvadus, kai namo pamatai suskilinėję. Apvadams irgi reikia dėmesio ir lėšų, bet ne tas problemos kalibras.

Kad būtų aišku, kokie yra variantai, trumpai pasikartokime, iš kokių mokesčių susideda Lietuvos biudžetas. Didžioji dalis surenkama iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Jį sumoka kiekvienas žmogus (galutinis vartotojas), perkantis prekes ir paslaugas Lietuvoje. PVM yra aiškiausias kandidatas į gynybos finansavimą, nes paprasčiausiai surenkamas, apmokestina visus gyventojus ir daro tai proporcingai jų vartojimui.

Antras didžiausias biudžeto pajamų šaltinis yra gyventojų pajamų mokestis (GPM) – jį sumoka kiekvienas žmogus asmeniškai, jam taikomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) ir skirtingi tarifai, priklausomai nuo gaunamų pajamų. Būtent dėl šio mokesčio kasmet deklaruojame pajamas.

Trečiasis šaltinis yra akcizai. Jie sukonstruoti tokiu pat principu kaip PVM, tik taikomi tam tikroms prekių grupėms, kaip antai tabakui, alkoholiui, benzinui. Tabakas ir alkoholis apmokestinami, idant žmonės jų mažiau vartotų, tačiau benzino kaina daro įtaką visų prekių kainai, taigi visų žmonių piniginei, net jei jie neturi automobilio, į kurį tą benziną piltų.

Tik ketvirtas biudžetą maitinantis mokestis yra įmonių pelno mokestis, kurį moka pelningos įmonės. Verslas taip pat moka turto mokesčius. Lietuvoje nėra visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kurį taip prikišamai įsivesti siūlo tarptautinės institucijos. Jis iš esmės yra savivaldybių valdomas ir plėtrai naudojamas mokestis ir tiesiogiai finansuoti gynybai netinka.

Diskusijos tarp politikų Lietuvoje iš tiesų vyksta ne apie tai, koks mokestis būtų labiausiai tinkamas, bet kaip nieko neapmokestinus gauti greitai ir nemenką sumą pinigų į gynybos biudžetą. Tiksliau, kaip apmokestinus kažką taip, kad jie to nesuprastų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. O dar tiksliau sakant, kaip apmokestinus tas visuomenės grupes, kurios mažiausiai mėgstamos daugumos rinkėjų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. Dalykinės diskusijos įspūdžio tai nesudaro.

Šioje situacijoje iš karto atkrinta GPM, nes būtent jo dydį žmonės seka labiausiai. Be to ir techniškai šį mokestį naudoti gynybai būtų komplikuota. Apsukus kelis ratus tarp Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros, atkrinta PVM, nors tai daugiausia pinigų mažiausiais kaštais atnešantis mokestis. Neabejotinai lieka skolinimasis (nors jis labai netvarus), pelno mokestis (negi gaila?), akcizai (nors akcizas kurui akis bado), laikinasis bankų mokestis (nors jis jau buvo laikinas iki šių metų) ir svarstomi visokie marginalūs projektai, kaip apmokestinti draudimo sutartis ir žmonių, dirbančių su patentais (pačių smulkiausių verslininkų) pajamas.

Prisiminus, kokia yra pirmoji ir nepamainoma valstybės funkcija bei kokia šiandien yra ir liks toliau Rusijos grėsmė, pasiūlymai atrodo neadekvačiai.

Aišku, žvelgiant grynai ekonomiškai (ne politiškai), valstybėje yra daug pinigų, kurie ne tik nedirba, bet ir trukdo dirbti kitiems. Tai pinigai, įšalę biurokratinėse procedūrose. Bet joms sugriauti ir tuos pinigus išlaisvinti politinė valdžia neturi valios. Nė viena iki šiol buvusi neturėjo. Potencialas lieka, bet juo kliautis gynybos atveju negalime, nes pinigų reikia dabar – ilgai statomiems infrastruktūros projektams, avansui už gynybos sistemas ir pan. Ginklai ne vinys, nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi.

Kadangi saugumui reikia ne tik pinigų poligonams, dronams ir tankams nusipirkti, bet ir visų Lietuvos viešojo gyvenimo elementų efektyvumo bei sutelktumo, logiška, kad ieškoma mažiausiai visuomenę supriešinančio sprendimo dėl lėšų šaltinio. Našta turi būti paskirstyta tolygiai, bet lėšų turi būti surinkta pakankamai, todėl netinka tie smulkūs variantai, dėl kurių sutaria visi. Turi būti nuspręsta tų, kurie tokią pareigą turi.

Svarbu suprasti, kad pinigai vis viena bus paimti iš Lietuvos gyventojų – kitaip ir negali būti. Nes kas labiausiai suinteresuotas Lietuvos saugumu? Lietuvos gyventojai. Lietuva yra jų valstybė, jie jos naudos gavėjai ir finansuotojai. Tai plikas faktas. Mano giliu įsitikinimu, Lietuvos žmonės tai jaučia ir galėtų suprasti. Tą galime matyti kad ir iš surenkamų aukų ir savanorių darbo Ukrainai.

Jei staiga atsirastų partija, kuri normaliai žmonėms pasakytų, kad jų mokesčius reikia pakelti (įvardindami kiek ir kaip) tam, kad kiekvienas žmogus būtų apgintas, neįvyktų joks susipriešinimas. Tiesumas ir aiškumas neveda į susipriešinimą. Priešingai, nuolatinis vyniojimas į vatą, kad sumokės kiti, tik ne jūs, yra tiesioginis kelias į susipriešinimą ir įtampą. Juk visi supranta, kad pinigai iš kažkur bus paimti. Mokesčių sistema yra sudėtinga, todėl nors žmonės bus patikinti, kad nėra apmokestinti, anksčiau ar vėliau pajus, kad yra. Ir juo įmantresnėmis priemonėmis tai bus padaryta, juo daugiau iškraipymų ir įtampos bus sukurta. O įmantri sistema nėra efektyvi – ją sunku valdyti ir prognozuoti, be to, ji pati ryja pinigus.

Grįžtant prie techninio klausimo, kaip visgi tą gynybą finansuoti, sakyčiau – už pagrindą imti įmanomai efektyvų ir nuolatinį mokestį, kurį moka visi ir kuris mažiausiai iškraipo rinką bei žmonių pasirinkimus. Tai būtų vienas papildomas procentas PVM. Nesutinku su kai kurių išsakoma nuomone, kad jis neproporcingai gula ant neturtingųjų pečių – jis ant visų vartotojų gula būtent proporcingai. Kuo žmogus daugiau perka, tuo daugiau šio mokesčio sumoka.

Prie to galima būtų pridėti 1 proc. pelno mokesčio įmonėms, nes įmonės PVM nemoka, jos tik administruoja (joms tai kainuoja, bet tiesiogiai tai nėra mokestis įmonėms). Bet vieną procentą, o ne kelis, taip sukraunant atsakomybę už gyventojų saugumą pelningoms įmonėms, drauge sumažinant stiprios ir gyvybingos ekonomikos komponentą, kuris gynybai ne mažiau svarbus.

Skolinimąsi – ir užsienyje, ir viduje (obligacijos) – taip pat galima naudoti, bet kaip lanksčią priemonę, kai palanku, o ne visada, nes kitų šaltinių nėra.

Beje, svarbu ir kaip tie mokesčiai būtų surenkami. Mokesčių teorija teigia, kad mokesčiai surenkami daug geriau, kai žmonės supranta, kam tie mokesčiai nueina ir laiko tą tikslą svarbiu.

Įvardijus tokius šaltinius, būtų galima išvengti marginalinių ir ilgalaikiu požiūriu kenksmingų sprendimų ir, svarbiausia, akių dūmimo savo mokesčių mokėtojams. Ar tikrai politikai mano, kad žmonės tikisi, jog gynybos biudžetas bus padidintas iki 3 ar daugiau procentų BVP, bet joks jų mokamas mokestis nebus pakeltas? Čia ir nukrinta ant stalo išbujojusio populizmo kartieji vaisiai – kai vilkas iš tikrųjų ateina, niekas nebetiki, kad už šautuvus reikia susimokėti.

Sėkmingam gynybos finansavimui svarbu ne tik pinigus surinkti, bet ir atsiskaityti rinkėjams, kad būtent tiek lėšų, kiek buvo surinkta padidintu tarifu, skirta gynybai. Palyginti su kita darbo dalimi atrodo smulkmena, bet ji valdžioms labai sunkiai pavyksta.

O kaip dėl taikos kaip vertybės? Ar ji jau nebėra tokia? Neabejotinai yra. Geras pasiruošimas kariauti yra taikos prielaida. Tai ir investicija, ir draudimas – darai tikėdamasis, kad neprireiks, bet esi pasiruošęs blogiausiam. Ir kaip asmuo, ir kaip pilietis.

Kūrybiniai džiaugsmai ir kančios

By Guoda

On 2024-07-16

In Gyvenimo žaidimai, Politika ir ekonomika

nzidinys.lt

Pelnytai ar ne, bet kūryba ir kūrybiškumas šiais laikais yra tapę žodžio „gėris“ sinonimais. Kalbu visų pirma apie tuos, kurie veikia ir triūsia kitose, ne meno srityse. Jiems kūryba atrodo esanti paties žmogaus išsipildymas, o kūrybiškumas – aukščiausios kvalifikacijos bet kurioje srityje ženklas. Maža to, į kūrybinę veiklą žiūrima kaip į laivą, kuris mus išgelbės nuo dirbtinio intelekto tvano. Didžiausius kūrėjus žmonės adoruoja, suteikia jiems visokio išmanymo kreditą, stato paminklus. Neretas mąsto, kad jei galėtų kurti, būtų laimingas.

Galėtume sakyti: štai puikus žmonijos brandos pavyzdys. Iš „būsiu laimingas, jei tapsiu turtingas“ pasisukę į laimę kurti, tarsi turėtume pasijusti išdidūs. Tačiau vis dėlto svarbu, kaip suprantame pačią kūrybą ir priežastis, kodėl ji neatsitinka.

Šis posūkis turi keistumų, nes kultūriškai kūryba visada siejosi su kančia. Sakome „kūrybinės kančios“, tik veikiau ironiškai – „kūrybiniai džiaugsmai“. Literatūra, ypač biografinė, kupina pasažų apie kūrėjų kančias – dėl nepasitenkinimo savo kūrybine raiška, abejonių dėl talento stokos, aukštesnių jėgų apleidimo, neišpildytų ambicijų, aplinkinių nesupratimo. Ką ir kalbėti apie materialius nepriteklius, o neretai ir visišką skurdą. Kūrybai reikia liepsnos, o ji gali sudeginti ir patį kūrėją. Liepsna įžiebiama iš įtampos ir konflikto, taigi yra pradedama ir lydima kančios.

Ar mūsų laikų herojai taip supranta kūrybinę laimę? Nieko panašaus. Kūryba kaip laimės forma suprantama kaip teisė, kurią realizuoti trukdo ne talento stoka ar virš-žmogiškų jėgų apleidimas, bet nepalanki (gal net neteisinga) aplinka, laiko ir pinigų stygius.

Demokratiškose šalyse ir į kūrybą žvelgiama demokratiškai – kurti gali kiekvienas, nes kūrybinis pradas glūdi kiekviename. Suprantama, kad tokiu atveju ir kūryba turi būti suprantama plačiai, kaip bet kuri kuriančioji veikla: mokymas, gydymas, statyba, žemdirbystė, karyba, prekyba ir pan.

Argi nemanome, kad pedagogui ir gydytojui reikalingas pašaukimas, pranokstantis dalyko išmanymą ar net patirtį? O kad griuvėsių ir purvyno vietoje po pusmečio jau stovi namai, – ar tai ne kūryba? Puikiausias interneto ryšys, galimybė pačiam fotografuoti ir filmuoti svarbias gyvenimo akimirkas, dalintis tuo be suvaržymų – ar tai nėra daugybės žmonių kūrybos rezultatas? Net jei architekto sprendimas yra abejotinos meninės vertės, pastatytas namas yra kūrinys. Kaip ir išvirti pietūs, net ir nebūdami kulinarijos šedevras. Kaip beje, ir meno kūriniai nepaliauja būti kūriniais, jei lieka nepripažinti.

Ūkininkavimas ne atsitiktinai vadinamas agrokultūra, o tausojančiam ūkininkavimui reikia dar daugiau kūrybiškumo, nesvarbu, kad ūkininko, kaip ir statybininko, batai purvini. Toks kiekvieno individo potencialų kūrybiškumą pripažįstantis požiūris į ekonomines veiklas būtų labai sveikas mūsų visuomenei, kur daugybė žmogaus darbo rezultatų ir gyvenimo patogumų priimami kaip savaime duoti. Be to, tai pagelbėtų žmonėms įsisąmoninti, kad savo darbą galima mylėti, ypač kai palygini savo darbo pliusus su kito pliusais, o minusus su minusais.

Žmonių gebėjimai ir talentai skirtingi, natūralu, kad visi skirtingai realizuojame savo kūrybinį potencialą. Ir kiekvienas norime to potencialo realizuoti daugiau, tam pasitelkdami savo kūną, protą ir valią. Iš to atsiranda ir kančia, nes tenka vis peržengti įprastas ribas. Arba nuobodulys, kai sau (sic! – ne aplinkiniams) naujų tikslų nebekeliame.

Iš kur šiandien kyla toks didelis noras iš ekonominių veiklų pereiti į grynąją kūrybą? Viena vertus, dėl to, kad menininkai laikomi ypatingais žmonėmis, o grynoji kūryba – paslaptingu ar net magišku užsiėmimu. O kas nenori būti garsiu ir ypatingu? Antra vertus, dėl to, kad nemažai žmonių dirba nemėgstamą darbą arba įsivaizduoja, kad galėtų dirbti geresnį. Bet nepasiryžta jo pakeisti į norimą. Trečia vertus, dėl to, kad net ir norintiems dirbti gerai, kūrybiškai, dažnai nepavyksta dėl aplinkybių.

Visos žmonių veiklos išsivysčiusiose visuomenėse yra stipriai apsunkintos biurokratinės naštos. Ji žlugdo ją nešančius žmones tiek dėl sunkumo, tiek dėl beprasmybės. Lengviausi pavyzdžiai – mokyklos, universitetai ir sveikatos apsauga, – sritys, kurių darbuotojams jų veiklos naudotojai jaučia bent kokią atjautą. Niekas taip nemažina atsidavusių gydytojų ir mokytojų motyvacijos kaip formalios ataskaitos, jų gausa ir sudėtingumas, atotrūkis nuo realių poreikių. Taip pat apribojimai ir tiesioginiai nurodymai, kurie neleidžia specialistams siekti jų darbo rezultato, kaip antai, efektyviai (geriausiu būdu) išgydyti ar išmokyti žmogaus, nesukeliant jiems papildomo streso.

Arba paimkime kone kūrybingiausia laikoma profesiją – architekto. Architektūrą studijuojantis jaunuolis tikisi dirbti su erdvėmis ir formomis, medžiagomis ir žmonėmis. O realiai didžiąją dalį laiko dirba su statybų dokumentais, leidimais, teismais, biurokratais ir pavydžiais kolegomis, kuriems procedūros suteikia teisę sudirbti tavo darbą be jokių argumentų. Šiandien nėra profesijos, kurioje paprastoji profesinė kūryba nebūtų apnarpliota reikalavimų, išsunkiančių iš žmogaus ir kūrybiškumą, ir motyvaciją. Netgi protestuojantys ūkininkai be savo cecho savanaudiškų reikalavimų (akcizo, išmokų, saugomų teritorijų) minėjo nuolat besikeičiančius, nelogiškus ir sunkiai suprantamus apribojimus, kurie ilgainiui žmones tiesiog išveda iš kantrybės. Ūkininkų atveju galima pasakyti, kad subsidijos visada su formaliais apribojimais supintos, bet jų tai nepaguos, nes jie neturi alternatyvos dirbti šalia sistemos.

Beje, meno kūrėjai taip pat yra spaudžiami šios naštos – jie pildo paraiškas ir ataskaitas, viešų ir privačių finansavimo šaltinių sąlygas, arba geba parduoti savo kūrinius privatiems klientams. Ir visi žinome, kad dailų puodelį ar krepšį parduoti yra paprasčiau nei paveikslą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, vajus prieš biurokratiją yra lyg banguojanti jūra – iniciatyvos pakyla ir vėl nuslūgsta, stipriai ko nepešusios. Kodėl? Nes norėdami sumažinti biurokratijos, turėtume duoti daugiau įgaliojimų patiems žmonėms, jais labiau pasitikėti ir leisti klysti. Deja, to bijo ne tik politikai (mažiau bus reikalingi) ir valstybės tarnautojai (gali prarasti darbo vietas), bet ir patys žmonės. Mat nenori prarasti net ir iliuzinės globos iš valstybės ir užsikrauti (papildomo?!) rūpesčio savo gyvenimu. Žmogui patinka, kai juo rūpinasi. Net jeigu rūpestis popierinis, o už jį moki ir savo grynais pinigais, ir nervais.

Regis, nėra galo ydingam ratui, kurio niekas negali pertraukti – kiek technologijomis padidinamas darbo našumas, tiek jo sumažina biurokratinė našta. Bet ir čia technologijos turi ambiciją, antai Billas Gatesas sako, kad dirbtinis intelektas būtent ir išgelbės mus nuo to biurokratinio darbo, kuris visus taip dusina (spėju, netgi biurokratus). Mat tik dirbtinis intelektas begalėtų patenkinti tuos reikalavimus, kuriuos per tiek metų įstatymų leidėjai prikūrė ir kurie užgriuvo ant mūsų visų nedirbtinių galvų. Ar taip atsitiks, matysim, bet kuriuo atveju tai būtų rimtas testas dirbtinio intelekto galimybėms – ar jis sugebės pažaboti/apgauti/suprastinti biurokratiją. Jeigu taip, galėsim puoselėti jam įvairesnių jausmų nei dabar – baimę arba euforiją.

Dar viena priežastis, kodėl žmonės nebejaučia kūrybos savo darbe, yra siaura specializacija. Ji padidina veiklos efektyvumą, tačiau atima iš žmogaus pasiekto rezultato džiaugsmą ir padaro darbą monotonišku. Pramonėje tai jau sena istorija. Joje padidėjęs efektyvumas leidžia šį nuobodulį kompensuoti podarbine veikla, mokymais ir pan. Tačiau specializacija yra daug jaunesnis reiškinys paslaugų srityje, kur žmogus turi išlaikyti dėmesį dirbdamas su kompiuteriu, bet kai išmoksta operacijas, neretai praranda kūrybinį interesą, todėl dažnai keičia darbus. Tokiems žmonėms viena iš išeičių yra individuali veikla, kai jie, neprisirišdami prie organizacijos, patys kuria visą savo veiklą, spręsdami, kiek ir kokio darbo jie apsiims ir dar surasdami, kas tą jų darbą nuperka. Tokiu būdu patiriama prasmė, bet kartu ir nerimas dėl negarantuoto sekančių mėnesių atlyginimo.

Taigi kiekvieno mūsų komforto zona yra tarp nuobodulio ir perdegimo, kur nuobodulys yra poroje su per lengvais darbais, o perdegimas – su per sunkiais. Pasitenkinimas darbu ir jausmas, kad jis yra kūryba, apima ir nemažai pakeliui patiriamos įtampos bei streso. Jei dalykai labai lengvi, kūrybinio pasitenkinimo būti negali. Todėl manyti, kad meninė kūryba gali būti ir lengva, ir suteikianti prasmę, yra tiesiog nelogiška. Galbūt ji tokia yra išskirtiniams talentams, tačiau jie yra tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę.

Mintis, kad jei turėsiu laiko ir nejausiu būtinybės dėl pinigų, tai kursiu, yra dar viena apraiška kiekvienam būdingo laisvos veiklos noro. Tik jis yra klaidinamas iliuzijos, kad įmanoma būti laisvam nuo materialinių apribojimų. Kol kas dar niekam nepavyko tokiu tapti – nei menininkui, nei grioviakasiui, nei vargšui, nei turtingam. Nebent žmogui, sėkmingai atsižadėjusiam šio pasaulio gėrybių.

Toks materialiai pagrįstas laisvės pojūtis galėtų atsirasti tik tada, kai pajamos pakankamos vartojimo norams, nereikia nuolatinio darbo joms palaikyti ir nėra rizikos jas prarasti. Pirma sąlyga neatsilaiko prieš prigimtinį žmogaus norą daugiau, antra – prieš ekonomikos dėsnius, trečia – prieš medžiaginio pasaulio tikimybinę prigimtį, kuri reiškia, kad nieko garantuoto, išskyrus mirtį, tiesiog nėra.

Galbūt meninė kūryba turi daugiausia šansų nešti laimės, kai ji yra hobis, o ne duoną uždirbantis užsiėmimas? Žinoma, tik tuo atveju, jei kuriantysis pajėgia abu „darbus“ atlikti ir pats neįvaro savęs į kampą susikūręs nerealius lūkesčius dėl savo meno gerbėjų gausos.

Dar įdomesnė, bet ir skausmingesnė tema yra apie tai, ar mes iš tikrųjų kurtume, jei turėtume tam laiko. Labai nedaugelis. Nes žmogus iš principo yra tingus. Jis nedaro mankštos, nors labai norėtų, kol neprispiria skausmai. Nesimoko kalbų, nors labai norėtų, kol tiesiogiai jų neprireikia. Lygiai taip pat nesiima kurti, kol nebekurti nebegali. Sakoma, būtent tai ir yra tikrasis menininką išskiriantis kriterijus.